JK gyvenantys lietuviai neretai skundžiasi, kad anglai, ypač po „Brexit‘o“, pradėjo atvirai rodyti savo nepalankumą atvykėliams. Daugelis linkę kentėti pašaipas bei patyčias, tačiau prieš metus į Norwich‘ą gyventi atvykusi lietuvė nusprendė netylėti.

„Jie su manim nebendrauja dabar, nesisveikina. Jie manęs vengia, aš prie jų nelendu, kieme prasilenkiam ir tiek“, – taip šiuo metu savo situaciją darbovietėje Anglija.lt redakcijai apibūdina Monika Vingilienė.

Į Angliją prieš metus atvykusi jauna moteris Norwich'e, vienoje iš viešojo transporto paslaugas teikiančių kompanijų, įsidarbino autobuso vairuotoja.

Monika pripažįsta, kad važiuoti į Angliją nemokant kalbos buvo rizikingas sumanymas. Dar labiau rizikinga buvo neturint nė mažiausios autobuso vairavimo patirties įsidarbinti vairuotoja.

„Kai nusprendžiau emigruoti, prieš išvažiuodama į Angliją išsilaikiau autobuso vairuotojo teises, gavau pažymėjimą ir išvykau. Autobusu Lietuvoje ne tik kaip vairuotoja, bet ir kaip keleivė nebuvau važinėjusi, nes nuo 16 metų vairuoju nuosavą automobilį. Nors neturėjau jokios autobuso vairavimo praktikos, mane iš karto priėmė į darbą, o paskui ir vairuoti išmokino“, – sako Monika.

Dabar moteris prisipažįsta, kad jos bendradarbiai negali patikėti, jog autobusą vairuoti ji pradėjo tik atvykusi į Angliją.

„Jie manęs kartą klausė, kaip ten Lietuvoje bilietus autobuse pardavinėja. O aš sakau, nežinau, Lietuvoj autobusu nesu važiavusi“, – pasakoja moteris ir prisipažįsta, kad būtent tai, jog, pradėjusi nuo nulio, ji greitai tapo kompanijos vadovų giriama ir keleivių mėgstama vairuotoja, kas galėjo sukelti vietinių bendradarbių nepasitenkinimą.

Be to, Monika labai greitai išmoko angliškai ir išsiaiškino, kokias darbo sąlygas jai, kaip vienišai mamai, turi sudaryti darbdavys.

„Aš greitai susireguliavau sau darbo valandas. Man reikia, kad būtų laisvi savaitgaliai, nes aš atvažiavau su vaiku. Padirbusi tris mėnesius paprašiau, kad man savaitgaliais neskirtų darbo, nes man neapsimoka dirbti, jei reikia samdyti žmogų su vaiku pabūti. Be to, paprašiau, kad galėčiau dirbti keturias dienas, nes, pagal įstatymą, turiu tokią teisę.

Viską vadovybei paaiškinau, jie suprato ir sudarė man tokias sąlygas, kaip norėjau. Aišku, kad vietiniams nepatiko. Maždaug, kaip čia dabar, jiems tokių sąlygų nesudaro, o va imigrantė atvyko ir viską jai suteikia“.

Monikos nuomone, bendradarbiai pasišiaušė prieš ją dėl dviejų priežasčių. Viena, kad ji imigrantė, bet ne tokia, kaip jie įpratę matyti – nuolanki ir susitaikanti. O antra, kad ji įsidarbino vyriškoje kompanijoje.

„Jie matyt nutarė, kad reikia pastatyti moteriškę į vietą, tegu „neišsikalinėja“, ir tai darė savo būdu – šaipydamiesi, užkabinėdami. Jie vis rasdavo progą „patraukti mane per dantį“. Tą anglišką humorą ne visada gali gerai suprasti, bet kai kada tos pašaipos buvo tikrai nemalonios, grubios. Man tokia situacija nepatiko, galvojau, ką dabar daryti“, – prisimena Monika.

Informavo darbdavį

Vienu metu Monika net galvojo išeiti iš darbo.

„Maniau, jei nesusitvarkys, jei toliau lips ant galvos, išeisiu. Nemalonu, nes tokia įtampa tvyrojo“.

Bet prieš tai ji nusprendė pasikalbėti su autobusų parko vadovybe ir informavo darbdavius, kad tai, kaip jos bendradarbiai su ja šneka, ją skaudina ir žeidžia.
„Jie pasiteiravo, ką tokio jie sako, aš papasakojau kelias situacijas ir jie labai rimtai sureagavo. Net klausė manęs, ką, mano manymu, su tais darbuotojais daryti, gal atleisti iš darbo. Aš sakiau, kad to būtų per daug, tegu dirba, svarbu, kad manęs neužkabinėtų“, – sako Monika.

Moteris prisipažįsta, kad iš pradžių buvo neramu, kaip viskas pakryps, tačiau viskas išsisprendė jos naudai.

Darbdaviai į iškeltą problemą sureagavo labai efektyviai – jie pasikvietė darbuotojus pokalbiui, o vėliau išsiuntinėjo jiems laiškus su įspėjimu, kad daugiau tai nesikartotų. Visi pašaipūnai buvo labai greitai nuraminti.

Monika įsitikinusi, kad panašiai būtų pasielgta bet kurioj darbovietėj, bet bėda ta, kad dauguma atvykėlių iš Lietuvos nemoka anglų kalbos, nesupranta, ar juos įžeidė, ar ką bjauraus pasakė, o jei ir nujaučia kažką, yra linkę nutylėti.

„Lietuviškas požiūris toks – jei keli problemas, vadinasi, esi skundikas. Pas anglus ne taip – jie iš karto kreipiasi, išdėsto, kas negerai, o lietuviai linkę tarpusavy savais metodais aiškintis“.

„Brexit‘o“ aistros aprimo

Lietuvoje kabinetinį darbą dirbusi moteris džiaugiasi, kad Anglijoje atrado naują profesiją.

„Esu patenkinta, laiminga, šypsodamasi sėdžiu už vairo. Man patinka važinėti su dviejų aukštų autobusu, labai graži gamta, maži kaimeliai, į kuriuos užsuku paimti keleivius, žmonės malonūs, sveikinasi“, – pasakoja Monika.

Tiesa, moteris prisimena, kad iškart po referendumo žmonės buvo priekabesni ir piktesni, bet paskui apsiramino.

„Iš keleivių pusės pasitaikė visokių dalykų. Buvo ir nemalonių užuominų, buvo ir šviesiai tiesiai pasakyta „ah, you foreigners,“ maždaug, jūs vis dar čia. Bet dabar jei dujos pabrangs, viskas pabrangs 10 proc., jie greit nurims ir baigsis visi kandžiojimaisi“.

Monika sako, kad jos darbovietėje maždaug 15-17 proc. darbuotojų yra imigrantai, daugiausia iš Rytų Europos. Tarp jų – pora lenkų ir net 10 lietuvių. Pradėjus dirbti ne kas kitas, o lietuviai išmokė Moniką vairuoti autobusą, prireikus visada padeda ir pataria.

„Kartais rašo, kad lietuviai emigrantai vieni kitiems didžiausi priešai. Kai paskaitydavau, galvojau Jėzau, kokie baisūs tie emigrantai. Išvažiuoja žmonės vieni kitų išsigandę ir bijo su saviškiais bendrauti. Gal vienas kitas ir yra piktybinis, bet dauguma – geri žmonės“, – Anglija.lt redakcijai teigia Monika.

Zita Čepaitė, Anglija.lt