Filmo apie emigrantus autorė: Anglijoje pamatėme mažą Lietuvą  

Pirmąja filmų ciklų stotele buvo pasirinkta būtent Didžioji Britanija. Gausiai lietuvių apgyvendintoje šalyje filmo autorės K. Koženkova, G. Talmantienė ir operatorius Jaroslavas Gavrinas praleido dešimt dienų, įskaitant Kūčias ir Kalėdas: „Švenčių metu lengviau pamatyti, ar žmonės išlaikė savas tradicijas, ar prisitaikė prie tos šalies papročių“, – sako prodiuserė.“ Per artėjančią valstybinę šventę, Kovo 11-ąją, jie vyks į Belgiją, o per Šv. Velykas – į Airiją.

Lietuva Anglijoje
Kūrybinę komandą sudaro ne emigrantai. Tad koks jiems pasirodė lietuvių gyvenimas žvelgiant iš šalies? Pirmąsias keturias dienas jie prisipažįsta jautęsi lyg Lietuvoje: „Mus visur vežiodavo lietuvis, kalbėjome tik lietuviškai, matėme lietuvišką televiziją, – pasakoja K. Koženkova, – patinka man Jūsų Lietuva! – tuomet pasakiau, atrodytų, kad nėra tos Anglijos…“ – juokėsi prodiuserė.

Nustebino ir tai, kad beveik visi lietuviai turi lietuvišką televiziją. „Visi žiūri tuos pačius kanalus, kaip ir mes, bendrauja su lietuviais, dirba su lietuviais, aplink lietuviškos parduotuvės, – įspūdžiais apie Londoną dalinosi K. Koženkova, – atsimenu Valdo (V. Zuikausko – aut.) žodžius, kad Anglijoj tik silkių nėra, o visa kita – kaip Lietuvoje.“ Čia nesijauti imigrantu, gali susikurti savo – lietuviškąjį – pasaulį.“

Filmo autorės kalbino skirtingų profesijų atstovus – tai ir menininkės Dalia Ibelhauptaitė bei Indrė Šerpytytė, verslininkai Rolandas Sakauskas ir Valdas Zuikauskas bei daug kitų. Pasirenkant pašnekovus, svarbu buvo ne tik profesijų įvairovė, bet ir sėkmingo įsikūrimo svečioje šalyje istorijos. „Žiūrovams nebeįdomu skaityti ir žiūrėti, kaip sunku ir baisu. Mes parodysime tuos, kuriems pasisekė, kurie kažką pasiekė, atrado savo nišą. Tų, kuriuos kalbinome, klausyti buvo vienas malonumas,“ – pripažino K. Koženkova.

Lietuviškumą išlaiko
„Ar paprasta likti lietuviu nutolus nuo Lietuvos? O gal lengviau priimti kitos tautos papročius ir kultūrą? Ar lietuviai emigracijoje išlaiko savo tautos tradicijas?“ – pagrindiniai klausimai, kurie buvo užduodami filmo herojams. „Bendravome su kunigu Petru Tvarijonu, patiko jo požiūris, kad jam, skirtingai nuo kunigų Lietuvoje, svarbu išlaikyti ne tik religingumą, bet ir lietuviškumą“, – sakė „Misija – Lietuvis“ prodiuserė.

Ji pasakoja, kaip filmo kūrėjų grupę po „lietuviškus“ Londono rajonus vežiojęs V. Zuikauskas mokė, kaip vien iš namų išvaizdos atpažinti, kur gyvena tautiečiai – pagal palydovines lėkštes, kurias dauguma įsirengė tam, kad galėtų žiūrėti Lietuvoje transliuojamas televizijos programas. „Pirmieji lietuviai ten atvažiavo, būrėsi, būrėsi aplink, – apie Rytų Londono rajoną sakė V. Zuikauskas, – nežinau, kaip dabar, bet prieš penkerius metus Becktonas buvo aiški Lietuvos sostinė Anglijoje.“

