Vytautas Kraujalis
Anglija.lt

Babaji – asketas hinduizme, šventasis sikhų religijoje – tokius duomenis apie šį, Britanijos lietuvių itin pamėgtą, žodį nurodo enciklopedija. Tačiau antrus metus Anglijoje gyvenantis Andrius žodį babaji, o tiksliau, babajus, taria kasdien. Dažniausiai jis nejučiom išsprūsta iš vaikino lūpų tuomet, kai buto draugams pasakoja apie dieną darbe nutikusius įvykius. Nors Andrius dar neuždirba tiek, kiek vidutinis britas, jis ir nepanašus į sulysusį, nušvitimą atradusį asketą. Viskas daug paprasčiau – babajais jis vadina visus tamsoko gymio žmones. Dažniausiai tai išeiviai iš Indijos, tačiau babajaus vardas iš lietuvio lūpų sklinda taip pat ir pakistaniečio, turko ar egiptiečio pusėn. Andrius, kaip tikriausiai ir dauguma Britanijos lietuvių, apie žmones dažnai sprendžia atsižvelgdami į odos spalvą.

Tolerancija išgaravo atvykus
Jau daugelį metų Anglijos sostinėje gyvenantis Saulius tvirtina, jog atvažiavęs į šią šalį visų tautybių ir rasių atžvilgiu buvo nusiteikęs tolerantiškai, tačiau praleidęs kelerius metus šalia tamsesnio gymio žmonių, jis savo nusistatymus pakeitė. Saulius ir dabar savęs rasistu nelaiko ir juokiasi iš kartais jo adresu metamų kaltinimų rasizmu, tačiau vyras pripažįsta, jog juodaodžių itin nemėgsta.

Viename Londono koledžų dailidžių amato studentus mokantis lietuvis savo darbe kasdien susiduria su kitos rasės žmonėmis – jie sudaro nemažą dalį stundentų bei čia dirbančiųjų. Būtent šioje darbovietėje dėl kaltinimų rasizmu jam ne kartą teko aiškintis vadovybei.

„Kartą vienas juodaodis kolega paklausė, kodėl aš vaikštau su atsuktuvu rankose, aš juokdamasis atsakiau, kad noriu kam nors į pilvą bakstelt. Bendradarbis šį mano juoką priėmė asmeniškai ir iškart pasiskundė koledžo direktoriui, neva aš jį nudurt norėjau bei apkaltino mane rasizmu" - pasakoja vyriškis. Tą, kaip ir visus kitus kartus, santykius su kolegomis pavyko išsiaiškinti taikiai - direktoriui po ilgų diskusijų aistras pavyko nuraminti. Tačiau ši ir kitos istorijos Sauliaus atmintyje paliko gilų pėdsaką.

Pasak vyriškio, tai tik vienas epizodų, nulėmusių jo nuomonę apie kitos rasės žmones. Lietuvis ginasi, negatyvų nusistatymą susidaręs pagrįstai. Anot vyriškio ir nežiūrint statistikos aišku, jog juodaodžiai dažnai linkę į agresiją, jų tarpe itin paplitęs narkotikų vartojimas. „Ar jūs matėte gatvėje išmaldos prašantį juodaodį? Nematėte, nes juodaodžiai narkomanai, kitaip nei baltieji, neina ubagaut – jie eina plėšti žmones – savo tiesas užsidegęs įrodinėja lietuvis.

Juodaodžiai manipuliuoja teisėmis
„Į mūsų koledžą įstoja labai daug juodaodžių, tačiau jau pirmaisiais studijų metais dauguma jų atkrenta. Dar šiek tiek atsisijoja antraisiais metais, keletas žmonių iškrenta trečiame kurse, o koledžą pabaigia vos vienas kitas juodaodis" – tikina Saulius. Jis esą pastebėjęs, jog koledže juodaodis jaunimas dažniausiai bendrauja tik tarpusavyje ir su kitų spalvų žmonėmis kontaktų praktiškai nepalaiko. Tuo tarpu išeiviai iš Azijos ir baltaodžiai bendrą kalbą tarpusavyje randą žymiai dažniau.

Vyriškis labiausiai piktinasi tuo, kad juodaodžiai savo teisėmis esą labai manipuliuoja – neva dažnai negavę to, ko nori, jie įžvelgia rasizmą. Būtent dėl tokios situacijos juodaodžiai esą turi daugiau lengvatų, dažniau užsimerkiama jiems nusižengus. „Anglai labai perlenkė lazdą – jie bijo būti apkaltinti rasistais, todėl tamsios odos spalvos žmonėms dažnai nuolaidžiaujama. Susidarė užburtas ratas – vieni stengiasi pataikauti, kiti tuo naudojasi ir dar labiau lipa ant sprando".

Rytų europiečiai diskriminuojami?
Lietuvis pastebėjo atvirkštinę tendenciją – juodųjų rasizmą dažniausiai nukreiptą rytų europiečių atžvilgiu. Anot vyriškio, pagrindinė to priežastis - už juodaodžius neva geriau dirbantys lenkai, lietuviai, bei atvykėliai iš kaimyninių šalių, išstumia anksčiau čia tvirtas pozicijas turėjusius juoduosius. „Vietinėje parduotuvėje prie mano namų, prieš kelerius metus dirbo beveik vien juodaodžiai, dabar liko vos vienas kitas" – kaip pavyzdį nurodo Saulius.

Gyvenant Britanijoje Sauliui nemažai teko dirbti statybose, tačiau čia jis juodaodžių dailidžių beveik nesutikęs. „Per visą laiką, teko dirbti tik su vienu, tačiau ir tas pats buvo prastas stalius. Statybose apskritai juodaodžių darbininkų praktiškai nėra. O jei ir pasitaiko, tai jie dažniausiai dideli tinginiai" –drąsiai apibendrina vyras.
Rasisto šešėlio besikratantis lietuvis tvirtina, juodaodžius lygiaverčiais pradėsiantis laikyti tik tuomet, kai šie priimsią ir gyvensią pagal standartus, taikomus baltaodžiams.

Mąstymą formuoja stereotipai bei socialinė aplinka
Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Edita Žiobienė sako, kad yra kelios priežastys lemiančios rasistinį požiūrį tarp emigracijoje gyvenančių lietuvių. Visų pirma,mūsų tautiečiai ir tamsesnės odos spalvos žmonės dažniausiai pretenduoja į tuos pačius darbus, tad atsiradus konkurencijai yra lengviausia tam tikras būdo ir elgesio savybes priskirti rasei.

Tačiau neretai tos savybės yra nulemtos socialinės padėties – lietuviai, pretenduojantys į darbo vietas Didžiojoje Britanijoje ar kitose Vakarų šalyse yra gerokai labiau išsilavinę, turi daugiau patirties ir yra neišlepinti darbuotoją ginančių įstatymų. Tuo tarpu imigrantai iš Afrikos ar Azijos šalių dažnai gimę ir augę skurde neturėjo tiek galimybių siekti išsilavinimo.

E. Žiobienė siūlo pažiūrėti į lietuvių ir juodaodžių santykius aukštesniame socialiniame sluoksnyje: „Visai kitokia situacija yra ten, kur žmonės siekia aukštesnių vietų – bankų, finansų ar kituose gerai apmokamuose sektoriuose. Čia su rasizmu susijusių konfliktų bei problemų pasitaiko retai".

Pasak žmogaus teisių specialistės, lietuvių mąstymui ir elgsenai itin didelę įtaką daro susiformavę stereotipai. Ilgą laiką Lietuvos gyventojai praktiškai neturėjo arba turėjo labai mažai kontaktų su kitos rasės žmonėmis, tad atsidūrę naujoje aplinkoje jie linkę kaltę, dėl žmonių elgesio suversti odos spalvai ir kilmei. Pasak moters, esančią situaciją būtų galima palyginti su anksčiau Lietuvoje gaju mitu, esą čigonai grobia vaikus.

Stereotipų, o ypač rasistinių stereotipų formavimui, pasak E. Žiobienės, itin didelę įtaką daro žiniasklaida bei komentarai joje. Kaip pavyzdį moteris nurodė interneto portaluose itin paplitusius komentarus po straipsniais, kuriuose pliekiami kitokios spalvos ar tautybės žmonės.

Iš užsienio grįžta piktesni
Moteris teigia, jog kol kas tyrimų, kaip gyvenimas užsienyje keičia požiūrį į kitos rasės žmones, Lietuvoje nėra atlikta, tačiau pastebima, kad iš kitų šalių grįžtantys tautiečiai negatyviau vertina tamsesnės odos spalvos žmones. Tiesa, E. Žiobienė priduria, kad apibendrinti būtų sunku - viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus – kaip jis pasiruošęs kitos rasės žmones priimti, kokiais tikslais ir su kuo jam užsienyje tenka susidurti bei kitų, ne ką mažiau svarbių, aplinkybių.

„Jei į užsienį išvykę lietuviai užimtų aukštesnes pozicijas, rasistų tarp jų būtų gerokai mažiau" – apibendrina E. Žiobienė.