Realybės šou laimėtojos įspūdžiai iš Paryžiaus - Anglija.lt
 

Realybės šou laimėtojos įspūdžiai iš Paryžiaus 

Kadangi kelionę į Paryžių ir vakarienę dviems laimėjau kaip prizą už dalyvavimą realybės šou „Kviečiu vakarienei“, tad neišvengiamai dalis mano įspūdžių bus apie maistą.

Viena iš mano ankstesnių patirčių Prancūzijoje buvo ta, kad kavinėje padavėją ko nors paklausus vokiškai ar angliškai, jis atsakydavo suprantąs kurią nors iš šių kalbų, tačiau atsakymą išpildavo gražia prancūzų kalba. Ta pati situacija – paklausus kelio... Tad šįkart iš anksto mokiausi elementarių prancūziškų frazių. Tačiau apie viską iš pradžių.

Pagiriamasis žodis viešbučiui
Keturių žvaigždučių viešbutis „Ampere“, kuriame apsistojome, yra įsikūręs visai netoli Triumfo arkos, tad pradėti lankyti miesto įžymybes galėjome paėjėję vos 10 minučių. Pradžiugino ne tik jauki aplinka, gražus žalias kiemelis, kuriame galėjome mėgautis rytine kava. Maloniai nuteikė viešbučio valdytojų nuostata saugoti gamtą. Kambaryje radome prašymą tausoti rankšluosčius, nes be reikalo jų nekeičiant bus sunaudota mažiau vandens, elektros energijos, mažiau panaudota chemijos ir tokiu būdu bus saugoma mūsų planeta.

Ar jūs kalbate angliškai?
Ši frazė mane ir Marių Paryžiuje pralinksmino ne kartą. Viename restorane, apsikeitus keliomis frazėmis prancūzų kalba ir jau angliškai paprašius žvilgterėti į valgiaraštį, padavėjas bepasakė tik tiek: „Žiūrėk, žiūrėk“ (angl. „look, look“), tuo mus gana pralinksmindamas. Padavėjai, kurie tikrai gerai kalba angliškai, regis, dideli pokštų mėgėjai, tad paklausus, ar galėtume kalbėti šia kalba, gražiai angliškai atsako: „Ne..., aš nežinau, ar aš moku angliškai. Na, gal ir moku. Bet labiau su jumis norėčiau kalbėtis ispaniškai“ arba: „Oi, ne, angliškai nemoku kalbėti, bet jūs turbūt kažką norite užsisakyti?“ Nieko įdomaus, pagalvosite... Bet tokie lengvi pokštai tikrai smagiai nuteikia. Taigi viena iš mano nuostatų jau nepasitvirtino... Kaip ir ta, kad kurioje nors kavinėje pusryčiausim kavą gerdami iš didelių baltų puodukų be ąselių.

Planus pakoregavo lietus
Sinoptikai žadėjo, kad smarkiai lis visas tris mūsų viešnagės Paryžiuje dienas. Ačiū Dievui, jie truputį apsiriko, nes kaip reikiant pliaupė tik paskutinę dieną.
Buvome nusižiūrėję kelias vietas, kuriose norėtume vakarieniauti, tačiau apsispręsti mums padėjo... lietus, kuris užklupo visiškai netikėtai. Kadangi buvome bebaigią nukeliauti iki vieno iš mūsų pasirinktų restoranėlių, tai jį ir pasirinkome. Pradžioje truputį nusivylėme, kad valgiaraštyje nebuvo anties, kurią, kaip teko girdėti, prancūzai ruošia nepaprastai skaniai. Mums pasiūlė paragauti kepenėlių bei vištienos ir patikino, kad šie patiekalai tikrai labai gardūs. Taigi mano pasirinkimas buvo keptuvėje keptos veršelio kepenys su tarkuotais salierais bei svarainiais. Marius valgė vištieną su grybų padažu. Galiu pasakyti tik tiek, kad jau pirmieji patiekalo kąsniai mus užbūrė... Tikrai mėgavomės ne tik Monmartro nuokalnės vaizdu (restoranas „Ralais de la Butte“ pastatytas beveik aukščiausioje Monmartro vietoje), bet ir kiekvienu kąsneliu. Tiesa, prancūzai truputį susipykę su daržovėmis... Bet tiek jau to.

Kokį valgysiu desertą, žinojau jau Londone – norėjau sužinoti tikro prancūziško karamelinio kremo (pranc. „Creme brulee“) skonį. Marius ragavo karšto persikų pyrago su ledais. Pasirinkimu tikrai likome labai patenkinti. Dabar jau galiu drąsiai pasakyti, kad šios vakarienės metu mėgavausi skaniausiu mano valgytu karameliniu kremu.

