Santuoka su kitataučiu: lietuvė + gruzinas 

Ar seniai jau gyvenate Jungtinėje Karalystėje?

Su vyru ir dviem sūnumis čia atsikraustėm prieš septyniolika metų. Išvijo mus iš Lietuvos nepriteklius. Tuo metu Lietuvoje sparčiai populiarėti pradėjo pirmosios „Humana“ parduotuvės – dirbau ten pardavėja. Vyras dirbo „Baltosios varnelės“ vairuotoju – vežiodavo ledų dėžes po visą šalį. Arėm kaip arkliai, bet negalėjom sau leisti nei naujo drabužio, nei skanesnio vaisiaus. Gyvenom keturiese vieno kambario bute ir net minties nebuvo apie naujo būsto įsigijimą. Už kokias gi lėšas...

Labiausiai buvo gaila vaikų. Bręstant jiems norėjosi puoštis, kvėpintis, atrodyti gražiai, o pinigų tam neturėjom. Gerai, kad vaikai turėjo auksines močiutes, tai vieną kitą litą jiems sukrapštydavo. Ir kai kartą kaltinančiai vaikai pasakė, kad neturi to, ką turi kaimynų vaikai, galiausiai nusprendėm išvažiuoti. Žinot, girdėt tokius žodžius iš vaikų... gerklę ašaros spaudė.

Atvykote dviese, čia neturėjote nei artimųjų, nei draugų. Ar nebuvo baisu?

Atvykom per agentūrą dirbti fabrike. Turėjom pakuoti vokus laiškams. Va čia pirmą kartą ir susidūrėm su lietuviška apgaule. Sumokėjom didelius pinigus, sukrapštėm paskutinius centus bilietams ir agentūros mokesčiui. Ką gavom atgal? Ogi špygą. Nei darbo, nei gyvenamosios vietos. Skambinom agentūrai, žadėjo viską sutvarkyti, bet laukėm savaitę, dvi ir nieko. Lenkė moteris Anielka mums tada labai padėjo – už dyką sutvarkė dokumentus, įdarbino, apgyvendino pas save. Visą gyvenimą liksiu dėkinga jai. Kol lietuvis pragaran išsiuntė ir į skambučius bėdoje palikęs neatsakė, ši moteris buvo išsigelbėjimas. Kad ir kaip lietuviai nekenčia lenkų, pirštais badyt tik lietuvius galiu.

Net ir dabar man geriausi draugai lenkai. Giminiškas kraujas, bendra istorinė praeitis. Po šitiek metų puikiai kalbu lenkiškai. O pamačius lietuvį gatvėj – iš tolo aplenkiu, apsimetu lenke. Įsivaizduojate tą svetimą gėdą už tautietį? Bet aš čia nekalbu apie visus lietuvius, teko Anglijoje sutikti ir šaunių kraštiečių. Čia kalbu tik apie tą brudą, kuris čia suvažiavęs girtuokliaut, kūną savo pardavinėt, pašalpų kaulint. O geri lietuviai čia atsargūs – nesibičiuliauja su savais, žino, kad nudegs.

Kaip Jūsų mažieji jautėsi čia, svetimoje šalyje?

Vaikus atsivežėm vėliau. Ir ačiū Dievui – su dar dviem alkanom burnom butų buvę daug sunkiau įsikurti. Vyras mano auksinis – buvom kaip kumštis, vienas už kitą. Tokių vyrų ne tik Lietuvoje, bet visam sviete reta. Mūsų sūnūs – dvyniai, atsivežėme juos tik baigus pradinę mokyklą. Abiems buvo dešimt metų. Jie vis dar buvo jauni, imlūs naujovėms. Žinojom, kad greitai prisitaikys naujoje aplinkoje. Tuo metu jau ir patys jautėmės stabiliau. Visi inčiurensai, banko akauntai buvo sutvarkyti, abu dirbom, turėjom gyvenamą vietą. Atrodė, kad esam pasiruošę tolimesnėms atsakomybėms.

Atsivežėm vaikus, kaip dabar atmenu, vasarą, prieš pat mokslus. Vaikai norėjo pas mus, buvo girdėję apie turtingą, gerą gyvenimą užsienyje. Nebuvo čia rožėmis klota, bet vis vien geriau nei Lietuvoje. Norėjosi viską vaikams duoti – ir Nike kedukus nupirkti, ir gražesnę maikutę, ir kamuolį tinkliniui. O viskas gi kainuoja. Vaikai, kol jauni, nesupranta, kad negalima, neišeina, neužtenka kartais. Jie nori visko ir jokie „ne“ jiems negalioja (šypsosi, linksi galvą – red. past.)...

Tai – tarsi karingas šeimos gerbuvio iškovojimas. Tačiau rugsėjį švęsite penkerių metų vestuvių metines su vyru iš Gruzijos. Jūsų istorijoje – netikėti vingiai.

Ir būtų tikrai gražiai tęsusis ta šeimos istorija, jeigu ne nelaimė. Prieš dešimt metų mirė mano vyras. Plaučių vėžys nuo besaikio rūkymo. Nebesunku apie tai kalbėti, jau susitaikiau. Bet po vyro mirties neturėjau kur dėtis. Nebeliko ramsčio jokio gyvenime. Vaikams buvo šešiolika – visiški paaugliai, o tėvo reikia labiausiai. Galvojau, gal grįžti į Lietuvą reikia. Ten vis dar gyveno anyta, taip pat ir mano motina. Žinojau, kad neprapultume sugrįžę, bet vaikai nenorėjo. Kategoriškai pasakė „ne“. Liepė važiuoti vienai, jei jau taip noriu, mat jie pakankamai suaugę savimi pasirūpinti.

Tada ir pasitvirtino žodžiai, kad niekada nereikia sakyti niekada. Sakiau, kad po vyro mirties daugiau nebemylėsiu. Neištekėsiu. Nepatikau sau – buvau pavargusi, susenusi anksčiau laiko. Visą save atidaviau vaikams ir vyrui. O dabar ėmė ir nieko nebeliko. Vaikai dideli, ruošėsi kelti sparnus iš namų, vyras palaidotas. Liko tik namai ir aš...

Kad ir kiek kartų sakiau „na, jau aš tai niekada“, ėmiau ir įsimylėjau netyčia. Socialinį pedagogą vaikų mokykloje. Keletą kartų turėjau privalomus susitikimus su klasės vadove ir socialiniu pedagogu dėl sūnų uždarumo ir intravertiškumo. Tų susitikimų metu ir įsimylėjau. O kaip klykavau ankščiau: „Niekada neįsimylėsiu, niekada antrąkart netekėsiu, niekada man taip nenutiks“. Srėbsiu dabar, kad noriu, ką prisišnekėjau (juokiasi – red. past.).

Kaip prasidėjo Jūsų meilės istorija?

Nors slapta ir buvau įsižiūrėjusi, vyras žengė pirmuosius žingsnius, drąsesnis buvo. Pirmas kavos pakvietė, pirmas vakarienės. Jei atvirai, pažintis visiškai paprasta, nieko mandro. Nieko labai nesiskyrė nuo pažinčių su lietuviais vyrais. Tipinis scenarijus – gėlės, pasimatymai ir galiausiai pokalbis apie tai, kas gi čia mes dabar vienas kitam esam. Nu, ir tada sudėlioji paskutinius taškus ant „i“. Nu negi nežinot, kaip būna? Nesvarbu, kur užsimezga jausmas – ar ant Eifelio bokšto, ar ant sofos – vis vien visi dėlioja paskutinius akcentus (juokiasi – red. past.).

Visas gražumas, kaip sakoma, pasimatė po to, kai apsigyvenom kartu. Dabar drąsiai visiems sakau, kad nors mūsų pažintis ir paprasta, bet visas gyvenimas tapo nepaprastas. Nors mano vaikų tėvas man visada širdy užims nepaprastą vietą, amžinatilsį nei vieno blogo žodžio pasakyt negaliu, bet tik prieš penkis metus pradėjau gyventi. Gyventi sau – ne sūnums, ne vyrui, ne kaimynams, tėvynei ar darbui. Dabar dirbu tam, kad gyvenčiau. Filosofiškai pasakiau, bet yra kaip yra
.
Ar pirmiausia pamilote, o vėliau atėjo pažinimas, ar atvirkščiai – pirmiausia vienas kitą pažinote, o vėliau pamilote? Juk sakoma, kad meilę reikia užsitarnauti.

Įsižiūrėjau kaip mažametė, žinokit. Pamečiau galvą, kitaip ir nepasakysi. Bet įsižiūrėjau jo veidą, figūrą, plaukus, o ne žmogų. Čia galėjau labai apsigauti, jei jau visai atvirai. Labai greitai pradėjom draugauti, apsigyvenom kartu ir tik vėliau pažindinomės. Bet širdis neklauso ir nelaukia. Kur protas su galva įsimylėjus pradingsta – iki šiol neaišku. Ir jau metuose boba buvau, ne piemenė. Bet aš iš tų laimingųjų – mane ir myli, ir gerbia, ir rūpinasi.

O meilę užsitarnauti tikrai reikia, teisingai pasakyta. Geras žmogus mano vyras. Teisingas ir sąžiningas. Niekam per galvas nelipa, neveidmainiauja. Per šitiek metų nesu pagavusi meluojant. Niekada nešaukia, nekelia balso, o visi poelgiai dori ir nuoširdūs. Negali už tai nemylėt. Net jei ir tos meilės nebūtų pradžioje, aš galvą dedu, kad ilgainiui žmogų pamiltum vien už jo gerumą.

Ar vyras Jus jau supažindino su gimtine?

Sako, kad gruzinai – panašūs į lietuvius. Jie mums nuo seno kaip broliai, ir tai ne tik Eurovizijoje atsispindi (juokiasi – red. past.). Su vyru apvažinėjom visą Gruziją skersai išilgai, nuo Senakio iki Tbilisio, ir ką galiu pasakyti – tai šalis, kurioje lietuvius myli labiau nei Lietuvoje. Daugiau nei pusę šalies teritorijos dengia kalnai, o ten gyvenantys gruzinai kietakakčiai, karštakošiai. Matomai taip charakterį užgrūdino atšiaurus klimatas. Vyrai garsūs, veržlūs. Moterys kitokios – ramios, nuolankios, o drovumas ten vis dar pagirtinas. Nežinau, kaip jis čia mane išsirinko. Karingesnės moters net su žiburiu nerasi.

Ar niekada nepasakojo, už ką Jus pamilo?

Turbūt, kad daugiau aitriosios čačos (gruziniškas stiprusis gėrimas – red. past.) pakeliu nei jis. O jei rimtai, pasakojo, Sabą žavi moteriškumas, šioks toks naivumas, drovumas, nuolankumas – nu visi tie moteriški kerai. Jis tėvynėje prie to pripratęs. Bet jį ne mažiau žavi karingos moterys, kurios, jei būsi neteisus, už gerklės pagriebs ir vyriškai paaiškins. Tos, kurios turi savo nuomonę, žodį šeimoje. Drąsios ir žinančios, ko nori. Jis man visada kartojo, kad ieškojo partnerės, o ne tarnaitės. Nu tokią ir gavo, manau.

Vaikų kartu dar neturite. Ar planuojate?

Mano vyras išsiskyręs, su pirma žmona augino mergaitę. Aš turiu du sūnus iš pirmosios santuokos. Visi vaikai gyvena kartu su mumis. Nusprendėm, kad vaikų jau užtenka, metas fabriką uždaryti (kvatoja – red. past.). Dabar mūsų tikslas juos tris išauginti gerais, teisingais žmonėmis. Žinot, vaikų pridaryti labai lengva, o kas paskui visais rūpinsis, sužiūrės, kad nieko netrūktų, klystkeliais nenugrybautų? Tad nusprendėm kol kas pasidžiaugti vienas kitu, pagyventi sau. Nu, o ateityje žiūrėsim. Vėl pasikartoju – niekada nesakau niekada.

Kokia kalba kalbate šeimoje?

Mes su vyru rusiškai, bet intensyviai mokausi ne tik bendrinės gruzinų kalbos, bet ir mingrelų kalbos, kuria kalba Gruzijos vakariečiai. Iš ten mano vyras kilęs. Vaikai tarpusavy kalba angliškai. Niekada, ačiū Dievui, man nebuvo jokių kliūčių išreikšti save, kalba manęs niekad nevaržė. Anglų kalboje pilna spragų pas mane, bet aš prie ruso gimęs vaikas, šita kalba kalbant liežuvis nesipina.

