Ką mums davė nepriklausomybė? - Anglija.lt
 

Ką mums davė nepriklausomybė? 

Ką mums davė nepriklausomybė?
L.Vasiliauskas jau treti metai darbuojasi Londone.

Šiemet kovo 11-oji ypatinga – suėjo 20 metų nuo tos darganotos 1990 m. dienos, kai į pirmąjį posėdį susirinkę tuomet dar Lietuvos socialistinės respublikos Aukščiausiosios tarybos deputatai priėmė lemtingą sprendimą – atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Turbūt ne vienas iki šiol prisimena pakilias emocijas, kurios apėmė stebint, kaip prie Aukščiausios tarybos rūmų atėjusi minia nuo sienos nuplėšė sovietinį herbą su kūju ir pjautuvu, įkūnijusį okupaciją, nelaisvę ir priespaudą. Tuomet daugelis gyveno mintimi, jog dabar jau patys galime kurti savo gyvenimą ir savo šalies istoriją.

Tačiau tas pakilumas greit išblėso ir šiandien dažniau klausiame, ką mums davė nepriklausomybė ir ar už tokią Lietuvą kovota. „Lietuva laisva – už ką kovojome, tą turime“, – sako šiuo metu brolio įkurtoje statybų bendrovėje Londone dirbantis Lionginas Vasiliauskas, kuris prieš 20 metų iš arti stebėjo garsiomis tapusias asmenybes ir pasaulio istoriją pakeitusius įvykius.


Prieš metus maždaug tokiu pat metu, kovo pradžioje, prestižinėje „Tate Modern“ galerijoje buvo rodomas Niujorke gyvenančio lietuvio Jono Meko filmas apie tai, kaip Lietuvos kovas už nepriklausomybę atspindėjo JAV televizija. Buvo įdomu stebėti aukšto rango Amerikos politikų ir ekspertų svarstymus, neretai skeptiškus, apie mūsų nepriklausomybės siekius. Smagus jausmas dar kartą patvirtinti, jog mums pavyko padaryti tai, kuo tada nelabai kas tikėjo. Toji garsaus lietuvių menininko filmo peržiūra man įsiminė dar ir dėl to, jog būtent tada po ilgos pertraukos sutikau Sąjūdžio laikų kolegą Lionginą Vasiliauską – jis buvo vienas iš tų, kurie kūrė Sąjūdžio informacijos centrą, rengusį ir platinusį informaciją užsienio ir Rusijos žurnalistams apie įvykius Lietuvoje. Šiuo metu brolio įkurtoje statybų bendrovėje Londone dirbantis vyras prieš 20 metų buvo arti garsių asmenų ir pasaulio istoriją pakeitusių įvykių.

Už ką kovojome, tą turime
Jau porą metų Londone gyvenantis L.Vasiliauskas juokauja, kad prieš 20 metų buvęs „žmogumi, artimu imperatoriui“. Tinkamas informacijos pateikimas ir sklaida buvo lemiamos svarbos dalykai, tad Lionginui įvairiausiais klausimais tekdavo bendrauti su Sąjūdžio pirmininku, vėliau valstybės vadovu Vytautu Landsbergiu. 47 m. vyras prisipažįsta tą savo gyvenimo ir Lietuvos istorijos laikotarpį prisimenąs labai dažnai ieškodamas atsakymo, kodėl tiek daug žmonių šiuo metu niekina savo gimtąją šalį. „Gali nekalbėti su savo tėvu ar mama, gali nebendrauti, jei tau nepatinka, bet sakyti visiems, kad tavo tėvas ar motina blogi, manau, niekas taip nedaro. Tai kodėl taip darom kalbėdami apie Lietuvą?“, – sako Lionginas.
– Žmonės, kur begyventų, jautėsi Sąjūdžio dalis, pritarė nepriklausomybei, bet dabar pasijuto nusivylę, sako, jog ne už tai buvo kovota? – bandau provokuoti.
– Už ką, ne už tai? Lietuva laisva – už tai kovojome, tai turime. Nekovojome, kad turėtume pinigų, keliautume, kovojome už teisę patiem rinkti valdžią, kad niekas nediktuotų. Tai iškovojome. O kas toliau vyksta Lietuvoje – mūsų pačių rankose. Nepatinka valdžia, įstatymai, keisk valdžią, tam yra rinkimai, eik dalyvauk, kas trukdo. Niekas negalvojo, kad jei nepriklausoma valstybė, gyvensime kaip Vakarų Europoje. Nėra juk taip, kad nusipirkai sodą, tai va, šį rudenį jau turėsime bulvių. Jei jų nepasodinai, iš kur tų bulvių bus?

Sąjūdžio „valkata":
Humoro nestokojantis vyras sako, jog dar anais laikais save ir keletą kitų nematomus organizacinius bei informavimo darbus atlikusių žmonių jis juokais pavadino Sąjūdžio valkatomis. Tai dėl to, kad ir jis, ir jo kolegos Sąjūdžio pavedimu bet kuriuo paros metu keliaudavo po Lietuvą ar prireikus vykdavo į Maskvą. Vėliau, po kovo 11, paskelbus nepriklausomybę, Lionginas buvo išsiųstas darbuotis į Lietuvos ambasadą Maskvoje – per jį buvo palaikomi ryšiai su užsienio bei pažangiais Rusijos žurnalistais. Daug kam tai būtų tapę geru tramplinu tolesnei karjerai, tačiau Lionginas nei politiko ar diplomato karjeros nepadarė, o ir įtakingu verslininku netapo. Kodėl?

„1990 metais buvo konkursas, kas važiuotų į Berkley universitetą pusei metų studijuoti viešuosius ryšius. Tuo metu jau buvau Maskvoje, man nedaug rūpėjo, žinojau tik tiek, kad esu vienas iš 4 kandidatų. Po kiek laiko paskambina, sako – laimėjai, važiuoji į Berkley. Bet aš nevažiavau, atsisakiau. Buvau Maskvoje, buvo ką tik po kovo 11, ir ne Amerikoje sprendėsi likimas, o Maskvoje, ir aš jaučiau, kad esu reikalingas, negalvojau apie karjerą.“
Iš Maskvos Lionginas išvyko 1992, po to, kai Lietuvos nepriklausomybė jau buvo pripažinta ir įtvirtinta. Jis prisimena, jog tai buvo tas laikas, kai į valdžia atėjo buvę komunistai. Be to, po vieno interviu žurnale „Ogoniok“, kur jis išdėstė savo kritišką požiūrį į kai kuriuos to meto politikos aspektus, Lionginas pajuto praradęs V.Landsbergio pasitikėjimą. „Grįžęs iš Maskvos užeinu pas jį į kabinetą , o jis sako man – niekad nebūčiau pagalvojęs, kad tave galėjo nupirkti KGB. Paskui ilgai nebendravome ir tik visai neseniai vyko filmavimas, prisiminimai apie Sąjūdį, ir tada Landsbergis buvo vėl labai draugiškas, apsikabinom.“

Žmonės pasikeitė
Niekam nepataikaujantis ir savo nuomonės neslepiantis L.Vasiliauskas sako, jog sąjūdietišką idealizmą labai greitai pakeitė pragmatizmas ir savanaudiškumas. „Prieš dvidešimt metų žmonės ėjo, darė, neklausė, kas man už tai, ar gausiu pakvietimą į Seimo rūmus, į minėjimą, to nebuvo. Žmonės tikėjo ne Landsbergiu ar Brazausku, o dirbo vardan Lietuvos, ir tada tie žodžiai skambėjo nuoširdžiai.“
Dabar skaitydamas straipsnius internete L.Vasiliauskas pastebi, jog atsirado daugybė žmonių, kurie pabrėžia ir sureikšmina savo nuopelnus kovoje už Lietuvos nepriklausomybę.

„Prisimenu, Sąjūdžio laikais buvo pastebėta, kad tų, kurie save vadino partizanais, atsirado daugiau, negu galimybės tuo metu leido. Tas pats ir dabar – pasirodo, ir tas buvo labai svarbus, ir tas labai daug nuveikė . Skaičiau neseniai Vagnoriaus interviu apie jo veiklą. O juk jo niekas nė žinot nežinojo, kol jis netapo premjeru. Oželytė pasakoja nebūtas istorijas… Kodėl? Kodėl žmonėms taip svarbu? Kad jie gautų medalį, ordiną, kad juos pažymėtų? Tai mane erzina.“
Jis sako, jog kai kurie Lietuvoje šiandien žinomi žmonės per tuos 20 metų labai pasikeitė. „Tas pats Landsbergis pasikeitė, bet jis yra daug padaręs Lietuvai ir to nenuneigsi. Prunskienė, sakyčiau, liko tokia pati. Ji padarė daug gerų dalykų Sąjūdžio laikais, bet jai svarbiausia buvo, kaip aš atrodau. Tas nepasikeitė. Motieka, prisimenu, sakydavo – nereikia vadinti banditų berniukais, kampuotais, reikia vadinti tiesiog banditais. Tas nepasikeitė, skirtumas tik tas, kad jis išėjo advokatauti, ir dabar kartais tuos banditus gina. Ozolas nepasikeitė. Labiausiai pasikeitė tie, kuriuos pavadinčiau „veikėjais“, – Andriukaitis, Olekas. Esu giliai įsitikinęs, kad jie pas socdemus tik dėl to, kad tai galimybė prasibrauti arčiau viršūnės, pakliūti į valdžią.“

Lionginas pripažįsta, jog jam, kaip ir daugeliui, apmaudu, kad buvę komunistai, pasinaudodami savo ryšiais ir galimybėmis, praturtėjo Lietuvos žmonių sąskaita. Tačiau iš esmės jis nejaučia nei kartėlio, nei nusivylimo, nei tuo labiau pykčio. „Mano viltys visos išsipildė. Lietuva yra nepriklausoma valstybė, žmonės gali daryti, ką nori, gali rinkti valdžią. O kad jie nenori to daryti, čia kita problema“, – sako sąjūdietišką dvasią ir idealizmą iki šiol išlaikęs Londono lietuvis.

Zita Čepaitė

Ką mums davė nepriklausomybė?
L.Vasiliauskas jau treti metai darbuojasi Londone.

Šiemet kovo 11-oji ypatinga – suėjo 20 metų nuo tos darganotos 1990 m. dienos, kai į pirmąjį posėdį susirinkę tuomet dar Lietuvos socialistinės respublikos Aukščiausiosios tarybos deputatai priėmė lemtingą sprendimą – atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Turbūt ne vienas iki šiol prisimena pakilias emocijas, kurios apėmė stebint, kaip prie Aukščiausios tarybos rūmų atėjusi minia nuo sienos nuplėšė sovietinį herbą su kūju ir pjautuvu, įkūnijusį okupaciją, nelaisvę ir priespaudą. Tuomet daugelis gyveno mintimi, jog dabar jau patys galime kurti savo gyvenimą ir savo šalies istoriją.

Tačiau tas pakilumas greit išblėso ir šiandien dažniau klausiame, ką mums davė nepriklausomybė ir ar už tokią Lietuvą kovota. „Lietuva laisva – už ką kovojome, tą turime“, – sako šiuo metu brolio įkurtoje statybų bendrovėje Londone dirbantis Lionginas Vasiliauskas, kuris prieš 20 metų iš arti stebėjo garsiomis tapusias asmenybes ir pasaulio istoriją pakeitusius įvykius.


Prieš metus maždaug tokiu pat metu, kovo pradžioje, prestižinėje „Tate Modern“ galerijoje buvo rodomas Niujorke gyvenančio lietuvio Jono Meko filmas apie tai, kaip Lietuvos kovas už nepriklausomybę atspindėjo JAV televizija. Buvo įdomu stebėti aukšto rango Amerikos politikų ir ekspertų svarstymus, neretai skeptiškus, apie mūsų nepriklausomybės siekius. Smagus jausmas dar kartą patvirtinti, jog mums pavyko padaryti tai, kuo tada nelabai kas tikėjo. Toji garsaus lietuvių menininko filmo peržiūra man įsiminė dar ir dėl to, jog būtent tada po ilgos pertraukos sutikau Sąjūdžio laikų kolegą Lionginą Vasiliauską – jis buvo vienas iš tų, kurie kūrė Sąjūdžio informacijos centrą, rengusį ir platinusį informaciją užsienio ir Rusijos žurnalistams apie įvykius Lietuvoje. Šiuo metu brolio įkurtoje statybų bendrovėje Londone dirbantis vyras prieš 20 metų buvo arti garsių asmenų ir pasaulio istoriją pakeitusių įvykių.

Už ką kovojome, tą turime
Jau porą metų Londone gyvenantis L.Vasiliauskas juokauja, kad prieš 20 metų buvęs „žmogumi, artimu imperatoriui“. Tinkamas informacijos pateikimas ir sklaida buvo lemiamos svarbos dalykai, tad Lionginui įvairiausiais klausimais tekdavo bendrauti su Sąjūdžio pirmininku, vėliau valstybės vadovu Vytautu Landsbergiu. 47 m. vyras prisipažįsta tą savo gyvenimo ir Lietuvos istorijos laikotarpį prisimenąs labai dažnai ieškodamas atsakymo, kodėl tiek daug žmonių šiuo metu niekina savo gimtąją šalį. „Gali nekalbėti su savo tėvu ar mama, gali nebendrauti, jei tau nepatinka, bet sakyti visiems, kad tavo tėvas ar motina blogi, manau, niekas taip nedaro. Tai kodėl taip darom kalbėdami apie Lietuvą?“, – sako Lionginas.
– Žmonės, kur begyventų, jautėsi Sąjūdžio dalis, pritarė nepriklausomybei, bet dabar pasijuto nusivylę, sako, jog ne už tai buvo kovota? – bandau provokuoti.
– Už ką, ne už tai? Lietuva laisva – už tai kovojome, tai turime. Nekovojome, kad turėtume pinigų, keliautume, kovojome už teisę patiem rinkti valdžią, kad niekas nediktuotų. Tai iškovojome. O kas toliau vyksta Lietuvoje – mūsų pačių rankose. Nepatinka valdžia, įstatymai, keisk valdžią, tam yra rinkimai, eik dalyvauk, kas trukdo. Niekas negalvojo, kad jei nepriklausoma valstybė, gyvensime kaip Vakarų Europoje. Nėra juk taip, kad nusipirkai sodą, tai va, šį rudenį jau turėsime bulvių. Jei jų nepasodinai, iš kur tų bulvių bus?

Sąjūdžio „valkata":
Humoro nestokojantis vyras sako, jog dar anais laikais save ir keletą kitų nematomus organizacinius bei informavimo darbus atlikusių žmonių jis juokais pavadino Sąjūdžio valkatomis. Tai dėl to, kad ir jis, ir jo kolegos Sąjūdžio pavedimu bet kuriuo paros metu keliaudavo po Lietuvą ar prireikus vykdavo į Maskvą. Vėliau, po kovo 11, paskelbus nepriklausomybę, Lionginas buvo išsiųstas darbuotis į Lietuvos ambasadą Maskvoje – per jį buvo palaikomi ryšiai su užsienio bei pažangiais Rusijos žurnalistais. Daug kam tai būtų tapę geru tramplinu tolesnei karjerai, tačiau Lionginas nei politiko ar diplomato karjeros nepadarė, o ir įtakingu verslininku netapo. Kodėl?

„1990 metais buvo konkursas, kas važiuotų į Berkley universitetą pusei metų studijuoti viešuosius ryšius. Tuo metu jau buvau Maskvoje, man nedaug rūpėjo, žinojau tik tiek, kad esu vienas iš 4 kandidatų. Po kiek laiko paskambina, sako – laimėjai, važiuoji į Berkley. Bet aš nevažiavau, atsisakiau. Buvau Maskvoje, buvo ką tik po kovo 11, ir ne Amerikoje sprendėsi likimas, o Maskvoje, ir aš jaučiau, kad esu reikalingas, negalvojau apie karjerą.“
Iš Maskvos Lionginas išvyko 1992, po to, kai Lietuvos nepriklausomybė jau buvo pripažinta ir įtvirtinta. Jis prisimena, jog tai buvo tas laikas, kai į valdžia atėjo buvę komunistai. Be to, po vieno interviu žurnale „Ogoniok“, kur jis išdėstė savo kritišką požiūrį į kai kuriuos to meto politikos aspektus, Lionginas pajuto praradęs V.Landsbergio pasitikėjimą. „Grįžęs iš Maskvos užeinu pas jį į kabinetą , o jis sako man – niekad nebūčiau pagalvojęs, kad tave galėjo nupirkti KGB. Paskui ilgai nebendravome ir tik visai neseniai vyko filmavimas, prisiminimai apie Sąjūdį, ir tada Landsbergis buvo vėl labai draugiškas, apsikabinom.“

Žmonės pasikeitė
Niekam nepataikaujantis ir savo nuomonės neslepiantis L.Vasiliauskas sako, jog sąjūdietišką idealizmą labai greitai pakeitė pragmatizmas ir savanaudiškumas. „Prieš dvidešimt metų žmonės ėjo, darė, neklausė, kas man už tai, ar gausiu pakvietimą į Seimo rūmus, į minėjimą, to nebuvo. Žmonės tikėjo ne Landsbergiu ar Brazausku, o dirbo vardan Lietuvos, ir tada tie žodžiai skambėjo nuoširdžiai.“
Dabar skaitydamas straipsnius internete L.Vasiliauskas pastebi, jog atsirado daugybė žmonių, kurie pabrėžia ir sureikšmina savo nuopelnus kovoje už Lietuvos nepriklausomybę.

„Prisimenu, Sąjūdžio laikais buvo pastebėta, kad tų, kurie save vadino partizanais, atsirado daugiau, negu galimybės tuo metu leido. Tas pats ir dabar – pasirodo, ir tas buvo labai svarbus, ir tas labai daug nuveikė . Skaičiau neseniai Vagnoriaus interviu apie jo veiklą. O juk jo niekas nė žinot nežinojo, kol jis netapo premjeru. Oželytė pasakoja nebūtas istorijas… Kodėl? Kodėl žmonėms taip svarbu? Kad jie gautų medalį, ordiną, kad juos pažymėtų? Tai mane erzina.“
Jis sako, jog kai kurie Lietuvoje šiandien žinomi žmonės per tuos 20 metų labai pasikeitė. „Tas pats Landsbergis pasikeitė, bet jis yra daug padaręs Lietuvai ir to nenuneigsi. Prunskienė, sakyčiau, liko tokia pati. Ji padarė daug gerų dalykų Sąjūdžio laikais, bet jai svarbiausia buvo, kaip aš atrodau. Tas nepasikeitė. Motieka, prisimenu, sakydavo – nereikia vadinti banditų berniukais, kampuotais, reikia vadinti tiesiog banditais. Tas nepasikeitė, skirtumas tik tas, kad jis išėjo advokatauti, ir dabar kartais tuos banditus gina. Ozolas nepasikeitė. Labiausiai pasikeitė tie, kuriuos pavadinčiau „veikėjais“, – Andriukaitis, Olekas. Esu giliai įsitikinęs, kad jie pas socdemus tik dėl to, kad tai galimybė prasibrauti arčiau viršūnės, pakliūti į valdžią.“

Lionginas pripažįsta, jog jam, kaip ir daugeliui, apmaudu, kad buvę komunistai, pasinaudodami savo ryšiais ir galimybėmis, praturtėjo Lietuvos žmonių sąskaita. Tačiau iš esmės jis nejaučia nei kartėlio, nei nusivylimo, nei tuo labiau pykčio. „Mano viltys visos išsipildė. Lietuva yra nepriklausoma valstybė, žmonės gali daryti, ką nori, gali rinkti valdžią. O kad jie nenori to daryti, čia kita problema“, – sako sąjūdietišką dvasią ir idealizmą iki šiol išlaikęs Londono lietuvis.

Zita Čepaitė

 (Komentarų: 5)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: