Santuoka su kitataučiu: lietuvė + italas 

Papasakokite, kaip atsidūrėte Anglijoje. Kokios aplinkybės privertė palikti gimtinę?

Iš Lietuvos mane ir buvusį vyrą Gražvydą išvijo nepriteklius jau prieš aštuonis metus. Kai sumokėjus nuomos mokestį, atsiskaičius už komunalines paslaugas ir nuėjus porą kartų į parduotuvę kišenėje likdavo penkiasdešimt litų visam mėnesiui, spjovėm abu į sunkmetį ir išvykom į Angliją.

Nebuvom baigę aukštojo mokslo, težinojom kalbos pagrindus ir nelabai supratom, kad užsienyje ant medžių pinigai neauga. Atvykę, neturėdami nei pažinčių, nei darbo ar būsto, pardavę vyro užgyventą butą Varėnoje, pradėjome kurtis svetur. O lengva, žinokit, nebuvo (šypsosi).

Gražvydas įsidarbino mašinų plovykloje, aš įsidarbinau kambarine „Commodore“ keturių žvaigždučių viešbutyje Londone. Vargom abu labai sunkiai, dirbdami nelegaliai nuolat rizikavom, kad liksim be užmokesčio. Įtemptas gyvenimo ritmas abiems kainavo daug nervų ir sveikatos, prasidėjo barniai, nesutarimai šeimoje. Darbas vargindavo, lietingas oras slėgė, o pinigų daug užsidirbti taip pat nepavyko.

Išgyvendami santykių krizę, matydavomės retai. Sugrįždavom abu į nuomojamą kambarį tik galvą ant pagalvės padėti, o ryte kas sau – kas į darbą, kas į miestą, kas kur pusryčiauti. Šitaip kartą užėjusi pusryčiams į „BoBo“ spurginę, kurios, deja, jau nebėra, ir sutikau Filippo – mano esamas vyras dirbo spurgų kepyklėlėje.

O tada viskas vystėsi labai greitai – slapta pamilau, po dviejų mėnesių apsigyvenome kartu, o dar po poros mėnesių sužinojau, kad laukiuosi. Nieko nelaukę susižadėjome ir po metų iškėlėme kuklias vestuves. Štai šitokia neįtikėtina mūsų meilės istorija (šypsosi).

Jūsų vyras pietietis, gimęs ir užaugęs saulėtoje Italijoje. Kokia jo gyvenimo istorija ir kaip jis atkeliavo į Didžiąją Britaniją?

Filippo neprisimena motinos, jį visą gyvenimą augino tėvas. Tėvas pasakojo, kad mama juos paliko Filippo būnant vos dviejų, sakė, kad motiną nuolat viliojo pasileidęs gyvenimo būdas. Būdama keturiasdešimties, mirė nuo perdozavimo – rado kažkur po tiltu. Mano vyro vaikystė liūdna – vienintelis vaikas šeimoje, gyvenantis su tėčiu, kuris niekada antrą kartą taip ir nevedė, jis net mokyklos nepabaigė. Gyveno taip skurdžiai, jog būdamas keturiolikos pradėjo dirbti, kad padėtų išlaikyti save ir tėvą.

Į Angliją jį atvijo tie patys troškimai, kaip ir mane. Norėjosi laisvės, pinigų, nepriklausomybės. Visi, kol esam jauni, esam maksimalistai – norisi visko lengvai, iš karto ir daug. O va, atvažiuoji ir supranti, kad niekas tavęs čia išskėstom rankom nelaukia (juokiasi).

Kaip reagavo artimieji į Jūsų pasirinkimą? Visgi vedybos su kitataučiu ir intriguojantis, ir rizikingas žingsnis.

Na, italas tai ne musulmonas (šypsosi). Dabar situacija pasikeitusi, padaugėję tarptautinių porų, tačiau prieš dešimtmetį tai buvo neįprasta. Visokių kalbų buvo: vieni vadino kvailele, susižavėjusia italo pasakojimais, kiti – jaunų vyrų medžiotoja, mat vyras šešiais metais jaunesnis. Trečius graužė lietuviškas pavydas – ypač pažįstamos lietuvės piktais liežuviais tauškė niekus sakydamos, kad vilioju gražuolį milijonierių italą. O jis juk paprastas spurgų kepėjas.

Didžiausios problemos buvo su vyru. Sumąsčiusi skirtis sprendimą motyvavau aiškiai – esu nelaiminga, gyvename kas sau, meilės nebelikę. Labai jį įskaudinau, širdį sudaužiau. Jis prašė manęs neišeiti, žadėjo geresnius laikus ir sakė, kad viską daro tik dėl mūsų ateities. Kokios ateities? Pusė metų mašinų plovykla man neatrodė daug žadanti ateitis.

O meilė tarp manęs ir italo buvo kažkas stebuklingo. Žinau, kad moterys bėga nuo lietuvių dėl smurto, girtuokliavimo, nesiskaitymo. Aš apie buvusį vyrą tik geru žodžiu atsiliepiu, tačiau nebuvo kur dėtis. Meilė italui užgimė staiga, netikėtai, visiškai šito negalėjau kontroliuoti. Ir niekada nesigailėjau savo sprendimo. Nekreipiau dėmesio į tuos, kurie sakė, kad jaunajam italui reikėjo naudos. Kokią gi naudą jam galėjau nešti? Ištekėjusi, dirbanti kambarine, gerokai vyresnė ir beturtė moteris? Jis – Europos Sąjungos pilietis, apie jokias slaptas užmačias dėl vizos gavimo nebuvo net minties.

Nuo Jūsų vestuvių praėjo septyneri metai. Ar spėjote pažinti Italiją – kultūrą, papročius, tradicinę virtuvę, žmones?

Italijoje buvome kelis kartus – dažniausiai lankomės Kalabrijoje, iš ten kilęs mano vyras. Tai Italijos pietūs, labai religingas, katalikiškas kraštas. Vyras ten ir užaugo doras, dievobaimingas, geraširdis žmogus. Italijoje picos, spagečiai, espresso kava ir alyvuogės pačios skaniausios pasaulyje. Šventės Italijoje taip pat panašios – be galo nustebau sužinojusi, kad italai rugpjūčio viduryje švenčia Žolines.

Žmonės ten ugningi, labai emocingi, karštakošiai. Labai prieraišūs, atsidavę – kad ir koks populiarus italo lovelaso įvaizdis, kai nuoširdžiai pamilsta, jie tampa tikrais šeimos žmonėmis. Sakoma, kad moterys ten apvalios tamsiaplaukės, vyrai – įdegę futbolo fanai, ir tai tikrų tikriausia tiesa. Santykius italai aiškinasi greitai ir aiškiai, pas mus šeimoje nėra intrigų, nutylėjimų. Jei jau susipykstam, tai visas rajonas girdi, tačiau niekada nepaliekam neišspręstų bėdų. Mes visur viską aistringai – su aistra keliaujam, aistringai pykstamės ir mylimės, tiesiog aistringai gyvename.

Sklando legendos, kad lietuvės – vienos gražiausių moterų pasaulyje. Ar taip pasirodė ir Jūsų vyrui?

Vyras porą kartų buvo mano gimtinėje. Deja, turint mokyklinio amžiaus dukrytę, o mums abiems dirbant slenkančiu grafiku, suplanuoti keliones gana sunku. Atvykęs į Lietuvą mano vyras aikčiojo – dairėsi išsižiojęs ir gyrė lieknas, ilgakases lietuvaites. Buvau net įsižeidusi (juokiasi). Sakoma, kad Lietuvoje žmonės nepatenkinti, nuolat skundžiasi. Taip ir yra, tačiau mano vyro šarmas pralinksmindavo gimtinėje visus – ir kasininkes, ir autobusų vairuotojus.

Jūs – žmonės iš skirtingų kultūrų. Ar kultūriniai skirtumai netrukdo buityje, šeimoje, vaikų auklėjime?