Kaip gyvenimas su užsieniečiu pakeitė Jus? Ką teko paaukoti, keisti vardan draugystės?

Ką paaukoti? Per didelį atsidavimą kitiems. Visą gyvenimą tarnavau darbui, valstybei, bosui, vaikams. Visiems, bet tik ne sau. O vyras parodė, kad mylėti labiausiai reikia save. Ir užauginti vaikus laimingais patenkintai mamai bus lengviau.

Aš dar iki šiol negaliu žiūrėti į lietuvius. Pikti, negeri žmonės man atrodo jie. Gal čia aš nuoskaudas laikau? Nežinau. Tačiau vyras daug optimistiškesnis šitoj vietoj – sako, kad Gruziją ir Lietuvą vienija ne tik panaši istorinė situacija, ne tik bendri vardai (mano vyro motinos vardas Irma), bet ir didelės širdys ir gražios vertybės. Šitai jis pastebėjo daug kartų lankydamasis Lietuvoj. Nežinau, gal ir aš to pykčio, pagiežos atsikratysiu. Nu, sakykim, čia mano 2016-ų metų siekis.

Kokią savo ateitį matote? Kokios Jūsų svajonės, ateities planai?
Mano planas labai paprastas – užauginti vaikus ir išvykti į Gruziją. Su vyru kalnuose pastatysim jaukų namelį su pečiuku, sukasim penkias lysves daržovėms sodinti ir spakainiai susensim. Vakarais susuksim suktinuką tabako, po gurkšnelį čačos ir kalbėsim abu iki paryčių. Draugų mes nedaug turim, pagrinde visi gruzinai ir lenkai. Tačiau geriausi draugai esam vienas kitam. Nebus nieko gaila palikti. Tik vaikų pasiilgsiu. Nors kokie čia jau vaikai, visi perkopę dvidešimtmetį. Nu bet mamai – vaikas bus vaiku net ir sulaukęs penkiasdešimties. Aš labai laiminga, negi šito negana? O kur – nesvarbu. Svarbu su Saba.

Spauda mirga nuo neigiamos informacijos apie tarptautines poras, ypač Lietuvoje. Ar niekada negalvojote papasakoti savo istorijos ir pakeisti vyraujančią nuomonę?

Kad niekas niekada nekalbino iki Jūsų. Manau, kad tas, kas laimingas, neieško būdų plačia gerkle rėkaut apie savo laimę. Pasiskaitydavau kartais straipsnius apie lietuvaites, susituokusias su visokio plauko užsieniečiais. Aš tai visada sakau – nerado laimės su lietuviu, atras su arabu, portugalu ar indėnu. Svarbu, kad būtų pagarba, meilė ir komandinis judėjimas į priekį. Nieko daugiau nereikia, žinokit. Va, mano Augis (sūnus – red. past.) draugauja su kiniete – ogi nieko! Graži ir gudri mergaitė. Tik laimės ir meilės vaikams.

Paskaitau aš komentarus taip pat. Baisu ir graudu, žinokit. Ne dėl moterų, dėl komentuotojų. Iš kur tas pyktis, ta pagieža svetimšaliui? Mes Anglijoj visi svetimšaliai. Reiktų priminti brangiems tautiečiams, kad ne indai, ne arabai ir ne gruzinai Britanijoj nelaukiami. Nelaukiami čia lenkai, lietuviai ir rumunai. Tautiečiai, Anglijoj visi išsilavinę jau seniai į kitokios spalvos, kitokio sudėjimo ir kitokia kalba kalbantį atvykėlį žiūri be jokios nuostabos. Kad mes pradėsim?

Ko palinkėsite lietuviams, skaitantiems Jūsų istoriją?

Meilės, jaunime. Tik šitas variklis veda mus į priekį. O meilė, žinokit, kiekvieno širdy vienoda – stipriai mylėti gali ir lietuvis, ir taivanietis. Dar palinkėčiau vienybės. Gražu žiūrėti, kokia vieninga, nors ir menka kaip grūdas, gruzinų bendruomenė. Visi vieningi, tik ne mes. O galėtume. Mano vyras labai tiki mūsų didelėmis širdimis ir tvirtomis vertybėmis.

Dėja Tunaitytė, Anglija.lt

2016-08-18 / 13:29

Ar seniai jau gyvenate Jungtinėje Karalystėje?

Su vyru ir dviem sūnumis čia atsikraustėm prieš septyniolika metų. Išvijo mus iš Lietuvos nepriteklius. Tuo metu Lietuvoje sparčiai populiarėti pradėjo pirmosios „Humana“ parduotuvės – dirbau ten pardavėja. Vyras dirbo „Baltosios varnelės“ vairuotoju – vežiodavo ledų dėžes po visą šalį. Arėm kaip arkliai, bet negalėjom sau leisti nei naujo drabužio, nei skanesnio vaisiaus. Gyvenom keturiese vieno kambario bute ir net minties nebuvo apie naujo būsto įsigijimą. Už kokias gi lėšas...

Labiausiai buvo gaila vaikų. Bręstant jiems norėjosi puoštis, kvėpintis, atrodyti gražiai, o pinigų tam neturėjom. Gerai, kad vaikai turėjo auksines močiutes, tai vieną kitą litą jiems sukrapštydavo. Ir kai kartą kaltinančiai vaikai pasakė, kad neturi to, ką turi kaimynų vaikai, galiausiai nusprendėm išvažiuoti. Žinot, girdėt tokius žodžius iš vaikų... gerklę ašaros spaudė.

Atvykote dviese, čia neturėjote nei artimųjų, nei draugų. Ar nebuvo baisu?

Atvykom per agentūrą dirbti fabrike. Turėjom pakuoti vokus laiškams. Va čia pirmą kartą ir susidūrėm su lietuviška apgaule. Sumokėjom didelius pinigus, sukrapštėm paskutinius centus bilietams ir agentūros mokesčiui. Ką gavom atgal? Ogi špygą. Nei darbo, nei gyvenamosios vietos. Skambinom agentūrai, žadėjo viską sutvarkyti, bet laukėm savaitę, dvi ir nieko. Lenkė moteris Anielka mums tada labai padėjo – už dyką sutvarkė dokumentus, įdarbino, apgyvendino pas save. Visą gyvenimą liksiu dėkinga jai. Kol lietuvis pragaran išsiuntė ir į skambučius bėdoje palikęs neatsakė, ši moteris buvo išsigelbėjimas. Kad ir kaip lietuviai nekenčia lenkų, pirštais badyt tik lietuvius galiu.

Net ir dabar man geriausi draugai lenkai. Giminiškas kraujas, bendra istorinė praeitis. Po šitiek metų puikiai kalbu lenkiškai. O pamačius lietuvį gatvėj – iš tolo aplenkiu, apsimetu lenke. Įsivaizduojate tą svetimą gėdą už tautietį? Bet aš čia nekalbu apie visus lietuvius, teko Anglijoje sutikti ir šaunių kraštiečių. Čia kalbu tik apie tą brudą, kuris čia suvažiavęs girtuokliaut, kūną savo pardavinėt, pašalpų kaulint. O geri lietuviai čia atsargūs – nesibičiuliauja su savais, žino, kad nudegs.

Kaip Jūsų mažieji jautėsi čia, svetimoje šalyje?

Vaikus atsivežėm vėliau. Ir ačiū Dievui – su dar dviem alkanom burnom butų buvę daug sunkiau įsikurti. Vyras mano auksinis – buvom kaip kumštis, vienas už kitą. Tokių vyrų ne tik Lietuvoje, bet visam sviete reta. Mūsų sūnūs – dvyniai, atsivežėme juos tik baigus pradinę mokyklą. Abiems buvo dešimt metų. Jie vis dar buvo jauni, imlūs naujovėms. Žinojom, kad greitai prisitaikys naujoje aplinkoje. Tuo metu jau ir patys jautėmės stabiliau. Visi inčiurensai, banko akauntai buvo sutvarkyti, abu dirbom, turėjom gyvenamą vietą. Atrodė, kad esam pasiruošę tolimesnėms atsakomybėms.

Atsivežėm vaikus, kaip dabar atmenu, vasarą, prieš pat mokslus. Vaikai norėjo pas mus, buvo girdėję apie turtingą, gerą gyvenimą užsienyje. Nebuvo čia rožėmis klota, bet vis vien geriau nei Lietuvoje. Norėjosi viską vaikams duoti – ir Nike kedukus nupirkti, ir gražesnę maikutę, ir kamuolį tinkliniui. O viskas gi kainuoja. Vaikai, kol jauni, nesupranta, kad negalima, neišeina, neužtenka kartais. Jie nori visko ir jokie „ne“ jiems negalioja (šypsosi, linksi galvą – red. past.)...

Tai – tarsi karingas šeimos gerbuvio iškovojimas. Tačiau rugsėjį švęsite penkerių metų vestuvių metines su vyru iš Gruzijos. Jūsų istorijoje – netikėti vingiai.

Ir būtų tikrai gražiai tęsusis ta šeimos istorija, jeigu ne nelaimė. Prieš dešimt metų mirė mano vyras. Plaučių vėžys nuo besaikio rūkymo. Nebesunku apie tai kalbėti, jau susitaikiau. Bet po vyro mirties neturėjau kur dėtis. Nebeliko ramsčio jokio gyvenime. Vaikams buvo šešiolika – visiški paaugliai, o tėvo reikia labiausiai. Galvojau, gal grįžti į Lietuvą reikia. Ten vis dar gyveno anyta, taip pat ir mano motina. Žinojau, kad neprapultume sugrįžę, bet vaikai nenorėjo. Kategoriškai pasakė „ne“. Liepė važiuoti vienai, jei jau taip noriu, mat jie pakankamai suaugę savimi pasirūpinti.

Tada ir pasitvirtino žodžiai, kad niekada nereikia sakyti niekada. Sakiau, kad po vyro mirties daugiau nebemylėsiu. Neištekėsiu. Nepatikau sau – buvau pavargusi, susenusi anksčiau laiko. Visą save atidaviau vaikams ir vyrui. O dabar ėmė ir nieko nebeliko. Vaikai dideli, ruošėsi kelti sparnus iš namų, vyras palaidotas. Liko tik namai ir aš...

Kad ir kiek kartų sakiau „na, jau aš tai niekada“, ėmiau ir įsimylėjau netyčia. Socialinį pedagogą vaikų mokykloje. Keletą kartų turėjau privalomus susitikimus su klasės vadove ir socialiniu pedagogu dėl sūnų uždarumo ir intravertiškumo. Tų susitikimų metu ir įsimylėjau. O kaip klykavau ankščiau: „Niekada neįsimylėsiu, niekada antrąkart netekėsiu, niekada man taip nenutiks“. Srėbsiu dabar, kad noriu, ką prisišnekėjau (juokiasi – red. past.).

Kaip prasidėjo Jūsų meilės istorija?

Nors slapta ir buvau įsižiūrėjusi, vyras žengė pirmuosius žingsnius, drąsesnis buvo. Pirmas kavos pakvietė, pirmas vakarienės. Jei atvirai, pažintis visiškai paprasta, nieko mandro. Nieko labai nesiskyrė nuo pažinčių su lietuviais vyrais. Tipinis scenarijus – gėlės, pasimatymai ir galiausiai pokalbis apie tai, kas gi čia mes dabar vienas kitam esam. Nu, ir tada sudėlioji paskutinius taškus ant „i“. Nu negi nežinot, kaip būna? Nesvarbu, kur užsimezga jausmas – ar ant Eifelio bokšto, ar ant sofos – vis vien visi dėlioja paskutinius akcentus (juokiasi – red. past.).

Visas gražumas, kaip sakoma, pasimatė po to, kai apsigyvenom kartu. Dabar drąsiai visiems sakau, kad nors mūsų pažintis ir paprasta, bet visas gyvenimas tapo nepaprastas. Nors mano vaikų tėvas man visada širdy užims nepaprastą vietą, amžinatilsį nei vieno blogo žodžio pasakyt negaliu, bet tik prieš penkis metus pradėjau gyventi. Gyventi sau – ne sūnums, ne vyrui, ne kaimynams, tėvynei ar darbui. Dabar dirbu tam, kad gyvenčiau. Filosofiškai pasakiau, bet yra kaip yra
.
Ar pirmiausia pamilote, o vėliau atėjo pažinimas, ar atvirkščiai – pirmiausia vienas kitą pažinote, o vėliau pamilote? Juk sakoma, kad meilę reikia užsitarnauti.

Įsižiūrėjau kaip mažametė, žinokit. Pamečiau galvą, kitaip ir nepasakysi. Bet įsižiūrėjau jo veidą, figūrą, plaukus, o ne žmogų. Čia galėjau labai apsigauti, jei jau visai atvirai. Labai greitai pradėjom draugauti, apsigyvenom kartu ir tik vėliau pažindinomės. Bet širdis neklauso ir nelaukia. Kur protas su galva įsimylėjus pradingsta – iki šiol neaišku. Ir jau metuose boba buvau, ne piemenė. Bet aš iš tų laimingųjų – mane ir myli, ir gerbia, ir rūpinasi.

O meilę užsitarnauti tikrai reikia, teisingai pasakyta. Geras žmogus mano vyras. Teisingas ir sąžiningas. Niekam per galvas nelipa, neveidmainiauja. Per šitiek metų nesu pagavusi meluojant. Niekada nešaukia, nekelia balso, o visi poelgiai dori ir nuoširdūs. Negali už tai nemylėt. Net jei ir tos meilės nebūtų pradžioje, aš galvą dedu, kad ilgainiui žmogų pamiltum vien už jo gerumą.

Ar vyras Jus jau supažindino su gimtine?

Sako, kad gruzinai – panašūs į lietuvius. Jie mums nuo seno kaip broliai, ir tai ne tik Eurovizijoje atsispindi (juokiasi – red. past.). Su vyru apvažinėjom visą Gruziją skersai išilgai, nuo Senakio iki Tbilisio, ir ką galiu pasakyti – tai šalis, kurioje lietuvius myli labiau nei Lietuvoje. Daugiau nei pusę šalies teritorijos dengia kalnai, o ten gyvenantys gruzinai kietakakčiai, karštakošiai. Matomai taip charakterį užgrūdino atšiaurus klimatas. Vyrai garsūs, veržlūs. Moterys kitokios – ramios, nuolankios, o drovumas ten vis dar pagirtinas. Nežinau, kaip jis čia mane išsirinko. Karingesnės moters net su žiburiu nerasi.

Ar niekada nepasakojo, už ką Jus pamilo?

Turbūt, kad daugiau aitriosios čačos (gruziniškas stiprusis gėrimas – red. past.) pakeliu nei jis. O jei rimtai, pasakojo, Sabą žavi moteriškumas, šioks toks naivumas, drovumas, nuolankumas – nu visi tie moteriški kerai. Jis tėvynėje prie to pripratęs. Bet jį ne mažiau žavi karingos moterys, kurios, jei būsi neteisus, už gerklės pagriebs ir vyriškai paaiškins. Tos, kurios turi savo nuomonę, žodį šeimoje. Drąsios ir žinančios, ko nori. Jis man visada kartojo, kad ieškojo partnerės, o ne tarnaitės. Nu tokią ir gavo, manau.

Vaikų kartu dar neturite. Ar planuojate?

Mano vyras išsiskyręs, su pirma žmona augino mergaitę. Aš turiu du sūnus iš pirmosios santuokos. Visi vaikai gyvena kartu su mumis. Nusprendėm, kad vaikų jau užtenka, metas fabriką uždaryti (kvatoja – red. past.). Dabar mūsų tikslas juos tris išauginti gerais, teisingais žmonėmis. Žinot, vaikų pridaryti labai lengva, o kas paskui visais rūpinsis, sužiūrės, kad nieko netrūktų, klystkeliais nenugrybautų? Tad nusprendėm kol kas pasidžiaugti vienas kitu, pagyventi sau. Nu, o ateityje žiūrėsim. Vėl pasikartoju – niekada nesakau niekada.

Kokia kalba kalbate šeimoje?

Mes su vyru rusiškai, bet intensyviai mokausi ne tik bendrinės gruzinų kalbos, bet ir mingrelų kalbos, kuria kalba Gruzijos vakariečiai. Iš ten mano vyras kilęs. Vaikai tarpusavy kalba angliškai. Niekada, ačiū Dievui, man nebuvo jokių kliūčių išreikšti save, kalba manęs niekad nevaržė. Anglų kalboje pilna spragų pas mane, bet aš prie ruso gimęs vaikas, šita kalba kalbant liežuvis nesipina.

Kaip gyvenimas su užsieniečiu pakeitė Jus? Ką teko paaukoti, keisti vardan draugystės?

Ką paaukoti? Per didelį atsidavimą kitiems. Visą gyvenimą tarnavau darbui, valstybei, bosui, vaikams. Visiems, bet tik ne sau. O vyras parodė, kad mylėti labiausiai reikia save. Ir užauginti vaikus laimingais patenkintai mamai bus lengviau.

Aš dar iki šiol negaliu žiūrėti į lietuvius. Pikti, negeri žmonės man atrodo jie. Gal čia aš nuoskaudas laikau? Nežinau. Tačiau vyras daug optimistiškesnis šitoj vietoj – sako, kad Gruziją ir Lietuvą vienija ne tik panaši istorinė situacija, ne tik bendri vardai (mano vyro motinos vardas Irma), bet ir didelės širdys ir gražios vertybės. Šitai jis pastebėjo daug kartų lankydamasis Lietuvoj. Nežinau, gal ir aš to pykčio, pagiežos atsikratysiu. Nu, sakykim, čia mano 2016-ų metų siekis.

Kokią savo ateitį matote? Kokios Jūsų svajonės, ateities planai?
Mano planas labai paprastas – užauginti vaikus ir išvykti į Gruziją. Su vyru kalnuose pastatysim jaukų namelį su pečiuku, sukasim penkias lysves daržovėms sodinti ir spakainiai susensim. Vakarais susuksim suktinuką tabako, po gurkšnelį čačos ir kalbėsim abu iki paryčių. Draugų mes nedaug turim, pagrinde visi gruzinai ir lenkai. Tačiau geriausi draugai esam vienas kitam. Nebus nieko gaila palikti. Tik vaikų pasiilgsiu. Nors kokie čia jau vaikai, visi perkopę dvidešimtmetį. Nu bet mamai – vaikas bus vaiku net ir sulaukęs penkiasdešimties. Aš labai laiminga, negi šito negana? O kur – nesvarbu. Svarbu su Saba.

Spauda mirga nuo neigiamos informacijos apie tarptautines poras, ypač Lietuvoje. Ar niekada negalvojote papasakoti savo istorijos ir pakeisti vyraujančią nuomonę?

Kad niekas niekada nekalbino iki Jūsų. Manau, kad tas, kas laimingas, neieško būdų plačia gerkle rėkaut apie savo laimę. Pasiskaitydavau kartais straipsnius apie lietuvaites, susituokusias su visokio plauko užsieniečiais. Aš tai visada sakau – nerado laimės su lietuviu, atras su arabu, portugalu ar indėnu. Svarbu, kad būtų pagarba, meilė ir komandinis judėjimas į priekį. Nieko daugiau nereikia, žinokit. Va, mano Augis (sūnus – red. past.) draugauja su kiniete – ogi nieko! Graži ir gudri mergaitė. Tik laimės ir meilės vaikams.

Paskaitau aš komentarus taip pat. Baisu ir graudu, žinokit. Ne dėl moterų, dėl komentuotojų. Iš kur tas pyktis, ta pagieža svetimšaliui? Mes Anglijoj visi svetimšaliai. Reiktų priminti brangiems tautiečiams, kad ne indai, ne arabai ir ne gruzinai Britanijoj nelaukiami. Nelaukiami čia lenkai, lietuviai ir rumunai. Tautiečiai, Anglijoj visi išsilavinę jau seniai į kitokios spalvos, kitokio sudėjimo ir kitokia kalba kalbantį atvykėlį žiūri be jokios nuostabos. Kad mes pradėsim?

Ko palinkėsite lietuviams, skaitantiems Jūsų istoriją?

Meilės, jaunime. Tik šitas variklis veda mus į priekį. O meilė, žinokit, kiekvieno širdy vienoda – stipriai mylėti gali ir lietuvis, ir taivanietis. Dar palinkėčiau vienybės. Gražu žiūrėti, kokia vieninga, nors ir menka kaip grūdas, gruzinų bendruomenė. Visi vieningi, tik ne mes. O galėtume. Mano vyras labai tiki mūsų didelėmis širdimis ir tvirtomis vertybėmis.

Dėja Tunaitytė, Anglija.lt

 (Komentarų: 3)