Ką gi, kitą kartą teks grįžti paragauti anties ir tradicinės prancūzų svogūnų sriubos, kuri puikuojasi tiek paprastų, tiek prašmatnių restoranų valgiaraščiuose.

56 valandos Paryžiuje
Man Paryžius – grakštus ir labai elegantiškas miestas. Ne tik dėl elegantiškų prancūzų, aukštos valgymo kultūros. Tiesiog jis visas dvelkia elegancija. Parduotuvių vitrinos – puošnios ir neperkrautos, smagiai padekoruotos metro stotys, gražūs gėlynai. Žinoma, stipriausi įspūdžiai susiję su aplankytom vietom.
Per trumpą laiką tikrai sunku pamatyti ir išbandyti viską, juolab, kad į tas valandas įskaičiuotas ir poilsis, ir pasisėdėjimai su kavos puodeliu. Visai nenusivylėme Paryžiaus vaizdą iš Eifelio bokšto iškeitę į miesto panoramą nuo Jėzaus širdies bazilikos. Ji – matoma beveik iš kiekvieno miesto kampelio: boluoja ant 130 metrų kalvos Monmartro rajone. Nuo bazilikos atsiveria nuostabusis Paryžius. Visiškai šalia – Monmartro kapinės, kuriose palaidota daugybė įžymių žmonių (E. Zola, H. Berliozas, A. Diuma ir kt.). Jos – tarsi atskiras miestas, kuris negali nepalikti įspūdžio.

Iš tiesų Paryžius siūlo visko: nori šiuolaikinės kultūros pavyzdžių, keliauk į Pompidu centrą. Čia – ir save magais vadinančių kortuotojų, ir įspūdingi akrobatų pasirodymai, ir iš „Coca Cola“ skardinių pelenines lankstantys prekeiviai, ir Šiuolaikinio meno paviljonas su parodomis bei muziejais. Žinoma, Luvras – nuostabus tiek savo ekspozicijomis, tiek stikline piramide, įsikomponuojančia tarp senosios architektūros. Molenružas, San Žermenas...visko neaprašysi.
Norite kitokio Paryžiaus su siauromis, turistų nelankomomis gatvelėmis? Paryžius pilnas ir trumpų valandos ar dviejų valandų maršrutų pėsčiomis (paieškokite knygose „Miesto gidas“). Man toks Paryžius dar gražesnis ir įdomesnis.

Paryžius – meilės miestas
Paryžius yra tituluojamas meilės miestu. Žinoma, kiekvienas turime savo Paryžių, tik Prancūzijos sostinėje, ir ypač turistų pamėgtose vietose, prekeiviai stengiasi priminti, kad tikrasis meilės miestas – čia. Kartais ir gana įkyriai. Ypač aktyviai prie Eifelio bokšto darbuojasi gėlių pardavėjai, kurie tiesiog bruka į rankas į celofaną susuktą rožę už ją reikalaudami euro. O jei gėlės atsisakai, tai dar keletą metrų seka iš paskos įtikinėdami, kad tikrai tą rožę turi pirkti... Tokia ataka trunka gana ilgai, kol turistus į savo rankas perima suvenyrinių Eifelio bokštų pardavėjai.
Na, o Noterdamo katedros prieigos nuteikia tikrai gana romantiškai – tiltų tvorelės nukabinėtos įvairiais niekučiais, kurie kažkam simbolizuoja meilę. Tačiau daugiausia – prirakintų mažų spynelių, ant kurių surašyti ir įsimylėjėlių vardai.

Virginija Stukaitė-Laniauskienė

Verta žinoti
Paryžiuje gyvena 2 203 817 gyventojų (Londone 7 556 900).
Laikrodžio rodykles Prancūzijoje reikia pasukti viena valanda į priekį.
Traukinys „Eurostar“ į Prancūzijos sostinę važiuoja maždaug 2 val. 16 min. 18 kelionės minučių praleisite važiuodami tuneliu – tuomet būsite maždaug 90 metrų gylyje (40 metrų sudaro tunelio gylis, o 50 metrų – vanduo virš jo).
Giliausias Paryžiaus metro siekia 30 metrų ir yra Monmarto rajone („Abbesses“)
Vienas metro bilietas (tinkamas važiuoti RER ir autobusu) kainuoja 1,7 euro. Turistams geriau pirkti 10 bilietų paketą, kuris kainuoja 12 eurų. Jų galiojimo laikas nenustatytas, tad nebūtina jų išnaudoti per vieną dieną.

Kadangi kelionę į Paryžių ir vakarienę dviems laimėjau kaip prizą už dalyvavimą realybės šou „Kviečiu vakarienei“, tad neišvengiamai dalis mano įspūdžių bus apie maistą.

Viena iš mano ankstesnių patirčių Prancūzijoje buvo ta, kad kavinėje padavėją ko nors paklausus vokiškai ar angliškai, jis atsakydavo suprantąs kurią nors iš šių kalbų, tačiau atsakymą išpildavo gražia prancūzų kalba. Ta pati situacija – paklausus kelio... Tad šįkart iš anksto mokiausi elementarių prancūziškų frazių. Tačiau apie viską iš pradžių.

Pagiriamasis žodis viešbučiui
Keturių žvaigždučių viešbutis „Ampere“, kuriame apsistojome, yra įsikūręs visai netoli Triumfo arkos, tad pradėti lankyti miesto įžymybes galėjome paėjėję vos 10 minučių. Pradžiugino ne tik jauki aplinka, gražus žalias kiemelis, kuriame galėjome mėgautis rytine kava. Maloniai nuteikė viešbučio valdytojų nuostata saugoti gamtą. Kambaryje radome prašymą tausoti rankšluosčius, nes be reikalo jų nekeičiant bus sunaudota mažiau vandens, elektros energijos, mažiau panaudota chemijos ir tokiu būdu bus saugoma mūsų planeta.

Ar jūs kalbate angliškai?
Ši frazė mane ir Marių Paryžiuje pralinksmino ne kartą. Viename restorane, apsikeitus keliomis frazėmis prancūzų kalba ir jau angliškai paprašius žvilgterėti į valgiaraštį, padavėjas bepasakė tik tiek: „Žiūrėk, žiūrėk“ (angl. „look, look“), tuo mus gana pralinksmindamas. Padavėjai, kurie tikrai gerai kalba angliškai, regis, dideli pokštų mėgėjai, tad paklausus, ar galėtume kalbėti šia kalba, gražiai angliškai atsako: „Ne..., aš nežinau, ar aš moku angliškai. Na, gal ir moku. Bet labiau su jumis norėčiau kalbėtis ispaniškai“ arba: „Oi, ne, angliškai nemoku kalbėti, bet jūs turbūt kažką norite užsisakyti?“ Nieko įdomaus, pagalvosite... Bet tokie lengvi pokštai tikrai smagiai nuteikia. Taigi viena iš mano nuostatų jau nepasitvirtino... Kaip ir ta, kad kurioje nors kavinėje pusryčiausim kavą gerdami iš didelių baltų puodukų be ąselių.

Planus pakoregavo lietus
Sinoptikai žadėjo, kad smarkiai lis visas tris mūsų viešnagės Paryžiuje dienas. Ačiū Dievui, jie truputį apsiriko, nes kaip reikiant pliaupė tik paskutinę dieną.
Buvome nusižiūrėję kelias vietas, kuriose norėtume vakarieniauti, tačiau apsispręsti mums padėjo... lietus, kuris užklupo visiškai netikėtai. Kadangi buvome bebaigią nukeliauti iki vieno iš mūsų pasirinktų restoranėlių, tai jį ir pasirinkome. Pradžioje truputį nusivylėme, kad valgiaraštyje nebuvo anties, kurią, kaip teko girdėti, prancūzai ruošia nepaprastai skaniai. Mums pasiūlė paragauti kepenėlių bei vištienos ir patikino, kad šie patiekalai tikrai labai gardūs. Taigi mano pasirinkimas buvo keptuvėje keptos veršelio kepenys su tarkuotais salierais bei svarainiais. Marius valgė vištieną su grybų padažu. Galiu pasakyti tik tiek, kad jau pirmieji patiekalo kąsniai mus užbūrė... Tikrai mėgavomės ne tik Monmartro nuokalnės vaizdu (restoranas „Ralais de la Butte“ pastatytas beveik aukščiausioje Monmartro vietoje), bet ir kiekvienu kąsneliu. Tiesa, prancūzai truputį susipykę su daržovėmis... Bet tiek jau to.

Kokį valgysiu desertą, žinojau jau Londone – norėjau sužinoti tikro prancūziško karamelinio kremo (pranc. „Creme brulee“) skonį. Marius ragavo karšto persikų pyrago su ledais. Pasirinkimu tikrai likome labai patenkinti. Dabar jau galiu drąsiai pasakyti, kad šios vakarienės metu mėgavausi skaniausiu mano valgytu karameliniu kremu.

Ką gi, kitą kartą teks grįžti paragauti anties ir tradicinės prancūzų svogūnų sriubos, kuri puikuojasi tiek paprastų, tiek prašmatnių restoranų valgiaraščiuose.

56 valandos Paryžiuje
Man Paryžius – grakštus ir labai elegantiškas miestas. Ne tik dėl elegantiškų prancūzų, aukštos valgymo kultūros. Tiesiog jis visas dvelkia elegancija. Parduotuvių vitrinos – puošnios ir neperkrautos, smagiai padekoruotos metro stotys, gražūs gėlynai. Žinoma, stipriausi įspūdžiai susiję su aplankytom vietom.
Per trumpą laiką tikrai sunku pamatyti ir išbandyti viską, juolab, kad į tas valandas įskaičiuotas ir poilsis, ir pasisėdėjimai su kavos puodeliu. Visai nenusivylėme Paryžiaus vaizdą iš Eifelio bokšto iškeitę į miesto panoramą nuo Jėzaus širdies bazilikos. Ji – matoma beveik iš kiekvieno miesto kampelio: boluoja ant 130 metrų kalvos Monmartro rajone. Nuo bazilikos atsiveria nuostabusis Paryžius. Visiškai šalia – Monmartro kapinės, kuriose palaidota daugybė įžymių žmonių (E. Zola, H. Berliozas, A. Diuma ir kt.). Jos – tarsi atskiras miestas, kuris negali nepalikti įspūdžio.

Iš tiesų Paryžius siūlo visko: nori šiuolaikinės kultūros pavyzdžių, keliauk į Pompidu centrą. Čia – ir save magais vadinančių kortuotojų, ir įspūdingi akrobatų pasirodymai, ir iš „Coca Cola“ skardinių pelenines lankstantys prekeiviai, ir Šiuolaikinio meno paviljonas su parodomis bei muziejais. Žinoma, Luvras – nuostabus tiek savo ekspozicijomis, tiek stikline piramide, įsikomponuojančia tarp senosios architektūros. Molenružas, San Žermenas...visko neaprašysi.
Norite kitokio Paryžiaus su siauromis, turistų nelankomomis gatvelėmis? Paryžius pilnas ir trumpų valandos ar dviejų valandų maršrutų pėsčiomis (paieškokite knygose „Miesto gidas“). Man toks Paryžius dar gražesnis ir įdomesnis.

Paryžius – meilės miestas
Paryžius yra tituluojamas meilės miestu. Žinoma, kiekvienas turime savo Paryžių, tik Prancūzijos sostinėje, ir ypač turistų pamėgtose vietose, prekeiviai stengiasi priminti, kad tikrasis meilės miestas – čia. Kartais ir gana įkyriai. Ypač aktyviai prie Eifelio bokšto darbuojasi gėlių pardavėjai, kurie tiesiog bruka į rankas į celofaną susuktą rožę už ją reikalaudami euro. O jei gėlės atsisakai, tai dar keletą metrų seka iš paskos įtikinėdami, kad tikrai tą rožę turi pirkti... Tokia ataka trunka gana ilgai, kol turistus į savo rankas perima suvenyrinių Eifelio bokštų pardavėjai.
Na, o Noterdamo katedros prieigos nuteikia tikrai gana romantiškai – tiltų tvorelės nukabinėtos įvairiais niekučiais, kurie kažkam simbolizuoja meilę. Tačiau daugiausia – prirakintų mažų spynelių, ant kurių surašyti ir įsimylėjėlių vardai.

Virginija Stukaitė-Laniauskienė

Verta žinoti
Paryžiuje gyvena 2 203 817 gyventojų (Londone 7 556 900).
Laikrodžio rodykles Prancūzijoje reikia pasukti viena valanda į priekį.
Traukinys „Eurostar“ į Prancūzijos sostinę važiuoja maždaug 2 val. 16 min. 18 kelionės minučių praleisite važiuodami tuneliu – tuomet būsite maždaug 90 metrų gylyje (40 metrų sudaro tunelio gylis, o 50 metrų – vanduo virš jo).
Giliausias Paryžiaus metro siekia 30 metrų ir yra Monmarto rajone („Abbesses“)
Vienas metro bilietas (tinkamas važiuoti RER ir autobusu) kainuoja 1,7 euro. Turistams geriau pirkti 10 bilietų paketą, kuris kainuoja 12 eurų. Jų galiojimo laikas nenustatytas, tad nebūtina jų išnaudoti per vieną dieną.

 (Komentarų: 2)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: