Piratas lietuvę žmoną išsivežė į dykumą /foto/ - Anglija.lt
 

Piratas lietuvę žmoną išsivežė į dykumą /foto/ 

Kelionės patinka visiems, bet retas pasiryžta leistis į atšiaurią vietą, tokią kaip Namibijos dykuma. Karibų jūros pirato su papūga ant peties vaidmeniu išgarsėjęs Davidas Bailie į 5 tūkst. kilometrų kelią leidosi ne vienas – su lietuve žmona.

Davidas sako, kad pomėgį keliauti su žmona Egidija jie išsiugdė nuo pat gyvenimo kartu pradžios. „Mūsų bendro gyvenimo pradžioje gavau vaidmenį „Karibų jūros piratuose“, iškeliavome į Ameriką, kur vyko filmavimas. Kadangi turėjau daug laisvo laiko, mes išsinuomojome automobilį ir apkeliavome Ameriką. Taip atsirado įprotis keliauti.“

Ne tik keliauti, bet ir fotografuoti. Davido namų Vakarų Londone sienas puošia įspūdingos kelionės po Amerikos kanjonus nuotraukos. Jis sako, kad jį traukia maršrutai, kuriais keliauja mažai turistų, tad ir Namibijoje rinkosi ne daugumos pamėgtą nacionalinį parką, pilną įspūdingų laukinių gyvūnų ir paukščių, bet kelionę dykumos keliais išsinuomotu visureigiu. Per tris savaites Davidas ir Egidija sukorė daugiau nei 5 tūkstančius kilometrų ir iš kelionės pasigabeno apie penkis tūkstančius nuotraukų. „Po nuotrauką į kilometrą“ – juokiasi Egidija.

Abu juos labiausiai sužavėjo Namibijos dykuma su įspūdingomis, kelių šimtų metrų aukščio raudono smėlio kopomis. Prieš akis į begalinę tolumą nutįsęs sutrypto grunto kelias, neaprėpiamos erdvės ir civilizacijos nepaliesto pasaulio pojūtis. „Namibija – antroji šalis, kurioje gyventojų tankumas mažiausias. Gali valandų valandas važiuoti ir nei gyvos dvasios. Tik kartais sutikdavom asiliukų traukiamą vežimą, tai sustodavome ir fotografuodavome”, – juokiasi Egidija ir priduria, kad tai būdavo tikras įvykis, kurį abu sutartinai įvardino kaip „dunkey allert“.
Namibijos dykuma yra valstybės saugoma teritorija ir įvažiavimas į ją griežtai ribojamas. Po kopas laipioti negalima, tačiau ir iš nustatytų apžvalgos vietų atsiveria nepakartojamo grožio vaizdai.

„Ar nebuvo baisu leistis į nežinomą kelionę kažkokioje Afrikos valstybėje?“ – smalsauju.
Davidas sutinka, kad europiečiui Afrikoje kyla daug baimių. „Mes sutikome autobusų-viešbučių. Jie didžiuliai, trijų aukštų, kaip koks viešbutis ant ratų. Viršuje miegamieji, antrame aukšte sėdimosios vietos, apačioje bagažas. Taip europiečiai mėgsta keliauti per dykumą“, – šypsosi ir priduria, kad pats gimė ir augo Pietų Afrikoje, o vėliau dešimt jaunystės metų praleido Zimbabvėje. „Bet kai išvažiavau gyventi į JK, nebuvau Afrikoje daugybę metų, ir aišku, kažkokio nerimo buvo, bet jei laikysies įsikibęs baimių, tai tada, kas ko verta“, – piratiškai mirkteli Davidas. Ir tuoj pat šypteli, jog Egidija turėjo ko bijoti.

Moteris neslepia, jog pirmą vakarą atsidūrus dykumoje ją išgąsdino didžiuliai, bene degtukų dėžutės dydžio žiogai. „Mes nakvynei turėjome palapinę, tai aš iš karto pasakiau, kad ant žemės nemiegosiu, nes nežinia kokių roplių čia yra“, – prisipažino ji.
Bet išeitis buvo surasta, palapinę nakvynei keliautojai susimontuodavo ant visureigio stogo. Tiesa, porą vėjuotų ir lietingų naktų jiems teko praleisti mašinoje, nes kilo tokia audra, kad atrodė tuoj tuoj palapinė suplyš į skutelius ar bus vėjo nublokšta į dykumą.
Keliai nors neasfaltuoti, bet lygūs ir galima pasiekti net 90 km per valandą. Tik nuolat reikėdavo stebėti, kiek benzino bake, nes iki degalinės maždaug keli šimtai kilometrų.

„Vieną kartą beveik visai degalus išbaigėm, pagal žemėlapį turėjo būti degalinė, bet privažiavę, pamatėme, kad nebėra, uždaryta. Taigi reikėjo greit surasti, kur benzino pasipildyti“, – prisimena Egidija.
Kiekvieną kartą jie prisipildavo benzino pilną baką ir dar du kanistrus užsikeldavo ant stogo.
„Pagrindiniai dalykai išsiruošus į kelionę per dykumas – benzino ir vandens atsargos, be jų gali blogai baigtis“, – priduria Davidas.

Beje, „Karibų jūros pirato“ vaidmeniu išgarsėjęs Davidas sako, jog jo giminėje yra žmonių, kurių gyvenimas susijęs su Namibija, ir su šypsena prisimena savo dėdę, kuris vienu metu užsiėmė Namibijos deimantų kasykloje randamų deimantų kontrabanda. „Pasakojama, kad ta vieta buvo tokia turtinga deimantų, jog buvo galima jų tiesiog paviršiuje pasirinkti, todėl ta teritorija buvo aptverta ir iki šiolei galioja įstatymas, kad įžengęs į tą teritoriją, gali pakliūti į kalėjimą.“

Davidas papildė savo fotografijų albumą, o Egidija rado naujų aliejų rankų darbo kosmetikai gaminti. „Parsivežiau labai reto, tik Namibijoje spaudžiamo nara aliejaus. Tas augalas auga dykumose ir jo aliejus turi geras drėkinamąsias savybes, be to, odai suteikia daug naudingų mineralų ir vitaminų. Tą aliejų galima vartoti ir maistui, bet aš jau pagaminau pirmuosius kremų pavyzdžius, labai rūpėjo išbandyti“, – sako Egidija.

Be to, Egidija turi dar vieną aistrą – tai mineralai. Prasivežė jų – ne deimantų, žinoma, bet pusbrangių akmenų, tokių kaip kalnų krištolas. Namibijoje jų gausu. Egidija sakė, jog keletą akmenų rado pati, kitus pirko iš prekeivių, kurie ten pardavinėja pusbrangius akmenis panašiai kaip Lietuvoje grybus ar uogas, tiesiog pakelėse.

Zita Čepaitė

Kelionės patinka visiems, bet retas pasiryžta leistis į atšiaurią vietą, tokią kaip Namibijos dykuma. Karibų jūros pirato su papūga ant peties vaidmeniu išgarsėjęs Davidas Bailie į 5 tūkst. kilometrų kelią leidosi ne vienas – su lietuve žmona.

Davidas sako, kad pomėgį keliauti su žmona Egidija jie išsiugdė nuo pat gyvenimo kartu pradžios. „Mūsų bendro gyvenimo pradžioje gavau vaidmenį „Karibų jūros piratuose“, iškeliavome į Ameriką, kur vyko filmavimas. Kadangi turėjau daug laisvo laiko, mes išsinuomojome automobilį ir apkeliavome Ameriką. Taip atsirado įprotis keliauti.“

Ne tik keliauti, bet ir fotografuoti. Davido namų Vakarų Londone sienas puošia įspūdingos kelionės po Amerikos kanjonus nuotraukos. Jis sako, kad jį traukia maršrutai, kuriais keliauja mažai turistų, tad ir Namibijoje rinkosi ne daugumos pamėgtą nacionalinį parką, pilną įspūdingų laukinių gyvūnų ir paukščių, bet kelionę dykumos keliais išsinuomotu visureigiu. Per tris savaites Davidas ir Egidija sukorė daugiau nei 5 tūkstančius kilometrų ir iš kelionės pasigabeno apie penkis tūkstančius nuotraukų. „Po nuotrauką į kilometrą“ – juokiasi Egidija.

Abu juos labiausiai sužavėjo Namibijos dykuma su įspūdingomis, kelių šimtų metrų aukščio raudono smėlio kopomis. Prieš akis į begalinę tolumą nutįsęs sutrypto grunto kelias, neaprėpiamos erdvės ir civilizacijos nepaliesto pasaulio pojūtis. „Namibija – antroji šalis, kurioje gyventojų tankumas mažiausias. Gali valandų valandas važiuoti ir nei gyvos dvasios. Tik kartais sutikdavom asiliukų traukiamą vežimą, tai sustodavome ir fotografuodavome”, – juokiasi Egidija ir priduria, kad tai būdavo tikras įvykis, kurį abu sutartinai įvardino kaip „dunkey allert“.
Namibijos dykuma yra valstybės saugoma teritorija ir įvažiavimas į ją griežtai ribojamas. Po kopas laipioti negalima, tačiau ir iš nustatytų apžvalgos vietų atsiveria nepakartojamo grožio vaizdai.

