Kaip skyrėsi Jūsų Darbas JAV ir Didžiojoje Britanijoje?

Darbas skyrėsi, o skirtumas yra apibrėžtas pirmiausia prioritetais. Tai yra tais tikslais ir uždaviniais, kuriuos mes keliam sau vadovaujantis Lietuvos Respublikos Prezidento ir Vyriausybės nustatyta darbotvarke ir todėl tie darbai skyrėsi. Jeigu Amerikoje dirbau 2001 – 2006 metais, periode, kai mes užbaiginėjom savo integraciją ES ir NATO, tai mano ir visos ambasados kolektyvo darbas buvo labiausiai susijęs su siekiu cementuoti amerikiečių palaikymą ir užtikrinti mūsų narystę NATO.

Tai buvo daugiau politinio pobūdžio darbas. Iš Amerikos į Londoną parsivežiau tikrai nuostabią pilietinės visuomenės, bendruomeninio gyvenimo patirtį. Amerikoje lietuviai gyvena jau virš 100 metų, ten pradėjo kurtis niekieno nepadedami, patys dolerį prie dolerio dėdami. Mano vienas iš uždavinių šalia sėkmingos politinės darbotvarkės buvo, kaip paskatinti jaunąją kartą, kad ji eitų į tuos lietuviškus paminklus, kuriuos vyresnioji mūsų emigrantų karta sukūrė.

Čia, Didžiojoje Britanijoje, aišku skirtumas yra tas, kad iki narystės ES mes neturėjome tokios skaitlingos, taip gerai organizuotos lietuvių bendruomenės, kaip JAV. Iškart po narystės ES susidūrėme su nauju fenomenu, kai į vieną šalį emigravo apie 150 tūkstančių lietuvių, tiek maždaug jų šiuo metu yra Didžiojoje Britanijoje.

Mano nuomone, kuriai pritaria ir remia Lietuvos vyriausybė, svarbiausias ambasados ir ambasadoriaus uždavinys čia yra puoselėti lietuvybę, skatinti bendruomeninį gyvenimą ir organizavimąsi pagal profesinius, laisvalaikio ir kitokius interesus išlaikant lietuviškumo pradą kiekviename iš mūsų, o ypač jaunosios kartos tarpe.

Todėl labai džiaugiuosi, jog kuriasi lietuviškos savaitgalinės mokyklėlės, šiuo metu jų yra 18, jog ši iniciatyva ateina iš paprasčiausių žmonių, kurie gyvena įvairiuose DB regionuose ir mes, kaip Lietuvos valstybė, tik stengiamės padėti paremti metodiškai. Suteikiame knygas, metodinę medžiagą ir taipogi jau antri metai organizuojame seminarą mokytojams, tam, kad būtų pagerinta jų kvalifikacija, kad jie geriau perteiktų lietuvišką žodį, gramatiką ir tradicijas.

Beje, šiais metais vienas iš mūsų darbo prioritetų šalia lietuvybės skatinimo, konsulinių paslaugų gerinimo yra bendraujant su įvairiomis Lietuvos institucijomis rudenį Jungtinėje Karalystėje suorganizuoti rinkimus į Seimą, kad čia esantys Lietuvos piliečiai galėtų balsuoti ne tik kojomis, protestuodami prieš tvarką Lietuvoje, bet ir rankomis.

Mes sieksime sukurti 10 – 15 gal net ir daugiau rinkiminių komisijų visoje Britanijoje. Labai tikiuosi, kad Lietuvos piliečiai išreikš savo pilietinę pareigą dalyvauti rinkimuose. Mums visiškai nesvarbu, už ką jie balsuos, svarbiausia, kad jie išreikštų savo politinę valią. Tai bus lakmuso popierėlis – viena iš svarbiausių žinių, ar išvykę lietuviai užsienyje jaučia pareigą būti aktyviais Lietuvos piliečiais ar ne.

Tiek JAV, tiek dar anksčiau Jūs dirbote daugiau politinės pakraipos darbą. Kaip įsivaizduoju, Britanijoje yra daugiau „buitiniai" reikalai. Ar netrūksta tos politinės veiklos čia?

