Praėjusių metų pabaigoje kartu su dueto partneriu, garsiu pianistu, Artūru Pizzaro savo debiutinį albumą Londono publikai pristatė čia gyvenanti lietuvė pianistė Vita Panomariovaitė. Po koncerto V. Panomariovaitė atsakė į Anglija.lt klausimus.

- Pristatėte savo pirmąjį albumą. Papasakokit, kaip jis gimė?

Ilgai.(juokiasi) A. Pizzaro buvo mano fortepijono dėstytojas, tad kartu groti pradėjome dar tada, kai aš mokiausi koledže. Dar studijų laikais gerai sutardavom, o groti sekėsi gerai, tad, kai baigiau mokslus, jis sako, o kodėl grojimo duetu nepratęsus? Artūras yra ryškus pianistas, o aš mažiau žinoma, tad pradžioje buvo sunku savo muziką parduoti. Vieną kartą „BBC Radio3“ paprašė mūsų, pagroti visas Mocarto sonatas. Į vieną iš koncertų, kuomet jas grojome, atėjo „Linn Records“ atstovas ir pasiūlė pasirašyti sutartį albumo išleidimui. Taip ir gimė šis albumas.

- Ar dažnai rengiate bendrus koncertus?

Ne, iš esmės dabar dar tik pradžia. Mes grojame tik porą metų, o ir koncertai būdavo ne taip dažnai. Tik dabar, kai išėjo kompaktinė plokštelė, sugalvojom, kad galbūt šiek tiek lengviau bus reklamą padaryti. Tuo pačiu ir mūsų agentui paprasčiau – jau yra CD, yra kažką parodyti.

- Ar grojate tik Anglijoje?

Grojame visur. Dabar pasaulis tapo labai mažas ir visi muzikantai gali be didesnio vargo groti bet kurioje šalyje, kaip tik už dviejų savaičių tą pačią programą atliksime Lisabonoje. Galvojam, kad gal ir į Lietuvą reikės nuvažiuoti. Laikui bėgant, manau, tą tikrai pavyks padaryti.

- Ar kvietimų netrūksta?

Na kvietimų, aišku, visada gali būti daugiau. Tiesa, aš turiu aštuonių mėnesių dukrytę Uršulę, tad laiką reikia kažkaip padalinti, suderinti vaiko auginimą ir koncertinę veiklą.

- Jau kuris laikas gyvenate Londone. Kaip Jums čia sekasi?

Ilgai gyvenom studentiškai, o dabar neseniai nusipirkom namą, turim vaiką – normalus gyvenimas, kaip ir visų žmonių. Gyvenimo ritmas jau turbūt nusistovėjo. Dabar kiekvieną dieną labai daug laiko užima rūpinimasis dukryte. Visą kitą laiką stengiuosi skirti muzikai: bandau groti, repetuoti, einu į darbą muzikos mokykloje. Po darbo keletą mokinių mokinu muzikos privačiai. Lietuvių moksleivių jų tarpe nėra - iš draugų tarpo neatsirado tokių, kurių vaikai norėtų mokytis.

- Kokie privalumai groti dviese?

Daug smagiau tiek prieš koncertą, tiek po jo. Jeigu kas nors scenoje vyksta, nesi vienas, tad yra malonu. Mūsų grojimo stilius toks, tarsi vienas žmogus keturiomis rankomis grotų. Aš manau, kad mes vienas kitą papildom. Artūras turi labai daug patirties, o aš, kadangi esu nauja, tai galbūt, kiek kitaip žiūriu į kai kuriuos dalykus.

- Kaip jaučiatės Anglijoje?

Jaučiuosi gerai. Yra ratas žmonių, su kuriais čia kartu praleidom kelerius metus, jie tarsi mano antra šeima. Aišku, yra ir šeima Lietuvoje, tačiau dėl čia gyvenančių žmonių, jaučiuosi tarsi namuose.

- Kodėl vis tik įsikūrėte čia ir kas paskatino likti Jungtinėje Karalystėje?

Visi muzikantai patvirtins, kad Lietuvoje pragyventi iš muzikos yra labai sunku. Tai labai maža šalis - surengsi vieną du koncertus ir viskas. Žmonėms greitai atsibosta. Didžiojoje Britanijoje yra daug daugiau galimybių rengti koncertus, čia geresnės sąlygos gyventi būnant muzikantu. Taip pat yra kitas dalykas – labai sunku atsikratyti studento statuso. Man gana sėkmingai sekėsi studijos, grodavau daug koncertų, tačiau yra labai sunku perlipti tą psichologinį barjerą tarp studento ir profesionalaus muziko. Savoj šaly pranašas nebūsi? Galbūt. Čia viskas daug paprasčiau. Čia nereikia įrodinėti, kad tu nebe ta maža mergaitė, kuri prieš 10 metų grojo. Čia ir vyras Arnas pradėjo dirbti, taip ir pasilikom.

Jei išvažiuočiau į Lietuvą, man būtų daug kas nauja. Aš niekada ten nedirbau, tik studijavau. Pavyzdžiui santykiai darbe – kaip žmonės dirba? Mano mama, kuri yra muzikos mokytoja papasakoja apie tai, kokie jos ar kitų darbuotojų santykiai su savo vadovybe. Aš palyginu savo santykius su savo direktoriumi. Visai kitas darbo stilius.

- Koks pagrindinis dalykas Jus rišantis su Lietuva?

Tėvai. Aš turi didelę “išplėstinę” šeimą. Mano broliai, seserys, mano vyras turi seserį. Tiesa mano sesuo gyvena Paryžiuje, bet irgi gan dažnai važiuoja į Lietuvą. Beje gali būti, kad ji irgi persikels į Londoną - jos vyras čia gavo darbą. Visi keliai veda į Londoną (juokiasi).

- Ar bendraujate su lietuvių bendruomene čia?

Turime keletą draugų lietuvių, su kuriais aš ir vyras bendraujame, tačiau visuomeniniuose renginiuose ar reikaluose praktiškai nedalyvavau - ypatingai dabar, gimus vaikui, tam paprasčiausiai nebelieka laiko.

- O galbūt trūksta tos veiklos, kuri Jus įtrauktų?

Aš jau dabar turiu gan platų pažinčių bei draugų ratą. Jiems reikia skirti nemažai laiko, tad rasti dar daugiau laiko naujoms veikloms ar užsiėmimams tikrai būtų sudėtinga. Aš galiu kokį kartą ar kitą nueiti į renginį, tačiau platesnei veiklai paprasčiausiai neturiu poreikio. Manau, kad tokia veikla tinka dirbantiems mažiau su publika susijusį darbą. Aš kiekvieną dieną darbe sutinku daugybę žmonių, tad grįžusi iš darbo nuo bendravimo būnu pavargusi ir naujų žmonių sutikti nebelabai norisi.

- Kiekvienas karys nori būti generolu. Kuo norite būti Jūs?

Ne, generolu aš nenoriu būti, nes aš noriu turėti šeimą. Šioje profesijoje norint būti generolu šeimos turėti negalima. Jei mūsų duetas pavyktų, tai karjeros prasme man tai būtų idealu. Aišku, grosiu aš ir solo programą, tačiau išlaikyti duetą būtų labai puiku. Kitas dalykas, galbūt norėčiau dirbti kitoje mokykloje. Mokykloje, kur žmonės nori daugiau pasiekti. Manau, kad tai palengvintų mano gyvenimą. Dabar tenka mokyti ir pradinukus. Dažnai tai gali būti labai įdomu, tačiau kartais norisi aukštesnio lygio. Tačiau bent jau kol kas dar nelabai galiu rinktis.

---
Vita Panomariovaitė Kaune baigė J. Naujalio muzikos gimnaziją ir 1994 metais įstojo į Lietuvos Muzikos Akademiją. Per savo karjerą V. Panomariovaitė yra tapusi ne vieno tarptautinio konkurso prizininke ir laureate (M. K. Čiurlionio lietuvoje, F.L.A.M.E. Prancūzijoje, Citta di Sulmona Italijoje, Joaquin Rodrigo International Piano Competition Ispanijoje). Pianistė ne kartą buvo kviečiama koncertuoti kartu su Nacionalinės Filharmonijos simfoniniu bei Lietuvos Kameriniu orkestrais. 1998 metais V. Panomariovaitė laimėjo stipendiją studijuoti Guildhall muzikos mokykloje.

Vytautas Kraujalis