Santuoka su kitataučiu lietuvių gretose darosi vis labiau įprastas dalykas. Vis dėlto, į lietuvaičių santuokas su kitos rasės žmogumi tautiečiai vis dar žiūri įtariai.

Praeitą savaitę rašėme apie gandų nepabūgusią lietuvę, sukūrusią šeimą su kurdu. Šiandien – dar viena lietuvės, besimėgaujančios laimingu gyvenimu su nigeriečiu, istorija.

Prieš septynerius metus į Angliją Inga (27) (vardas ir pavardė Anglija.lt žinomi) atskrido dalinti skrajučių Mančesteryje, tačiau viskas pasisuko kiek kita linkme – jauna mergina darbą ir meilę surado Londono sumuštinių pakavimo fabrike.

Dabar du berniukus auginanti moteris, septynerius metus kartu gyvenanti su Nigerijos piliečiu Kevinu, juokauja: „Lietuvoje niekada nesileisdavau į flirtą su rudaakiais vaikinais, o kad mano vyras juodaodis ir dar rudaakis susimąsčiau tik kai praleidome metus kartu“.

Kas atgynė Jus iš tėvynės į Didžiąją Britaniją?

Lietuvoje pabaigiau mokslus profesinėje mokykloje, mokiausi kompiuterinės technikos operatorės specialybės. Po mokslų metus laiko sėdėjau mamos namuose be darbo ir savų pajamų, jaučiausi nejaukiai, todėl ir sumąsčiau padirbėti. Pradėjus žvalgytis darbų aplinkui, viena artima draugė pasiūlė įsidarbinti mašinų plovykloje Šiauliuose, o kita – keliauti pas ją į Mančesterį ir dirbti skrajučių dalintoja. Reikėjo rinktis.

Draugė, raginanti keliauti į Angliją, mane įtikino. Buvo tikra, kad su mano anglų kalbos žiniomis mes ten neužsibūsime ilgai ir aš surasiu mums abiems geresnį darbą. Tačiau atsitiko taip, kad ji su viena draugų pora persikėlė į Londoną ir aš atvykau pas ją jau į Londoną, o ne į Mančesterį. Ir dėkui Dievuliui, kad neteko dirbti su tomis skrajutėmis...

Neretai kalbama, kad Londone išgyventi emigrantui sunkiau – didesnės transporto, nuomos kainos. Kaip Jums sekėsi įsitvirtinti? Čia, Londone, ir sutikote savo būsimą vyrą?

Po mėnesio nuo atvykimo į Londoną patekau per latvius pažįstamus į vieną agentūrą, kuri siuntė dirbti į sumuštinių fabriką, kuriame dirbo ir mano dabar esamas vyras. Atvažiavau į Angliją po skyrybų su vaikinu lietuviu, su kuriuo buvome beveik du metus kartu, todėl buvau sau pasakiusi, kad daugiau jokių vaikinų, gyvensiu tik dėl savęs, bet... Jis iš karto pradėjo mane merginti, nešė mobilaus numerį ant lapuko užrašęs, kalbindavo mane, vis jausdavau, kad jis kiekvieną akimirką į mane žiūri. Jam iš karto kritau į akį, o aš jo net nepastebėjau.

Visas jo elgesys man atrodė dirbtinas, nesitikėjau tokio dėmesio, niekada taip anksčiau man nėra buvę. O ir mano anglų kalba pasirodė ne tokia ir gera mūsų bendravimui. Buvau viena geriausių profesinėje mokykloje, o atvažiavusi į Angliją beveik nieko nesupratau. Man iš baimės net ausys užsiblokuodavo, kai kas nors ko nors klausdavo. Bet esu drąsi, komunikabili, todėl tą barjerą greitai perlipau. Be to, mano vyras labai daug ko mane išmokė, taip pat ir sklandžiai kalbėti.

Po trijų savaičių, pradirbtų per agentūrą tame fabrike, fabrikas ant sienos pakabino skelbimą, kad ieško darbuotojų dieninei pamainai. Tą kartą Kevinas ir atnešė man ir mano draugei formas ir liepė užpildyti. Aišku, jis mums padėjo viską teisingai surašyti. Jis jas padavė jau savo draugui, dirbančiam ofise, ir taip mus įdarbino. Pokalbis vyko su mano vadybininku, jis jau pažinojo mus su drauge, prisiminė, kad jau daug ką mokam daryti, kad nereikės mūsų apmokyti iš naujo. Tai, manau, irgi turėjo daug įtakos gauti geresnes pareigas. Draugė mano iš vis nei žodžio nemokėjo angliškai, aš kalbėjau tiek, kiek galėjau. Dar ir juokelių palaidžiau turkui vadybininkui, tai jam patiko ir, pasirašiusios kontraktą, įsidarbinome.

Ar po vyro ištiestos pagalbos rankos ir prasidėjo Jūsų meilės istorija?

Būtent tada pradėjau kitaip žiūrėti į Keviną, bet vėl gi – galvojau, kad gal už savo pagalbą jis kažko tikisi, kažko nori mainais... Tačiau klydau – jis labai geras žmogus, tas jo gerumas sklido jam iš vidaus. Ir man tai patiko. Taip praėjo keletas mėnesių, o mes leisdavom kiekvieną dieną kartu – ir darbe, ir po darbo. Aš patyriau su juo tiek gerų emocijų, kiek per tuos du metus su buvusiuoju nebuvau patyrus.

O tada jam atsidaviau ir taip jau gavosi, kad pastojau. Du mėnesius net nežinojau, kad laukiuos, man jokių neštumo požymių visai nebuvo. Tiesiog kažkaip paprašiau jo nupirkti testą ir jis parodė teigiamą rezultatą. Aš buvau šoke, o Kevinas labai apsidžiaugė, bet patikino mane, kad jam svarbiausia mano laimė. Tad jei manau, kad dar ne laikas, galiu rinktis – ar noriu vaikučio, ar ne. Aš esu prieš abortus, todėl net jei ir būčiau likusi viena, vis tiek būčiau gimdžiusi. Taigi taip po penkių mėnesių apsigyvenom kartu, išsinuomojome dviejų kambarių butą, pasiėmėme mano draugę kartu – jos vienos nesiruošiau palikti.

Jūsų vyras – išsilavinęs žmogus, o Jums, kaip minėjote, sunkiai sekėsi kalbėti angliškai. Ar tai nebuvo trukdis šeimyniniame gyvenime?

Apsigyvenus kartu, įstojau į koledžą mokytis anglų kalbos, taip pat dirbau ir laukiausi mūsų vaikučio. Mano vyras be galo rūpinosi ne tik manimi, bet ir drauge. Kantriai ir sąžiningai toliau dirbo. Jis pagal specialybę elektros inžinierius, o aš – baigusi profesinę. Pasimokiusi koledže du metus anglų kalbos, šiemet koledže baigiau trejus metus trukusius kelionių ir turizmo kursus. Mūsų išsilavinimai tikrai mums netrukdo, priešingai – jis kantriai ir su užsidegimu vis dar mane visko moko.

Jūsų vyras – juodaodis Nigerijos pilietis. Kaip žinia, lietuviai vis dar kreivai žiūri į tarptautines santuokas – ypač į santuokas su tamsiaodžiais ar musulmonais. Ar nesusiduriate su piktais žvilgsniais?

Mano vyras jau buvo Lietuvoj, jis labai myli ne tik mano šeimą, bet ir giminę, ir jie taip pat dievina jį. Mano dvi pusseserės, pusbrolis ir sesuo su draugu gyvena čia, netoli mūsų – jie artimi mūsų šeimos draugai. Gal dėl to, kad mane supa geri, artimi žmonės, niekada negirdėjau jokių pastabų dėl savo pasirinkimo.

Tačiau mano vyras tiesiog nekenčia rasistų, su jais visiškai nesiskaito, ypač jei jaučia bent kokią nepagarbą. Apie lietuvius jis labai blogos nuomonės, dirbo šešis metus tarp lietuvių. Sako, kad lietuviai didžiausi veidmainiai. Į akis kaip lapės, už akių peilį gali į nugarą suvaryti. Matė daugybę kartų, kai lietuvis lietuvį išduoda. Sako, kad mes nevieningi, pavydim vieni kitiems, apkalbinėjame... Tačiau mano giminę, šeimą ir draugus jis gerbia ir myli, o jie atsilygina jam tuo pačiu.

Gyvenate gražiame name, auginate du sūnelius. Kaip dabar atrodo Jūsų kasdienė buitis?

Vyras dirba, aš šiuo metu su vaikais namuose. Negrįžau į darbą, nes su dviem vaikučiais nėra lengva dirbti, brangios auklių paslaugos. Dabar užsiimu alijošių produkcijoje naudojančios kompanijos „Forever Living Products“ marketingu, taip bendrauju su žmonėmis, dalyvauju renginiuose, užsidirbu papildomų pinigėlių ir patys naudojam su šeima aukštos kokybės produktus.

Namuose šeimininkauju aš. Tvarkau namus, tačiau gaminam abudu – ir jis, ir aš, nes ne viską moku gaminti afrikietiškai, todėl virtuvėje jis man labai padeda. Vaikai mūsų valgo tik lietuvišką maistą. Nei aš, nei vaikai nevalgom to be proto aštraus čili padažo, kuriuo viską gardina mano vyras. Ir nors vyras gamina savo šalies patiekalus, valgo ir lietuvišką maistą, tačiau nepamiršta visur užlieti čili padažo. Šeimoje už viską mokam kartu. Pagrinde aš tvarkau šeimos finansus. Nors turiu daug svajonių ir užmojų, nors buvo laikas, kai viską derinau, dirbau, turėjau vaiką, skubėdavau į koledžą – dabar man svarbiausia šeima ir jos gerbūvis.

Taip pat mano vyras iš pasiturinčios šeimos, tačiau nuo septyniolikos gyvena savarankiškai. Mano šeima nėra pasiturinti, daug vargo esam matę. Niekas mums nepadėjo, viską užsidirbome patys. Todėl ir dabar abu viską kuriamės dviese. Vyras turėjo santaupų Afrikos banke, tai dabar iš jų statom namą su keturiais butais Nigerijoje ir juos nuomosim. Šitaip prisidursime prie dabartinių šeimos pajamų.

Gyvenate Anglijoje. Suprantu, kad čia svarbiausia sklandžiai kalbėti anglų kalba. Ar šeimoje stengiatės išsaugoti lietuviškas šaknis?

Mano berniukai kalba lietuviškai. Vienam penki, kitam trys metukai. Didysis tėčiui atsako angliškai, o man lietuviškai. Apskritai sūnūs daugiau kalba lietuviškai, o vaikams pradėjus eiti į mokyklą, teks man stipriai paplušėti, kad visiškai nepereitų į anglų kalbą. Tačiau aš tikrai nepasiduosiu, mano vaikai privalės kalbėti lietuviškai, dėl to į Lietuvą, į itin lietuvišką aplinką, stengiamės sugrįžti kartą ar du per metus.

Mes iš karto sutarėme su vyru, kad mokysim vaikus anglų ir lietuvių kalbų. Nigerijoje visi kalba angliškai, o paskui tik tarpusavyje, jei norisi, savo genties kalba. Mano vyro kalba vadinasi yoruba. Tačiau su vyru nemanom, kad vaikams ta kalba labai reikalinga, todėl sakom, kad, jei vėliau vaikai patys norės, tada tėtis su malonumu juos mokys. Nors mūsų vaikų vardai angliški – Daniel Junior ir David Junior, net ir vardus išrinkome tokius, kad lengvai sulietuvintume – Danielis ir Deividas.

Kokie Jūsų tikėjimai? Ar tai nesudaro papildomų rūpesčių šeimoje?

Mes katalikai, abu tikim Dievu Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Nors vyro tėtis buvo musulmonas, mama iš Pietų Afrikos Respublikos – krikščionė, jų šeimoje septyni vaikai, iš kurių trys musulmonai, o keturi – krikščionys. Vyro brolis gyvena netoli mūsų, jis musulmonas, bet ypatingai gerbia visus tikėjimus, savo religiją neretai tapatina su krikščionybe. Dalyvavo mūsų katalikiškose vestuvėse bažnyčioje, kartu su mano seserimi buvo liudininkais. Ar tai ne šviesaus, mokyto musulmono pagarbos ženklas?

Kaip sekasi auklėti vaikus? Ar netrukdo iš skirtingų kontinentų atsinešti vaikų auklėjimo pavyzdžiai?

Aš labai karštakošiška, kartais pakeliu balsą prieš vaikus, tačiau mano vyras niekada nešaukia ant jų, viską jiems kantriai aiškina, moko, kalba su jais. Aš labai daug kantrybės iš vyro semiuosi. Jis viską daro ramiai, be panikos. Jei vaikai kažką negero padarė ir gavo nuo tėčio per užpakalį, tai, kaip mano vyras išsprendžia šį konfliktą, labai pavydėtina. Kevinas supranta, kad vaikai kartais sulaužo ar sudaužo ką netyčia. Tada jis kalbasi su jais kaip su suaugusiais – pagarbiai ir pagrįstai. Atsiprašo vaikų už beržinę košę, bet paaiškina, kad negalima jiems mažiems laipioti visur, nes gali susižeisti. Mūsų vaikai labai aktyvūs, tikri gyvsidabriai, nuolat siunta, kvailioja, bėgioja. Kartasi pavargstu, bet tai laikina. Vaikai dabar mūsų gyvenimas.

Lietuvoje tiek puikių vyrų. Ar niekada nesigailėjote gyvenimą susaisčiusi su užsieniečiu?

Niekada negalvojau, kad suklydau, priešingai – dėkodavau Dievui, kad tokį vyrą suradau. Jei ne jis, kur tokį mylintį ir atsidavusį vyrą surasčiau? Jis labai rūpinasi šeima, manimi ir berniukais. Labai mus myli ir tai jaučiu ir aš, ir vaikai. Berniukai nepaleidžia jo, kai jis grįžta iš darbo. Ir aš salia jo jaučiuosi tikra moteris.

Mano vyras nėra gyvenime rūkęs cigaretės, apie visa kita net nekalbu... Niekada nepasigeria – per septynis metus kartu nesu mačiusi jo girto. Išgeria kartais alaus, vyno, sidro ir dar mėgsta „Žagarės“ vyšnių likerį –kartais pavakarojam, įsipilam po taurelę dviese. Smurtas prieš moterį jam taip pat nepriimtinas.

Mano vyras žodžiais romantiškas, gėlių gaunu tik per šventes, bet man jų ir nereikia. Dažnai pati nusiperku pasimerkti namuose. Būna, kad parneša man nupirkęs batus ar rūbą gražesnį. Aš jaučiu jo meilę ne dovanomis. Jo nuomone, moteris turi rūpintis ir vaikais, mylėti vyrą, nerėkauti, nesikeikt. Tai viskas, ko jis iš manęs tikisi ir nori. Jis labai švelnus žmogus, labai geras. Jei jaučia, kad jį gerbia, jis viską padarys dėl to žmogaus, padės kuo tik galės. Jis dievina savo šeimą, labai mane palaiko tada, kai noriu kažko imtis. Ko dar galima tikėtis iš nuostabaus vyro?

Dėja Tunaitytė, Anglija.lt