Tai yra patys svarbiausi reikalai, tai yra Lietuvos piliečių rūpesčiai: pametė pasą, gimė vaikas, kuriam reikia gimimo liudijimo, kuriam reikia lietuviško paso, notarinius veiksmus atlikti – tai yra patys svarbiausi uždaviniai, kuriuos, mano nuomone, priedermė kiekvienai ambasadai, kiekvienam konsului atlikti kiek galima geriau. Politinio darbo apimties čia netrūksta. Londonas yra vienas iš pasaulio politinių epicentrų ir jis pasižymi, tuo jog savyje apima politinį, ekonominį, finansinį ir kultūrinį centrą.

Aš labai džiaugiuosi, kad per pastaruosius pusantrų metų, man čia būnant, pavyko suintensyvinti Lietuvos ir Didžiosios Britanijos politinius santykius. Vien per praėjusius metus mes turėjome galimybę ir mums pavyko suorganizuoti premjero Gedimino Kirkilo vizitą. Tai buvo pirmasis Lietuvos Vyriausybės vadovo apsilankymas JK Premjero rezidencijoje Downing Street Nr10.dvišaliu vizitu po to, kai čia vos atgavus nepriklausomybę lankėsi tuometinė premjerė K. Prunskienė.

Per pastaruosius pusantrų metų su vizitu čia lankėsi ir užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas, turėjom visą eilę parlamentarų delegacijų ir aš džiaugiuosi, kad tie politiniai ryšiai toliau vystosi ir tų labai glaudžių politinių ryšių su Jungtine Karalyste aukščiausia išraiška bus artėjantis Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus vizitas į Londoną vasario 13 – 15 dienomis, kuomet įvyks jo susitikimai su aukščiausiais šalies pareigūnais.

Aišku, politinė darbotvarkė yra galbūt ne tokia akivaizdi, bet ji labai intensyvi. Mes daug kur su britais žiūrim taip pat, ar tai būtų ekonominis, energetinis saugumas, ar tai būtų Rusija, ar tarptautinio terorizmo grėsmė.

Beje, šiais metais vienas iš mūsų darbo prioritetų šalia lietuvybės skatinimo, konsulinių paslaugų gerinimo yra bendraujant su įvairiomis Lietuvos institucijomis rudenį Jungtinėje Karalystėje suorganizuoti rinkimus į Seimą, kad čia esantys Lietuvos piliečiai galėtų balsuoti ne tik kojomis, protestuodami prieš tvarką Lietuvoje, bet ir rankomis.

Mes sieksime sukurti 10 – 15 gal net ir daugiau rinkiminių komisijų visoje Britanijoje. Labai tikiuosi, kad Lietuvos piliečiai išreikš savo pilietinę pareigą dalyvauti rinkimuose. Mums visiškai nesvarbu, už ką jie balsuos, svarbiausia, kad jie išreikštų savo politinę valią. Tai bus lakmuso popierėlis – viena iš svarbiausių žinių, ar išvykę lietuviai užsienyje jaučia pareigą būti aktyviais Lietuvos piliečiais ar ne.

Kaip atrodo Jūsų įprasta diena?

Keliamės 6 valandą, tada pusvalandį mankštinamės, su žmona išbėgam greita ristele pabėgioti, tada grįžtam. 8 val. važiuoju į darbą ir einu į čia, netoliese už kampo, esantį kioskelį, kur nusiperku savo ryto bibliją - „Financial Times". Pavyzdžiui šiandien ryte daug dėmesio skyrėme Prezidento V. Adamkaus vizito derinimui, tiek čia, tiek kalbant su kolegomis Prezidentūroje, tiek Užsienio reikalų ministerijoje. 11 val. daviau interviu televizijai Sky News, kurie daro reportažą apie pasikartojančius lietuvių užpuolimus Šiaurės Airijoje. Dabar ką tik grįžau papietavęs su vienu iš artimiausiu Britų premjero Gordono Browno patarėju, su kuriuo aptarėm būsimą Prezidento vizitą. Dabar kalbuosi su jumis, o po pietų dalyvausiu Lietusvos apsaugos darbuotojų asociacijos susitikime su Britanijos apsaugos darbuotojų asociacija.

