Neapsimetinėsiu – aš noriu dvigubos pilietybės. Man patinka gyventi Jungtinėje Karalystėje, bet ir Lietuvą myliu. Gyvendama JK aš vykdau visas JK piliečio pareigas ir turiu tokias pat teises kaip kiekvienas JK pilietis išskyrus kad negaliu dalyvauti Parlamento rinkimuose. Lygiai taip pat vykdau ir visas Lietuvos piliečio pareigas ir turiu visas LR piliečio teises įskaitant ir galimybę dalyvauti Seimo ir Prezidento rinkimuose.

Išties, nesvarbu į kokią šalį būtume emigravę, realiai imant esam dvigubi piliečiai. Pavyzdžiui, visi Anglijos lietuviai, išskyrus nebent kriminalinius nusikaltėlius, net pilietybės priesaikos nedavę kasdieniame gyvenime laikosi toje priesaikoje nustatytų reikalavimų.

Ir šie reikalavimai nėra kažkokie nežmoniški. JK priesaika skamba taip: "aš, Zita Čepaitė, Dievo akivaizdoje prisiekiu, kad tapusi Britanijos piliete aš būsiu ištikima ir atsidavusi jos Didenybei karalienei Elizabeth II, jos sosto paveldėtojams bei įpėdiniams, kaip tai numato įstatymas.“

Beje, 2004 m. ši priesaika buvo papildyta pasižadėjimu, kuriame įsipareigojama būti lojaliu Jungtinei Karalystei ir gerbti jos teises ir laisves, puoselėti demokratines vertybes, laikytis jos įstatymų ir vykdyti visas Britanijos piliečio pareigas.

Ar tokia priesaika reikštų Lietuvos išdavystę? Nebent tuo atveju, jeigu Britanija kiltų į karą su Lietuvą ir tektų rinktis už kurią šalį kariauti. Bet tada ir tektų rinktis! Tiesą sakant, labai abejoju, ar įmanomas Lietuvos ir Britanijos karas. Neturiu net tiek fantazijos, kad pajėgčiau įsivaizduoti Lietuvos ir Airijos karą. O Lietuvos ir Norvegijos? Lietuvos ir Vokietijos? Lietuvos ir JAV?

Karas su tikrais ar menamais žaliaisiais žmogeliukais? Nesiginčiju, taip gali atsitikti. Bet prielaidas karams su žaliaisiais žmogeliukais sudarys tikrai ne dviguba pilietybė, o Lietuvoje gyvenančių viengubų Lietuvos piliečių nepasitenkinimas korumpuota valdžia, politikų suktybėmis ir socialine neteisybe.

Lietuvai labiau reikėtų rūpintis viengubais piliečiais, o ne dėl dvigubų nervintis. Deja, niekada negirdėjau, kad dėl kokio nors vargšo žemaičio, kuriam 20 metų negrąžinama jo tėvų žemė, kiltų toks triukšmas, koks kilo Žydrūnui Ilgauskui priėmus JAV pilietybę. O juk būtent nusivylęs žemaitis, o ypač, neduok Dieve, lenkas, net viengubi piliečiai būdami, žaliųjų žmogeliukų gali būti labai nesunkiai sukurstomi.

Vargšas Ilgauskas, puola dabar jį visi, kas netingi. Vargšė Prezidentė, kuri puolė taisyti padėtį, bet tik dar daugiau žibalo įpylė, pasiūliusi pataisą, kad Lietuvai nusipelnę galėtų pilietybę susigrąžinti. Neužtenka, kad jau esam supjudyti, kas runkeliai ir kas ne runkeliai, kas patriotai ir kas ne patriotai - dabar galim visa jėga naują pleištą varyti – kas Lietuvai nusipelnę, o kas nenusipelnę.

Beje, rietenų dėl Ilgausko įkaršty nusprendžiau pasidomėti įvairių šalių pilietybių priesaikomis. Dauguma jų labai panašios ir nereikalauja atsižadėti anksčiau turėtos pilietybės. Apie tai tiesiog neužsimenama. Išskyrus JAV, kur jau pirmuoju sakiniu prisiekiama atsisakyti ir išsižadėti ištikimybės ir atsidavimo bet kokiam užsienio princui, valdovui, valstybei, kurių pavaldiniu ar piliečiu esi buvęs.

Lietuvos piliečio priesaikoje dėl kitos šalies pilietybės irgi nė žodžio. Kitaip juk nebūtų įmanomi tie išimtiniai dvigubos pilietybės atvejai, kai pilietybė suteikiama už esamus arba tikėtinus nuopelnus, kaip pavyzdžiui čiuožėjos Izabella Tobias atveju.

Pala, pala, tai kodėl Tobias, irgi Amerikos pilietė, ir pagal JAV, ir pagal Lietuvos įstatymus gali turėti dvigubą pilietybę, o Ilgauskas pagal tuos pačius įstatymus – ne?

Zita Čepaitė