Laba diena su arkliena - Anglija.lt
 

Laba diena su arkliena 

Tikiuosi, nemažai Anglija.lt skaitytojų prisimena vaikiškus pasierzinimus, kada į pasisveikinimą „laba diena“ atšaudavome – „su vištiena“. Nežinau kodėl su vištiena, ne kiauliena ar kuria kita lietuviškam stalui įprasta mėsa. Ir jokiu būdu ne su arkliena. Man asmeniškai nė karto Lietuvoj gyvenant nė mintis neatėjo, kad arkliena valgoma. Bet šiandien, kai Anglijoje iš lentynų traukiama vis daugiau produktų su arklio mėsa, nenustebčiau, jei ir man jos teko paragauti.

Kaip didžiausią vaikystės siaubą prisimenu pasakojimą apie žmogų priverstą maitintis arkliena. Bet tai buvo karo metu. Kitais laikais, net ir nepriteklių kęsdami, arklių maistui niekas nepjaudavo. Net pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės mėnesiais, kai parduotuvių lentynos buvo kaip iššluotos, net didžiausi patriotai arkliena maitintis neragino.

Arklių mėsos nevalgo ir anglai – tuo požiūriu mes išties panašūs. Arklys - žemei dirbti, krovinius ir žmones vežioti. Jis šimtmečius ir tūkstantmečius buvo kaip ir žmonijos bendradarbis kuriant mūsų civilizaciją. Ir staiga tos pačios civilizacijos iš laukų ir kelių išstumtas tampa mėsa. Prekybininkai ir valdžios atstovai mus guodžia, kad arkliena nekenkia sveikatai.

Kita vertus, lietuvių valgiui vartojamų gyvių sąrašas per pastaruosius metus gerokai išsiplėtė. Štai prieš tris šimtmečius lietuviškos literatūros pradininkas Donelaitis peikė prancūzus bei vokiečius už tai, kad jie „varles bei rupūžes ėst pamokino“. Bet šiandien ir Lietuvoj restorane įmanoma užsisakyti varlių šlaunelių. O kažkuris Lietuvos žvaigždūnas neseniai gyrėsi, kad egzotiškoj Tolimosios Azijos šaly paragauti žiogai buvę labai skanūs. Sraiges ne tik valgom, bet ir auginam maistui. O jūros gyviai – krevetės, moliuskai, austrės – poniškesniems lietuviams jau tapo būtina meniu dalimi.

Taigi, kad mūsų lėkštėse atsidūrė arkliena, jokios bėdos. Kiaulienos spirgų kvapas gali įžeisti musulmonų religinius jausmus (buvo Londone tokia byla), bet arkliena jokių jausmų nežeidžia. Tiesiog ne ta etiketė – užrašyta jautiena, nors iš tikrųjų arkliena. Bet pigu ir sotu.

Kokių gyvių mėsos dar esu neragavus? Be skaičiaus. Štai per daug Londone lapių – kodėl nesumalus į faršą? Pilkųjų voverių irgi sunku atsiginti – ar ne mėsa? O kur dar šunys ir katės, kurių pilna benamių gyvūnėlių prieglaudose? Juk nekenkia sveikatai ir nė viena religija katienos, skirtingai nuo kiaulienos, valgyti nedraudžia, tereikia įveikti savyje visokius prietarus ir imti krimsti viską, kas juda.

Bet kažkodėl mieliau likčiau nevalgius arklienos, negu jos ragavus. Nežinau kodėl. Tradicija? Mano tėvai arkliena nesimaitino, kodėl aš turėčiau? Bet kažkas uždėjo melagingą etiketę, sukišo į lazaniją ar maltinukus ir sumaumojau. Nenumiriau. Bet vis vien pikta – kodėl turiu ryti tai, kas man atrodo nevalgoma. Dėl patirties paįvairinimo? Na, nenoriu aš tokio įvairumo.

Bet į kapitalistinio gerbūvio spąstus pakliuvus ko gero teks ne vien arklieną išmėginti. Mat normalūs, gryni maisto produktai sparčiai brangsta, o visko primaišytos paruošos – pigios ir vilioja tuo, kad nereikia gaišti laiko. Tos produkcijos milijonai rūšių, kas suspės ją patikrinti. Taip ir praryjam skonio ir kvapo stiprikliais paskanintą ... spėlioti belieka ką.

