Studijos geriausiuose Amerikos ir Jungtinės Karalystės universitetuose, stažuotės įvairiose šalyse ir darbas pasaulinio garso kompanijose – ne kiekviena 29 metų mergina galėtų pasigirti tokiu gyvenimo aprašymu. Tačiau dabartinė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro patarėja ir Oksfordo Tarptautinių santykių doktorantė Agnė Baranauskaitė, išgirdusi mano pastebėjimą, kiek nustemba – jai tai natūralu ir atrodo, kad išskirtine ji savęs nelaiko.

Didžiausia įtaka – Sovietų Sąjungos griuvimas
Agnė gimė ir augo Lietuvoje, tačiau sulaukusi dešimties metų išvyko už Atlanto, nes mama – dailininkė – surengė ten savo kūrinių parodą: „Net nepavadinčiau to emigracija – tai buvo išvažiavimas metams, bet tie metai vis prasitęsdavo – man gerai sekėsi mokykloje, tad mama norėjo, kad aš ją pabaigčiau. Taip pat sekėsi ir mamai – paroda sekė parodą. Nors, žinoma, buvo ir sunkių akimirkų – naujos kalbos išmokimas, įsitvirtinimas svečioje šalyje, gimtinės ir giminių ilgesys.“

Baigusi vidurinę Agnė įstojo į Kolumbijos universitetą Niujorke (tą pačią aukštąją mokyklą yra baigęs ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barakas Obama).

Ar po mokyklos baigimo ji nesvarstė tęsti studijų tėvynėje? „Šiek tiek galvojau, bet nelabai rimtai, nes visa vidurinės programa buvo orientuota stoti į Amerikos universitetus, - pasakoja A.Baranauskaitė. - Norėjau studijuoti gerame universitete ir dideliame mieste, tad Kolumbijos universitetas šiuos kriterijus atitiko – jis įsikūręs Niujorke ir yra viena iš seniausių JAV aukštųjų mokyklų – vadinamos „Ivy League“ grupės narys.“ Agnės sprendimą taip pat nulėmė tai, kad

Kolumbijos universitetas suteikė nemokomą mokslą. „Mama nebūtų įstengusi sumokėti Kolumbijos 40,000 JAV dolerių per metus kainą,“ – pažymi pašnekovė.

Pasak Agnės, didelė įtaka jos studijų ir darbo pasirinkimui buvo padaryta dar vaikystėje, kai ji stebėjo Rytų Europoje vykusius politinius procesus: „Nors buvau maža, bet politiniai procesai Europoje – tokie, kaip Lietuvos judėjimas Nepriklausomybės link, Sovietų Sąjungos griuvimas – man buvo labai ryški vaikystės patirtis. Galbūt dėl to ir sudomino tarptautinių santykių sritis.“

Harvardas ar Oksfordas – kas geriau?
Kolumbijos universitete A.Baranauskaitė studijavo dvigubą specialybę – ekonomiką ir tarptautinius santykius. „Kai mokiausi Niujorke, finansų ir ekonomikos įtaka buvo labai didelė vien dėl paties miesto – juk būtent ten yra Volstritas“, – pabrėžia mergina. Gavus bakalauro diplomą pirmas darbas buvo būtent finansų srityje – viename iš didžiausių JAV bankų „JP Morgan“ lietuvė dirbo finansų analitike. Pradėjusi Niujorke, netrukus ji išvyko į Londoną: „Priėmiau šį pasiūlymą, nes norėjau pagyventi Europoje, be to, Londonas yra arčiau Lietuvos.“

Darbas finansų analitike A.Baranauskaitei buvo tikras savęs išbandymas – teko dirbti po 13-14 valandų per dieną, dažnai ir savaitgaliais. „Įtampa ir atsakomybė buvo didelė, nes klaidos obligacijų leidimo departamente galėjo kainuoti bankui milijonus. Bet įgyta patirtis liko naudinga visam gyvenimui,“ – priduria pašnekovė.

Dabartinė Vygaudo Ušacko patarėja pažymi, kad po bakalauro studijų jai buvo svarbu įgauti darbo patirties ir tik vėliau tęsti studijas: „Kai padirbi ir tada grįžti į magistrantūrą, įgauni naudingos patirties ir labiau žinai, ką nori mokytis, kokių žinių trūksta. Be to, pauzė mokymosi procese lemia, kad grįžti su daugiau entuziazmo.“

Magistrantūros studijoms mergina taip pat pasirinko tarptautinių santykių sritį, tik reikėjo nuspręsti, kur studijuoti – JAV ar Europoje.

„Turėjau pasiūlymą iš Harvardo, „Kennedy School of Government“. Tikrai buvo sunku apsispręsti, bet amerikietiškos patirties jau turėjau pakankamai, dėl to pasirinkau Oksfordo universitetą“, – pasakoja A.Baranauskaitė, po magistro laipsnio studijų baigimo dirbusi „Eurasia Group“ konsultavimo kompanijoje, kuri specializuojasi politinės rizikos srityje.

Dar studijuodama Amerikoje, lietuvė įgijo įvairiausios patirties stažuočių metu – pagal mainų programas mokėsi Paryžiuje, Ženevoje, Maskvoje, atliko praktiką Tbilisyje – Gruzijos prezidento komandoje. Turint tokią patirtį, įstoti į prestižiškiausią JK universitetą Oksforde nebuvo jokių problemų: „Kolumbijos universitetą baigiau su pagyrimo raštu, turėjau gerus rekomendacinius laiškus iš žinomų dėstytojų, daug lėmė ir mano motyvacinis laiškas – tvirtai žinojau, kokioje srityje norėsiu gilinti savo žinias.“

Visi keliai veda į Lietuvą
Problemų su mokslais Agnė niekada neturėjo: „Man patiko mokytis ir mokslai man sekėsi. Aktyviai užsiiminėjau įvairiausia veikla – įsteiginėjau studentų klubus, organizacijas, buvau oficiali studentų atstovė ir net dalyvavau „Miss Teen California“ konkurse, laimėdama 1997 metų antrosios vicemis titulą. Bet mano pagrindinis tikslas visada buvo mokytis geruose universitetuose ir gauti stipendiją, nes šeimos finansinės galimybės mokslams buvo ribotos. Jau mokykloje neabejojau, kad įgysiu magistro laispsnį, tai man atrodė natūralu. Vis dėlto, nors mokytis mėgau, ne visada buvo lengva – dažnai reikėjo derinti darbą su mokslu, praleista ir ne viena naktis be miego.“

Nors tėvynėje A.Baranauskaitė praleido mažiau laiko nei užsienyje, tačiau visada buvo susijusi su Lietuva – vaikystėje ten leisdavo vasaras, lankė lituanistinę mokyklą Los Andžele, o studijuodama nagrinėjo su gimtąja šalimi arba Rytų Europa susijusius klausimus. Šiuo metu Oksfordo doktorantė rašo disertaciją apie Pabaltijo šalių ir Rusijos energetinius santykius, jos studijas trims metams pilnai finansuoja Britų valstybės ESRC mokslo fondas.

„Mano keliai visada buvo susiję su Lietuva. Kai mokiausi Niujorke, akademinius rašinius rašiau apie Lietuvą ir Rytų Europą, atlikau stažuotę Lietuvos misijoje prie Jungtinių Tautų. Kai atvažiavau į Londoną, kur yra didesnė lietuvių bendruomenė, taip pat buvau aktyvi – dalyvavau „Lithuanians in the City“ finansininkų klube, Lietuvos ambasados JK renginiuose.“

Pasak A.Baranauskaitės, gyvendama įvairiose šalyse ji pastebėjo, kad dauguma net Lietuvoje negimusių tėvynainių visada ieško sąsajų su Lietuva: „Pavyzdžiui, Los Andžele yra didelė lietuvių bendruomenė, didžiuma jų yra atvykę dar Antro pasaulinio karo metu. Nuostabu matyti, kad trečios, ketvirtos kartos lietuviai domisi senelių gimtine. Kai kurie jų dabar yra grįžę į Lietuvą, pavyzdžiui, mano vaikystės draugas Aidas Kuolas. Tokių pavyzdžių yra tikrai ne vienas.“

Tik įstojusi į Oksfordo universitetą, mergina susirado tautiečius ir įsitraukė į Oksfordo lietuvių bendruomenę, o kai susiformavo nauja Vyriausybė ir ambasadorius Vygaudas Ušackas buvo išrinktas ministru, A.Baranauskaitė sulaukė pasiūlymo prisijungti prie jo komandos – šiuo metu ji patarinėja ministrui ekonomikos ir energetikos klausimais.

Studijos, stažuotės, darbas... Ar lieka laiko laisvalaikiui? „Žinoma, taip, - nusijuokia Agnė. - Labai mėgstu jogą, įvairiausią sportą – slidinėju, jodinėju, žaidžiu tenisą, labai patinka mokytis kalbų, keliauti – esu aplankiusi virš 40 valstybių. Mėgstu skaityti – ypač patinka prancūzų literatūra – Mopasanas, Zola, Kamiu...“, – tęsia Oksfordo doktorantė.

Negaliu nepaklausti ir dar vieno svarbaus dalyko – ar darbas Lietuvoje – tik tarpinė stotelė, ar grįžimas visam laikui? „Žinoma, kad save sieju su Lietuva. Visada galvojau, kad kažkuriuo metu grįšiu. Bet šiandienos pasaulis yra globalus. Net gyvendama Londone arba Niujorke visada jaučiausi susijusi su Lietuva ir dirbau su ja ir akademiškai, ir praktiškai.“

Ana Vengrovskaja