Keturiolikos metų mergaitei per pamoką staiga netekus regėjimo mokyklos darbuotoja paskambino šeimai ir pranešė: „Pasiimkit apakusį vaiką.“ Gydytojai nerado jokių fizinių pokyčių, kurie lemtų aklumą.

Reginos (vardas pakeistas, tikrasis vardas ir pavardė Anglija.lt redakcijai žinomi) šeima su dviem vyresniais sūnumis ir mokyklinio amžiaus dukra į Angliją atvyko prieš aštuonerius metus. Jie apsigyveno Pietų Jorkšyre (South Yorkshire) Rotherhamo miesto apylinkėse. Mergaitė iš karto pradėjo lankyti pradinę mokyklą, bet draugų neįsigijo, nes išskyrus Reginos dukrą ir dar vieną mergaitę, klasėje mokėsi vien musulmonų vaikai.

„Jie sakydavo – mes su tavim nedraugausim, nes tu ne musulmonė,“ - kalbėdama su Anglija.lt, JK lietuvė prisimena tada dar septynmetės dukros skundus.

Toje mokykloje mergaitė patyrė ne tik patyčias, bet ir smurtą – buvo smaugta, skandinta.

Neseniai iš Lietuvos į JK atvykusi šeima nežinojo, nei ką daryti nei kur kreiptis, o mokytojai nenorėjo nieko girdėti.

Vienintelė išeitis – pakeisti gyvenamąją vietą. 2013 m. šeima persikraustė į kitą vietovę. Mergaitė perėjo į naują mokyklą ir buvo labai patenkinta.

Tačiau baigus pradinę ir perėjus į vidurinę mokyklą mergaitės situacija kardinaliai pasikeitė.

Viskas prasidėjo po vieno ne itin ypatingo įvykio 2017 m kovo mėnesį. Autobusas, kuriuo mergaitė važiavo į mokyklą, staigiai stabdė ir nuo smūgio ji išsinarino petį.

Buvo iškviesta greitoji pagalba, mergaitė nuvežta į ligoninę, peties sąnarys atstatytas į vietą, tačiau jis ilgai negijo, buvo skausmingas.

Kartą per fizinio lavinimo pamoką mokytoja trinktelėjo jai per skaudamą ranką. Mergaitė pradėjo verkti, tačiau mokytoja tik pasišaipė – nieko tau neskauda, apsimetinėji princese.

Toks mokytojos elgesys suveikė kaip paskata patyčioms.

„Vaikai nepraleisdavo progos suduoti mano dukrai per skaudamą ranką ir šaipydavosi, kai ji pradėdavo verkti. Juk jei mokytoja taip daro, tai ir jiems galima“,- Anglija.lt pasakoja Regina.

Mergaitė prarado norą eiti į mokyklą, kiekvieną rytą ją apimdavo baimė, fiziškai pykindavo.

„Mes ėjome į mokyklą keturis kartus, kad išsiaiškintume, kas dedasi. Kiekvieną kartą su mumis bendravo vis kitas asmuo, kuriam viską reikėdavo pasakoti iš naujo. Be to, mums niekaip nepavykdavo pasiekti aukštesnio rango mokyklos darbuotojo negu aukšto budintysis,“ - prisimena JK lietuvė.

Situacija darėsi vis blogesnė. Kad nereikėtų eiti į mokyklą, mergaitė ėmė žaloti savo kojas.

Birželio mėnesį dukros mobiliajame telefone tėvai rado draugėms rašytą žinutę: „Kaip norite, kad nusižudyčiau, kad būtumėte laimingos?“.

„Dukra pati suprato, kad kažkas negerai, sakė, kad norėtų su gydytoju pasišnekėti. Po kiek laiko gavom žinią, kad užrašys konsultacijai pas psichologą ir kad mus iškvies. Tačiau vieną dieną – skambutis iš mokyklos. Sako, pasiimkit apakusį vaiką,“ - prisimena mama lemtingą akimirką.

Atlikus regėjimo tyrimą gydytojai priėjo išvados, kad mergaitės apakimas yra psichologinio pobūdžio. Ji visiškai nemato viena akimi, o antrąja mato, bet būna kad ir toji aptemsta.

Mokykloje mama pasiteiravo, ar jie užtikrins mergaitės saugumą.

„Mokytoja sakė, kad tos pamokos nelabai svarbios, nes mokslo metai jau ėjo į pabaigą, ir nebūtina lankyti mokyklos. Ir apskritai iš jų kalbos buvo galima suprasti, kad jie mano, jog mūsų dukra pati kalta, “ - teigia mama.

Netrukus namus aplankė atstovai iš vaikų tarnybos, nes gavo pranešimą iš mokyklos, kad mergaitė nelanko pamokų.

Anglija.lt išsiaiškino, kad JK mokyklos yra įpareigotos informuoti vaikų teisių tarnybas, jei mokyklos lankomumas nesiekia 70 procentų.

„Jie atvyko į namus, apžiūrėjo, kokios sąlygos, išklausinėjo, tikrino, ar mūsų dukra tikrai nemato,“ - šeimą išgąsdinusį vizitą prisimena keturiasdešimt aštuonerių metų moteris.

Gydytojo pažyma apie mergaitės sveikatos būklę galiausiai padėjo tašką įtarimui, kad mergaitė apsimetinėja.

Per vasaros atostogas Reginai pavyko pasiekti, kad mergaitė būtų perkelta į kitą mokyklą.

„Daug privargom. Reikėjo eiti į savivaldybę viską aiškinti, reikėjo įrodinėti, kodėl mums būtina pakeisti mokyklą ir panašiai.“

Reginos dukra naujoje mokykloje greit tapo viena populiariausių ir mėgstamiausių. Ji gerai mokosi, savanoriauja, nuolat gauna apdovanojimus už gerus darbus.

Tačiau, kaip ir anksčiau, ji visiškai nemato viena akimi, o kai kada užtemsta ir antroji. Be to mergaitė bijo, kad gatvėje ar autobuse gali susitikti savo buvusius skriaudėjus iš ankstesnės mokyklos. Tad Regina turi kasdien ją palydėti į mokyklą ir parsivesti namo. Naujoji mokykla yra daug toliau negu buvusioji, reikia pakeisti du autobusus ir kelionė į vieną pusę trunka maždaug pusantros valandos.

„Ji gerai mokosi, gražiai piešia, kuria video filmukus, kabinasi į gyvenimą. Bet kartais sako – man net skauda, kaip noriu sau įsipjauti, pasidaryti kažką. Psichologės pamokyta, ji pasiima raudoną flomasterį ar guašo dažus ir ant savo kojų paišo raudonas linijas, įsivaizduoja, kad žalojasi. Ji pati sako, man reikia gydytojo, mane užklumpa pykčio priepuoliai, sapnuojasi košmarai. O pagalbos nėra,“ – skundžiasi Anglijos lietuvė.

Regina sako esanti tikra, kad nemažai lietuvių vaikų Anglijoje susiduria su patyčiomis ir dėl to išsivysčiusiomis psichologinėmis problemomis. Ji būtų dėkinga jei kas galėtų patarti, ką daryti, kad jos dukra kuo greičiau gautų visavertę pagalbą.

Beje, prieš pat Naujuosius pagaliau atėjo laiškas iš Vaikų ir suaugusiųjų psichinės sveikatos tarnybos (Child and Adolescent Mental Health Services) su paskirta data, kada atvykti.

Portalo Anglija.lt žiniomis iš visų vaikų, kuriems reikia psichologinės pagalbos, Anglijoje ją gauna tik ketvirtadalis. Ir netgi tiems, kuriems reikalinga skubi psichologo pagalba, priėmimo laukti tenka nuo 12 iki 100 savaičių.

Anglijos sveikatos tarnybos (Public Health England) duomenimis psichologinė pagalba reikalinga kas dešimtam mokyklinio amžiaus vaikui, tačiau psichologinės pagalbos centrų finansavimas pastaraisiais metais buvo smarkiai apkarpytas. Kai kurios mokyklos pačios įdarbina psichologus, tačiau tai priklauso nuo mokyklos vadovo, nuo poreikio bei lėšų.

Zita Čepaitė, Anglija.lt