Zita Čepaitė

Tikiuosi, nemažai Anglija.lt skaitytojų prisimena vaikiškus pasierzinimus, kada į pasisveikinimą „laba diena“ atšaudavome – „su vištiena“. Nežinau kodėl su vištiena, ne kiauliena ar kuria kita lietuviškam stalui įprasta mėsa. Ir jokiu būdu ne su arkliena. Man asmeniškai nė karto Lietuvoj gyvenant nė mintis neatėjo, kad arkliena valgoma. Bet šiandien, kai Anglijoje iš lentynų traukiama vis daugiau produktų su arklio mėsa, nenustebčiau, jei ir man jos teko paragauti.

Kaip didžiausią vaikystės siaubą prisimenu pasakojimą apie žmogų priverstą maitintis arkliena. Bet tai buvo karo metu. Kitais laikais, net ir nepriteklių kęsdami, arklių maistui niekas nepjaudavo. Net pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės mėnesiais, kai parduotuvių lentynos buvo kaip iššluotos, net didžiausi patriotai arkliena maitintis neragino.

Arklių mėsos nevalgo ir anglai – tuo požiūriu mes išties panašūs. Arklys - žemei dirbti, krovinius ir žmones vežioti. Jis šimtmečius ir tūkstantmečius buvo kaip ir žmonijos bendradarbis kuriant mūsų civilizaciją. Ir staiga tos pačios civilizacijos iš laukų ir kelių išstumtas tampa mėsa. Prekybininkai ir valdžios atstovai mus guodžia, kad arkliena nekenkia sveikatai.

Kita vertus, lietuvių valgiui vartojamų gyvių sąrašas per pastaruosius metus gerokai išsiplėtė. Štai prieš tris šimtmečius lietuviškos literatūros pradininkas Donelaitis peikė prancūzus bei vokiečius už tai, kad jie „varles bei rupūžes ėst pamokino“. Bet šiandien ir Lietuvoj restorane įmanoma užsisakyti varlių šlaunelių. O kažkuris Lietuvos žvaigždūnas neseniai gyrėsi, kad egzotiškoj Tolimosios Azijos šaly paragauti žiogai buvę labai skanūs. Sraiges ne tik valgom, bet ir auginam maistui. O jūros gyviai – krevetės, moliuskai, austrės – poniškesniems lietuviams jau tapo būtina meniu dalimi.

Taigi, kad mūsų lėkštėse atsidūrė arkliena, jokios bėdos. Kiaulienos spirgų kvapas gali įžeisti musulmonų religinius jausmus (buvo Londone tokia byla), bet arkliena jokių jausmų nežeidžia. Tiesiog ne ta etiketė – užrašyta jautiena, nors iš tikrųjų arkliena. Bet pigu ir sotu.

Kokių gyvių mėsos dar esu neragavus? Be skaičiaus. Štai per daug Londone lapių – kodėl nesumalus į faršą? Pilkųjų voverių irgi sunku atsiginti – ar ne mėsa? O kur dar šunys ir katės, kurių pilna benamių gyvūnėlių prieglaudose? Juk nekenkia sveikatai ir nė viena religija katienos, skirtingai nuo kiaulienos, valgyti nedraudžia, tereikia įveikti savyje visokius prietarus ir imti krimsti viską, kas juda.

Bet kažkodėl mieliau likčiau nevalgius arklienos, negu jos ragavus. Nežinau kodėl. Tradicija? Mano tėvai arkliena nesimaitino, kodėl aš turėčiau? Bet kažkas uždėjo melagingą etiketę, sukišo į lazaniją ar maltinukus ir sumaumojau. Nenumiriau. Bet vis vien pikta – kodėl turiu ryti tai, kas man atrodo nevalgoma. Dėl patirties paįvairinimo? Na, nenoriu aš tokio įvairumo.

Bet į kapitalistinio gerbūvio spąstus pakliuvus ko gero teks ne vien arklieną išmėginti. Mat normalūs, gryni maisto produktai sparčiai brangsta, o visko primaišytos paruošos – pigios ir vilioja tuo, kad nereikia gaišti laiko. Tos produkcijos milijonai rūšių, kas suspės ją patikrinti. Taip ir praryjam skonio ir kvapo stiprikliais paskanintą ... spėlioti belieka ką.

Zita Čepaitė

 (Komentarų: 14)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: