Darbo negavę lietuviai iš Kings Lyno į Londoną traukė pėsti - Anglija.lt
 

Darbo negavę lietuviai iš Kings Lyno į Londoną traukė pėsti 

Trys į Angliją darbo ieškoti išvykę lietuviai, per pusantro mėnesio patyrę čia gyvenančių ir juos įdarbinti žadėjusių tautiečių patyčias ir smurtą, praradę asmens dokumentus bei savo mantą ir galiausiai šiaip ne taip ištrūkę iš engėjų nagų, pėsti patraukė į Londoną, žinodami tik tiek, kad ten yra Lietuvos ambasada.

Su trimis pėsčiomis iš Kings Lyno į Londoną keliavusiais lietuviais susitikome Lietuvos Respublikos ambasadoje, kur jie atvyko pasiimti laikinų kelionės dokumentų, kad po visų Anglijoje patirtų vargų ir nelaimių galėtų grįžti namo.

„Čia daugiau negrįšiu. Buvau Vokietijoje, Airijoje, Švedijoje - taip niekur nebuvo. Draugai pasakojo, kad taip būna Ispanijoje ir va, dabar pamatėme, kad ir Britanijoje“, – sakė vienas iš jų.

Paliko traukinių stotyje

Arūnas, Romas ir Petras (vardai pakeisti) susitiko viename iš maršrutinių autobusiukų, prieš maždaug pusantro mėnesio pajudėjusių iš Lietuvos Anglijos link. „Lietuvoje buvo skelbimas laikraštyje, siūlė darbą, visas garantijas, apgyvendinimą. Darbas Kings Lyne, fabrikuose, pasakė, kokius drabužius pasiimti, sutartį pasirašėme. Atrodė viskas patikima“, – pasakojo Petras.
Nuvažiavus, kaip ir žadėta, visus septynis tuo pačiu autobusiuku keliavusius vyrus pasitiko vietinis lietuvis, turėjęs juos apgyvendinti ir suteikti darbą. Jo pavardės atvykusieji nežinojo, tik vardą – Haroldas.

„Lietuvoje buvome sumokėję už darbo suradimą, dokumentų tvarkymą, važiavimą, čia atvykę dar turėjome mokėti už gyvenamąjį plotą savaitei, plius 200 svarų už darbo dokumentų sutvarkymą ir įdarbinimą. Iš viso – virš 2000 litų“, – skaičiuoja išlaidas Petras.

Tačiau jie buvo tikri, kad jau kitą dieną galės keliauti į darbą. Deja, paėmę pinigus už būstą ir įdarbinimą bei surinkę Lietuvoje pasirašytas sutartis, Haroldas ir jo bendrai susodino atvykėlius į automobilį, nuvežė į Kembridžo traukinių stotį, išlaipino ir paliko.

“Pasakė, kad darbų nėra, dėkitės, kur norit. Kiti turėjo kažkur draugų, pasiskambino ir juos pasiėmė, o vienas iškart išvyko atgal į Lietuvą“, – netikėtą įvykių posūkį prisimena vyrai.

Grasino papjauti

Tačiau Petras ir dar pora draugų nenorėjo lengvai pasiduoti. Jie paskambino tam pačiam Haroldui ir tas galiausiai pasiėmė juos ir atsivežė atgal į Kings Lyną. „Apgyvendino, tačiau darbo nesiūlė, atėmė dokumentus, paskui pradėjo iš mūsų „mokesčių“ reikalauti – 300 svarų, vėliau 500 svarų. Gyvenome beveik mėnesį, patys po truputį rasdavome darbo, kad susimokėtume. Nemokėsi – grasina, kad kojas sulaužys... Mane kartą irgi daužė, paskui peilį prikišo prie gerklės, sako, papjausiu, sakau, pjauk, tai nieko nedarė“, – pasakojo Arūnas.
Petras prisipažįsta gavęs buteliu per galvą, o vyriausias iš jų, ketvirtą dešimtį bebaigiąs Romas parodė rankas, ant kurių dar matėsi plaktuko, kuriuo jis buvo daužytas, paliktos mėlynės. „Grasino, kad nuveš į mišką, sumušė, išbėgau į gatvę visas kruvinas, tai policininkai pamatė, nugabeno į ligoninę“, – nenoromis sunkius išgyvenimus prisimena Romas.

Vyrai pasakoja, kad taip tęsėsi maždaug mėnesį laiko. Galiausiai Haroldas ir jo bendrai mušdami ir grasindami ėmė reikalauti, kad vyrai sutiktų dirbti už dyka. Pasiteiravus, kodėl nesikreipė į policiją, vyrai sako, kad buvo kartą išsikvietę policininkus, bet šie tik patarę duris užsiremti ir neįsileisti smurtautojų. Ir pasiūlė kreiptis į Lietuvos ambasadą Londone.

Į Londoną – palei greitkelį

„Supratę, kad esam vergais paversti, išbėgom. Daiktus palikom, drabužių tik tiek, kiek ant kūno, ir iškeliavom į Londoną. Ėjome palei autostradą, matom rodyklę į Londoną – ir einam. Kings Lyno policija mums buvo davusi ambasados telefono numerį, planavom, nueisim ir tada jau skambinsim, ieškosim“, – pasakoja per tris dienas virš 60 mylių pėsčiomis nukeliavę lietuviai.

Neturėdami pinigų jie visas tris dienas keliavo nevalgę. Miegojo krūmuose, o vandens atsigerti užsukdavo į pakelės degalines.

„Pakeliui stabdėm mašinas, niekas nestojo, naktį šalta, nėra nė šieno kupetų, kaip apsirengę su švarkeliais, paryčiais šiurpu, lietus... Romas, kad sušiltų, atsispaudimus darydavo“, - nelinksmais įspūdžiais dalijasi nelaimės draugai.
Pirmą dieną jie sakė nukeliavę beveik 30 mylių, bet kitas dienas jau nebuvo tokie spartūs. „Kojos ištino, pūslės prisitrynė, jei kokias 3 mylias per porą trejetą valandų nueini, tai gerai. Sveikatos neturėjom. Mano batai suplyšo“, – pasakoja jauniausias bendrakeleivis Arūnas. Likus 6 mylioms iki Kembridžo, judraus greitkelio pakraščiu žingsniavusius lietuvius sustabdė policija.

„Jie klausė, kur einat? Sakom – „London“, klausė iš kur – sakom, Lietuva“, – trumpą pokalbį su Anglijos policininkais prisimena vyrai.

Padėjo lietuvis policininkas
Kembridžšyro policijoje dirbantis Linas Pekarskas pasakojo, kad lietuvius į nuovadą atvežė jo kolega. „Kažkas iš vairuotojų paskambino ir pranešė, kad trys žmonės eina labai judrios magistralės pakraščiu, taip sukeldami pavojų sau patiems ir kitiems eismo dalyviams. Jie jokio kriminalo nepadarė, bet jų elgesys kėlė pavojų. Vienas mūsų kolega nuvažiavo ir supratęs, kad jie nevalgę ir išvargę, parsivežė pamaitinti. Grynai dėl žmogiškumo. Pamainos viršininkas žinojo, kad aš – lietuvis, ir paprašė, kad pasikalbėčiau ir išsiaiškinčiau, kas nutiko.

Jie galvojo, kad ateis į Londoną ir ras Lietuvos ambasadą, neturėdami nei dokumentų, nei pinigų, net Londono žemėlapio. Tad nusprendėme, kad reikia jais pasirūpinti, skambinau į įvairias organizacijas, kurios galėtų priglausti. Šiaip ne taip suradau vieną organizaciją, kuri padeda benamiams Peterbore, bet jie rūpinasi Peterboro benamiais, o aš skambinau iš Kembridžo, galėjo pažiūrėti formaliai ir viskas, bet kažkaip pavyko įkalbėti. Mano nuomone, geriau žmonėms padėti grįžti, negu sulaukti, kol jie įsivels į nusikaltimus arba taps nusikaltimo aukomis.“

L.Pekarskas ne tik nuvežė vyrus į Peterboro prieglaudą, bet ir susisiekė su Lietuvos ambasada Londone, nes pasus praradusiems piliečiams reikėjo laikinų dokumentų, kad galėtų grįžti namo.

Tokių yra ir daugiau

Jau trečius metus Kembridžšyro policijoje dirbantis L.Pekarskas sako, kad Peterbore yra nemažai netekusių darbo rytų europiečių, tarp jų ir lietuvių, kurie neturi pastogės ir gyvena palapinėse. Panašius įspūdžius išsivežė ir Kings Lyne darbo ieškoję tautiečiai.

„Nežinau, kiek tokių Kings Lyne vaikščioja, atvežtų ir apgautų. Darbų nėra, o mikroautobusai su žmonėmis važiuoja kiekvieną penktadienį. Taip ir skelbime rašoma“, - sako Petras.

Jie sakė sutikę ir daugiau nukentėjusiųjų. „Parke išgirdom – lietuviškai šneka. Užkalbino, cigaretės paprašė, pasikalbėjom ir paaiškėjo, kad jiems tas pats. Kiti, kurie darbų neturi, specialiai eina į parduotuves ir vagia, kad patektų į kalėjimą“, – teigia vyrai. Jie pasakojo, kad nukentėjusieji dažniausiai mini tuos pačius vardus, tarp jų ir Haroldo, kuris esą jau kokius šešerius metus gyvena Anglijoje, turi namą pasistatęs, bet bijo jame nakvoti, nes jo ieško daugybė apgautų žmonių.

„Apgavysčių tikrai daug. Žmonės sumoka pinigus už įdarbinimą, nors Anglijoje imti pinigus už įdarbinimą nėra legalu, o paskui juos bet kur išmeta ir dar apiplėšia. Tai jau kriminalas, atidirbta schema, bet ką nors padaryti sudėtinga, nes susiduria dviejų šalių teisėsaugos sistemos“, – aiškina L.Pekarskas, pridurdamas, kad žmonės patys turi labiau pasisaugoti.

Emigrantų daugės

Lietuvos ambasadoje gavę laikinus grįžimo pažymėjimus tą pačią dieną vyrai išskrido į Lietuvą. Iki oro uosto juos palydėjo jiems pastogę suteikusios ir bilietus nupirkusios labdaringos organizacijos atstovai. Patenkinti, kad jų vargai Anglijoje galiausiai pasibaigė, vyrai nebuvo laimingi galvodami apie ateitį.

„Čia atvažiavom - lietuviai mus „išmaudė“. Netikėjom, kad lietuvis taip gali lietuviui... Lietuvoje vėl sunku, baisu grįžti“, – nelinksmai svarstė vyrai, kurie prieš išvykdami neturėjo darbo ir nesitiki jo rasti grįžę.

„Nežinau, pabūsiu pas mamą ir gal važiuosiu į Vokietiją, ten sesuo gyvena, gal padės įsidarbinti“, – vylėsi Arūnas.

Nors imigrantų nedarbo lygis įvairiose Europos šalyse, tarp jų ir JK, auga sparčiau nei vietinių gyventojų, prognozuojama, kad imigracijos tempai didės ir kitais metais. Be to, manoma, kad mažėjant imigrantų darbo jėgos paklausai ir didėjant pasiūlai, daugės išnaudojimo ir prekybos žmonėmis atvejų.

Per daug gerai, kad būtų tiesa

Apgauti, likimo valiai palikti Anglijoje įsidarbinti tikėjęsi lietuviai yra didelė problema. Ta sistema veikia pakankamai seniai, kažkokių efektyvesnių priemonių imtis sunku. Iš to, kad žmonės į mus kreipiasi, galime spręsti, kad tokių dalykų ne mažėja, o daugėja. Ypač vasaros metu, kai vyksta sezoniniai darbai. Tiesiog žmogus, važiuojantis dėl materialinių paskatų, kas yra visiškai suprantama, yra naivus, nepasiruošęs, dažnai išvyksta pirmą kartą, nemoka kalbos ir tampa lengvu grobiu sukčiams.

Žmones sugundo pasiūlymais, kad bus greitai įdarbinti, apgyvendinti, bus sutvarkyti visi reikalingi dokumentai už palyginti mažą kainą. Tačiau visada reikia savęs paklausti – ar tai nėra perdaug gerai, kad būtų teisybė. Kelionės kaina, apgyvendinimas, įdarbinimas – viskas už kelis šimtus svarų – to neįmanoma padaryti ir tikėtina, kad žmonės bus apgauti.

Patekus į tokią situaciją reikia būtinai kreiptis į policiją, nes žmogus yra apgautas, o tai – teisės aktų pažeidimas. Jei policijai, kitoms institucijoms ar spaudai nėra apie tai pranešama pačių nukentėjusiųjų, susidaro uždaras ratas.

Antra, būtų džiugu, jei žmonės būtų apgalvoję alternatyvius kelionės namo būdus. Juk nebūtinai nutinka taip, kaip planuota. Išvykstant reikia pasirūpinti kontaktais, kad prireikus būtų į ką kreiptis. Jokiu būdu nevažiuoti nepasiruošus. Bet tai priklauso nuo paties žmogaus iniciatyvos – kiek jis gali, kiek jis nori, kiek jis galų gale nebijo kažką daryti. Be to, reikėtų kreiptis ir į Anglijos socialines tarnybas.

Jos, aišku, nedaug gali padėti, nebent suteikti informaciją, bet ir tai yra geriau, negu stovėti stotelėje ir laukti nežinia ko. Vietinė savivaldybė ir žmonės, dirbantys su bendruomene, gali duoti labdaringų organizacijų kontaktus, kurios suteiks bent galimybę paskambinti į ambasadą ar artimiesiems.

Ir jokiu būdu nereikia pasilikti, o kaip galima greičiau iš tokios vietos bėgti. Nes sukčiai savo tikslą pasiekė, o jei pilietis lieka, jie toliau ieško, kaip jį išnaudoti. Aišku, šalis nepažįstama, baugu, nežinai, kur eiti, bet reikia ryžtis.

Širdį skauda, kai sakau - neturime tokių galimybių

Pagal statistinius duomenis, iš Lietuvos nuo 2008 metų sausio iki birželio emigravo 7219 žmonių, šiemet per tą patį laikotarpį bent pora tūkstančių daugiau – 9688. Ir tai vien oficialiai išvykę, kurie deklaruoja savo išvykimą, o juk dauguma išvyksta nieko neinformavę. Be to, pastaruoju metu ėmė daugėti nemotyvuotos, impulsyvios ir nesaugios emigracijos iš Lietuvos atvejų, kai vykstama nepasirengus, per abejotinus partnerius. Įdarbinanti agentūra turi turėti licenciją, o neretai skelbimuose laikraščiuose nurodomas tik mobiliojo telefono numeris.

Reikia būti labai atsargiems, nes skelbimų nereguliuoja niekas, patys laikraščiai neatsako, nes tai – kaip asmeninis skelbimas, o tokios institucijos, kuri prižiūrėtų, ar įdarbinti žadantys asmenys turi licenciją, nėra. Tas agentūras, kurios dirba pagal licenciją, prižiūri Socialinių reikalų ir darbo ministerija, o tokiais apgaulingais skelbimais turėtų domėtis nusikaltimų tarnybos.

Mūsų organizacija kaip ir galėtų padėti apgautiems ir svečioje šalyje beviltiškoje padėtyje atsidūrusiems žmonėms, bet mes esame finansuojami tik pagal projektus, o tokio projekto, kad apmokėtų, pavyzdžiui, kelionę namo, neturime. Kartais mums skambina iš kokių nors laukų – atvykit, parsivežkit arba giminaičiai kreipiasi, prašydami pagalbos. Širdį skauda, kai sakau, kad neturime tokių galimybių.

Zita Čepaitė

Trys į Angliją darbo ieškoti išvykę lietuviai, per pusantro mėnesio patyrę čia gyvenančių ir juos įdarbinti žadėjusių tautiečių patyčias ir smurtą, praradę asmens dokumentus bei savo mantą ir galiausiai šiaip ne taip ištrūkę iš engėjų nagų, pėsti patraukė į Londoną, žinodami tik tiek, kad ten yra Lietuvos ambasada.

Su trimis pėsčiomis iš Kings Lyno į Londoną keliavusiais lietuviais susitikome Lietuvos Respublikos ambasadoje, kur jie atvyko pasiimti laikinų kelionės dokumentų, kad po visų Anglijoje patirtų vargų ir nelaimių galėtų grįžti namo.

„Čia daugiau negrįšiu. Buvau Vokietijoje, Airijoje, Švedijoje - taip niekur nebuvo. Draugai pasakojo, kad taip būna Ispanijoje ir va, dabar pamatėme, kad ir Britanijoje“, – sakė vienas iš jų.

Paliko traukinių stotyje

Arūnas, Romas ir Petras (vardai pakeisti) susitiko viename iš maršrutinių autobusiukų, prieš maždaug pusantro mėnesio pajudėjusių iš Lietuvos Anglijos link. „Lietuvoje buvo skelbimas laikraštyje, siūlė darbą, visas garantijas, apgyvendinimą. Darbas Kings Lyne, fabrikuose, pasakė, kokius drabužius pasiimti, sutartį pasirašėme. Atrodė viskas patikima“, – pasakojo Petras.
Nuvažiavus, kaip ir žadėta, visus septynis tuo pačiu autobusiuku keliavusius vyrus pasitiko vietinis lietuvis, turėjęs juos apgyvendinti ir suteikti darbą. Jo pavardės atvykusieji nežinojo, tik vardą – Haroldas.

„Lietuvoje buvome sumokėję už darbo suradimą, dokumentų tvarkymą, važiavimą, čia atvykę dar turėjome mokėti už gyvenamąjį plotą savaitei, plius 200 svarų už darbo dokumentų sutvarkymą ir įdarbinimą. Iš viso – virš 2000 litų“, – skaičiuoja išlaidas Petras.

Tačiau jie buvo tikri, kad jau kitą dieną galės keliauti į darbą. Deja, paėmę pinigus už būstą ir įdarbinimą bei surinkę Lietuvoje pasirašytas sutartis, Haroldas ir jo bendrai susodino atvykėlius į automobilį, nuvežė į Kembridžo traukinių stotį, išlaipino ir paliko.

“Pasakė, kad darbų nėra, dėkitės, kur norit. Kiti turėjo kažkur draugų, pasiskambino ir juos pasiėmė, o vienas iškart išvyko atgal į Lietuvą“, – netikėtą įvykių posūkį prisimena vyrai.

Grasino papjauti

Tačiau Petras ir dar pora draugų nenorėjo lengvai pasiduoti. Jie paskambino tam pačiam Haroldui ir tas galiausiai pasiėmė juos ir atsivežė atgal į Kings Lyną. „Apgyvendino, tačiau darbo nesiūlė, atėmė dokumentus, paskui pradėjo iš mūsų „mokesčių“ reikalauti – 300 svarų, vėliau 500 svarų. Gyvenome beveik mėnesį, patys po truputį rasdavome darbo, kad susimokėtume. Nemokėsi – grasina, kad kojas sulaužys... Mane kartą irgi daužė, paskui peilį prikišo prie gerklės, sako, papjausiu, sakau, pjauk, tai nieko nedarė“, – pasakojo Arūnas.
Petras prisipažįsta gavęs buteliu per galvą, o vyriausias iš jų, ketvirtą dešimtį bebaigiąs Romas parodė rankas, ant kurių dar matėsi plaktuko, kuriuo jis buvo daužytas, paliktos mėlynės. „Grasino, kad nuveš į mišką, sumušė, išbėgau į gatvę visas kruvinas, tai policininkai pamatė, nugabeno į ligoninę“, – nenoromis sunkius išgyvenimus prisimena Romas.

Vyrai pasakoja, kad taip tęsėsi maždaug mėnesį laiko. Galiausiai Haroldas ir jo bendrai mušdami ir grasindami ėmė reikalauti, kad vyrai sutiktų dirbti už dyka. Pasiteiravus, kodėl nesikreipė į policiją, vyrai sako, kad buvo kartą išsikvietę policininkus, bet šie tik patarę duris užsiremti ir neįsileisti smurtautojų. Ir pasiūlė kreiptis į Lietuvos ambasadą Londone.

Į Londoną – palei greitkelį

„Supratę, kad esam vergais paversti, išbėgom. Daiktus palikom, drabužių tik tiek, kiek ant kūno, ir iškeliavom į Londoną. Ėjome palei autostradą, matom rodyklę į Londoną – ir einam. Kings Lyno policija mums buvo davusi ambasados telefono numerį, planavom, nueisim ir tada jau skambinsim, ieškosim“, – pasakoja per tris dienas virš 60 mylių pėsčiomis nukeliavę lietuviai.

Neturėdami pinigų jie visas tris dienas keliavo nevalgę. Miegojo krūmuose, o vandens atsigerti užsukdavo į pakelės degalines.

„Pakeliui stabdėm mašinas, niekas nestojo, naktį šalta, nėra nė šieno kupetų, kaip apsirengę su švarkeliais, paryčiais šiurpu, lietus... Romas, kad sušiltų, atsispaudimus darydavo“, - nelinksmais įspūdžiais dalijasi nelaimės draugai.
Pirmą dieną jie sakė nukeliavę beveik 30 mylių, bet kitas dienas jau nebuvo tokie spartūs. „Kojos ištino, pūslės prisitrynė, jei kokias 3 mylias per porą trejetą valandų nueini, tai gerai. Sveikatos neturėjom. Mano batai suplyšo“, – pasakoja jauniausias bendrakeleivis Arūnas. Likus 6 mylioms iki Kembridžo, judraus greitkelio pakraščiu žingsniavusius lietuvius sustabdė policija.

„Jie klausė, kur einat? Sakom – „London“, klausė iš kur – sakom, Lietuva“, – trumpą pokalbį su Anglijos policininkais prisimena vyrai.

Padėjo lietuvis policininkas
Kembridžšyro policijoje dirbantis Linas Pekarskas pasakojo, kad lietuvius į nuovadą atvežė jo kolega. „Kažkas iš vairuotojų paskambino ir pranešė, kad trys žmonės eina labai judrios magistralės pakraščiu, taip sukeldami pavojų sau patiems ir kitiems eismo dalyviams. Jie jokio kriminalo nepadarė, bet jų elgesys kėlė pavojų. Vienas mūsų kolega nuvažiavo ir supratęs, kad jie nevalgę ir išvargę, parsivežė pamaitinti. Grynai dėl žmogiškumo. Pamainos viršininkas žinojo, kad aš – lietuvis, ir paprašė, kad pasikalbėčiau ir išsiaiškinčiau, kas nutiko.

Jie galvojo, kad ateis į Londoną ir ras Lietuvos ambasadą, neturėdami nei dokumentų, nei pinigų, net Londono žemėlapio. Tad nusprendėme, kad reikia jais pasirūpinti, skambinau į įvairias organizacijas, kurios galėtų priglausti. Šiaip ne taip suradau vieną organizaciją, kuri padeda benamiams Peterbore, bet jie rūpinasi Peterboro benamiais, o aš skambinau iš Kembridžo, galėjo pažiūrėti formaliai ir viskas, bet kažkaip pavyko įkalbėti. Mano nuomone, geriau žmonėms padėti grįžti, negu sulaukti, kol jie įsivels į nusikaltimus arba taps nusikaltimo aukomis.“

L.Pekarskas ne tik nuvežė vyrus į Peterboro prieglaudą, bet ir susisiekė su Lietuvos ambasada Londone, nes pasus praradusiems piliečiams reikėjo laikinų dokumentų, kad galėtų grįžti namo.

Tokių yra ir daugiau

Jau trečius metus Kembridžšyro policijoje dirbantis L.Pekarskas sako, kad Peterbore yra nemažai netekusių darbo rytų europiečių, tarp jų ir lietuvių, kurie neturi pastogės ir gyvena palapinėse. Panašius įspūdžius išsivežė ir Kings Lyne darbo ieškoję tautiečiai.

„Nežinau, kiek tokių Kings Lyne vaikščioja, atvežtų ir apgautų. Darbų nėra, o mikroautobusai su žmonėmis važiuoja kiekvieną penktadienį. Taip ir skelbime rašoma“, - sako Petras.

Jie sakė sutikę ir daugiau nukentėjusiųjų. „Parke išgirdom – lietuviškai šneka. Užkalbino, cigaretės paprašė, pasikalbėjom ir paaiškėjo, kad jiems tas pats. Kiti, kurie darbų neturi, specialiai eina į parduotuves ir vagia, kad patektų į kalėjimą“, – teigia vyrai. Jie pasakojo, kad nukentėjusieji dažniausiai mini tuos pačius vardus, tarp jų ir Haroldo, kuris esą jau kokius šešerius metus gyvena Anglijoje, turi namą pasistatęs, bet bijo jame nakvoti, nes jo ieško daugybė apgautų žmonių.

„Apgavysčių tikrai daug. Žmonės sumoka pinigus už įdarbinimą, nors Anglijoje imti pinigus už įdarbinimą nėra legalu, o paskui juos bet kur išmeta ir dar apiplėšia. Tai jau kriminalas, atidirbta schema, bet ką nors padaryti sudėtinga, nes susiduria dviejų šalių teisėsaugos sistemos“, – aiškina L.Pekarskas, pridurdamas, kad žmonės patys turi labiau pasisaugoti.

Emigrantų daugės

Lietuvos ambasadoje gavę laikinus grįžimo pažymėjimus tą pačią dieną vyrai išskrido į Lietuvą. Iki oro uosto juos palydėjo jiems pastogę suteikusios ir bilietus nupirkusios labdaringos organizacijos atstovai. Patenkinti, kad jų vargai Anglijoje galiausiai pasibaigė, vyrai nebuvo laimingi galvodami apie ateitį.

„Čia atvažiavom - lietuviai mus „išmaudė“. Netikėjom, kad lietuvis taip gali lietuviui... Lietuvoje vėl sunku, baisu grįžti“, – nelinksmai svarstė vyrai, kurie prieš išvykdami neturėjo darbo ir nesitiki jo rasti grįžę.

„Nežinau, pabūsiu pas mamą ir gal važiuosiu į Vokietiją, ten sesuo gyvena, gal padės įsidarbinti“, – vylėsi Arūnas.

Nors imigrantų nedarbo lygis įvairiose Europos šalyse, tarp jų ir JK, auga sparčiau nei vietinių gyventojų, prognozuojama, kad imigracijos tempai didės ir kitais metais. Be to, manoma, kad mažėjant imigrantų darbo jėgos paklausai ir didėjant pasiūlai, daugės išnaudojimo ir prekybos žmonėmis atvejų.

Per daug gerai, kad būtų tiesa

Apgauti, likimo valiai palikti Anglijoje įsidarbinti tikėjęsi lietuviai yra didelė problema. Ta sistema veikia pakankamai seniai, kažkokių efektyvesnių priemonių imtis sunku. Iš to, kad žmonės į mus kreipiasi, galime spręsti, kad tokių dalykų ne mažėja, o daugėja. Ypač vasaros metu, kai vyksta sezoniniai darbai. Tiesiog žmogus, važiuojantis dėl materialinių paskatų, kas yra visiškai suprantama, yra naivus, nepasiruošęs, dažnai išvyksta pirmą kartą, nemoka kalbos ir tampa lengvu grobiu sukčiams.

Žmones sugundo pasiūlymais, kad bus greitai įdarbinti, apgyvendinti, bus sutvarkyti visi reikalingi dokumentai už palyginti mažą kainą. Tačiau visada reikia savęs paklausti – ar tai nėra perdaug gerai, kad būtų teisybė. Kelionės kaina, apgyvendinimas, įdarbinimas – viskas už kelis šimtus svarų – to neįmanoma padaryti ir tikėtina, kad žmonės bus apgauti.

Patekus į tokią situaciją reikia būtinai kreiptis į policiją, nes žmogus yra apgautas, o tai – teisės aktų pažeidimas. Jei policijai, kitoms institucijoms ar spaudai nėra apie tai pranešama pačių nukentėjusiųjų, susidaro uždaras ratas.

Antra, būtų džiugu, jei žmonės būtų apgalvoję alternatyvius kelionės namo būdus. Juk nebūtinai nutinka taip, kaip planuota. Išvykstant reikia pasirūpinti kontaktais, kad prireikus būtų į ką kreiptis. Jokiu būdu nevažiuoti nepasiruošus. Bet tai priklauso nuo paties žmogaus iniciatyvos – kiek jis gali, kiek jis nori, kiek jis galų gale nebijo kažką daryti. Be to, reikėtų kreiptis ir į Anglijos socialines tarnybas.

Jos, aišku, nedaug gali padėti, nebent suteikti informaciją, bet ir tai yra geriau, negu stovėti stotelėje ir laukti nežinia ko. Vietinė savivaldybė ir žmonės, dirbantys su bendruomene, gali duoti labdaringų organizacijų kontaktus, kurios suteiks bent galimybę paskambinti į ambasadą ar artimiesiems.

Ir jokiu būdu nereikia pasilikti, o kaip galima greičiau iš tokios vietos bėgti. Nes sukčiai savo tikslą pasiekė, o jei pilietis lieka, jie toliau ieško, kaip jį išnaudoti. Aišku, šalis nepažįstama, baugu, nežinai, kur eiti, bet reikia ryžtis.

Širdį skauda, kai sakau - neturime tokių galimybių

Pagal statistinius duomenis, iš Lietuvos nuo 2008 metų sausio iki birželio emigravo 7219 žmonių, šiemet per tą patį laikotarpį bent pora tūkstančių daugiau – 9688. Ir tai vien oficialiai išvykę, kurie deklaruoja savo išvykimą, o juk dauguma išvyksta nieko neinformavę. Be to, pastaruoju metu ėmė daugėti nemotyvuotos, impulsyvios ir nesaugios emigracijos iš Lietuvos atvejų, kai vykstama nepasirengus, per abejotinus partnerius. Įdarbinanti agentūra turi turėti licenciją, o neretai skelbimuose laikraščiuose nurodomas tik mobiliojo telefono numeris.

Reikia būti labai atsargiems, nes skelbimų nereguliuoja niekas, patys laikraščiai neatsako, nes tai – kaip asmeninis skelbimas, o tokios institucijos, kuri prižiūrėtų, ar įdarbinti žadantys asmenys turi licenciją, nėra. Tas agentūras, kurios dirba pagal licenciją, prižiūri Socialinių reikalų ir darbo ministerija, o tokiais apgaulingais skelbimais turėtų domėtis nusikaltimų tarnybos.

Mūsų organizacija kaip ir galėtų padėti apgautiems ir svečioje šalyje beviltiškoje padėtyje atsidūrusiems žmonėms, bet mes esame finansuojami tik pagal projektus, o tokio projekto, kad apmokėtų, pavyzdžiui, kelionę namo, neturime. Kartais mums skambina iš kokių nors laukų – atvykit, parsivežkit arba giminaičiai kreipiasi, prašydami pagalbos. Širdį skauda, kai sakau, kad neturime tokių galimybių.

Zita Čepaitė

 (Komentarų: 425)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: