Pastaruoju metu Britanijos vyriausybė nepaliauja džiaugtis, kad bedarbių mažėja. Iš tiesų, įdarbinimo agentūros skelbia ilgus sąrašus į laisvas darbo vietas. Tad kokių darbuotojų trūksta Anglijoje, kam verta, o kam neverta čia ieškoti darbo?

Anglijoje netrūksta įdarbinimo agentūrų, nuolat pateikiančių pageidaujamų darbuotojų sąrašus, veikia daugybė internetinių puslapių, kur gausu darbą siūlančių skelbimų, jau nekalbant apie Job Centre (Darbo biržos) informaciją apie galimybes įsidarbinti – atrodo, tik netingėk rinktis. Tačiau susirasti darbą pagal savo išsilavinimo lygį net gerai mokant anglų kalbą nėra paprasta.

Mano gera pažįstama iš Rumunijos, dirbanti įdarbinimo agentūroje, kuri specializuojasi ligoninių aprūpinimu darbuotojais, pasakojo, kad per agentūrą dirbančios slaugytojos kai kada uždirba net iki tūkstančio svarų per pamainą. Tačiau patekti į agentūros slaugytojų sąrašą tapo gerokai sunkiau, nei anksčiau.

Britų vyriausybei sugriežtinus reikalavimus agentūros privalo užtikrinti, kad jų pasamdytas darbuotojas ne tik turi teisę dirbti Britanijoje, gerai moka anglų kalbą, bet atitinka ir visus kitus kvalifikacinius reikalavimus. Todėl agentūros neretai vengia priimti naujus, patirties Anglijoje neturinčius darbuotojus, o kadangi slaugytojų stinga, kelia paslaugų įkainius.

Pačių agentūrų, kurios už tarpininkavimą gauna nemažą procentą nuo kiekvieno darbuotojo uždarbio, pajamos nenukenčia.
Per agentūrą dirbantys slaugytojai patenkinti geru uždarbiu, o kad iš mokesčių mokėtojų kišenės išlaikoma sveikatos apsaugos sistema eina į bankrotą, niekas nesuka galvos.

Situacija su slaugytojais išskirtinė, tačiau ir kitose srityse darbuotojų trūkumas dar nereiškia, kad bus lengva įsidarbinti. Ypač sudėtinga rasti gerai apmokamą, perspektyvų darbą, nes į tokias pozicijas pretenduoja dešimtys Anglijos universitetus baigusių jaunuolių. Ypač vargsta įgiję kūrybines – architekto, dizainerio, žurnalisto, vizualiųjų menų – profesijas.

Nors mėgstama sakyti, kad aukštesnis išsilavinimas suteikia geresnes ateities perspektyvos, tai jau pasenusi formulė.
Užtenka atsiversti laikraščių skelbimus apie laisvas darbo vietas, ir iš karto tampa aišku, kad labiausiai paklausūs yra tie darbuotojai, kurie gali atlikti paprastus, nei aukšto išsilavinimo, nei ypatingų sugebėjimų nereikalaujančius darbus statybų, gamybos bei aptarnavimo srityse.

Per pastaruosius metus Anglijoje neįtikėtinais tempais augo statybos darbuotojų poreikis. Pervertus darbo skelbimus susidaro įspūdis, kad šiuo metu Britanijoje nieko daugiau netrūksta, išskyrus mūrininkus, dažytojus, stalius, stogdengius ir pan. Ir tai tokiu metu, kai gyvenamųjų namų, bent jau Londone, per pastaruosius porą dešimtmečių pastatoma mažiausiai. Tad kas bus, kai vyriausybė, kaip žada, imsis ne tik transporto magistrales tiesti, bet ir gyvenamuosius namus statyti?

Poreikis nekvalifikuotiems arba mažai kvalifikuotiems darbams, tokiems kaip valymo ar senelių priežiūros paslaugos, išlieka daugmaž stabilus – naujų darbuotojų čia reikia ne dėl to, kad jų reikia vis daugiau, o dėl nuolatinės kaitos; mat kiek prakutę imigrantai ieško, kur geriau, o naujai atvykę džiaugiasi, kad ir kokį darbelį gavę. Taigi, nors ekonomika auga, darbo rinkoje galimybės imigrantams lieka daugmaž tos pačios.

Zita Čepaitė