Kartais pati savęs klausiu, ko lietuviai labiausiai nekenčia. Žmogžudžių ir prievartautojų? Gėjų? Žydų? Ar tam tikrą amžiaus ribą peržengusių, liaudiškai „klimaksinėmis“ vadinamų moterų? Panašu, kad lietuvių sąmonėje - ne tik vyrų, bet ir pačių moterų - labai aiškiai nubrėžta riba, nuo kada moteriai privalu nustoti egzistavus.

Ir ne tik kaip moteriai. Ji neturi maišytis darbo rinkoje - po penkiasdešimties, jei esi bedarbė, darbo nebegausi, o jei dirbi – karjeros laiptais nebekilsi. Ji neturi būti matoma per televiziją – kiek Lietuvoje laidų vedėjų moterų yra virš penkiasdešimties? Geriausia, kad penkiasdešimtinės apskritai nesimaišytų viešumoje.

Kai lankausi Lietuvoj, mane dažnai glumina mano bendraamžių dejonės, kad gyvenimas pasibaigė. Ir nesvarbu, ar jos turi darbą, vaikus ar šeimą, yra pasiligojusios ar nesiskundžia sveikata. Mintis, kad gyvenimas pasibaigė, yra privalomuoju būdu įrėžta į kiekvienos penkiasdešimtmetės lietuvės sąmonę.

Tiesa, atitinkamuose rėmuose funkcionuoti leidžiama. Tie rėmai – tai tarnystė savo atžaloms ir pasiaukojimas kitiems. Viskas gerai, kai toks noras kyla savaime – gražu, jei su amžiumi atsiranda didesnis noras duoti, negu imti. Tačiau kažkodėl pasiaukojimas dažnai traktuojamas kaip prievolė, kaip vienintelė vyresnėms moterims likusi funkcija? Gal tai atėję iš tų laikų, kai vyrui mirus žmona irgi būdavo nužudoma?

Dabar žudyti draudžia įstatymas, tačiau niekas nepersekioja tų, kurie naikina norą gyventi, net jei tas noras reiškiasi sumanymu užsiauginti ilgus plaukus ir susirišti juos į uodegą, apsivilkti aptemptą suknelę ar trumpą sijonuką.

Užtenka prisiminti baisingą triukšmą dėl Hillary Clinton šukuosenos – pečius siekiantys jos plaukai sukėlė tokią komentarų ir aptarimų bangą, tarsi tai būtų pasaulio pabaiga. Panašios aistros užverda ir dėl sijonų ilgio – ar gali penkiasdešimtmetė apnuoginti kelius ar ne? Ar turi teisę vilktis suknią su gilia dekolte? Gal tegu kūprinasi ir slepia, kad turi krūtinę, ir apskritai, kaip išvis drįsta ją turėti? Kaip drįsta sportuoti, vaikščioti į grožio salonus, rūpintis savimi? Juk seniai nebe gyvas žmogus, o „tarka“, „tašė“ ar geriausiu atveju močiutė.

Dėl ko toksai mąstymas toks patvarus, nemažas galvosūkis. Nesunku suprasti, kodėl įvairūs tabu ir draudimai tradiciškai supodavo paauglių mergaičių gyvenimą – susidės su netinkamu vyriškiu, pasigaus negerą ligą arba netyčia pastos, bus „merga su vaiku“ – tie ir kiti pavojai tuo metu, kai moters likimas priklausė nuo jos šeiminės padėties, buvo labai realūs.

Šiuolaikinis gyvenimas į paauglių gyvenimą atnešė daugybę permainų ir laisvių. Kai palygini šiandienines penkiolikines ir penkiasdešimtmetes, su nuostaba pamatai, kad būtent pastarosioms daug daugiau privalomų apribojimų, negu penkiolikmetėms. Keista, ar ne? Juk neplanuotas nėštumas po menopauzės nebegresia, o patirtis, jeigu prioritetai buvo teisingai sudėlioti, išmokė mėgautis gyvenimo teikiamais, tarp jų ir kūniškais, malonumais.

Bet kodėl apie tai prabilus sukyla pasipiktinimas? Kodėl močiutės amžiaus moteris nebegali būti geidžiama moteris? Kodėl ji turi nebenorėti būti geidžiama?

Kas iš to laimi, neturiu supratimo. Kodėl tas požiūris niekaip neišraunamas, irgi sunku suvokti. Ir kaip atsitinka, kad net į kitą kraštą, pavyzdžiui, Angliją išvykus, net turint galimybę matyti kitokius papročius, požiūris į vyresnes moteris kaip į „tašes“ vis vien dominuoja.

Gal kas pasakytų, kokie parazitai mano tautiečių smegenis yra užpuolę?

Zita Čepaitė