Santuoka su kitataučiu: lietuvė + kurdas 

Laimingai vestuvių puotą mečetėje iškėlusi ir tradicinį musulmonišką apdarą vilkėjusi moteris juokauja, kad vienintelis dalykas, kuris buvo neįprastas jos santykiuose – tai, jog vyras nesinaudojo tualetiniu popieriumi, o visa kita jų šeimoje – puikus pavyzdys kiekvienai šeimai bet kuriame pasaulio kampelyje.

Iš kur Jūsų vyras ir kokios aplinkybės Jus suvedė?

Su vyru susipažinome darbe. Prieš septynerius metus pradėjau dirbti grybyne, rinkdavau pievagrybius. Atvykusi nieko nepažinojau, tačiau reikėjo pagalbos susitvarkyti dokumentus. Todėl paprašiau aprodyti miestą ir padėti man surasti tam tikras įstaigas dokumentų tvarkymui. Ir nuo to laiko vis sulaukdavau kvietimų kavos puodeliui ar pasivaikščiojimui, skambučių į telefoną po darbo, o darbe šis vyras nuolat būdavo šalia ir man padėdavo. Taip po dviejų metų draugystės apsigyvenome dviese, o kartu jau esame daugiau nei septyneri metai.

Mano vyras vardu Ahmed. Jis yra Irako kurdas, jo religija – islamas. Į Angliją jis, kaip ir aš, atkeliavo klausydamas kitų žmonių kalbų apie gerą gyvenimą užsienyje, tikėdamasis užsidirbti ir prasigyventi.

Musulmonas ir krikščionė – savotiška religijų kombinacija. Kurią religiją išpažįstate šeimoje?

Matot, nėra viskas taip sudėtinga. Mes abu išpažįstame islamą, mano dukra iš pirmosios santuokos su lietuviu taip pat meldžiasi ir išpažįsta islamą, jai ši religija daug arčiau širdies. Dukters močiutė, mano mama, sistemingai ir atsakingai moko dukrą ir krikščionybės, kad mažoji suprastų skirtumus tarp religijų, žinotų, kas rašoma ir Biblijoje, ir Korane. Mūsų šeima nori, kad vaikas suprastų skirtumus tarp religijų.

Jei perėmėte vyro religiją, galbūt ir kalbos mokotės, kad kultūriniai skirtumai šeimoje jaustųsi kuo mažiau?

Su vyru nuo pat pažinties pradžios bendravome anglų kalba, tačiau dabar vyras mokosi lietuvių kalbos, o aš mokausi kurdų kalbos, nes juk reikia kažkaip susikalbėti su uošviais.

Dėl kalbos, kurią vartosime šeimoje, nebuvo jokios diskusijos. Viskas klostėsi savaime. Ir, beje, dukra labai norėjo išmokti kurdų kalbos. Todėl abi nusprendėme eiti į kurdų mokyklėlę mokytis. Daug kas sakė, kad dukra bus daug imlesnė kalbai, bet manau, kad šalia turėti mamą, kuri taip pat pradžiamokslė, jai bus smagu.

Nors mano dukra yra grynakraujė lietuvaitė, tačiau per daug metų kartu visi supanašėjome. Dukra kalba lietuviškai, angliškai ir kurdų kalba. Su mano tėvais bendrauja kasdien lietuviškai, o su vyro šeima Irake bendrauja internetu jų gimtąja kalba.

Kaip sutariate su uošviais, tradiciniais, šventai tikinčiais musulmonais?

Pasakysiu teisybę – uošvienė nemėgo manęs, žinojo, kad aš esu europietė, todėl jai atrodžiau „purvina“, nieko neišmananti, atsilikusi, bedvasė ir bedievė. Kritikos sulaukiau tik iš jos pusės, vyro motina buvo šventai įsitikinusi, kad europietė nesugebės pasirūpinti jos sūnumi, kaip tai galėtų padaryti jo tautybės moteris.

Tačiau su metais visi įsitikino, kad mes skirti vienas kitam, kad esame panašūs ir mums visiškai netrukdo kilmė, tautybė, amžius, tikėjimas ar išsilavinimas. O ypač jo griežtų ir konservatyvių pažiūrų šeima pamatė, kad esu visiškai kitokia nei jie apie mus, europiečius, galvoja.

