Zita Čepaitė
"Infozona"

Pernai prieš pat Naujuosius metus Didžiosios Britanijos žiniasklaidoje Labdaros parduotuvių asociacija išplatino pranešimą, kad dėl drabužius iš gyventojų renkančių firmų, kurios apsimeta esančios labdaros organizacijos, veiklos per metus buvo netekta maždaug 2 mln. svarų. Labdaros parduotuvės savo pelną skiria vėžio ar širdies ligomis sergančių žmonių paramai. Kam ir kokią paramą teikia drabužius iš namų surenkančios firmos? Ir kiek tokia veikla yra legali?

Darbo Anglijoje ieškančių lietuvių akį dažnai patraukia skelbimai lietuviškuose laikraščiuose ar interneto puslapiuose, kad reikalingi labdaros maišelių platintojai (angl. Charity Bags Distributor). Atlyginimas siūlomas palyginti neblogas, maždaug 200 svarų per savaitę. Atvykstančius iš Lietuvos darbo siūlytojai paprastai pasitinka oro uoste, apgyvendina, pažada sutvarkyti visus dokumentus.

“Sausio 3 dienos vakare mane pasitiko ir nuvežė ten, kur gyvensiu. Tik sako, neišsigąsk, nes langai užkalti. Atsieit, su kaimynais buvo konfliktas, vieni kitiems išdaužė. Apgyvendino mažam kambariuke, kriauklė neveikia”, – pasakojo savo įspūdžius labdaros maišelių platintoju tapti panoręs Darius (vardas pakeistas).
Darius pasakojo, kad Collindale įsikūrusiame name kartu su juo dar gyveno keturi žmonės. Visi keldavosi tuo pat metu – 6 valandą ryto ir važiuodavo mėtyti labdaros maišelių.

“Nuveždavo į kokį nors miestą, duodavo žemėlapį, nurodytos gatvės ir vaikštai, kad išmėtytum, prie kiekvieno namo. Reikėdavo mažiausiai 1000 maišiukų išmėtyti. Mus nuveždavo mėtyti, o vairuotojas važiuodavo, kur jau anksčiau buvo išmėtyta, rinkti maišų. Surinkdavo per dieną maždaug virš tonos, kas savaitę, sakė, išeina po „furą“ pakrauti”, – aiškino vaikinas.

Nesutarimai su darbdaviais prasidėjo tada, kai Darius paprašė laiško, kurį jis turėjo pateikti, kad galėtų gautų Socialinio draudimo numerį.

“Iš pradžių žadėjo – parašysim laišką, galėsi gauti „National Insurance“ numerį. Bet paskui sako, nieko nebus, turėtum dirbti tris mėnesius kaip minimum. Sakau, jei negalit parašyti, tai aš pas jus nedirbsiu, eisiu pas tuos, kas man galės duoti laišką”, – pareiškė vaikinas.

Jis paprašė užmokesčio už išdirbtą savaitę, bet darbdaviai priekaištavo, kad jis turėjo įspėti prieš dvi savaites, kad sugadino jų planus. Tačiau Darius jautėsi teisus, nes darbo sutartis pasirašyta nebuvo ir jis reikalavo uždirbtų pinigų. Galiausiai darbdavys jam sumokėjo tik 80 svarų, o ne 200, kaip buvo žadėjęs.
“Jie atskaičiavo už kambarį, kad esą jame gyvenau dvi savaites, paskui dar priskaičiavo mokesčius už elektrą, šildymą”, – skundėsi vaikinas.

Ieškai darbo? Nori būti apgautas?

Aukščiau cituotas pasakojimas – ne vienintelis skundas, pasiekęs redakciją. Kiek anksčiau gavome laišką, kuriame pasakojama apie lankstinukų, raginančių aukoti dėvėtus drabužius, platinimą.

“Lankstinukų tema – drabužių ir kitų daiktų labdara (anglai sudeda viską į maišus, po to važiuoja jūsų viršininkas juos surinkti). Iš 1000 lankstinukų turi būti bent 25 maišai, kad neatskaičiuotų nuo algos. Jei pas jus būna mažai maišų, nuskaito 50 svarų.

Jums niekada nesako, kiek pas jus buvo tą dieną maišų, tik kai ateina algų mokėjimo metas, atskaito moralą (tiksliau aprėkia), kad blogai dirbai. Nors vien Bradforde yra dvylika tokių labdaros rinkėjų firmų, jiems nesvarbu, kad gal kiti jau buvo tavo rajone (juk anglai gavę, pavyzdžiui, tris skirtingus lankstinukus neduos kiekvienam po maišą drabužių). Kitą savaitę jei vėl pas tave mažai maišų, skrendi iš darbo, be jokio išankstinio perspėjimo. Atiduoda kiek uždirbai (jei atiduoda, tau pasisekė) ir turi varyti lauk”, – rašė prisistatyti nenorėjusi moteris.

Laiške taip pat pasakojama ir apie toli gražu nepavydėtinas gyvenimo sąlygas ir vežiojimą į darbą krovinine mašina.

Pavojų kelia ir šunys, ir ekshibicionistai

Apie nelengvą patirtį pasakoja visi, kam yra tekę dirbti tokio pobūdžio darbus.

”Dirbti tenka visiškai be jokių dokumentų, o pinigus moka ne kiekvieną savaitę, o dažniausiai, kai gauna pinigų už „furą“ surinktų drabužių – tai būna maždaug vieną kartą per pusantro mėnesio. Tai laisvai gali būti, kad dirbsi pusantro mėnesio, o po to tau tiesiog nesumokės...”, – pasakoja prieš trejus metus vasarą keletą mėnesių tokį darbą dirbusi Olga K.

Ji pasakojo, kad kartą kartu dirbusiam kolegai šuo įkando į pirštą, kai jis kišo lapelį į pašto dėžę. Bet už visus sužalojimus niekas neatsakingas, nes dirbas nelegalus, t.y. be darbo sutarčių, be socialinio draudimo.

“O vieną kartą susidūriau su ekshibicionistu. Išėjau iš kiemo, o vyras iššoko iš kito ir buvo be apatinių. Išsigandau, stoviu ir nežinau, ką daryti. Tada iš šalutinės gatvelės kaip tik išėjo juodaodė moteris, kuri pradėjo ant viso rajono žviegti ir gėdinti tą vyriškį”, – prisimena mergina.

Kitos problemos – nebūdavo kur atsigerti, nes nešiotis vandens butelį tampant 1000 lapelių buvo per sunku. Tualetas irgi nuolatinė problema, ypač merginoms. Į darbą vežiodavo nepritaikytu transportu ir pan. Visos išgirstos labdaros lapelių ar labdaros maišelių dalytojų istorijos skambėjo labai panašiai.

Kam padeda “Helping Arms”

Beje, skundžiasi ne vien labdaros maišelius ar lankstukus platinantys lietuviai. Britai kaip labdaros davėjai irgi nepatenkinti. Dar gruodžio mėnesį į mus kreipėsi Vakarų Londono gyventojas, savo pašto dėžutėje radęs plastikinius melsvos spalvos „Helping Arms“ maišelius su angliškais užrašais, raginančiais žmones aukoti nebenaudojamus drabužius, rankšluosčius, patalynę ir kt. Jis domėjosi, ar iš tikrųjų “Helping Arms” surinktus drabužius skiria labdarai?

Panaršius internete pavyko nesunkiai aptikti nemažą pluoštą elektroninių laiškų, kuriuose britai reiškia pasipiktinimą „Helping Arms“ ir panašių organizacijų, užsiimančių drabužių surinkimu neva labdaros tikslais, veikla. Viename laiške rašoma “Beware of the light blue bags coming throught your letterboxes” (liet. “Saugokitės šviesiai mėlynų maišelių, pasiekiančių jus per angą laiškams”).
“Helping Arms” ką tik išplatino maišelius Šiaurės Londone. Pasitikrinęs internete radau, kad „Advertising Standards Authority“ (liet. Reklamos standartų tarnyba) įspėjo juos dėl visuomenės apgaudinėjimo”, – skelbiama kitame laiške.

Tad kaip yra iš tikrųjų?

Kryžiaus keliais dėl labdaros?

Kompanijos “Helping Arms” savininkai yra Romanas Gailius ir jo žmona Neringa Gailiuvienė. R.Galius “Infozonai” teigė, kad “Helping Arms” yra labdaringa organizacija ir teikia labdarą ligoninei Londone („University College London Hospitals“). Per mėnesį, R.Gailiaus žodžiais, pervedama maždaug po du tris šimtus svarų. Tačiau ant “Helping Arms” maišelių ligoninė kaip labdaros gavėjas nenurodytas, tik smulkiomis raidėmis parašyta, kad kompanija padeda Rytų Europos ir Afrikos žmonėms apsirūpinti drabužiais. Tiesa sakant, angliškai šis sakinys skamba gana nesuprantamai, bet kad „Helping Arms“ renka drabužius būtent labdarai nurodo kitas sakinys, įtikinėjantis, kad kuo daugiau drabužių bus paaukota, tuo daugiau teks labdarai (angl. „The more clothing you give the more the charity will benefit“).

R.Gailius pasiskundė, kad iki šiol jiems nepavyksta užsiregistruoti kaip labdaringai organizacijai, nors procedūras pradėjo prieš metus. “Einame kryžiaus kelius, kad gautume tą numerį. Kai turi “charity” numerį, žmonės geriau aukoja”, – sakė jis.
Paklaustas, kodėl taip sudėtinga užsiregistruoti kaip labdaros organizacijai, R.Gailius sakė, kad visus teisinius dokumentus tvarko jiems atstovaujanti teisininkų firma. Deja, teisininkė, prisistačiusi Margaritos vardu, atsisakė komentuoti registracijos klausimus.

Kaip pavyko sužinoti iš Labdaros komisijos (angl. Charity Commision) atstovo spaudai, labdaros organizaciją užregistruoti nėra sunku ir tas procesas ilgai neužtrunka, išskyrus tuos atvejus, kai labdaros organizacija ketina užsiimti netipiška veikla ir komisija prieš įregistravimą nori išsiaiškinti, ar toji veikla atitinka tikslus, apibrėžtus labdaros įstatyme.

Beje, “Helpings Arms” kompanijai jau yra tekę DB veikiančioms institucijoms aiškintis dėl savo veiklos pobūdžio.

Bus daugiau