Neseniai gan garsiai nuskambėjo Britanijos konservatorių lyderio Davido Camerono ištarta frazė apie vienakojas lesbietes iš Lietuvos. Sakykit, ar tai, kad tokio rango politikas leidžia sau taip pajuokauti, nors po to ir atsiprašo, neparodo aukštų politikų, o galbūt tuo pačiu ir eilinių britų požiūrio į naujuosius imigrantus ir konkrečiai lietuvius?

Aš nemanau, kad tai parodytų požiūrį į naujuosius imigrantus ar į lietuvius, kadangi britai ir apskritai politikai yra pragmatiški žmonės. Duok Dieve, kad mes perimtume tą pragmatiškumą iš britų ir subalansuotume jį su savo emociniu lietuviškumu. Taigi jie labai pragmatiškai žiūri į tai, kad gabių, darbščių lietuvių buvimas Britanijoje tai yra įnašas jos ekonomikai. Ką D. Cameronas pasakė – jis elementariai nusikalbėjo. Nusikalbėjo ir dėl to jis paskui labai graužėsi. Ir jis atsiprašė.

Tačiau jei pažiūrėtume truputį plačiau – Britanijos žiniasklaida pripažįsta, kad imigrantai teikia ekonominės naudos, tačiau joje garsiai eskaluojamos imigrantų sukeliamos problemos švietimo, sveikatos apsaugos ir kitose srityse. Kaip Jūs pakomentuotumėte tai?

Mes visi puikiai žinom, kokia įtakinga ir kokia reikli britų spauda. Matydami dirvą, jie tą klausimą eskaluoja. Antra vertus, reikia pripažinti, kad vienareikšmės nuomonės dėl imigrantų Britanijoje nėra. Nors absoliuti dauguma britų, su kuriais aš bendrauju, nepaisant geltonosios spaudos provokacinių straipsnių, o kartais ir šmeižto imigrantų atžvilgiu, teigiamai vertina įnašą britų ekonomikai.

Tačiau nuolatos pasikartojantys rasistiniai išpuoliai prieš lietuvius sukelia tam tikrą tarpkultūrinį susipriešinimą.

Be abejonės. Tai yra unikalus atvejis Šiaurės Airijoje, kur yra visai kitos aplinkybės, o šiaip tai patys britai, visų pirma, nesitikėjo, kad bus toks didelis imigrantų iš kitų šalių antplūdis. Antra, jie akivaizdžiai mato, kad kvalifikuoto darbo jėga ir darbštūs žmonės yra reikalingi ekonomikai ir trečia, jie, aišku, susiduria su skirtingų kultūrų, etninių grupių sugyvenimu vietoje. Iš to mes turėtume pasimokyti ir jau dabar galvoti apie tai, kad jeigu mes norime būti čempionai globalioje ekonomikoje, jeigu mes norim pritraukt gabius, darbščius žmones, šviesius protus, kurių jau dabar trūksta, tam kad būtų išlaikytas ir didinamas produktyvumas, darbo efektyvumas, mes privalėsim plačiau atverti, jau dabar privalom plačiau atverti savo duris kvalifikuotiems darbuotojams iš kitų šalių. Antra vertus, mums reikia užtikrinti toleranciją ir pagarbą Lietuvos įstatymams. Todėl dabar iš pamokų, kurias pergyvena Didžioji Britanija turim daryti savas išvadas ir jas pritaikyt Lietuvos kontekste.

Daugybė Britanijoje gyvenančių Lietuvių yra nepatenkinti esama konsuline tvarka. Kokių priemonių imamasi jai pagerinti? Kada galima tikėtis permainų?

Džiaugiuosi, kad bendromis ambasados Londone ir lietuvių bendruomenės Jungtinėje Karalystėje pastangomis pavyko atkreipti kompetentingų institucijų Lietuvoje dėmesį į konsulinę problematiką ir pasiekti, kad pagaliau būtų keičiama perteklinių biurokratinių reikalavimų, ilgą laiką varginusių piliečius, tvarkančius konsulinius reikalus per ambasadas tvarka. Praėjusių metų gruodžio mėnesį, įsigaliojo LR vidaus reikalų įsakymas, kuriuo pakeista pasų išdavimo ir keitimo tvarka. Pavyzdžiui, kreipiantis dėl naujo paso vietoje prarasto, nuo šiol nebereikalaujama privalomai pateikti gimimo liudijimo, atsisakyta reikalavimo pateikti teisinį statusą patvirtinančius dokumentus.

Tačiau norint iš esmės sukurti efektyvią konsulinių paslaugų aptarnavimo sistemą, būtini ryžtingi papildomi sprendimai, kurie įgalintų įdiegti modernias technologijas bei pašalintų nereikalingus biurokratinius barjerus. Iki šiol ir konsulams, ir man asmeniškai sunku suvokti ir paaiškinti, kodėl užsienyje gimus vaikui bei gaunant kelionės dokumentą (AGP) reikia naujagimį vežti šimtus kilometrų į ambasadą parodyti? Kodėl, užsienyje gimus vaikui, net iki 6-12 mėnesių reikia laukti LR pasų? Kodėl esame nustatę tokį ilgiausią sąrašą dokumentų vertimų ir jų notarinį tvirtinimą, tarsi konsulai anglų kalbos nemokėtų, o minimų vertimų ir notarinių tvirtinimų kainos Lietuvos piliečiui Jungtinėje Karalystėje gali siekti iki 1000 litų? Tik sumažinus biurokratinius reikalavimus Vilniuje ir sudarius efektyvesnes sąlygas konsulatų veiklai, sugebėsime atstatyti daugumos Lietuvos piliečių pasitikėjimą Lietuvos migracijos tarnyba bei konsulinėmis paslaugomis.

Mes privalome padaryti šiuos ir kitus sprendimus vardan to, kad Lietuvos pilietis galėtų didžiuotis savo valstybės pasu, Lietuvos pilietybe bei jo aptarnavimo konsulinėse įstaigose tvarka.

Naudodamasis proga, norėčiau informuoti ir atsiprašyti Lietuvos piliečių dėl europinio pavyzdžio Lietuvos pasų išrašymo sutrikimų. Kaip spaudoje informavo Vidaus reikalų ministerija(VRM), pasų blankų tiekėjas vėluoja pateikti reikiamą pasų blankų kiekį, todėl negalima laiku patenkinti visų prašymų. Praktiškai tai reiškia, jog šiuo metu pasai išduodami tik tiems, kuriems jie reikalingi išimtinės skubos tvarka. Tikimasi, kad situacija normalizuosis šio mėnesio pabaigoje, o išaiškinti europinio pavyzdžio Lietuvos Respublikos pasų išdavimo vėlavimo priežastis atliekamas VRM tarnybinis patikrinimas. Tad labai apgailestaujame dėl sudarytų nepatogumų.

Grįžtant prie Lietuvos. Pasiskaičius žiniasklaidą Lietuvoje, skaitytojų komentarus internete susidaro įspūdis, kad dalis gimtinėje likusių lietuvių turi stiprią neigiamą nuomonę apie emigravusius tautiečius. Jie kartais laikomi netgi išdavikais. Ką Jūs apie tai manote?

Aš tai nesutinku su tokia nuomone ir manau, kad tai yra neapgalvoti ir emocingi pareiškimai. Manau, kad svarbiausias dalykas yra, kad ir kur mes bebūtume, užtikrinti savitarpio pagarbos vienas kitam jausmą, nes daugelis iš Lietuvos išvyko vedami žingeidumo, kas yra natūralu – po penkiasdešimties metų gyvenimo po uždanga, mes, Lietuvos, ES piliečiai turim teisę laisvai keliauti mokytis ir dirbti, todėl natūralu, kad žmonės nori patirti, kas tai yra Vakarai ar sureikšminti „Laukiniai Vakarai".

Antra vertus, žymi dalis žmonių išvažiavo ne dėl gero gyvenimo, o todėl, kad buvo sunku pragyventi – jie arba nerasdavo darbo, arba uždarbis buvo labai mažas. Todėl, aš manau, mums žymiai svarbiau yra puoselėti, įtvirtinti pagarbos vienas kitam jausmą ir tradicijas, kad ir kur tie lietuviai bebūtų ir ką beveiktų. Tas pagarbos supratimas sukurs pamatą, ant kurio toliau tie ryšiai plėtosis ne tik į vieną pusę iš Lietuvos, bet ir į Lietuvą.

Didelė dalis į JK atvykusių žmonių iš Lietuvos dirba darbus, kurie neatitinka jų specialybės ar kvalifikacijos. Net universitetinį išsilavinimą įgiję žmonės dirba sunkius fizinius darbus gamyklose ar statybose. Ar tie žmonės netaps prarastąja karta?

Man labiausiai šitų žmonių gaila. Aš matau, kad Britanijoje yra trejopo pobūdžio mūsų broliai ir seserys. Vieni yra aukštos kvalifikacijos žmonės, įgiję gerus išsilavinimus Lietuvoje arba užsienyje, dirba gerus darbus pagal savo kvalifikaciją. Antra grupė žmonių, tai daugiausiai tie, kurie dirba sezoninius darbus, darbus aptarnavimo įmonėse, žemės ūkyje ir panašiai. Ir trečioji čia esančių žmonių grupė – turintys tikrai gerus išsilavinimus, tačiau dėl įvairių priežasčių jų svajonės yra neišsipildžiusios. Aš tikiuosi, kad jie čia neužsilaikys ir grįš į Lietuvą. Grįš su savo patirtimi – skaudžia ar džiugia, ir ten galės kurti savo gerbūvį bei prisidėti prie Lietuvos ekonomikos plėtros.

Vis daugiau lietuvių apsisprendžia Britanijoje likti visam laikui, čia gimdo ir augina vaikus. Vis daugiau mūsų tautiečių čia kuria mišrias šeimas. Kokių priemonių reikia imtis, kad emigravę lietuviai neprarastų savo kalbos, tradicijų ir tapatybės?

Visų pirma, Lietuvos valstybė Lietuvos piliečių užsienyje neužaugins. Lietuva neišmokins kiekvieno lietuvių kalbos, istorijos ir tradicijų. Tai visų pirma yra individo, šeimos reikalas. Esminė grandis visuomenėje yra šeima ir visų pirma kiekvienas iš mūsų turim atsiklausti savęs, ar mes norim, kad mūsų vaikai būtų lietuviai?

Gyvenam globalioje aplinkoje, labai kosmopolitiškoje šalyje, Jungtinėje Karalystėje, tačiau tuo pačiu matome, kad etninės grupės čia išlaiko savitumą, savo ypatumą ir bruožus, tradicijas ir savo kalbas. Tai yra tikrai labai didelis iššūkis visiems. Lietuvos valstybė nepadarys jų darbų. Tą turi daryt, tai yra priedermė kiekvienos mamos, tėvo ir šeimos nario.

Mes savo ruožtu galim prisidėti tiktai metodiniais patarimais ar įvairiomis iniciatyvomis. Pavyzdžiui, nuo pirmadienio jaunas šeimas, kurios ateina rinkti naujagimiui vardo, mes raginsime rinktis lietuvišką vardą . Mes tikimės, kad bus daugiau Jonų, Valdų, Petrų, Gediminų, Vytautų ir Mindaugų, o ne Duncanų, Melisų ir panašiai. Aš manau, kad lietuviškumas nuo to irgi prasideda – kaip mes identifikuojam save. Manau, kad turime didžiuotis esantys lietuviai ir savo lietuvybę išreikšti visų pirma savo vardais. Ir perduodami savo vaikams tą gilią istoriją, tradicijas, tą kalbą, kuria mes tikrai galime didžiuotis.

Šiuo metu ir Vyriausybė ir kitos institucijos Lietuvoje suka galvą, ko reikia imtis, kad iš Lietuvos emigravę tautiečiai grįžtų atgal. Kaip jūs manote, kokios priemonės būtų efektyviausios? Ko reikėtų imtis?

Aš tikiu asmeninės, individualios valios ir intereso galia. Kaip ir sakiau, tiek kalbos, tiek ir sugrįžimo valstybė neužsakys. Valstybė gali tik sukurti aplinką viduje, tai yra, tvarkantis padoriai ir normaliai, sukuriant savitarpio pagarbos ir supratimo aplinką tiek Lietuvoje, tiek lietuvių atžvilgiu užsienyje.

Pirmiausia yra požiūris. Todėl ir mano vadovaujamos ambasados tikslas nėra belstis į duris ar atidarius konsulato duris sakyti „važiuok į Lietuvą". Mums žymiai svarbiau yra, kad susikurtų pasitikėjimo, bendradarbiavimo atmosfera tarp Lietuvos institucijų, Lietuvos Respublikos ir Lietuvos piliečių. Tai mes ir bandom daryti skatindami visų pirma interesais, profesija ar pomėgiais pagrįstų organizacijų kūrimąsi, skatindami tų organizacijų dialogą su bendraminčiais ar tos profesijos atstovais Lietuvoje. Ir jau tada ji, ta individuali, asmeninė iniciatyva apibrėš, kada tie žmonės sugrįš į Lietuvą ir kaip jie prisidės tiek prie savo, tiek prie Lietuvos gerbūvio kūrimo.

Manau, maždaug trečdalis žmonių dėl grįžimo dar yra neapsisprendę. Tame tarpe – kritinė masė Lietuvos potencialo, tai yra studentijos, dėl kurios mes, o pirmiausia Lietuvos verslas, valstybinės institucijos turėtume konkuruoti, kaip juos pritraukti, kaip suteikti geriausias įmanomas sąlygas. Mes, aišku, kol kas dar negalime konkuruoti atlyginimais, tačiau labai svarbu yra ir pagarba, karjeros galimybėmis ateičiai. Tokių žmonių pritraukimas į Lietuvą yra didžiausias potencialas ir Lietuvos varomoji jėga. Tad labai svarbu, kaip mes konkuruosime su kitų šalių verslo ir valstybinių institucijų atstovais, kad bent žymi dalis čia studijuojančių lietuvių grįžtų į Lietuvą.

Ko Jūs palinkėtumėte lietuviui dabar nusprendusiam emigruoti iš Lietuvos?

Pagalvok du kartus.

Kaip Jūsų šeima jaučiasi Britanijoje?

Šeima jaučiasi gerai. Žinote, mes esame tokie klajokliai. Gal tiksliau sakant- mano profesija mus privertė priimti rotaciją kaip savaime suprantamą dalyką. Esu dėkingas šeimos nariams už jų kantrybę, supratimą ir palaikymą. Patys norime, kai bus tam aplinkybės sugrįžti į Lietuvą. O po pusantrų čia praleistų metų šeima apsiprato prie šio didelio, daugiamilijoninio miesto ir tikrai jaučiamės savų tarpe.,

Ar dalyvausite ateinančiuose prezidento rinkimuose?

Šiuo metu aš esu užsiėmęs tais darbais, kurie vyksta Londone, Jungtinėje Karalystėje ir tikrai neturiu laiko galvoti apie tai, kas bus kažkada ateityje. Esu patenkintas dirbdamas tą darbą, kuris man patinka ir, regis, sekasi. Stengsiuosi išnaudoti save kaip galima plačiau ir efektyviau, kad būtų pagerinta bei palengvinta lietuvių būtis čia, sugrįžimo į Lietuvą perspektyvos bei sustiprinti politiniai, finansiniai, ekonominiai saitai tarp Lietuvos Respublikos ir Jungtinės Karalystės.

Kalbėjosi Vytautas Kraujalis
www.delfi.lt nuotrauka