Mes, europiečiai, bedvasiai ir „purvini“? Tai šitaip musulmoniškas pasaulis mato europiečius?

Nemanau, kad taip galvoja visi musulmonai. Tačiau apie laisvą ir lengvabūdišką europiečių moterų ir vyrų elgesį ten sklando legendos. Tačiau jie mane pamilo, pamatė, kad esu šiltas žmogus. Kad dėl šeimos galiu padaryti viską. O tai musulmonams svarbiausia. Ištikimybė, pasiaukojimas, šeima jiems – didžiausia vertybė.

Ar Jūsų vyras lankėsi Lietuvoje?

Taip, jam labai patiko gamta ir jūra. Ypatingai pagyrė mus, lietuvaites. Vyras sakė, kad didžioji dalis moterų iš Lietuvos yra be galo gražios, labai save prisižiūri, jis stebėjosi, kad moterys virš keturiasdešimties yra tokios žavingos ir nesenstančios. Ir iš tikrųjų – lietuvės nuostabios, niekur jų grožis, šeimyniškumas nelieka neįvertintas.

Kokie Jūsų šeimos ateities planai – liksite Anglijoje, o galbūt mylimąjį atsivešite į Lietuvą?

Į Lietuvą vykome atostogauti, vyrui mūsų šalis patiko, kelionę tikrai pakartosime... Visą laiką gyventi nenorėtume, bent jau tikrai ne ateinančius dvidešimt metų. Lietuviams dar trūksta tolerantiškumo ir gilesnio pasaulio supratimo.

Pirmiausia norime užauginti mano dukterį, tada užauginti bendrą mūsų vaikelį gerais ir dorais žmonėmis. Abu, kaip atsidavę tikintys žmonės, stengsimės įdiegti pagarbą tėvams ir vyresniems, mokysime, kad negalima meluoti ir vogti. Vyras vaikus išmokys, kaip taisyklingai išpažinti islamą, o aš mokysiu, kaip tvarkytis namuose, prižiūrėti buitį.

Tada jau atsigręšime į save. Pinigų atžvilgiu, mano vyro šeima Irake yra turtinga, tačiau jie nesiunčia mums pinigų, nes nereikia. Jo šalyje tėvai mums nupirko namą ir žemės sklypą, todėl senatvėje norėtume abu gyventi ten. Aišku, tai nėra planas metams ar dviem į priekį, tačiau abu žinom, kad Kurdistano – autonominio regiono Irake – sostinė Erbilis yra mūsų svajonių vieta.

Kodėl pasirinkote Erbilį? Patiko vyro rodytos gimtinės nuotraukos, o galbūt jau pati spėjote aplankyti Kurdistaną?

Kaip jau sakiau, vyras mano iš Kurdistano. Teko aplankyti vyro šeimą, savo uošvius. Šalyje net kvapas kitoks. Aišku, truputį baugino kariai su kalašnikovais ant kiekvieno kampo, bet priprantama. Kurdistanas – gyvas, gražus, neįprastas kraštas.

Prieš pirmąją kelionę visos mintys sukosi apie Bagdadą ir jame vykstančias negeroves, tačiau jis toli nuo vyro miesto. Tai skridau ir nesukau sau galvos. Vyras, manau, labiau bijojo už mane pačią. Klausė manęs prieš kelionę: „Na, kaip tu – nebijai?“. O aš ir atsakiau: „Žinau, kad su tavimi esu ir apsaugosi mane“. Taip ir buvo. Saugojo kaip savo akį. Visa laiką net minties nekilo apie netoliese vykstantį karą ar terorizmą.

Jei nebijojote karo ir terorizmo, tai galbūt neramino istorijos, jog kartą baltaodei nuvykus į musulmonišką kraštą, pabėgti iš jo labai sunku?

Esu ir filmų apie tai mačiusi, tačiau nebijojau – vyrą pažinojau daug metų ir, būdama gyvenimo mačiusi moteris, tikrai per šitiek laiko pastebėčiau įtarimą keliančius ženklus.

Anaiptol, po viešnagės Irake vyrą pamilau dar labiau, pramokau kalbą (visą laiką ją mokiausi, tačiau trūko praktikos), susipažinau su uošviais ir suvokiau, kokia teisinga, graži religija yra islamas, kokias šaunias vertybes vietiniai ten puoselėja. Gaila, kad mes televizijoje matome tą iškrypusį, neteisingą, ekstremalų islamą, kuris anaiptol nėra tikrojo islamo atspindys ir pavyzdys. Man labai patiko jų kultūra, pagarba vienas kitam, pagalba esant bėdai.

Koks yra tas tikrasis, gerasis musulmonas? Kokios tokio vyro vertybės?

Žinot, labai geras įrodymas – mano dukra. Su vyru gyvename nuo tada, kai mano dukrytei buvo tik dveji metukai. Dabar jai devyni. Sako, vaikai labai jaučia žmones, jaučia apgaulę, nenuoširdumą, tačiau ji vyrą myli besąlygiškai. Ir nors ji žino, kad tai nėra jos tėtis, o anksčiau jį vadindavo vardu, jau keletą metų švelniai jį vadina „daddy“ (angl. tėtis – red. past.).

Jis romantikas. Mane, kaip moterį, supranta iš pusės žvilgsnio, vertina ir myli. Moteriškos pareigos, jo manymu, tai prižiūrėti namus ir vaikus, mylėti vyrą – tai viskas, ko jis iš manęs tikisi. Jam šeima yra pirmiau už viską, jis labai tvirto charakterio, įžvalgus ir nuspėjantis žmones. Sužavėjo tuo, jog mane skaito kaip atverstą knygą, iš mano judesių gali pasakyti, kas man negerai.Vyras mane gerbia kaip moterį, kaip būsimąją vaikų motiną. Jų religija viso to moko. Jis, kaip tikras vyras, niekada nepakels balso ar rankos prieš mane.

Ar niekada negalvojote papasakoti savo istorijos lietuvaičiams, kurie girdi tik nelaimingas moterų, ištekėjusių už musulmono, istorijas?

Buvo kilusi mintis papasakoti savo istoriją emigrantų laidai, tačiau tai taip ir liko tik mintimis. Aišku, visokių istorijų yra, tačiau aš džiaugiuosi, kad esu be galo laiminga jau septynerius metus. O tai gana ilgas laiko tarpas minusams ir pliusams išlįsti.

Aš pati esu mačiusi, kaip vyrai gražiai kalba, suokia, kad prisitrauktų ir paviliotų lietuvaitę, o paskui, pasiekę ir gavę savo, visiškai pasikeičia. Tačiau dabar draugystės nebėra slaptos, galima pamatyti, kokie vyro draugai, kokia šeima, koks požiūris dar prieš ištekant. Manau, lietuvaitėms nereiktų būti tokioms patiklioms. Laikas – geriausias patikrinimo šaltinis, todėl patariu nepulti stačia galva į santykius ir draugystę.

O šią savo istoriją noriu pasipasakoti, nes jaučiuosi labai laiminga su savo vyru. Taip, tai kitokia, netradicinė santuoka, tačiau tikrai laiminga ir sėkminga. Juolab, kad buvau pirmą kartą ištekėjau už lietuvio ir antroji santuoka su musulmonu yra visiškai kitokia. Esu žymiai laimingesnė nei pirmą kartą.

Papasakokite, kuo Jūsų santykiai panašūs ir kuo skiriasi nuo tradicinių lietuviškų?

Šiuose santykiuose su kaupu gaunu dėmesio ir meilės. Nuo tradicinių lietuviškų santykių skiriasi tuo, kad nėra pas mus barnių, išgėrinėjimų, vyras nestaugia ant manęs, kodėl valgyti nepadaryta ar kojinės neišskalbtos. Nieko nepasigendu ir džiaugiuosi, kad nesu su lietuviu, jau turėjau karčios patirties.

Nemanau, kad visi lietuviai vyrai blogi, tačiau didžioji dalis, manau, taip. Ir jie tikrai nevertina moterų, jų darbštumo ir pasiaukojimo vyrui. O užsieniečiams tarnaičių nereikia – jiems reikia moterų, tikrų karalienių.

Dėl šių priežasčių ir išsiskyrėte su buvusiu vyru?

Taip, buvau ištekėjusi už lietuvio, susilaukėme vaikučio. Santuokoje patyriau skurdą, pažeminimą, buvo pakėlęs ranką, jam nebuvom svarbios mes su dukra. Jam svarbiausia buvo draugai ir alkoholis, galėdavo gerti vienas ištisas dienas... Kartą net išleido paskutinius penkis litus alaus „bambaliui“ užmiršęs, kad namuose turi peralkusį kūdikį.

Mano dabartinis vyras yra visiškai kitoks, mane gerbia, myli mus su dukra be galo, niekada neteko sukti galvos, iš kur gauti pinigėlių, niekada neteko bijoti rytojaus. Žinau, kad ir aš, ir dukra su juo esame saugios, mylimos, viskuo aprūpintos.

Žinant, kad lietuviai nėra pati tolerantiškiausia tauta, ar nėra tekę susidurti su tautiečių pašaipa, užgauliojimais?

Tiesiogiai ne. Galbūt dėl to, kad geriausi draugai niekada taip nesielgtų, o gatvės praeivių komentarai man nėra svarbūs. Teko kitais būdais išgirsti tautiečių nuomonę. Darbe lietuviai aptarinėjo juodaodžius, tada kalba pasisuko apie babajus ir apie tai, ką jie tokio turi, kad lietuvaitės susideda su jais. Visą tai kalbėjo tarpusavyje, užgauliodami kitos rasės žmones, tačiau jie nežinojo, kad aš taip pat gyvenu su jų vadinamu babajumi.

Iš pradžių buvo sunku, tačiau su laiku supratau, kad aplinkinių nuomonė man nesvarbi, svarbiausia, kad turiu auksinį žmogų šalia savęs, kurio nuomonė man svarbiausia.

Nuo ko, Jūsų manymu, priklauso laiminga santuoka?

Pasitikėti vienas kitu, išsipasakoti kai yra blogai, kas nepatinka ir netinka. Vyras moteriai ir moteris vyrui turi būti draugas vienas kitam ir, svarbiausia, nemeluoti. Melas yra pats didžiausias santykių griovėjas. Šis vyras man leido suprasti, kokia tikrai turi būti moteris, kaip ją tikras vyras turi mylėti ir gerbti, o tai priverčia jaustis laiminga. Kiekvienai linkiu tokios laimės, kuria jau septynerius metus mėgaujuosi aš.

Dėja Tunaitytė, Anglija.lt

2016-09-01 / 10:59

Laimingai vestuvių puotą mečetėje iškėlusi ir tradicinį musulmonišką apdarą vilkėjusi moteris juokauja, kad vienintelis dalykas, kuris buvo neįprastas jos santykiuose – tai, jog vyras nesinaudojo tualetiniu popieriumi, o visa kita jų šeimoje – puikus pavyzdys kiekvienai šeimai bet kuriame pasaulio kampelyje.

Iš kur Jūsų vyras ir kokios aplinkybės Jus suvedė?

Su vyru susipažinome darbe. Prieš septynerius metus pradėjau dirbti grybyne, rinkdavau pievagrybius. Atvykusi nieko nepažinojau, tačiau reikėjo pagalbos susitvarkyti dokumentus. Todėl paprašiau aprodyti miestą ir padėti man surasti tam tikras įstaigas dokumentų tvarkymui. Ir nuo to laiko vis sulaukdavau kvietimų kavos puodeliui ar pasivaikščiojimui, skambučių į telefoną po darbo, o darbe šis vyras nuolat būdavo šalia ir man padėdavo. Taip po dviejų metų draugystės apsigyvenome dviese, o kartu jau esame daugiau nei septyneri metai.

Mano vyras vardu Ahmed. Jis yra Irako kurdas, jo religija – islamas. Į Angliją jis, kaip ir aš, atkeliavo klausydamas kitų žmonių kalbų apie gerą gyvenimą užsienyje, tikėdamasis užsidirbti ir prasigyventi.

Musulmonas ir krikščionė – savotiška religijų kombinacija. Kurią religiją išpažįstate šeimoje?

Matot, nėra viskas taip sudėtinga. Mes abu išpažįstame islamą, mano dukra iš pirmosios santuokos su lietuviu taip pat meldžiasi ir išpažįsta islamą, jai ši religija daug arčiau širdies. Dukters močiutė, mano mama, sistemingai ir atsakingai moko dukrą ir krikščionybės, kad mažoji suprastų skirtumus tarp religijų, žinotų, kas rašoma ir Biblijoje, ir Korane. Mūsų šeima nori, kad vaikas suprastų skirtumus tarp religijų.

Jei perėmėte vyro religiją, galbūt ir kalbos mokotės, kad kultūriniai skirtumai šeimoje jaustųsi kuo mažiau?

Su vyru nuo pat pažinties pradžios bendravome anglų kalba, tačiau dabar vyras mokosi lietuvių kalbos, o aš mokausi kurdų kalbos, nes juk reikia kažkaip susikalbėti su uošviais.

Dėl kalbos, kurią vartosime šeimoje, nebuvo jokios diskusijos. Viskas klostėsi savaime. Ir, beje, dukra labai norėjo išmokti kurdų kalbos. Todėl abi nusprendėme eiti į kurdų mokyklėlę mokytis. Daug kas sakė, kad dukra bus daug imlesnė kalbai, bet manau, kad šalia turėti mamą, kuri taip pat pradžiamokslė, jai bus smagu.

Nors mano dukra yra grynakraujė lietuvaitė, tačiau per daug metų kartu visi supanašėjome. Dukra kalba lietuviškai, angliškai ir kurdų kalba. Su mano tėvais bendrauja kasdien lietuviškai, o su vyro šeima Irake bendrauja internetu jų gimtąja kalba.

Kaip sutariate su uošviais, tradiciniais, šventai tikinčiais musulmonais?

Pasakysiu teisybę – uošvienė nemėgo manęs, žinojo, kad aš esu europietė, todėl jai atrodžiau „purvina“, nieko neišmananti, atsilikusi, bedvasė ir bedievė. Kritikos sulaukiau tik iš jos pusės, vyro motina buvo šventai įsitikinusi, kad europietė nesugebės pasirūpinti jos sūnumi, kaip tai galėtų padaryti jo tautybės moteris.

Tačiau su metais visi įsitikino, kad mes skirti vienas kitam, kad esame panašūs ir mums visiškai netrukdo kilmė, tautybė, amžius, tikėjimas ar išsilavinimas. O ypač jo griežtų ir konservatyvių pažiūrų šeima pamatė, kad esu visiškai kitokia nei jie apie mus, europiečius, galvoja.

Mes, europiečiai, bedvasiai ir „purvini“? Tai šitaip musulmoniškas pasaulis mato europiečius?

Nemanau, kad taip galvoja visi musulmonai. Tačiau apie laisvą ir lengvabūdišką europiečių moterų ir vyrų elgesį ten sklando legendos. Tačiau jie mane pamilo, pamatė, kad esu šiltas žmogus. Kad dėl šeimos galiu padaryti viską. O tai musulmonams svarbiausia. Ištikimybė, pasiaukojimas, šeima jiems – didžiausia vertybė.

Ar Jūsų vyras lankėsi Lietuvoje?

Taip, jam labai patiko gamta ir jūra. Ypatingai pagyrė mus, lietuvaites. Vyras sakė, kad didžioji dalis moterų iš Lietuvos yra be galo gražios, labai save prisižiūri, jis stebėjosi, kad moterys virš keturiasdešimties yra tokios žavingos ir nesenstančios. Ir iš tikrųjų – lietuvės nuostabios, niekur jų grožis, šeimyniškumas nelieka neįvertintas.

Kokie Jūsų šeimos ateities planai – liksite Anglijoje, o galbūt mylimąjį atsivešite į Lietuvą?

Į Lietuvą vykome atostogauti, vyrui mūsų šalis patiko, kelionę tikrai pakartosime... Visą laiką gyventi nenorėtume, bent jau tikrai ne ateinančius dvidešimt metų. Lietuviams dar trūksta tolerantiškumo ir gilesnio pasaulio supratimo.

Pirmiausia norime užauginti mano dukterį, tada užauginti bendrą mūsų vaikelį gerais ir dorais žmonėmis. Abu, kaip atsidavę tikintys žmonės, stengsimės įdiegti pagarbą tėvams ir vyresniems, mokysime, kad negalima meluoti ir vogti. Vyras vaikus išmokys, kaip taisyklingai išpažinti islamą, o aš mokysiu, kaip tvarkytis namuose, prižiūrėti buitį.

Tada jau atsigręšime į save. Pinigų atžvilgiu, mano vyro šeima Irake yra turtinga, tačiau jie nesiunčia mums pinigų, nes nereikia. Jo šalyje tėvai mums nupirko namą ir žemės sklypą, todėl senatvėje norėtume abu gyventi ten. Aišku, tai nėra planas metams ar dviem į priekį, tačiau abu žinom, kad Kurdistano – autonominio regiono Irake – sostinė Erbilis yra mūsų svajonių vieta.

Kodėl pasirinkote Erbilį? Patiko vyro rodytos gimtinės nuotraukos, o galbūt jau pati spėjote aplankyti Kurdistaną?

Kaip jau sakiau, vyras mano iš Kurdistano. Teko aplankyti vyro šeimą, savo uošvius. Šalyje net kvapas kitoks. Aišku, truputį baugino kariai su kalašnikovais ant kiekvieno kampo, bet priprantama. Kurdistanas – gyvas, gražus, neįprastas kraštas.

Prieš pirmąją kelionę visos mintys sukosi apie Bagdadą ir jame vykstančias negeroves, tačiau jis toli nuo vyro miesto. Tai skridau ir nesukau sau galvos. Vyras, manau, labiau bijojo už mane pačią. Klausė manęs prieš kelionę: „Na, kaip tu – nebijai?“. O aš ir atsakiau: „Žinau, kad su tavimi esu ir apsaugosi mane“. Taip ir buvo. Saugojo kaip savo akį. Visa laiką net minties nekilo apie netoliese vykstantį karą ar terorizmą.

Jei nebijojote karo ir terorizmo, tai galbūt neramino istorijos, jog kartą baltaodei nuvykus į musulmonišką kraštą, pabėgti iš jo labai sunku?

Esu ir filmų apie tai mačiusi, tačiau nebijojau – vyrą pažinojau daug metų ir, būdama gyvenimo mačiusi moteris, tikrai per šitiek laiko pastebėčiau įtarimą keliančius ženklus.

Anaiptol, po viešnagės Irake vyrą pamilau dar labiau, pramokau kalbą (visą laiką ją mokiausi, tačiau trūko praktikos), susipažinau su uošviais ir suvokiau, kokia teisinga, graži religija yra islamas, kokias šaunias vertybes vietiniai ten puoselėja. Gaila, kad mes televizijoje matome tą iškrypusį, neteisingą, ekstremalų islamą, kuris anaiptol nėra tikrojo islamo atspindys ir pavyzdys. Man labai patiko jų kultūra, pagarba vienas kitam, pagalba esant bėdai.

Koks yra tas tikrasis, gerasis musulmonas? Kokios tokio vyro vertybės?

Žinot, labai geras įrodymas – mano dukra. Su vyru gyvename nuo tada, kai mano dukrytei buvo tik dveji metukai. Dabar jai devyni. Sako, vaikai labai jaučia žmones, jaučia apgaulę, nenuoširdumą, tačiau ji vyrą myli besąlygiškai. Ir nors ji žino, kad tai nėra jos tėtis, o anksčiau jį vadindavo vardu, jau keletą metų švelniai jį vadina „daddy“ (angl. tėtis – red. past.).

Jis romantikas. Mane, kaip moterį, supranta iš pusės žvilgsnio, vertina ir myli. Moteriškos pareigos, jo manymu, tai prižiūrėti namus ir vaikus, mylėti vyrą – tai viskas, ko jis iš manęs tikisi. Jam šeima yra pirmiau už viską, jis labai tvirto charakterio, įžvalgus ir nuspėjantis žmones. Sužavėjo tuo, jog mane skaito kaip atverstą knygą, iš mano judesių gali pasakyti, kas man negerai.Vyras mane gerbia kaip moterį, kaip būsimąją vaikų motiną. Jų religija viso to moko. Jis, kaip tikras vyras, niekada nepakels balso ar rankos prieš mane.

Ar niekada negalvojote papasakoti savo istorijos lietuvaičiams, kurie girdi tik nelaimingas moterų, ištekėjusių už musulmono, istorijas?

Buvo kilusi mintis papasakoti savo istoriją emigrantų laidai, tačiau tai taip ir liko tik mintimis. Aišku, visokių istorijų yra, tačiau aš džiaugiuosi, kad esu be galo laiminga jau septynerius metus. O tai gana ilgas laiko tarpas minusams ir pliusams išlįsti.

Aš pati esu mačiusi, kaip vyrai gražiai kalba, suokia, kad prisitrauktų ir paviliotų lietuvaitę, o paskui, pasiekę ir gavę savo, visiškai pasikeičia. Tačiau dabar draugystės nebėra slaptos, galima pamatyti, kokie vyro draugai, kokia šeima, koks požiūris dar prieš ištekant. Manau, lietuvaitėms nereiktų būti tokioms patiklioms. Laikas – geriausias patikrinimo šaltinis, todėl patariu nepulti stačia galva į santykius ir draugystę.

O šią savo istoriją noriu pasipasakoti, nes jaučiuosi labai laiminga su savo vyru. Taip, tai kitokia, netradicinė santuoka, tačiau tikrai laiminga ir sėkminga. Juolab, kad buvau pirmą kartą ištekėjau už lietuvio ir antroji santuoka su musulmonu yra visiškai kitokia. Esu žymiai laimingesnė nei pirmą kartą.

Papasakokite, kuo Jūsų santykiai panašūs ir kuo skiriasi nuo tradicinių lietuviškų?

Šiuose santykiuose su kaupu gaunu dėmesio ir meilės. Nuo tradicinių lietuviškų santykių skiriasi tuo, kad nėra pas mus barnių, išgėrinėjimų, vyras nestaugia ant manęs, kodėl valgyti nepadaryta ar kojinės neišskalbtos. Nieko nepasigendu ir džiaugiuosi, kad nesu su lietuviu, jau turėjau karčios patirties.

Nemanau, kad visi lietuviai vyrai blogi, tačiau didžioji dalis, manau, taip. Ir jie tikrai nevertina moterų, jų darbštumo ir pasiaukojimo vyrui. O užsieniečiams tarnaičių nereikia – jiems reikia moterų, tikrų karalienių.

Dėl šių priežasčių ir išsiskyrėte su buvusiu vyru?

Taip, buvau ištekėjusi už lietuvio, susilaukėme vaikučio. Santuokoje patyriau skurdą, pažeminimą, buvo pakėlęs ranką, jam nebuvom svarbios mes su dukra. Jam svarbiausia buvo draugai ir alkoholis, galėdavo gerti vienas ištisas dienas... Kartą net išleido paskutinius penkis litus alaus „bambaliui“ užmiršęs, kad namuose turi peralkusį kūdikį.

Mano dabartinis vyras yra visiškai kitoks, mane gerbia, myli mus su dukra be galo, niekada neteko sukti galvos, iš kur gauti pinigėlių, niekada neteko bijoti rytojaus. Žinau, kad ir aš, ir dukra su juo esame saugios, mylimos, viskuo aprūpintos.

Žinant, kad lietuviai nėra pati tolerantiškiausia tauta, ar nėra tekę susidurti su tautiečių pašaipa, užgauliojimais?

Tiesiogiai ne. Galbūt dėl to, kad geriausi draugai niekada taip nesielgtų, o gatvės praeivių komentarai man nėra svarbūs. Teko kitais būdais išgirsti tautiečių nuomonę. Darbe lietuviai aptarinėjo juodaodžius, tada kalba pasisuko apie babajus ir apie tai, ką jie tokio turi, kad lietuvaitės susideda su jais. Visą tai kalbėjo tarpusavyje, užgauliodami kitos rasės žmones, tačiau jie nežinojo, kad aš taip pat gyvenu su jų vadinamu babajumi.

Iš pradžių buvo sunku, tačiau su laiku supratau, kad aplinkinių nuomonė man nesvarbi, svarbiausia, kad turiu auksinį žmogų šalia savęs, kurio nuomonė man svarbiausia.

Nuo ko, Jūsų manymu, priklauso laiminga santuoka?

Pasitikėti vienas kitu, išsipasakoti kai yra blogai, kas nepatinka ir netinka. Vyras moteriai ir moteris vyrui turi būti draugas vienas kitam ir, svarbiausia, nemeluoti. Melas yra pats didžiausias santykių griovėjas. Šis vyras man leido suprasti, kokia tikrai turi būti moteris, kaip ją tikras vyras turi mylėti ir gerbti, o tai priverčia jaustis laiminga. Kiekvienai linkiu tokios laimės, kuria jau septynerius metus mėgaujuosi aš.

Dėja Tunaitytė, Anglija.lt

 (Komentarų: 12)