Po penkerių Graikijos gelbėjimo metų šalis ant bankroto ribos. Graikija bankrutuos, tačiau skolos niekur nedings. Ir jas mokės visos eurozonos narės, tarp jų ir neseniai eurą įsivedusi Lietuva.

Dabar jau laikas pradėti nekęsti graikų lygiai taip pat kaip rusų. Tačiau problemos šaknys ne graikų tinginystėje, kaip mėgstama sakyti, o politikų aplaidume. Visų – ir Graikijos, ir Europos.

Kai Graikija stojo į Europos Sąjungą jos finansiniai rodikliai toli gražu neatitiko nustatytų reikalavimų. Tiesa, patys graikai gerokai pagražino savo situaciją, tačiau ir ES politikai į viską žiūrėjo pro pirštus – buvo užsidegę Europos plėtros idėja ir visiškai nepaisė realios situacijos.

Įstoję į Europos Sąjungą graikai puolė skolintis. Blogai, turėjo paskaičiuoti, ar pajėgs atiduoti skolas, bet jie neskaičiavo. Tačiau skaičiuoti ar atgaus paskolintus pinigus privalėjo ir bankai. Bet jie irgi neskaičiavo. Kam vargintis?

Vieni be “razumo” skolinosi, kiti be “razumo” skolino – štai Graikijos tragedijos šaknys. Deja, taip įvyko, to jau nepakeisi. Bet įdomiausia, kad susiklosčiusią situaciją Europos Sąjungos politikai nutarė spręsti tuo pačiu būdu – dar daugiau skolintis. Bankai sutiko, nes žinojo, nepajėgs skolų grąžinti graikai, grąžins Europos Sąjunga.

Dabar jau laikas pradėti keikti bankus. Bet iš tikrųjų jie niekuo dėti, jie gaudo galimybę kuo daugiau uždirbti ir pasitaikius progai tai daro. Pelnas yra vienintelis jų tikslas.
Ir tai teisinga, nes jei vienas bankas ims rūpintis, kad pernelyg nenuskriaustų vargšų, o konkuruojantis bankas vargšų reikalų nepaisys, tai pirmasis bankrutuos, o antrasis išliks. Bankai konkuruoja ir ieško kuo didesnio pelno - tokia jų veiklos esmė. O kad vargingiausių neužsmaugtų, tam yra politikai, kurie turi pastebėti visus ir visais lygiai rūpintis.

Dabar laikas į šuns dienas išdėti politikus. Bet vėlgi, suprantu ir juos. Juk įtakingu politiku tampama ne Dievo valia, o tada, kai už tą ar kitą politiką balsuoja žmonės. Tad norint tapti, o vėliau išlikti politiku, reikia labai ir labai pasistengti, kad įtiktum rinkėjams. Nes jeigu tu neįtiksi, ateis kitas, kuris įtiks ir kuris darys viską, kad rinkėjai būtų patenkinti. Išeina, kad politikai yra priversti būti rinkėjų įkaitais ir daryti tai, kas rinkėjams patinka. O rinkėjams patinka gyvenimas be problemų. Tad liaudies palaikymo prarasti nenorintiems politikams tenka dangstyti problemas ir išryškinti pasiekimus.

Tad nenuostabu, jog Lietuvos kaip ir kitų šalių politikai nutyli, jog už graikų bankrotą sumokės eurozonos mokesčių mokėtojai. Tai labai nemaloni tiesa, kurią bus bandoma įvynioti į vatą Graikijos skolų apmokėjimą pateikiant kaip paramos paketą. ES žino, kad graikai privalo likti eurozonoje. Beje, tą žino ir patys graikai.

Graikija negali bankrutuoti ne vien dėl ekonominių problemų ir pavojaus eurui. Yra baisesnių dalykų. Reikia tik pagalvoti, kas nutiktų, jei nebelikus pinigų nustotų veikti visos valstybinės institucijos ir tarnybos. Juk Graikijoje, kaip ir Italijoje, yra susikaupę dešimtys tūkstančių migrantų iš Afrikos ir Tolimosios Azijos, kurie netekę minimalios pagalbos, kurią gauna šiandien, imtų veržtis į Europos šiaurę - į Vokietiją, Prancūziją ir Britaniją. O ir patys graikai, iškankinti diržų veržimo politikos, gali sukelti socialinius neramumus arba patraukti ieškoti laimės į turtingesnes šalis, kurios jau dabar piktinasi imigracijos mastais.

Beje, socialiniai neramumai Europoje būtų tikra dovana Lietuvos rytinei kaimynei. Tad jeigu norim išvengti realios grėsmės iš Rusijos, privalėsim sumokėti graikų skolas.

Kiek tai atsilieps Anglijos lietuviams? Tiems, kam Lietuva nerūpi, neturės įtakos. Tačiau daugeliui mūsų Lietuva rūpi ir tai, kas Lietuvai blogai, blogai ir mums.

Zita Čepaitė