Mūsų dukra Erica (nustebome, kiek vienodų vardų yra Lietuvoje ir Italijoje!) – internacionalus vaikas. Sako, kad tokie vaikai labai imlūs ir gudrūs. Mažoji jau dabar kalba trimis kalbomis. Šeimoje švenčiame visas tradicines lietuviškas ir itališkas šventes. Skirtumai labai nedideli, todėl kivirčų nei dėl tradicinių švenčių, nei tikėjimo neturime.

Juokas juokais, bet vieninteliai mūsų kivirčai šeimoje – buitiniai. Aš, kaip tradicinė atsidavusi moteris ir mama, visus buities darbus užsiverčiu sau ant pečių – ir skalbiu, ir gaminu, ir tvarkausi aš. Vis dar neįprantu, kad mano vyras taip pat nori tai daryti. Ir nors suprantu, kad jis ir puikiai gamina, ir puikiai nudirba namų ruošos darbus, man vis dar atrodo, kad šitos atsakomybės turi priklausyti man. Kvaila aš, kuri moteris nesidžiaugtų tokiu darbo pasidalijimu? (kvatoja)

Manau, kad kultūriniai skirtumai labiausiai pasijaustų išvykus gyventi į vieno iš mūsų gimtinę. Lietuvoje kitatautis vis dar nelaikomas žmogumi. Vilniuje jų bruzdėte bruzda, todėl situacija ten kita, o Kaunas, deja, ksenofobų ir rasistų miestas. Aš pati visą gyvenimą mylėjau keturis metų laikus – kur kitur juos taip aiškiai pajusi, nei pas mus, Lietuvoje? Todėl amžina saulė Italijoje mane vargintų. Būtent dėl to ir nusprendėme pasilikti gyventi Anglijoje, nes šitaip, gyvendami tokiame rasių katile, mažiau jausime kultūrinius skirtumus. Visa Anglija tokia, visi mes tokie čia – atvykėliai iš visų pasaulio kraštų.

Už ką, Simona, pamilote savo vyrą? Kas jame Jus sužavėjo ir ko pasigedote Lietuvos vyruose?

Lietuvoje niekada niekam nebuvau graži. Ten moterims keliama daug reikalavimų – vyrai nori ir gražios, ir nepriklausomos karjeristės, ir namų šeimininkės viename. Didelis spaudimas, man trūko laisvės, galimybės būti savimi. Savo vyrą pamilau už tai, jog jis mane vertino visokią – jam tikau ir ligota, ir nepasitempusi, ir be makiažo, ir sverianti virš aštuoniasdešimt. Net ir dabar, praėjus septyniems metams, mano vyras toks pat romantikas, toks pat galantiškas ir mokantis asistuoti. Gražūs epitetai, komplimentai mano kasdienybė. Jis mane myli ir kiekviename žingsnyje parodo, kad aš ir dukra jam svarbiausios.

Lietuviai vyrai linkę reikalauti, vadovauti. Neretam svetimas žodis „kompromisas“. Jie niurzga, skundžiasi ir visiškai nemoka džiaugtis gyvenimu. Jiems sunkiai sekasi su komplimentais. Jie nori puikių žmonų, gerų meilužių ir gražių moterų, o patys gyvenime mato tik alų, sofą ir televizorių. Na, o aš tapau tikra itale – mane visai dienai pradžiugina mandagus vairuotojas, leidęs pereiti per gatvę, ar didelė porcija bulvinių blynų.

Pradžioje interviu suintrigavote užuominomis apie Jūsų buvusio vyro likimą. Kaip iš įskaudinto ir palikto vyro jis tapo ištikimu ir atsidavusiu draugu?

Istorija čia tikrai neeilinė. Matot, kartais gyvenimas viską pats išsprendžia ir sudėlioja į vietas. Šitaip buvo ir su mumis. Du metus buvusio vyro iš viso nemačiau, nieko apie jį negirdėjau. Grįžusi namo po metų pranešti giminėms, kad laukiuosi, bandžiau klausti artimųjų, ar nieko apie jį negirdėjo. Niekas nieko negalėjo pasakyti.

Du metus nekalbėjome, nematėme vienas kito – jis buvo vargšas vyras sudaužyta širdimi, o man buvo beprotiškai gaila ir gėda dėl to, kaip viskas netikėtai pasisuko. Ir netikėtai jį sutikau mieste, abu užėjome apsipirkti į lietuviškų prekių parduotuvę. O tada ir išsišnekėjome – jis, pasirodo, susirado kitą darbą, kuriame susipažino ir vėliau įsimylėjo suomę. Kartu gyvena, kuriasi, kursto namų židinį. Atrodė pasikeitęs ir atsigavęs, nejaučiau jokių kaltinimų ar pykčio.

O dabar jie mūsų šeimos geriausi draugai. Gražvydas su žmona laukia pirmagimio, mūsų mergaitei jau beveik septyneri. Sutariam puikiai – kartu keliaujam, organizuojam tradicines šalių vakarienes, tariamės šeimyniniais klausimais. Abu esam laimingi, turim mylinčias šeimas, ko gero, taip ir turėjo būti (šypsosi).

Koks, Jūsų manymu, laimingų santykių receptas? Ko palinkėtumėte ir ką patartumėte lietuvaitėms, pamilusioms kitataučius?

Moterys, mylėkit ir tekėkit, bet tik protingai. Gerų vyrų yra visur – ir Lietuvoje, ir Šiaurės Korėjoje. Klausykit širdies, nebijokit keisti situacijos, jeigu ja nesate patenkintos. Neklausykite, ką šneka kiti – dažnai jie patys nežino, ką kalba. Ženkit ryžtingai ir tvirtai, nesidairykit atgal, tik mes pačios esam savo laimės kalvės. Sakoma, kad tekėti reikia jaunoms ir iš didelės meilės, nes vėliau užaugam, subręstam ir suprantam, kad mums nieko nebereikia – savimi pačios pasirūpinti galime. Visoms linkiu nuoširdžiai, tyrai pamilti ir nesvarbu, ar lietuvį, ar italą.

Dėja Tunaitytė, Anglija.lt

2016-08-04 / 10:59

Papasakokite, kaip atsidūrėte Anglijoje. Kokios aplinkybės privertė palikti gimtinę?

Iš Lietuvos mane ir buvusį vyrą Gražvydą išvijo nepriteklius jau prieš aštuonis metus. Kai sumokėjus nuomos mokestį, atsiskaičius už komunalines paslaugas ir nuėjus porą kartų į parduotuvę kišenėje likdavo penkiasdešimt litų visam mėnesiui, spjovėm abu į sunkmetį ir išvykom į Angliją.

Nebuvom baigę aukštojo mokslo, težinojom kalbos pagrindus ir nelabai supratom, kad užsienyje ant medžių pinigai neauga. Atvykę, neturėdami nei pažinčių, nei darbo ar būsto, pardavę vyro užgyventą butą Varėnoje, pradėjome kurtis svetur. O lengva, žinokit, nebuvo (šypsosi).

Gražvydas įsidarbino mašinų plovykloje, aš įsidarbinau kambarine „Commodore“ keturių žvaigždučių viešbutyje Londone. Vargom abu labai sunkiai, dirbdami nelegaliai nuolat rizikavom, kad liksim be užmokesčio. Įtemptas gyvenimo ritmas abiems kainavo daug nervų ir sveikatos, prasidėjo barniai, nesutarimai šeimoje. Darbas vargindavo, lietingas oras slėgė, o pinigų daug užsidirbti taip pat nepavyko.

Išgyvendami santykių krizę, matydavomės retai. Sugrįždavom abu į nuomojamą kambarį tik galvą ant pagalvės padėti, o ryte kas sau – kas į darbą, kas į miestą, kas kur pusryčiauti. Šitaip kartą užėjusi pusryčiams į „BoBo“ spurginę, kurios, deja, jau nebėra, ir sutikau Filippo – mano esamas vyras dirbo spurgų kepyklėlėje.

O tada viskas vystėsi labai greitai – slapta pamilau, po dviejų mėnesių apsigyvenome kartu, o dar po poros mėnesių sužinojau, kad laukiuosi. Nieko nelaukę susižadėjome ir po metų iškėlėme kuklias vestuves. Štai šitokia neįtikėtina mūsų meilės istorija (šypsosi).

Jūsų vyras pietietis, gimęs ir užaugęs saulėtoje Italijoje. Kokia jo gyvenimo istorija ir kaip jis atkeliavo į Didžiąją Britaniją?

Filippo neprisimena motinos, jį visą gyvenimą augino tėvas. Tėvas pasakojo, kad mama juos paliko Filippo būnant vos dviejų, sakė, kad motiną nuolat viliojo pasileidęs gyvenimo būdas. Būdama keturiasdešimties, mirė nuo perdozavimo – rado kažkur po tiltu. Mano vyro vaikystė liūdna – vienintelis vaikas šeimoje, gyvenantis su tėčiu, kuris niekada antrą kartą taip ir nevedė, jis net mokyklos nepabaigė. Gyveno taip skurdžiai, jog būdamas keturiolikos pradėjo dirbti, kad padėtų išlaikyti save ir tėvą.

Į Angliją jį atvijo tie patys troškimai, kaip ir mane. Norėjosi laisvės, pinigų, nepriklausomybės. Visi, kol esam jauni, esam maksimalistai – norisi visko lengvai, iš karto ir daug. O va, atvažiuoji ir supranti, kad niekas tavęs čia išskėstom rankom nelaukia (juokiasi).

Kaip reagavo artimieji į Jūsų pasirinkimą? Visgi vedybos su kitataučiu ir intriguojantis, ir rizikingas žingsnis.

Na, italas tai ne musulmonas (šypsosi). Dabar situacija pasikeitusi, padaugėję tarptautinių porų, tačiau prieš dešimtmetį tai buvo neįprasta. Visokių kalbų buvo: vieni vadino kvailele, susižavėjusia italo pasakojimais, kiti – jaunų vyrų medžiotoja, mat vyras šešiais metais jaunesnis. Trečius graužė lietuviškas pavydas – ypač pažįstamos lietuvės piktais liežuviais tauškė niekus sakydamos, kad vilioju gražuolį milijonierių italą. O jis juk paprastas spurgų kepėjas.

Didžiausios problemos buvo su vyru. Sumąsčiusi skirtis sprendimą motyvavau aiškiai – esu nelaiminga, gyvename kas sau, meilės nebelikę. Labai jį įskaudinau, širdį sudaužiau. Jis prašė manęs neišeiti, žadėjo geresnius laikus ir sakė, kad viską daro tik dėl mūsų ateities. Kokios ateities? Pusė metų mašinų plovykla man neatrodė daug žadanti ateitis.

O meilė tarp manęs ir italo buvo kažkas stebuklingo. Žinau, kad moterys bėga nuo lietuvių dėl smurto, girtuokliavimo, nesiskaitymo. Aš apie buvusį vyrą tik geru žodžiu atsiliepiu, tačiau nebuvo kur dėtis. Meilė italui užgimė staiga, netikėtai, visiškai šito negalėjau kontroliuoti. Ir niekada nesigailėjau savo sprendimo. Nekreipiau dėmesio į tuos, kurie sakė, kad jaunajam italui reikėjo naudos. Kokią gi naudą jam galėjau nešti? Ištekėjusi, dirbanti kambarine, gerokai vyresnė ir beturtė moteris? Jis – Europos Sąjungos pilietis, apie jokias slaptas užmačias dėl vizos gavimo nebuvo net minties.

Nuo Jūsų vestuvių praėjo septyneri metai. Ar spėjote pažinti Italiją – kultūrą, papročius, tradicinę virtuvę, žmones?

Italijoje buvome kelis kartus – dažniausiai lankomės Kalabrijoje, iš ten kilęs mano vyras. Tai Italijos pietūs, labai religingas, katalikiškas kraštas. Vyras ten ir užaugo doras, dievobaimingas, geraširdis žmogus. Italijoje picos, spagečiai, espresso kava ir alyvuogės pačios skaniausios pasaulyje. Šventės Italijoje taip pat panašios – be galo nustebau sužinojusi, kad italai rugpjūčio viduryje švenčia Žolines.

Žmonės ten ugningi, labai emocingi, karštakošiai. Labai prieraišūs, atsidavę – kad ir koks populiarus italo lovelaso įvaizdis, kai nuoširdžiai pamilsta, jie tampa tikrais šeimos žmonėmis. Sakoma, kad moterys ten apvalios tamsiaplaukės, vyrai – įdegę futbolo fanai, ir tai tikrų tikriausia tiesa. Santykius italai aiškinasi greitai ir aiškiai, pas mus šeimoje nėra intrigų, nutylėjimų. Jei jau susipykstam, tai visas rajonas girdi, tačiau niekada nepaliekam neišspręstų bėdų. Mes visur viską aistringai – su aistra keliaujam, aistringai pykstamės ir mylimės, tiesiog aistringai gyvename.

Sklando legendos, kad lietuvės – vienos gražiausių moterų pasaulyje. Ar taip pasirodė ir Jūsų vyrui?

Vyras porą kartų buvo mano gimtinėje. Deja, turint mokyklinio amžiaus dukrytę, o mums abiems dirbant slenkančiu grafiku, suplanuoti keliones gana sunku. Atvykęs į Lietuvą mano vyras aikčiojo – dairėsi išsižiojęs ir gyrė lieknas, ilgakases lietuvaites. Buvau net įsižeidusi (juokiasi). Sakoma, kad Lietuvoje žmonės nepatenkinti, nuolat skundžiasi. Taip ir yra, tačiau mano vyro šarmas pralinksmindavo gimtinėje visus – ir kasininkes, ir autobusų vairuotojus.

Jūs – žmonės iš skirtingų kultūrų. Ar kultūriniai skirtumai netrukdo buityje, šeimoje, vaikų auklėjime?

Mūsų dukra Erica (nustebome, kiek vienodų vardų yra Lietuvoje ir Italijoje!) – internacionalus vaikas. Sako, kad tokie vaikai labai imlūs ir gudrūs. Mažoji jau dabar kalba trimis kalbomis. Šeimoje švenčiame visas tradicines lietuviškas ir itališkas šventes. Skirtumai labai nedideli, todėl kivirčų nei dėl tradicinių švenčių, nei tikėjimo neturime.

Juokas juokais, bet vieninteliai mūsų kivirčai šeimoje – buitiniai. Aš, kaip tradicinė atsidavusi moteris ir mama, visus buities darbus užsiverčiu sau ant pečių – ir skalbiu, ir gaminu, ir tvarkausi aš. Vis dar neįprantu, kad mano vyras taip pat nori tai daryti. Ir nors suprantu, kad jis ir puikiai gamina, ir puikiai nudirba namų ruošos darbus, man vis dar atrodo, kad šitos atsakomybės turi priklausyti man. Kvaila aš, kuri moteris nesidžiaugtų tokiu darbo pasidalijimu? (kvatoja)

Manau, kad kultūriniai skirtumai labiausiai pasijaustų išvykus gyventi į vieno iš mūsų gimtinę. Lietuvoje kitatautis vis dar nelaikomas žmogumi. Vilniuje jų bruzdėte bruzda, todėl situacija ten kita, o Kaunas, deja, ksenofobų ir rasistų miestas. Aš pati visą gyvenimą mylėjau keturis metų laikus – kur kitur juos taip aiškiai pajusi, nei pas mus, Lietuvoje? Todėl amžina saulė Italijoje mane vargintų. Būtent dėl to ir nusprendėme pasilikti gyventi Anglijoje, nes šitaip, gyvendami tokiame rasių katile, mažiau jausime kultūrinius skirtumus. Visa Anglija tokia, visi mes tokie čia – atvykėliai iš visų pasaulio kraštų.

Už ką, Simona, pamilote savo vyrą? Kas jame Jus sužavėjo ir ko pasigedote Lietuvos vyruose?

Lietuvoje niekada niekam nebuvau graži. Ten moterims keliama daug reikalavimų – vyrai nori ir gražios, ir nepriklausomos karjeristės, ir namų šeimininkės viename. Didelis spaudimas, man trūko laisvės, galimybės būti savimi. Savo vyrą pamilau už tai, jog jis mane vertino visokią – jam tikau ir ligota, ir nepasitempusi, ir be makiažo, ir sverianti virš aštuoniasdešimt. Net ir dabar, praėjus septyniems metams, mano vyras toks pat romantikas, toks pat galantiškas ir mokantis asistuoti. Gražūs epitetai, komplimentai mano kasdienybė. Jis mane myli ir kiekviename žingsnyje parodo, kad aš ir dukra jam svarbiausios.

Lietuviai vyrai linkę reikalauti, vadovauti. Neretam svetimas žodis „kompromisas“. Jie niurzga, skundžiasi ir visiškai nemoka džiaugtis gyvenimu. Jiems sunkiai sekasi su komplimentais. Jie nori puikių žmonų, gerų meilužių ir gražių moterų, o patys gyvenime mato tik alų, sofą ir televizorių. Na, o aš tapau tikra itale – mane visai dienai pradžiugina mandagus vairuotojas, leidęs pereiti per gatvę, ar didelė porcija bulvinių blynų.

Pradžioje interviu suintrigavote užuominomis apie Jūsų buvusio vyro likimą. Kaip iš įskaudinto ir palikto vyro jis tapo ištikimu ir atsidavusiu draugu?

Istorija čia tikrai neeilinė. Matot, kartais gyvenimas viską pats išsprendžia ir sudėlioja į vietas. Šitaip buvo ir su mumis. Du metus buvusio vyro iš viso nemačiau, nieko apie jį negirdėjau. Grįžusi namo po metų pranešti giminėms, kad laukiuosi, bandžiau klausti artimųjų, ar nieko apie jį negirdėjo. Niekas nieko negalėjo pasakyti.

Du metus nekalbėjome, nematėme vienas kito – jis buvo vargšas vyras sudaužyta širdimi, o man buvo beprotiškai gaila ir gėda dėl to, kaip viskas netikėtai pasisuko. Ir netikėtai jį sutikau mieste, abu užėjome apsipirkti į lietuviškų prekių parduotuvę. O tada ir išsišnekėjome – jis, pasirodo, susirado kitą darbą, kuriame susipažino ir vėliau įsimylėjo suomę. Kartu gyvena, kuriasi, kursto namų židinį. Atrodė pasikeitęs ir atsigavęs, nejaučiau jokių kaltinimų ar pykčio.

O dabar jie mūsų šeimos geriausi draugai. Gražvydas su žmona laukia pirmagimio, mūsų mergaitei jau beveik septyneri. Sutariam puikiai – kartu keliaujam, organizuojam tradicines šalių vakarienes, tariamės šeimyniniais klausimais. Abu esam laimingi, turim mylinčias šeimas, ko gero, taip ir turėjo būti (šypsosi).

Koks, Jūsų manymu, laimingų santykių receptas? Ko palinkėtumėte ir ką patartumėte lietuvaitėms, pamilusioms kitataučius?

Moterys, mylėkit ir tekėkit, bet tik protingai. Gerų vyrų yra visur – ir Lietuvoje, ir Šiaurės Korėjoje. Klausykit širdies, nebijokit keisti situacijos, jeigu ja nesate patenkintos. Neklausykite, ką šneka kiti – dažnai jie patys nežino, ką kalba. Ženkit ryžtingai ir tvirtai, nesidairykit atgal, tik mes pačios esam savo laimės kalvės. Sakoma, kad tekėti reikia jaunoms ir iš didelės meilės, nes vėliau užaugam, subręstam ir suprantam, kad mums nieko nebereikia – savimi pačios pasirūpinti galime. Visoms linkiu nuoširdžiai, tyrai pamilti ir nesvarbu, ar lietuvį, ar italą.

Dėja Tunaitytė, Anglija.lt

 (Komentarų: 3)