Lietuviškumas, anot K. Koženkovos, itin jaučiamas – pavyzdžiui, mėgsta ir žaidžia krepšinį, didžiuojasi lietuviškų komandų pergalėmis. Jai įsiminė ir „Infozonos“ direktoriaus Lauryno Grainio žodžiai, kad jam būtų nesvarbu – ar lietuviškoje, ar angliškoje įmonėje dirbti, tačiau svarbu, kad draugai būtų lietuviai, nes ir vaikai bendraus su lietuviais – taip neužmirš kalbos. „Prašome, kad Rūta namuose kalbėtų lietuviškai“, – apie dukrelę pasakojo L. Grainys.

Labiausiai Londono lietuviams tradiciškai trūksta šeimos, draugų, gamtos, ežerų... „Infozonos“ redaktorė Zita Čepaitė sakė, kad Anglijoje surasti galima viską, bet labai trūksta lietuviškų obuolių: „Visa kitą galima rasti, ir angliškus pomidorus pakęsti... Bet pasiilgstu lietuviškų obuolių kvapo“. V. Zuikauskui trūksta ir „lietuviško“ laisvalaikio – pavyzdžiui, čia ne labai įmanoma parinkti grybų, nes aplinkui tiesiog nėra miškų!

Kitas filmo herojus, daugiau nei prieš 60 metų iš Lietuvos į Angliją atvykęs, dabar jau pensininkas Aleksas Vilčinskas, į tėvynę pirmąkart grįžo prieš aštuonerius – dešimtį metų, o pastaruoju metu čia apsilanko daug dažniau. „Vilniuj aš prisivalgau cepelinų visiems metams. Bet mama niekada nedarydavo cepelinų, todėl jų ir nepasiilgstu, pas mus buvo koldūnai. Tačiau gerų koldūnų gauti ne visur galima. Pas gimines geri, o kavinėse – nerekomenduoju...“, – apie lietuviško maisto subtilybės kalbėjo A. Vilčinskas.

Kodėl negrįžta?
Fotografė Indrė Šerpytytė jau seniai gyvena Anglijoje, tačiau puikiai kalba lietuviškai. Ji prisipažįsta, kad svečioje šalyje gimusios jos sesės yra tikros anglės, jos ir lietuvių kalbos nemoka. „Niekas net dabar nežino, kur yra Lietuva. Būna proga paaiškinti, kokia tai šalis, iš kur esame kilę. Aš didžiuojuosi Lietuva“, – kalba daugiausia apie Lietuvą kurianti I. Šerpytytė. Ji sako, kad būnant menininke, jai daug lengviau gyventi Anglijoje, nes čia žmonės fotografiją kolekcionuoja ir į ją žiūri kaip į meną.

Gerai žinoma režisierė Dalia Ibelhauptaitė filme prisipažins, kad Anglija yra jos namai, nes čia – jos darbas ir mylimas vyras: „Lietuviškumas yra mano širdyje – tai yra mano namai, mano tėvynė – ar aš gyvensiu visą gyvenimą, ar nevažiuosiu ten 50 metų, to iš manęs niekas neatims.“

Transporto įmonę turintis V. Zuikauskas pripažino, kad minčių grįžti kyla dažnai: „Noras grįžti į Lietuvą visada yra, aš savo ateitį sieju su Lietuva. Bet yra realybė, kad nusipirkau namą, ir kuo toliau, tuo giliau įleidžiu šaknis. Važiuoti į Lietuvą ir badauti – irgi nesinori... Be to, išvažiuodamas sakiau, kad kol sąlygos smulkiajam verslui nepasikeis, negrįšiu.“

Koks gi bendras įspūdis apsilankius Anglijoje? – klausiame prodiuserės K. Koženkovos: „Džiaugiuosi ir didžiuojuosi lietuviais, jei mūsų pašnekovai tiek pasiekė svečioje šalyje, vadinasi, mes kažką galime!“

Ana Vengrovskaja

Anglija.lt

2010-02-24 / 08:47

Pirmąja filmų ciklų stotele buvo pasirinkta būtent Didžioji Britanija. Gausiai lietuvių apgyvendintoje šalyje filmo autorės K. Koženkova, G. Talmantienė ir operatorius Jaroslavas Gavrinas praleido dešimt dienų, įskaitant Kūčias ir Kalėdas: „Švenčių metu lengviau pamatyti, ar žmonės išlaikė savas tradicijas, ar prisitaikė prie tos šalies papročių“, – sako prodiuserė.“ Per artėjančią valstybinę šventę, Kovo 11-ąją, jie vyks į Belgiją, o per Šv. Velykas – į Airiją.

Lietuva Anglijoje
Kūrybinę komandą sudaro ne emigrantai. Tad koks jiems pasirodė lietuvių gyvenimas žvelgiant iš šalies? Pirmąsias keturias dienas jie prisipažįsta jautęsi lyg Lietuvoje: „Mus visur vežiodavo lietuvis, kalbėjome tik lietuviškai, matėme lietuvišką televiziją, – pasakoja K. Koženkova, – patinka man Jūsų Lietuva! – tuomet pasakiau, atrodytų, kad nėra tos Anglijos…“ – juokėsi prodiuserė.

Nustebino ir tai, kad beveik visi lietuviai turi lietuvišką televiziją. „Visi žiūri tuos pačius kanalus, kaip ir mes, bendrauja su lietuviais, dirba su lietuviais, aplink lietuviškos parduotuvės, – įspūdžiais apie Londoną dalinosi K. Koženkova, – atsimenu Valdo (V. Zuikausko – aut.) žodžius, kad Anglijoj tik silkių nėra, o visa kita – kaip Lietuvoje.“ Čia nesijauti imigrantu, gali susikurti savo – lietuviškąjį – pasaulį.“

Filmo autorės kalbino skirtingų profesijų atstovus – tai ir menininkės Dalia Ibelhauptaitė bei Indrė Šerpytytė, verslininkai Rolandas Sakauskas ir Valdas Zuikauskas bei daug kitų. Pasirenkant pašnekovus, svarbu buvo ne tik profesijų įvairovė, bet ir sėkmingo įsikūrimo svečioje šalyje istorijos. „Žiūrovams nebeįdomu skaityti ir žiūrėti, kaip sunku ir baisu. Mes parodysime tuos, kuriems pasisekė, kurie kažką pasiekė, atrado savo nišą. Tų, kuriuos kalbinome, klausyti buvo vienas malonumas,“ – pripažino K. Koženkova.

Lietuviškumą išlaiko
„Ar paprasta likti lietuviu nutolus nuo Lietuvos? O gal lengviau priimti kitos tautos papročius ir kultūrą? Ar lietuviai emigracijoje išlaiko savo tautos tradicijas?“ – pagrindiniai klausimai, kurie buvo užduodami filmo herojams. „Bendravome su kunigu Petru Tvarijonu, patiko jo požiūris, kad jam, skirtingai nuo kunigų Lietuvoje, svarbu išlaikyti ne tik religingumą, bet ir lietuviškumą“, – sakė „Misija – Lietuvis“ prodiuserė.

Ji pasakoja, kaip filmo kūrėjų grupę po „lietuviškus“ Londono rajonus vežiojęs V. Zuikauskas mokė, kaip vien iš namų išvaizdos atpažinti, kur gyvena tautiečiai – pagal palydovines lėkštes, kurias dauguma įsirengė tam, kad galėtų žiūrėti Lietuvoje transliuojamas televizijos programas. „Pirmieji lietuviai ten atvažiavo, būrėsi, būrėsi aplink, – apie Rytų Londono rajoną sakė V. Zuikauskas, – nežinau, kaip dabar, bet prieš penkerius metus Becktonas buvo aiški Lietuvos sostinė Anglijoje.“

Lietuviškumas, anot K. Koženkovos, itin jaučiamas – pavyzdžiui, mėgsta ir žaidžia krepšinį, didžiuojasi lietuviškų komandų pergalėmis. Jai įsiminė ir „Infozonos“ direktoriaus Lauryno Grainio žodžiai, kad jam būtų nesvarbu – ar lietuviškoje, ar angliškoje įmonėje dirbti, tačiau svarbu, kad draugai būtų lietuviai, nes ir vaikai bendraus su lietuviais – taip neužmirš kalbos. „Prašome, kad Rūta namuose kalbėtų lietuviškai“, – apie dukrelę pasakojo L. Grainys.

Labiausiai Londono lietuviams tradiciškai trūksta šeimos, draugų, gamtos, ežerų... „Infozonos“ redaktorė Zita Čepaitė sakė, kad Anglijoje surasti galima viską, bet labai trūksta lietuviškų obuolių: „Visa kitą galima rasti, ir angliškus pomidorus pakęsti... Bet pasiilgstu lietuviškų obuolių kvapo“. V. Zuikauskui trūksta ir „lietuviško“ laisvalaikio – pavyzdžiui, čia ne labai įmanoma parinkti grybų, nes aplinkui tiesiog nėra miškų!

Kitas filmo herojus, daugiau nei prieš 60 metų iš Lietuvos į Angliją atvykęs, dabar jau pensininkas Aleksas Vilčinskas, į tėvynę pirmąkart grįžo prieš aštuonerius – dešimtį metų, o pastaruoju metu čia apsilanko daug dažniau. „Vilniuj aš prisivalgau cepelinų visiems metams. Bet mama niekada nedarydavo cepelinų, todėl jų ir nepasiilgstu, pas mus buvo koldūnai. Tačiau gerų koldūnų gauti ne visur galima. Pas gimines geri, o kavinėse – nerekomenduoju...“, – apie lietuviško maisto subtilybės kalbėjo A. Vilčinskas.

Kodėl negrįžta?
Fotografė Indrė Šerpytytė jau seniai gyvena Anglijoje, tačiau puikiai kalba lietuviškai. Ji prisipažįsta, kad svečioje šalyje gimusios jos sesės yra tikros anglės, jos ir lietuvių kalbos nemoka. „Niekas net dabar nežino, kur yra Lietuva. Būna proga paaiškinti, kokia tai šalis, iš kur esame kilę. Aš didžiuojuosi Lietuva“, – kalba daugiausia apie Lietuvą kurianti I. Šerpytytė. Ji sako, kad būnant menininke, jai daug lengviau gyventi Anglijoje, nes čia žmonės fotografiją kolekcionuoja ir į ją žiūri kaip į meną.

Gerai žinoma režisierė Dalia Ibelhauptaitė filme prisipažins, kad Anglija yra jos namai, nes čia – jos darbas ir mylimas vyras: „Lietuviškumas yra mano širdyje – tai yra mano namai, mano tėvynė – ar aš gyvensiu visą gyvenimą, ar nevažiuosiu ten 50 metų, to iš manęs niekas neatims.“

Transporto įmonę turintis V. Zuikauskas pripažino, kad minčių grįžti kyla dažnai: „Noras grįžti į Lietuvą visada yra, aš savo ateitį sieju su Lietuva. Bet yra realybė, kad nusipirkau namą, ir kuo toliau, tuo giliau įleidžiu šaknis. Važiuoti į Lietuvą ir badauti – irgi nesinori... Be to, išvažiuodamas sakiau, kad kol sąlygos smulkiajam verslui nepasikeis, negrįšiu.“

Koks gi bendras įspūdis apsilankius Anglijoje? – klausiame prodiuserės K. Koženkovos: „Džiaugiuosi ir didžiuojuosi lietuviais, jei mūsų pašnekovai tiek pasiekė svečioje šalyje, vadinasi, mes kažką galime!“

Ana Vengrovskaja

 (Komentarų: 17)