„Ar nebuvo baisu leistis į nežinomą kelionę kažkokioje Afrikos valstybėje?“ – smalsauju.
Davidas sutinka, kad europiečiui Afrikoje kyla daug baimių. „Mes sutikome autobusų-viešbučių. Jie didžiuliai, trijų aukštų, kaip koks viešbutis ant ratų. Viršuje miegamieji, antrame aukšte sėdimosios vietos, apačioje bagažas. Taip europiečiai mėgsta keliauti per dykumą“, – šypsosi ir priduria, kad pats gimė ir augo Pietų Afrikoje, o vėliau dešimt jaunystės metų praleido Zimbabvėje. „Bet kai išvažiavau gyventi į JK, nebuvau Afrikoje daugybę metų, ir aišku, kažkokio nerimo buvo, bet jei laikysies įsikibęs baimių, tai tada, kas ko verta“, – piratiškai mirkteli Davidas. Ir tuoj pat šypteli, jog Egidija turėjo ko bijoti.

Moteris neslepia, jog pirmą vakarą atsidūrus dykumoje ją išgąsdino didžiuliai, bene degtukų dėžutės dydžio žiogai. „Mes nakvynei turėjome palapinę, tai aš iš karto pasakiau, kad ant žemės nemiegosiu, nes nežinia kokių roplių čia yra“, – prisipažino ji.
Bet išeitis buvo surasta, palapinę nakvynei keliautojai susimontuodavo ant visureigio stogo. Tiesa, porą vėjuotų ir lietingų naktų jiems teko praleisti mašinoje, nes kilo tokia audra, kad atrodė tuoj tuoj palapinė suplyš į skutelius ar bus vėjo nublokšta į dykumą.
Keliai nors neasfaltuoti, bet lygūs ir galima pasiekti net 90 km per valandą. Tik nuolat reikėdavo stebėti, kiek benzino bake, nes iki degalinės maždaug keli šimtai kilometrų.

„Vieną kartą beveik visai degalus išbaigėm, pagal žemėlapį turėjo būti degalinė, bet privažiavę, pamatėme, kad nebėra, uždaryta. Taigi reikėjo greit surasti, kur benzino pasipildyti“, – prisimena Egidija.
Kiekvieną kartą jie prisipildavo benzino pilną baką ir dar du kanistrus užsikeldavo ant stogo.
„Pagrindiniai dalykai išsiruošus į kelionę per dykumas – benzino ir vandens atsargos, be jų gali blogai baigtis“, – priduria Davidas.

Beje, „Karibų jūros pirato“ vaidmeniu išgarsėjęs Davidas sako, jog jo giminėje yra žmonių, kurių gyvenimas susijęs su Namibija, ir su šypsena prisimena savo dėdę, kuris vienu metu užsiėmė Namibijos deimantų kasykloje randamų deimantų kontrabanda. „Pasakojama, kad ta vieta buvo tokia turtinga deimantų, jog buvo galima jų tiesiog paviršiuje pasirinkti, todėl ta teritorija buvo aptverta ir iki šiolei galioja įstatymas, kad įžengęs į tą teritoriją, gali pakliūti į kalėjimą.“

Davidas papildė savo fotografijų albumą, o Egidija rado naujų aliejų rankų darbo kosmetikai gaminti. „Parsivežiau labai reto, tik Namibijoje spaudžiamo nara aliejaus. Tas augalas auga dykumose ir jo aliejus turi geras drėkinamąsias savybes, be to, odai suteikia daug naudingų mineralų ir vitaminų. Tą aliejų galima vartoti ir maistui, bet aš jau pagaminau pirmuosius kremų pavyzdžius, labai rūpėjo išbandyti“, – sako Egidija.

Be to, Egidija turi dar vieną aistrą – tai mineralai. Prasivežė jų – ne deimantų, žinoma, bet pusbrangių akmenų, tokių kaip kalnų krištolas. Namibijoje jų gausu. Egidija sakė, jog keletą akmenų rado pati, kitus pirko iš prekeivių, kurie ten pardavinėja pusbrangius akmenis panašiai kaip Lietuvoje grybus ar uogas, tiesiog pakelėse.

Zita Čepaitė

 (Komentarų: 0)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: