Lietuvoje eilinį kartą susipliekta dėl smulkmenų – leisti pavardžių rašyboje vartoti nelietuviškas raides, tokias kaip w ar q, ar neleisti. Neleidėjai mėgsta aiškinti, kad tų w ir q reikia tik emigrantams, o kiti lietuviai puikiausiai be jų apsieina. Arba tvirtina, kad nelietuviškų rašmenų įvedimas sugriautų seniausios indoeuropietiškos kalbos pamatus. Va čia tai bent! Tai nuo tų pamatų ir pradėkim. Pirmiausia siūlyčiau posakį „lietuviškos raidės“ paimti į kabutes, ir sugriauti ryšį tarp raidžių ir kalbos. Nes įsitikinimas, kad tarp kalbos ir raidyno, kuria ta kalba užrašoma, yra kažkoks prigimtinis ryšys, viską suvelia ir įklampina.

Manau, kad kiekvienas, kas skaito anglija.lt bei sugeba atskirti kairę nuo dešinės, iš karto pasakys, kad kalba (t.y. žodinis jos pavidalas) ir užrašytas tekstas nėra vienas ir tas pats. Jeigu kas neatsimena, priminsiu - nors lietuvių kalba laikoma viena seniausių (tą nuolat visiems kartojam), lietuviškai rašyti pradėta visai neseniai (tą kažkaip vis pamirštam). Tad tai, ką dabar vadinam „lietuvišku raidynu“ atsirado prieš gerus 500 m. kartu su pirmąja lietuviška knyga. Ir rašmenys tai knygai buvo pasiskolinti iš lotyniško raidyno. Turbūt džiaugtis reikia, kad Mažvydas, pirmosios knygos autorius, studijavo Vokietijoje, o ne Rusijoje, o tai turėtume ne lotyniškus rašmenis, o kirilicą, rusišką alfabetą.

Gal kas mano, kad lietuviškų žodžių kirilica užrašyti neįmanoma? Bandžiau – dar kaip įmanoma! Lygiai taip pat kaip įmanoma rusų kalbos žodžius užrašyti lotyniškai. Kartą taip susiklostė, kad teko susirašinėti el. paštu rusiškai, tačiau rusiško raidyno kompiuteryje neturėjau, tad rašiau lotyniškomis raidėmis. Mano adresatas puikiai suprato, ką parašiau, ir kuo puikiausiai atsakė irgi lotyniškomis raidėmis – „spasibo za vaš soviet“.

Todėl ginčytis dėl to, vartoti ar nevartoti „nelietuviškas raides“ yra tuščias burnos aušinimas – lietuvių kalbai užrašyti buvo pasinaudota lotynišku raidynu, tad jeigu dabar kai kuriems dalykams išreikšti pritrūksta rašmenų jau adaptuotame raidyne, galima pasiskolinti iš istorinio šaltinio. Paprasta.

Iš tiesų lietuvių kalbai labiausiai kenkia ne w ar q, o dejuotojų dėl kalbos aimanos. Kalbant apie kalbą derėtų vengti dviejų dalykų – susierzinimo ir sentimentalios egzaltacijos. Kiek nuo mokyklos laikų prisimenu šnekų apie kalbą, man visos jos asocijuojasi su vidutinio amžiaus šeimyniniu gyvenimu nepatenkintomis mažo miestelio lietuvių kalbos mokytojomis, kurios į šnekas apie kalbą matyt sudėdavo visą savo neišeikvotą aistrą ir geismą. Tokia kalbėsena persmelkė mūsų santykį su kalba ir pavertė jį jausmingu dejavimu. Ir kas lygiai taip pat jausmingai nedejuoja, laikomas lietuvybės priešu.

Stiprėja ir kita giesmelė, ypač emigrantų tarpe, kad lietuvių kalba nenaudinga, ir nėra reikalo Anglijoje gimusiems vaikams gaišti laiką jos mokantis. “Na niet i suda niet,” – kaip sako rusai. Tiems, kurie viską matuoja pagal naudą, patarčiau mokytis kiniečių kalbą - po dešimties metų ji gali būti net reikalingesnė nei anglų.

Bet yra ir kitaip manančių. Vytautė Kuzmickaitė, talentinga nors neišgarsėjusi poetė, šiuo metu apsistojusi Niujorke, tada, kai dar gyveno Londone ir ketino išleisti poezijos knygą, prisipažino, jog ją apima tam tikras išdidaus išskirtinumo pojūtis supratus, jog ji kuria poeziją ta kalba, kuria kalba tik trys milijonai, o poezijos skaitytojų išvis vos keli šimtai.

Galbūt to išdidaus išskirtinumo pojūčio mums daugeliui trūksta. Kodėl manom, kad vertinga tai, ką vartoja dešimtys ir šimtai milijonų? Nesunku pastebėti, kad masės dažniausiai mėgsta šlamštą, kokybiški dalykai būna vienetiniai. Ir tik reti akmenys laikomi brangiais. Juk jei deimantai būtų kaip žvyras, kas vargintųsi pasilenkti ir pakelti? Tad ir į savo kalbą galim žiūrėti – kaip į vienetinę, retą, kuri, ačiū Dievui, kad duota kaip gimtoji, nes kaip svetimą išmokti būtų be galo sunku.

Zita Čepaitė