Kunigą Petrą Tverijoną tikriausiai būtų galima pavadinti lietuviu dvasininku, kuriam tenka ganyti daugiausiai sielų. Jis kol kas – vienintelis lietuvių katalikų dvasininkas visoje Jungtinėje Karalystėje. Savaitės interviu su kun. P. Tverijonu kalbamės apie žemiškus ir ne vien dalykus.

Esate lietuviškos parapijos Londone klebonas, tačiau per kunigystės metus tikintiesiems tapote ne vien dvasiniu tėvu. Ant Jūsų pečių krenta daugybės čia gyvenančių lietuvių bėdos ir problemos. Sakykit, ar nesunku?

Sunkiausia būdavo tais laikas, kai lietuviai Jungtinėje Karalystėje gyveno nelegaliai. Į šalį žmonės dažnai atvažiuodavo tokie, kaip stovi - nei pinigų, nei darbo, draugų ar pažįstamų. Mano resursai taip pat limituoti, tad ir padėti, atrodo, taip, kaip reikėtų, negali. Tuomet būdavo sunkiausia. Tai buvo laikai, kai važiuojant per sieną kildavo daugybė problemų – dabar jau viskas praeity ir užmiršta. Tai buvo įtampos ir perėjimo laikas. Dabar gyvenimas jau struktūrizuojasi, lietuviai perka namus, integruojasi, kuria čia savo gyvenimus. Situacija jau nebėra tokia dramatiška. Žmonės galvoja apie tai, kaip geriau gyventi, o ne kaip išgyventi. Tą galima matyti ir iš įvairių renginių, lietuviškų mokyklėlių veiklos.

O su kokiomis problemomis lietuviai į Jus kreipiasi dabar?

Mano laikotarpis Anglijoje - tai du skirtingi etapai. Iš pradžių buvau tarsi socialinis darbuotojas, daugiau pagelbėdavau lietuviams. Dabar pagrindiniai reikalai susiję su pastoraciniu darbu, sielovada.

Darbų tikrai gan nemažai. Daugiausiai darbo - su sužadėtiniais. Nors tuokiasi mūsų bažnyčioje nedaug porų, bet labai daug ruošiasi santuokai. Kaip žinia, bažnyčia ne ta institucija, kur atėjau, nusipirkau sakramentą ir viskas. Bažnyčia santuoką mato, kaip dviejų žmonių ryšį bendram gyvenimui ir vienas kito atsidavimą be jokių sąlygų. Kad sužadėtiniai tai suprastų, jiems bažnyčioje yra organizuojami sužadėtinių pasiruošimo kursai. Čia jiems duodama galimybė dar kartą perkratyti savo santykius, problemas, tarpusavio skirtumus. Tuo pačiu mes tikimės, kad, jei jie tuokiasi bažnyčioje, tai praktikuos ir tikėjimą.

Praėjusiais metais mes turėjome 118 porų sužadėtinių, šiemet jau suformuotos dvi grupės po 12 porų. Dabar registruojame dar keturias grupes. Darbo daug ir su kitokio pobūdžio suaugusiųjų ir paauglių grupėmis. Tai - pirmosios komunijos pasiruošimo, krikšto programos. Taip pat pradėsim ruoštis sutvirtinimui. Šiemet turime berods 59 vaikus, kurie ruošiasi priimti pirmąją komuniją. Stengiamės dirbti tiek su tėveliais, tiek su vaikais. Taip pat organizuojame kursus, kuriuose dėstomi krikščionybės pagrindai. Mums neužtenka vien tik tikėti, mums reikia suprasti savo tikėjimą, nes nesuprastas tikėjimas gimdo prietarus.

Kadangi Jūs čia ne pirmi metai, gal pastebite kokias nors tendencijas tikinčiųjų atžvilgiu? Kaip kinta bažnyčios lankymas?

Lankančiųjų mišias skaičius bažnyčioje beveik visada pastovus – sekmadienį per trejas mišias ateina apie 220 – 250 žmonių, tiesa, daugiausiai jų susirenka 12 val. pamaldose. Dabar keičiasi tai, kad vis gausėja tikinčiųjų, kurie bažnyčioje lankosi nuolat. Anksčiau tas būrelis buvo labai mažas. Dabar vis daugiau žmonių įsijungia į parapijos gyvenimą. Džiaugiuosi, kad atsiranda savanorių, kurie padeda Alfa, sužadėtinių kursams, prisideda prie įvairių renginių organizavimo, dirba su vaikais mišių metu.

Ar Jūsų akimis žmonės gyvenantys Anglijoje keičiasi?

Žinoma, kad keičiasi. Mes neturim galimybės nesikeisti. Ir mes čia keičiamės greičiau todėl, kad atvykę iš Lietuvos esame visiškai skirtingoje aplinkoje. Nors esame tie patys žmonės, tie patys lietuviai, kitokioje aplinkoje į įvairius dalykus reaguojame skirtingai. Būtent dėl to žmonės ir keičiasi.

Kaip minėjote, Jums tenka ir socialinio darbuotojo ir dvasininko pareigos. Tad vis gi, kas Jums yra sudėtingiausia?

Sudėtingiausia, turbūt kaip ir visiems, turėti pakankamai laiko. Norėtųsi lankyti šeimas, pasikalbėti su jų nariais, susikurti asmeninį ryšį tokį, kaip šeimoje. Bet tu, žmogau, pamėgink turėti visus tuos kursus, visas sielovados grupes, mišias, taip pat daugybę kelionių, aplankyti visus ligonius, atlikti begalę administracinio darbo – užpildyti visus dokumentus ir taip toliau. Iš vienos pusės trūksta laiko, iš kitos - asmeninio ryšio su kiekvienu žmogumi, nes žmonės dirba ir visi subėga tik tam tikru laiku. Įsigilinimas į jų problemas gali tapti paviršutinišku. Žinoma, dvasiniam pokalbiui visada surandi laiko.

Šiandieninėje visuomenėje sakoma, kad gyvenimas – tai kova už būvį. Kiekvienas nori geresnio kąsnio, geresnių sąlygų. Ar daug žmonėse yra dvilypiškumo, vaidmainiškumo?

Mes lietuviai esam linkę sudramatizuoti, kad kovojam. Man atrodo, kad taip jau baisiai nekovojam, o tik įsivaizduojam, kad kovojam. Juk visiems tos vietos po saule užteks. Kitas dalykas, kiekvienas gi turim skirtingus talentus ir kiekvienas turėtume galvoti, kaip juos panaudoti. Juk yra tiek daug erdvės, tiek daug nišų, kurios dar nėra išnaudotos. Mes esame sudramatizavę tą situaciją, kapitalistinę sistemą, kad žmogus žmogui vilkas. Taip nėra. Pažiūrėkime į anglus. Šypsosi. Aišku, ne visada ta šypsena yra tikra, bet geriau netikra šypsena, nei tikras pyktis.

Ar emigranto statusas paskatina žmones atrasti ryšį su Dievu ir lankytis čia, bažnyčioje?

Jeigu moksliškai kalbėtume, tai reikėtų daryti statistinius tyrimus. Vienus paskatina labiau link Dievo, kitus nuo jo paleidžia. Dėl ko aš sakau paleidžia? Lietuvoje, kad ir kaip ten būtų viskas pasikeitę, yra nedideli miesteliai, visi vieni kitus pažįsta, žino, kas kaip gyvena. Ten yra tas pasąmoninis mąstymas „ką man mama, brolis, kaimynas, draugai pasakys?“ O atvažiavęs čia, į Londoną, jaučiasi tarsi miške tarp medžių – žmonės tampa medžiais. Gali su jais pasisveikinti, bet tavo gyvenimas niekam nerūpi. Čia dingsta ir bet kokia visuomeninė kontrolė. Aš nesakau, kad ta kontrolė yra gerai ar blogai, bet kartais būna taip, kad čia atvažiavę žmonės elgiasi tarsi nuo grandinės nutrūkę: „laisvas esu, tai vadinasi, ką noriu, tą ir darau.“ O juk, kaip Šventajame Rašte kalbama, laisvas žmogus suvokia ne tai, ką aš galiu daryti, bet tai, kas yra svarbu, ką aš turiu daryti. Čia yra mano laisvas apsisprendimas už gėrį, už tiesą, už teisingumą. Labai gražu, kai žmonės sąmoningi.

Kunigo gyvenimas – tai nuolatinis bendravimas su žmonėmis. Svečioje šalyje dvasininkui tikriausiai reikia kitokių žmogiškųjų savybių nei Lietuvoje?

Jeigu aš labai gerai žinočiau, ko tiksliai reikia, būtų lengviau. Deja nežinau. Čia nėra pastovi parapija. Ją palietė skirtingos imigracijos bangos, o tai reiškia, kad susiformavo skirtingų kartų, skirtingų kultūrų žmonės. Būtent tarp to yra sudėtinga išlaviruoti, tačiau iš kitos pusės, gražu, kad nėra tos vienos mono kultūros – čia susipina daugybė visokiausių elementų: skirtingi poreikiai, požiūriai.

Koks turėtų būti kunigas? Tikriausiai vienas pagrindinis dalykas – tu turi norėti būti kunigu ne pats dėl savęs, o dėl to, kad tavo kunigystė galėtų skleistis kituose žmonėse. Aš pats noriu būti laimingas ir noriu, kad kiti būtų laimingi. Labai paprasta schema: aš, kaip žmogus, noriu būti mylimas, tad turiu mylėti ir kitus. Jeigu aš mylėsiu žmones – žmonės mylės mane. Tik tiek. Tiesa, kartais trukdo ir įpročiai, ir charakteris, išoriniai spaudimai: vienaip turi būti, kitaip yra. Manau, svarbiausias dalykas ir yra tas, kad kunigui turi rūpėti žmonės, jis turi juos mylėti. Jei mylės, tada žmonės bus laimingesni ir jis pats bus laimingesnis.

Kalbėjosi Vytautas Kraujalis