Britanijos valdžia neseniai susigriebė, kad imigrantų anglų kalbos lygis yra per žemas, jog užtikrintų integraciją ir galimybę gauti darbą. Ši problema aktuali ir nemažai daliai lietuvių. Tai liudija ir didelė valstybės apmokamų vertėjų paklausa. Anglija.lt aiškinasi, kas trukdo Anglijos lietuviams išmokti vietinę kalbą.

Didžioji dalis Anglijos lietuvių tvirtina, kad angliškai „graibosi“, tačiau pasitikėjimas savo žiniomis paprastai baigiasi susidūrus su problemomis.

Daugiau kaip 10 m. Wickforde gyvenančiai virtuvės darbininkei Violetai vertėjo prireikė atvykus į ligoninę, nes ji nesuprato, ką jai sako gydytojas.

Moteris prisipažįsta, kad į Angliją atvyko visiškai nemokėdama kalbos, bet jos ir nereikėjo.

„Įsidarbinau per lietuvius, dirbau su lietuviais ir rusais, jei reikia kokius reikalus dėl darbo ar mokesčių tvarkyti, samdau lietuvių kompaniją, gyvenu su savo šeima, kaimynai lietuviai, žiūrim lietuvišką televiziją, tai tos anglų kalbos kaip ir nereikia“, – sako penkiasdešimtmetė moteris.

Ji teigia neturėjusi galimybės lankyti kursus ar mokytis internetu – trūko laiko, gaila buvo pinigų, o ir darbe taip pavargdavo, kad jokie mokslai į galvą nebūtų lindę. Palaipsniui ji angliškai pramoko – tų žinių užtenka susikalbėti darbe, gatvėje ar parduotuvėje.

Violetai, kaip ir daugeliui imigrantų iš įvairiausių pasaulio šalių, vertimo paslaugos nieko nekainavo – visas išlaidas padengė valstybė.

Vertėjų agentūros klesti

Kad Anglijoje gyvenantys lietuviai dažnai naudojasi vertėjų paslaugomis, rodo faktas, kad vertimo agentūros šiuo metu skelbia ieškančios maždaug pusšimčio anglų-lietuvių kalbos vertėjų, gyvenančių įvairiose Anglijos vietovėse.
Vertėjai dažniausiai pasitelkiami ligoninėse, policijoje, teismuose, socialinėse tarnybose bei vietos valdžios įstaigose.

Statistika teigia, kad NHS (nacionalinė sveikatos apsaugos tarnyba) vertėjų paslaugoms kasmet išleidžia daugiau kaip 30 mln svarų. Dar 10 mln. svarų valstybei tenka mokėti už vertimus policijoje bei savivaldybėse.

Iš viso per metus vertimo paslaugoms išleidžiama per 100 mln. svarų.

Tiesa, pastaraisiais metais išlaidos vertėjavimui pradėtos mažinti – savivaldybėse, ligoninėse, darbo biržose nebesimato įvairiakalbių lankstinukų, anketų ar formų, skirtų tiems, kas nemoka angliškai.

Apkarpytas ir sąrašas tų paslaugų, kurioms galima samdyti valstybės apmokamus vertėjus. Tačiau niekas nedraudžia vertėjo paslaugomis naudotis privačiai.

Pavyzdžiui, vairavimo testui Anglijoje galima pasiruošti gimtąja kalba, o vairavimo egzaminus – tiek teorinę, tiek praktinę dalį – laikyti su vertėjo pagalba.

Jau nekalbant apie mokymus ir testą CSCS kortelei, kuri privaloma dirbantiems statybose, gauti – jie vykdomi ir lietuvių, ir rusų kalbomis.

Ko reikia, kad atvykėliai mokytųsi angliškai?

Kalbos mokėjimas – vienas pagrindinių gebėjimų, galinčių padėti integruotis bei rasti geresnį darbą. Tačiau tyrimai rodo, kad anglų kalbos mokėjimas imigrantų bendruomenėse nėra pakankamas.

Pagal 2011 m surašymo duomenis, iš Rytų Europos į Britaniją gyventi atvykusių imigrantų anglų kalbos mokėjimo lygis buvo bemaž toks pats, kaip pakistaniečių – daugiau kaip trečdalis atvykėlių pripažino angliškai susikalbantys sunkiai ar visai nekalbantys.

Kokia dalis Anglijos lietuvių angliškai susikalba sunkiai arba visai nesusikalba, duomenų nėra, tačiau turbūt nelabai atsilieka nuo bendrojo rytų europiečių vidurkio.
Tad kas trukdo Anglijoje gyvenantiems lietuviams mokytis anglų kalbą?

Jau tris metus veikiančio Anglų kalbos klubo įkūrėjas Darius Piraitis sako, kad suinteresuotumas mokytis yra, bet žmonėms stinga laiko ir valios.

„Dažnai būna, kad pradeda mokytis, bet paskui nuleidžia rankas, nes iš tiesų pasiryžti ir išmokti kalbą reikia įdėti pastangų“, – sako klubo įkūrėjas ir anglų kalbos mokytojas, turintis jau 5 metų mokymo praktiką.

Mokytis trukdo gyvenimas „londoniškėse“

Darius pripažįsta, kad viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Anglijos lietuviai nesimoko angliškai, yra ta, kad trūksta motyvacijos.

„Yra labai stropių žmonių, jie nori išmokti laisvai kalbėti angliškai, bet nelabai turi kur tą kalbą naudoti, nes dauguma gyvena „londoniškėse“ ir pokalbis banke ar anglų kalbos pamoka yra vienintelė vieta, kur jie naudoja kalbą. Gerai, kad žmonės susikūrė savo infrastruktūrą – pradedant parduotuvėmis ir kirpyklomis ir baigiant buhalterinėmis firmomis.

Vis dėlto atsitinka taip, kad kontaktai su anglakalbe aplinka pasidaro labai minimalūs ir žmonėms tiesiog nėra kur praktikuotis ir pajusti tą lūžį, kai atsiranda pojūtis, kad kalbos mokėjimas yra vertingas. Jei nėra galimybių naudoti kalbą, tai ir motyvacija stringa. Pavyzdžiui, turiu mokinių, kurie žino, kad gerai išmokę kalbą darbovietėje jie gali tikėtis paaukštinimo, ir tada jie labai stengiasi“, – sako D. Piraitis.

D. Piraičio nuomone, mokantis kalbą svarbiausias dalykas yra ne metodas ar mokytojas, o besimokančiojo psichologija.

„Aš dabar ieškau būdų, kaip padidinti motyvaciją mokytis kalbą ir bandau padėti žmonėms nusipiešti vaizdą, kaip pasikeistų gyvenimo kokybė, emocijos, savivertė gerai išmokus anglų klabą. Dabar lietuviai yra susitaikę su tuo, kad anglakalbėje aplinkoje jie blogai jaučiasi. Girdžiu skundus, kad nuėjus į mokyklą su vaikais, kai šie su bendraamžiais ima kalbėtis angliškai, tėvai jaučia gėdą, nes nieko nesupranta.

Aš skatinu žmones įsivaizduoti, kas keistųsi, jei mokėtum kalbą, kaip išaugtų pasitikėjimas savimi ir atsirastų kitoks santykis su aplinka: jie jaustųsi saugiau ir tvirčiau, nereiktų bijoti, kad kažko nesuprato ar ne taip suprato“.

D. Piraitis nepritartų radikaliems žingsniams, tokiems kaip valstybės apmokamų vertėjų paslaugų panaikinimas ar reikalavimas, išlaikyti anglų kalbos testą, kad gautų darbą. Papildomų kalbos kursų steigimas irgi nelabai ką keistų.

„Vietų ir galimybių mokytis kalbą ir dabar per akis. Galima mokytis privačiai, lankyti koledžus, yra įvairių variantų. Bet labai svarbu kalbą ne tik mokytis, bet ir naudoti, reikia ieškoti vietų, kur būtų galima praktikuotis“.

Norintiems praktikuotis kalbėti angliškai Darius pataria eiti kur nors savanoriauti, nes savanoriai yra laukiami ir ten visi kalba angliškai.

Zita Čepaitė, Anglija.lt