Maistas Anglijoje per pigus 

Pastaruoju metu vis dažniau girdžiu, jog reikia branginti alkoholį. Nenuostabu, britai daug geria, brangesnio alkoholio pirks mažiau ir bus sveikesni. Cigarečių kainos irgi kasmet didinamos – kad žmonės mažiau rūkytų. Bet kodėl kyla maisto kainos? Gal jis tikrai per pigus, gal būtent todėl nutukusių žmonių čia kas metai daugėja?

Sveika mityba nėra mano religija, bet mėgstu, kad maistas turėtų kvapą ir skonį, tad jeigu aptinku, prieinamos kainos ir mano išrankumą tenkinančios kokybės produktą, įsikimbu į jį ilgam. Taip nutiko su duona, kurios kepaliukas prieš pusantrų metų “Sainsburyje” kainavo 65 pensus. Kepaliukas nedidelis, bet vienam žmogui savaitei pakanka, tad 9 pensai per dieną duonai atrodė tikrai nedaug. Juolab, kad rusva spalva ir rupia tekstūra šis gaminys tikrai priminė duoną (nors su lietuviška rugine toli gražu nesulyginsi), o ne kažką užmaišytą iš tualetinio popieriaus.

Kad 9 pensai per dieną duonai nedaug, atrodė ne tik man, taip atrodė ir prekybininkams, kurie pajutę paklausą po kelių mėnesių pakėlė kainą. Pakėlė su protu, 5 pensais. Tą kainą įkandau, nes duona man tikrai patiko. Netrukus kaina šoktelėjo. Ir vėl 5 pensais. Tada buvo ramūs 2011 metai, neatnešę jokių stichinių nelaimių bei grūdines kultūras pražudančių sausrų ar liūčių. Pasiteiravau parduotuvės asistento, kodėl duona pabrango. Jis nuėjo į vidines parduotuvės patalpas “išsiaiškinti”, bet negrįžo tol, kol man nusibodo laukti. Iš kito asistento sužinojau, kad yra ir pigesnių duonos gaminių, jei man per brangu. Ne, ne per brangu, tik įdomu, kodėl brangsta. Juk turi būti priežastis.

Priežastį sužinojau iš žiniasklaidos – pasirodo, kiniečiai pradėjo daugiau valgyti, daugiau perka maisto ir todėl kainos kyla. Ką gi, kiniečiams, kiek daug jų bebūtų, valgyti neuždrausi, tad sutikau tuos dešimt centų primokėti, svarbu, kad žinau kodėl.

Šiais metais kainos kilo toliau – dabar už tą patį kepaliuką jau mokų 90 pensų. Beje, pats kepaliukas man pasirodė truputį mažesnis, negu tas, už kurį mokėjau 65 pensus. Bet negaliu ginčytis – tada nesvėriau ir nematavau, tad kokia nauda, jei dabar tą darysiu. Kol kas ir tą kainą įkandu. Gaila, nėra lažybų punktų, kur būtų galima lažintis dėl maisto kainų: drąsiai statyčiau už tai, kad mano mėgstama duona iki Kalėdų pabrangs dar 5 pensais. Juolab, kad tam brangimui yra rimtesnė, nei išaugęs kiniečių apetitas, priežastis – sausra Amerikoje ir Rusijoje, lietinga vasara Britanijoje. O po Naujųjų, kada viskas brangsta be priežasties, vien dėl to, kad naujieji atėjo, kaina išaugs iki svaro.

Tada teks peržiūrėti savo biudžetą. Tikriausiai nuspręsiu neįsigyti papildomos poros batelių, ir būsiu geram pusmečiui sutaupiusi ant duonos. Bet jeigu man patinkanti duona ir toliau brangs tokiais tempais, t.y. maždaug 15 proc. per metus, o uždarbiai, kaip dabartinė tendencija rodo, nedidės, ateis laikas, kai norom nenorom teks pereiti prie pigesnės, o tai neišvengiamai reiškia, visokiais stiprikliais, dažikliais, konservantais ir kitokiais priedais “pagerintos” duonos. Ir nereikės daug laukti, kad pati išsipūsčiau kaip duonos kepalas ir papildysiu storulių gretas.

Kas čia tokio? Storulis Anglijoje normalus reiškinys. Matyt, tai pats tikriausias rodiklis, kad maistas per pigus. Plius, neseniai paskaičiuota, kad kiekviena britų šeima į šiukšlių dėžę išmeta nusipirkto ir nesuvartoto maisto už 680 svarų per metus. Gal irgi dėl per didelio pigumo?

Nežinau kaip kiti tinklapio Anglija.lt skaitytojai, bet aš į šiukšlių dėžę maisto per metus išmetu labai mažai, viso labo gal už dešimt svarų. Mano draugai ir pažįstami irgi maisto netaško. Ir svarstau, kas gi tie laimingieji, kuriems maistas Anglijoje per pigus?

Zita Čepaitė

Pastaruoju metu vis dažniau girdžiu, jog reikia branginti alkoholį. Nenuostabu, britai daug geria, brangesnio alkoholio pirks mažiau ir bus sveikesni. Cigarečių kainos irgi kasmet didinamos – kad žmonės mažiau rūkytų. Bet kodėl kyla maisto kainos? Gal jis tikrai per pigus, gal būtent todėl nutukusių žmonių čia kas metai daugėja?

Sveika mityba nėra mano religija, bet mėgstu, kad maistas turėtų kvapą ir skonį, tad jeigu aptinku, prieinamos kainos ir mano išrankumą tenkinančios kokybės produktą, įsikimbu į jį ilgam. Taip nutiko su duona, kurios kepaliukas prieš pusantrų metų “Sainsburyje” kainavo 65 pensus. Kepaliukas nedidelis, bet vienam žmogui savaitei pakanka, tad 9 pensai per dieną duonai atrodė tikrai nedaug. Juolab, kad rusva spalva ir rupia tekstūra šis gaminys tikrai priminė duoną (nors su lietuviška rugine toli gražu nesulyginsi), o ne kažką užmaišytą iš tualetinio popieriaus.

Kad 9 pensai per dieną duonai nedaug, atrodė ne tik man, taip atrodė ir prekybininkams, kurie pajutę paklausą po kelių mėnesių pakėlė kainą. Pakėlė su protu, 5 pensais. Tą kainą įkandau, nes duona man tikrai patiko. Netrukus kaina šoktelėjo. Ir vėl 5 pensais. Tada buvo ramūs 2011 metai, neatnešę jokių stichinių nelaimių bei grūdines kultūras pražudančių sausrų ar liūčių. Pasiteiravau parduotuvės asistento, kodėl duona pabrango. Jis nuėjo į vidines parduotuvės patalpas “išsiaiškinti”, bet negrįžo tol, kol man nusibodo laukti. Iš kito asistento sužinojau, kad yra ir pigesnių duonos gaminių, jei man per brangu. Ne, ne per brangu, tik įdomu, kodėl brangsta. Juk turi būti priežastis.

Priežastį sužinojau iš žiniasklaidos – pasirodo, kiniečiai pradėjo daugiau valgyti, daugiau perka maisto ir todėl kainos kyla. Ką gi, kiniečiams, kiek daug jų bebūtų, valgyti neuždrausi, tad sutikau tuos dešimt centų primokėti, svarbu, kad žinau kodėl.

Šiais metais kainos kilo toliau – dabar už tą patį kepaliuką jau mokų 90 pensų. Beje, pats kepaliukas man pasirodė truputį mažesnis, negu tas, už kurį mokėjau 65 pensus. Bet negaliu ginčytis – tada nesvėriau ir nematavau, tad kokia nauda, jei dabar tą darysiu. Kol kas ir tą kainą įkandu. Gaila, nėra lažybų punktų, kur būtų galima lažintis dėl maisto kainų: drąsiai statyčiau už tai, kad mano mėgstama duona iki Kalėdų pabrangs dar 5 pensais. Juolab, kad tam brangimui yra rimtesnė, nei išaugęs kiniečių apetitas, priežastis – sausra Amerikoje ir Rusijoje, lietinga vasara Britanijoje. O po Naujųjų, kada viskas brangsta be priežasties, vien dėl to, kad naujieji atėjo, kaina išaugs iki svaro.

Tada teks peržiūrėti savo biudžetą. Tikriausiai nuspręsiu neįsigyti papildomos poros batelių, ir būsiu geram pusmečiui sutaupiusi ant duonos. Bet jeigu man patinkanti duona ir toliau brangs tokiais tempais, t.y. maždaug 15 proc. per metus, o uždarbiai, kaip dabartinė tendencija rodo, nedidės, ateis laikas, kai norom nenorom teks pereiti prie pigesnės, o tai neišvengiamai reiškia, visokiais stiprikliais, dažikliais, konservantais ir kitokiais priedais “pagerintos” duonos. Ir nereikės daug laukti, kad pati išsipūsčiau kaip duonos kepalas ir papildysiu storulių gretas.

Kas čia tokio? Storulis Anglijoje normalus reiškinys. Matyt, tai pats tikriausias rodiklis, kad maistas per pigus. Plius, neseniai paskaičiuota, kad kiekviena britų šeima į šiukšlių dėžę išmeta nusipirkto ir nesuvartoto maisto už 680 svarų per metus. Gal irgi dėl per didelio pigumo?

Nežinau kaip kiti tinklapio Anglija.lt skaitytojai, bet aš į šiukšlių dėžę maisto per metus išmetu labai mažai, viso labo gal už dešimt svarų. Mano draugai ir pažįstami irgi maisto netaško. Ir svarstau, kas gi tie laimingieji, kuriems maistas Anglijoje per pigus?

Zita Čepaitė

 (Komentarų: 29)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: