Šiuolaikiniai menininkai gali patenkinti glostyti pilvus – triukšmo tiek, kad net Seimas įsijungė. Knietėtų uždrausti, bet jei uždraus – spektakliui reklama. Nieko nesakys – irgi negerai, šalis juk katalikiška. O triukšmas dėl to, kad į Lietuvą atkeliavo spektaklis, kurio metu į Kristaus veidą mėtomos išmatos. Sukilo visi, ypač tie, kurie į Dievą netiki. It kokie musulmonai dėl Mahomedo.

Pirmą kartą per 6 metus pasigailėjau, kad esu ne Lietuvoj. Tikrai nueičiau pažiūrėti, nors seniai nebesu modernaus meno šalininkė. Kažkada buvau, bet nebesu. Ir apie meną kalbėti nebenoriu net portalui Anglija.lt rašomuose komentaruose. Nes modernus menas kažkaip pernelyg glaudžiai sulipo su tuo, kas smirda, tapo keiksmažodžių ir mėšlo kratiniu. Bet jeigu menas, kaip teigiama, atspindi gyvenimą, tai atspindi jį kaip niekad tiksliai.

Kristaus veidas yra ne drobė, ne popierius, ne scenos uždanga, tai kiekvieno artimojo, kiekvienos žmogiškosios būtybės veidas. Veidas mergaitės, kurią prievarta ištempė iš namų, veidas globos namuose palikto ir apleisto senuko, veidas girtuoklio, narkomano, elgetos, kalinio. Net ir buvusio kėgėbisto. Net ir nekenčiamosios Neringos Venckienės. Tad jeigu ką nors labai siutina tai, jog į dailininko sukurtą Kristaus veidą mėtomos išmatos, vietoj jo kiekvienas gali įsivaizduoti labiausiai nekenčiamą asmenį ir pajusti pasitenkinimą.

Nemačiau spektaklio, bet nujaučiu, jog ten būtent apie tai ir eina kalba. Turbūt tuo spektakliu norėta pasakyti, kad nustotume drabstytis purvais ir ekskrementais. Kad išsikuoptume mėšlą iš savo burnų ir veiksmų. Kad pasižiūrėtume, ką viešumoj teigiame ir kaip patys gyvename. Tad manau, kad daug kam Lietuvoj būtų labai pravartu pasižiūrėti spektaklį, gal suprastų, kad mažiausia niekšybė nesvarbu valstybės, teisės ar šventojo stabilumo vardan ir yra toji Kristui į veidą sviesta išmatų sauja.

Kažkada, kai dar gyvenau Lietuvoj, tame pačiame „Sirenų“ festivalyje mačiau spektaklį, kuriame vienas veikėjas iš tamsiai rudo plastilino lipdė kažką, kas primena ką tik pakakotą krūvelę. Viena krūvelė buvo š mama, kita š tėvas, toliau ėjo broliai, seserys ir kiti tokiu pat malonybiniu š apibudinti giminaičiai. Bet niekam neužkliuvo.

Problema ne išmatose ir ne Kristaus atvaizde. Problema šventakuprystėje. Tikras tikintysis turbūt pasimelstų, kad Dievas atleistų tiems, kas nežino, ką daro. Bet šventakupris puls rėkti, nes tai proga pasirodyti, koks jis dvasingas.

Į rėkiančiųjų gretas mielai įsijungia ir tolerancijos šventeivos, įrodinėdami teisę į neribotą išraiškos laisvę. Bet jeigu mėtytis išmatomis – išraiškos laisvė, tai kodėl išraiškos laisvei nepriskirti sekso su vaikais? Ir jokių problemų. Kam paisyti kažkokių apribojimų? Išraiškos laisvė!

Ir nors modernaus meno, kaip minėjau, nebemėgstu, visgi gerai, kad tokie spektakliai atkeliauja į Lietuvą. Dar viena proga š pasidrabstyti ir savo veidmainystę parodyti. O nukryžiavimą iškentęs Kristus, tikėtina, ištvers ir šitą žmogiškąją nesąmonę.

Bet užbaigti noriu šiek tiek linksmiau. Papasakosiu anekdotą. Jo veiksmas vyksta nelabai šventoj vietoj – Teologijos fakulteto tualete. Įeina vienas studentas į kabiną ir ant sienos užrašo „Dievas miręs“. Pasirašo: Nyčė (garsus 19 a. filosofas). Kitą kartą nuėjęs į tą pačia kabiną pažiūrėti, ar niekas jo paskelbtos tiesos nenutrynė, greta randa užrašą: „Tai Nyčė yra miręs“. Ir parašas: Dievas.

Zita Čepaitė