Kadais, kadais senais laikais, kai Sąjūdžio dvasios apimti skandavom „Lietuva-Lietuva“, kai šaukėm „rusai – namo“, troškom paramos ir palaikymo iš Vakarų, tyra širdimi tikėdami, kad Vakarų Europos šalių politika yra sąžininga ir teisinga. Ukrainos įvykiai atvėrė akis. Rusija laimi ne vien dėl to, kad Europai reikia rusiškų dujų, o Britanijai – rusiškų pinigų, bet labiausiai dėl to, kad rusiškam kapitalui pavyko korumpuoti Vakarų politikus.

Kai prieš porą mėnesių buvau nuvykusi palaikyti Londone piketuojančių ukrainiečių, jau tada jie vienu balsu kalbėjo – užšaldytų Britanija Romano Abramovičiaus bei kitų Londone gyvenančių Rusijos oligarchų sąskaitas, Putino politika tuoj pat pasikeistų. Per tuos porą mėnesių nukentėjo viena kita mažesnė žuvelė, bet didieji banginiai liko nepaliesti.

Nesvarbu, kad Ukrainoje žuvo žmonės – tiek ukrainiečiai, tiek rusai - nesvarbu, kad savo neatsakinga politika Vakarai nemažai prisidėjo, kad Ukraina taptų nestabilia valstybe, Vakarų politikai garsiai parėkavę ant Putino, vėl grįžo prie savo „suskilusių geldų“, t.y. niekaip neatgaivinamos ekonomikos problemų.

Prieš savaitę virš Ukrainos numuštas keleivinis lėktuvas privertė Vakarus subruzti – visgi dauguma žuvusiųjų buvo Vakarų šalių piliečiai. Vėl gausybė rėksmingų pareiškimų, pripažinta, kad Ukraina yra karo zona (iki tol Vakarų politikai net nesiryžo įvardinti, kas Ukrainoje vyksta), bet ryžtingų žingsnių ir vėl nesimato.
A, tiesa, Britanijos premjeras D. Cameronas pareiškė sudaręs kažkokį sąrašą rusų oligarchų, kurių sąskaitos bus suvaržytos, bet pavardžių neišduoda – kad Rusijos kapitalas iš Londono į kitas šalis nenutekėtų.

Kas dar neaišku? Ne politikai valdo ir priima sprendimus, sprendimų priėmimą lemia kapitalas. Nesvarbu, kokia jo kilmė, nesvarbu, kas to kapitalo šeimininkas, svarbu, kad kapitalas neišplauktų iš Londono bankų, ir kad žmonės, kurie įprato gerai gyventi iš rusiškų pinigų, nepajustų jokių nepatogumų.

O gerai iš rusiškų pinigų gyventi įpratusių, pasirodo, ne taip jau mažai. Britanijos spauda pastaruoju metu ėmė ir iškniso nemažai sąsajų tarp rusiškų pinigų ir britų politikų. Kliuvo net premjerui, Konservatorių partijos pirmininkui D. Cameronui, kuris pažadėjo sužaisti teniso partiją su Londone gyvenančio rusų oligarcho žmona už Konservatorių partijai paaukotus 160 tūkst. svarų.

Tenisas nekaltas žaidimas, ar ne? Bet paaiškėjo, kad yra žaidimų, kurie ne tokie jau nekalti. Pavyzdžiui, nemažai įtakingų Britanijos politikų, tarnaujančių Lordų rūmuose mielai darbuojasi kaip „konsultantai“ ar „nevykdantieji“ (angl. non-executive) kompanijų direktoriai už kelis tūkstančius svarų per mėnesį. Pinigai nedideli, tačiau ir dirbti nieko nereikia, užtenka, kad lordo tokio ar tokio vardas puikuojasi kompanijos direktorių sąrašuose.

Prieš gerus penketą metų anglų žurnalistas Edward Lucas perspėjo apie korumpuojantį Rusijos kapitalo poveikį Vakarams. Tada jis buvo apšauktas rusofobu. O šiuo metu masiškai rėkiama, kad Rusijos propagandos mašina tokia galinga, kad net Anglijos lietuvių smegenis pažeidė.

Būkim biedni, bet teisingi, kaip kadaise sakydavo Lietuvoj (dabar taip nebesako, nes visi įsitikinę, kad teisingi gali būti tik turtingi). Ne Rusijos propagandos mašina visiems galvas susuko, bet rusiški pinigai labai daug kam apsunkino ir kišenę, ir mąstymą.

Zita Čepaitė