Krašto apsaugai vadovaujanti moteris ginklų nemėgsta - Anglija.lt
 

Krašto apsaugai vadovaujanti moteris ginklų nemėgsta 

Londone su darbo vizitu lankėsi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Nors poros dienų darbotvarkė buvo labai įtempta – susitikimas su JK gynybos ministru, Parlamento komitetų pirmininkais ir šešėliniu gynybos ministru – ministrė rado pusvalandį ir pokalbiui su “Infozona”

Kalbėdama apie vizitą, R.Juknevičienė pabrėžė, kad tai vienas iš svarbiausių Krašto apsaugos ministerijos vizitų, nes Didžioji Britanija yra antroji pagal ginkluotųjų pajėgų svorį ir įtaką NATO valstybė.

“Mūsų santykiai ir bendradarbiavimas iki šiol buvo geri. Dar iki tampant NATO nariais britai daug investavo į karininkų, vadovų mokslą, palaikė mūsų siekius tapti NATO nariais. Mes labai panašiai suprantame transatlantinio ryšio svarbą – Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims tai yra saugumo garantas. Dabar, kai vyksta diskusijos dėl naujos NATO strategijos, buvo svarbu išgirsti, kokia Britanijos pozicija”, - sakė ministrė.

Tačiau didžioji mūsų pokalbio dalis sukosi ne tiek apie krašto apsaugos politiką, kiek apie tai, kaip sekasi tvarkytis moteriai tokioje tradiciškai vyriškoje srityje kaip karo reikalai. Dar visiškai neseniai vyko diskusijos, ar priimti merginas į Karo akademiją, o kad Krašto apsaugai galėtų vadovauti moteris, niekam net į galvą negalėjo ateiti. Net ir tarp NATO valstybių krašto gynybai vadovaujančių moterų nėra daug.

R.Juknevičienė patikina, kad požiūris į vyrų ir moterų galimybes Lietuvoje pastaruoju metu labai pasikeitė. “Prieš kokį dešimt metų su Seimo gynybos komitetu lankėme mūsų laivyną ir tada buvo kalbėta, kad moterims laivuose nėra jokių sąlygų. O dabar jau niekas taip nebekalba: ir moterų laivyne yra, ir vadovaujančių yra, ir jų bus ateityje dar daugiau. Man neseniai teko bendrauti su pernai baigusiomis studijas leitenantėmis, kurios vadovauja keliasdešimčiai vyrų lavindamos juos pirminių apmokymų srityje ir viskas gerai – vyrai normaliai paklūsta.”

Ginklų nemėgsta

Pagal išsilavinimą medikė, iš Biržų kilusi moteris į politiką atėjo prieš dvi dešimtis metų kartu su Sąjūdžiu. Karjera nuo labai moteriško užsiėmimo - vaikų gydytojos provincijoje iki pirmosios Lietuvos istorijoje moters, vadovaujančios krašto apsaugai, nėra lengvai pasiekiamas dalykas. R.Juknevičienė teigia dėl postų niekada nekovojusi. “Karjera man niekada nebuvo svarbu. Gal kai kam atrodo, kad siekiau būti ministre, bet suvokiau, kad tai gali atsitikti tik tada, kai ruošdamiesi rinkimams pradėjome partijoje kalbėti apie komandą – vadinamąjį šešėlinį kabinetą. Tada pagalvojau - kas būtų, jei taip realiai atsitiktų? Baisu pasidarė, bet atėjo rinkimai, nebuvo kada daug svarstyti. Tiesiog dariau, kas man svarbu – tai nacionalinis saugumas ir gynyba. Gali pats nemėgti nei ginklų, nei tankų, bet turi logiškai suprasti, kad jei to nebus, yra pakankamai “blogiečių”, kaip vaikai sako, kurie tai turės omenyje ir panaudos piktam.”

Nacionalinio saugumo ir gynybos klausimais dabartinė ministrė domisi nuo pat savo politinės karjeros pradžios, tačiau prisipažįsta, kad nei karinė technika, nei ginklai jos netraukia. “Tikrai neturiu ginklo ir nesiruošiu turėti. Tiesa, pasirodo šaudau taikliai. Dar kai dirbau Seime 1998 metais su Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetu vizitavome kariuomenę. Viename iš poligonų pasiūlė pabandyti pašaudyti. Pataikiau. Pasirodo, kad šaudau visai neblogai. Bet ginklai manęs nedomina. Net atvirkščiai – dar nuo 1991 metų Saločių pasienyje, kai vizituojant vieną iš pirmųjų muitinių buvome užpulti omonininkų. Prisimenu baisų trumpavamzdį šautuvą tarp manęs ir to omonininko, kuris vežė mane kažkur į Rygos pusę. Nuo to laiko aš jaučiu kažkokį baugumą… Bet dabar tenka ir su ginkluote susipažinti. Visai neseniai su prezidente lankėme karius, gavau ir tanką pavairuoti. Įdomu, tam tikra atrakcija.”

Lietuvos politikoje vyrauja moterys

Tai, kad Lietuvos valstybę šiuo metu tiesiogine prasme valdo moterys, krašto apsaugos ministrei R.Juknevičienei atrodo labai natūralu, nes net senovės laikais Lietuvoje kilmingos moterys turėjo daugiau teisių nei to paties rango moterys Vakarų Europoje. Balsavimo teisę lietuvės taip pat gavo vienos pirmųjų. “Man buvo didelis šokas – aš to nežinojau, kai savo politinės karjeros pradžioje teko lankytis Prancūzijoje ir jie minėjo 50 metų, kai moteris pirmą kartą gavo teisę balsuoti. Lietuvoje jau nuo 1918 metų moterys tą teisę turėjo ir jau buvo moterų, išrinktų į Seimą. Bet kaip bebūtų, nesureikšminu to, kas dabar įvyko Lietuvoje, tiesiog daug dalykų sutapo”, - sako ministrė.

R.Juknevičienė pripažįsta, kad daugeliu atvejų moterys politikoje pasirodė esančios pastovesnės ir nuoseklesnės, turinčios didesnį atsakomybės jausmą ir galbūt tai lėmė, kad pasitikėjimas jomis šiuo metu didesnis nei vyrais politikais. “Aš kartais juokiuosi - kai vyrai dominavo politikoje, daug buvo pykčių, barnių, konfliktų… Jei taip būtų elgęsi moterys, sakytų – et, bobos. Bet kai vyrai, tada tai vadinasi politika. Matyt, atsibodo žmonėms tokio tipo politika ir moterims susidarė palankesnė terpė.”

- Gal ir krizės metas turėjo įtakos? Kartais sakoma, kad moterims dažniausiai tenka iškuopti tai, ką vyrai pridirbo…

- Sunkiausias darbas visgi teko vyrui – premjero pareigos. Šiuo metu ir neįsivaizduoju, kas galėtų tos naštos dabar imtis. Aš tikrai ne. Nesijaučiu pasiruošusi tokiam darbui, kuris susijęs su krizės įveikimu.

Išeiviai keičia vairavimo madas Vilniuje

Su R.Juknevičiene susitinku ne pirmą kartą – yra tekę bent keletą kartų bendrauti ir Lietuvoje. Tad Londone interviu pradžioje pirmiausia prisiminėme paskutinį mūsų pokalbį pakeliui iš Kauno į Vilnių – tada aš toli gražu neįsivaizdavau, kad atsidursiu Londone, o R.Juknevičienė nė iš tolo nesvarstė savo galimybių vadovauti ministerijai. Tad emigracijos tema, nors daugeliu atvejų gan atsibodusi, mūsų pokalbyje buvo neišvengiama.

Rūpėjo sužinoti, kas, ministrės nuomone, turėtų Lietuvoje iš esmės pasikeisti, kad žmonės nemanytų, jog vienintelė išeitis - palikti Lietuvą.

“Matau dvi pagrindines priežastis, kodėl žmonės išvyksta. Viena ekonominė – žmonės išvyksta ieškoti geresnio uždarbio suprasdami, kad gyvena tik vieną kartą. Kita priežastis – kitoks valdžios santykis su žmonėmis, ne toks iš aukšto, kitoks ir pačių žmonių santykis su valstybe. Kai šitie dalykai pasikeis, išvykimas iš Lietuvos sumažės. Bet vėlgi - kas yra tie, kurie keis? Mes patys turime pakeisti situaciją Lietuvoje, o jei dalis išvažiuoja, tauta susilpnėja, nes nuteka daug puikaus proto, energijos. Bet nesu iš tų, kurie mano, kad išvažiavimas į Vakarus vien blogas reiškinys. Išvykę žmonės tebeturi ryšį su Lietuva ir sugrįžę trumpesniam ar ilgesniam laikui, jie atneša kitokį mąstymą į kraštą. Paprastas pavyzdys: pastebiu, kaip Vilniuje per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė vairavimo maniera, kuri anksčiau buvo žiauri - niekada iš šoninio įvažiavimo posūkį rodančio nepraleis į bendrą eilę, o dabar jau kitaip. Aišku, dar daug tos „nekultūros“, nemandagumo, tačiau keičiasi. Sieju tai su žmonėmis, kurie pagyveno užsienyje, pavažinėjo, pamatė, kad kitaip galima bendrauti, nebūtina nervintis iš pat ryto, pykti, tiesiog praleidi žmogų ir tau pačiam malonesnė diena, ir kitam… Be to, emigrantai pačią Lietuvą kitaip pamato, pradeda vertinti, pavyzdžiui, sveikatos apsaugą. Mano artimieji dirba toje srityje ir sako, kad daug žmonių, grįžusių į Lietuvą, ateina sveikatos pasiremontuoti ir pamato, kad nebūtinai patys blogiausi dalykai yra Lietuvoje, pradeda įvertinti ir mūsų gamtą, ir aplinką. Emigracija yra neišvengiamas dalykas, tačiau, žinoma, reikia daryti viską, kad žmonės turėtų darbų Lietuvoje. Neatėjo iš Vakarų į Lietuvą pakankamos investicijos. Esame mažas kraštas, didelės rinkos negalime pasiūlyti ir jei nesusidorosime su korupcija, neturėsime teisėsaugos, kuria galima pasitikėti, nebus ir pokyčių. Čia uždaviniai ir šiai Vyriausybei, ir kitai… Greitai pakeisti situaciją, kad Lietuva būtų kaip Anglija, logiškai neįmanoma.”

Zita Čepaitė

Londone su darbo vizitu lankėsi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Nors poros dienų darbotvarkė buvo labai įtempta – susitikimas su JK gynybos ministru, Parlamento komitetų pirmininkais ir šešėliniu gynybos ministru – ministrė rado pusvalandį ir pokalbiui su “Infozona”

Kalbėdama apie vizitą, R.Juknevičienė pabrėžė, kad tai vienas iš svarbiausių Krašto apsaugos ministerijos vizitų, nes Didžioji Britanija yra antroji pagal ginkluotųjų pajėgų svorį ir įtaką NATO valstybė.

“Mūsų santykiai ir bendradarbiavimas iki šiol buvo geri. Dar iki tampant NATO nariais britai daug investavo į karininkų, vadovų mokslą, palaikė mūsų siekius tapti NATO nariais. Mes labai panašiai suprantame transatlantinio ryšio svarbą – Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims tai yra saugumo garantas. Dabar, kai vyksta diskusijos dėl naujos NATO strategijos, buvo svarbu išgirsti, kokia Britanijos pozicija”, - sakė ministrė.

Tačiau didžioji mūsų pokalbio dalis sukosi ne tiek apie krašto apsaugos politiką, kiek apie tai, kaip sekasi tvarkytis moteriai tokioje tradiciškai vyriškoje srityje kaip karo reikalai. Dar visiškai neseniai vyko diskusijos, ar priimti merginas į Karo akademiją, o kad Krašto apsaugai galėtų vadovauti moteris, niekam net į galvą negalėjo ateiti. Net ir tarp NATO valstybių krašto gynybai vadovaujančių moterų nėra daug.

R.Juknevičienė patikina, kad požiūris į vyrų ir moterų galimybes Lietuvoje pastaruoju metu labai pasikeitė. “Prieš kokį dešimt metų su Seimo gynybos komitetu lankėme mūsų laivyną ir tada buvo kalbėta, kad moterims laivuose nėra jokių sąlygų. O dabar jau niekas taip nebekalba: ir moterų laivyne yra, ir vadovaujančių yra, ir jų bus ateityje dar daugiau. Man neseniai teko bendrauti su pernai baigusiomis studijas leitenantėmis, kurios vadovauja keliasdešimčiai vyrų lavindamos juos pirminių apmokymų srityje ir viskas gerai – vyrai normaliai paklūsta.”

Ginklų nemėgsta

Pagal išsilavinimą medikė, iš Biržų kilusi moteris į politiką atėjo prieš dvi dešimtis metų kartu su Sąjūdžiu. Karjera nuo labai moteriško užsiėmimo - vaikų gydytojos provincijoje iki pirmosios Lietuvos istorijoje moters, vadovaujančios krašto apsaugai, nėra lengvai pasiekiamas dalykas. R.Juknevičienė teigia dėl postų niekada nekovojusi. “Karjera man niekada nebuvo svarbu. Gal kai kam atrodo, kad siekiau būti ministre, bet suvokiau, kad tai gali atsitikti tik tada, kai ruošdamiesi rinkimams pradėjome partijoje kalbėti apie komandą – vadinamąjį šešėlinį kabinetą. Tada pagalvojau - kas būtų, jei taip realiai atsitiktų? Baisu pasidarė, bet atėjo rinkimai, nebuvo kada daug svarstyti. Tiesiog dariau, kas man svarbu – tai nacionalinis saugumas ir gynyba. Gali pats nemėgti nei ginklų, nei tankų, bet turi logiškai suprasti, kad jei to nebus, yra pakankamai “blogiečių”, kaip vaikai sako, kurie tai turės omenyje ir panaudos piktam.”

Nacionalinio saugumo ir gynybos klausimais dabartinė ministrė domisi nuo pat savo politinės karjeros pradžios, tačiau prisipažįsta, kad nei karinė technika, nei ginklai jos netraukia. “Tikrai neturiu ginklo ir nesiruošiu turėti. Tiesa, pasirodo šaudau taikliai. Dar kai dirbau Seime 1998 metais su Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetu vizitavome kariuomenę. Viename iš poligonų pasiūlė pabandyti pašaudyti. Pataikiau. Pasirodo, kad šaudau visai neblogai. Bet ginklai manęs nedomina. Net atvirkščiai – dar nuo 1991 metų Saločių pasienyje, kai vizituojant vieną iš pirmųjų muitinių buvome užpulti omonininkų. Prisimenu baisų trumpavamzdį šautuvą tarp manęs ir to omonininko, kuris vežė mane kažkur į Rygos pusę. Nuo to laiko aš jaučiu kažkokį baugumą… Bet dabar tenka ir su ginkluote susipažinti. Visai neseniai su prezidente lankėme karius, gavau ir tanką pavairuoti. Įdomu, tam tikra atrakcija.”

Lietuvos politikoje vyrauja moterys

Tai, kad Lietuvos valstybę šiuo metu tiesiogine prasme valdo moterys, krašto apsaugos ministrei R.Juknevičienei atrodo labai natūralu, nes net senovės laikais Lietuvoje kilmingos moterys turėjo daugiau teisių nei to paties rango moterys Vakarų Europoje. Balsavimo teisę lietuvės taip pat gavo vienos pirmųjų. “Man buvo didelis šokas – aš to nežinojau, kai savo politinės karjeros pradžioje teko lankytis Prancūzijoje ir jie minėjo 50 metų, kai moteris pirmą kartą gavo teisę balsuoti. Lietuvoje jau nuo 1918 metų moterys tą teisę turėjo ir jau buvo moterų, išrinktų į Seimą. Bet kaip bebūtų, nesureikšminu to, kas dabar įvyko Lietuvoje, tiesiog daug dalykų sutapo”, - sako ministrė.

R.Juknevičienė pripažįsta, kad daugeliu atvejų moterys politikoje pasirodė esančios pastovesnės ir nuoseklesnės, turinčios didesnį atsakomybės jausmą ir galbūt tai lėmė, kad pasitikėjimas jomis šiuo metu didesnis nei vyrais politikais. “Aš kartais juokiuosi - kai vyrai dominavo politikoje, daug buvo pykčių, barnių, konfliktų… Jei taip būtų elgęsi moterys, sakytų – et, bobos. Bet kai vyrai, tada tai vadinasi politika. Matyt, atsibodo žmonėms tokio tipo politika ir moterims susidarė palankesnė terpė.”

- Gal ir krizės metas turėjo įtakos? Kartais sakoma, kad moterims dažniausiai tenka iškuopti tai, ką vyrai pridirbo…

- Sunkiausias darbas visgi teko vyrui – premjero pareigos. Šiuo metu ir neįsivaizduoju, kas galėtų tos naštos dabar imtis. Aš tikrai ne. Nesijaučiu pasiruošusi tokiam darbui, kuris susijęs su krizės įveikimu.

Išeiviai keičia vairavimo madas Vilniuje

Su R.Juknevičiene susitinku ne pirmą kartą – yra tekę bent keletą kartų bendrauti ir Lietuvoje. Tad Londone interviu pradžioje pirmiausia prisiminėme paskutinį mūsų pokalbį pakeliui iš Kauno į Vilnių – tada aš toli gražu neįsivaizdavau, kad atsidursiu Londone, o R.Juknevičienė nė iš tolo nesvarstė savo galimybių vadovauti ministerijai. Tad emigracijos tema, nors daugeliu atvejų gan atsibodusi, mūsų pokalbyje buvo neišvengiama.

Rūpėjo sužinoti, kas, ministrės nuomone, turėtų Lietuvoje iš esmės pasikeisti, kad žmonės nemanytų, jog vienintelė išeitis - palikti Lietuvą.

“Matau dvi pagrindines priežastis, kodėl žmonės išvyksta. Viena ekonominė – žmonės išvyksta ieškoti geresnio uždarbio suprasdami, kad gyvena tik vieną kartą. Kita priežastis – kitoks valdžios santykis su žmonėmis, ne toks iš aukšto, kitoks ir pačių žmonių santykis su valstybe. Kai šitie dalykai pasikeis, išvykimas iš Lietuvos sumažės. Bet vėlgi - kas yra tie, kurie keis? Mes patys turime pakeisti situaciją Lietuvoje, o jei dalis išvažiuoja, tauta susilpnėja, nes nuteka daug puikaus proto, energijos. Bet nesu iš tų, kurie mano, kad išvažiavimas į Vakarus vien blogas reiškinys. Išvykę žmonės tebeturi ryšį su Lietuva ir sugrįžę trumpesniam ar ilgesniam laikui, jie atneša kitokį mąstymą į kraštą. Paprastas pavyzdys: pastebiu, kaip Vilniuje per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė vairavimo maniera, kuri anksčiau buvo žiauri - niekada iš šoninio įvažiavimo posūkį rodančio nepraleis į bendrą eilę, o dabar jau kitaip. Aišku, dar daug tos „nekultūros“, nemandagumo, tačiau keičiasi. Sieju tai su žmonėmis, kurie pagyveno užsienyje, pavažinėjo, pamatė, kad kitaip galima bendrauti, nebūtina nervintis iš pat ryto, pykti, tiesiog praleidi žmogų ir tau pačiam malonesnė diena, ir kitam… Be to, emigrantai pačią Lietuvą kitaip pamato, pradeda vertinti, pavyzdžiui, sveikatos apsaugą. Mano artimieji dirba toje srityje ir sako, kad daug žmonių, grįžusių į Lietuvą, ateina sveikatos pasiremontuoti ir pamato, kad nebūtinai patys blogiausi dalykai yra Lietuvoje, pradeda įvertinti ir mūsų gamtą, ir aplinką. Emigracija yra neišvengiamas dalykas, tačiau, žinoma, reikia daryti viską, kad žmonės turėtų darbų Lietuvoje. Neatėjo iš Vakarų į Lietuvą pakankamos investicijos. Esame mažas kraštas, didelės rinkos negalime pasiūlyti ir jei nesusidorosime su korupcija, neturėsime teisėsaugos, kuria galima pasitikėti, nebus ir pokyčių. Čia uždaviniai ir šiai Vyriausybei, ir kitai… Greitai pakeisti situaciją, kad Lietuva būtų kaip Anglija, logiškai neįmanoma.”

Zita Čepaitė

 (Komentarų: 1)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: