Santuoka su kitataučiu: lietuvė + prancūzas 

Todėl, kad būčiau savimi visiškai patenkinta, reikia dar stipriai pasistengti, tačiau tikiu, kad viskas dar prieš akis“, – kalbėjo moteris, sutikusi atvirai pasidalinti savo gyvenimiška patirtimi ir atskleisti savo kailiu išbandytą laimės formulę.

Snieguole, savo vyrą, grynakraujį prancūzą, sutikote čia, gimtojoje Lietuvoje.

Taip, susipažinome Lietuvoje, naktiniame klube. Mano vyras tuo metu buvo misijoje čia, mūsų šalyje. Vyras iki šiol pasakoja, jog jį tą naktį paviliojo mano šokis – štai kas mus suvedė. Mano vyras dieviną muziką, labai mėgsta šokti, aš – tokia pati. Šokis – mano aistra, tik save pavadinčiau labiau savamoksle nei profesionale vienokio ar kitokio šokio ritmuose.

Susituokėme Prancūzijoje. Iš vyro pusės dalyvavo didelis skaičius giminaičių. Vyras vestuvių metu vilkėjo uniformą, bet tik dėl to, kad aš paprašiau. Mano vyras karininkas, tad čia jo profesijos paradinė uniforma. Teko įtikinėti, kad tai gražu. Sakiau, jog klasikinį kostiumą gali nusipirkti kiekvienas, o štai tokią uniformą tikrai ne visi vyrai turi (šypsosi).

Po šitokios netikėtos ir neplanuotos pažinties, kartu esame jau šešis metus, iš kurių penkis su puse gyvename kartu. Gyvename Prancūzijoje, kurortiniame miestelyje, kuris neretai man primena lietuviškąją Nidą. O aš net sapnuot nesapnavau, kad būtent Prancūzijoje atsidursiu vieną gražią dieną. Man patinka Prancūzija, nes ji didelė ir daug įvairių gražių gamtos kampelių. Mėgstu gamtą, tad mėgaujuosi jūra, miškais ir gražiu oru. Atsikandau savo laiku miesto šurmulio ir bėgiojimo per keletą darbu. Šiuo metu gyvenimas man kaip savotiškos malonios atostogos.

Koks jis, Jūsų vyras? Kuo Jus sužavėjo? Teko girdėti, kad prancūzai – romantikai, meilės ir viliojimo meistrai.

Taip, vyras mano romantikas. Bet neina į kraštutinumus dėl per didelio romantiškumo. Tai kilnus vyras, pozityvus ir nuolat besišypsantis. Stipri siela. Visada jaučiau jo tvirtesnę energiją nei manoji – neslėpsiu, Lietuvoje su vyrais tai jausdavau itin retai. Jis šeimos žmogus, jei ką daro – daro nuoširdžiai, be išskaičiavimo. Aš – jo moteris, jo draugė, jo meilužė. Tiesiog antroji pusė.

Prancūzai vyrai gerai išauklėti, su moterimi elgiasi kaip su dama – pagarbiai ir dėmesingai. Be galo myli vaikus. Net po skyrybų jais rūpinasi. Jie šilti, jausmingi žmonės. Štai tokius vyrus matau savo aplinkoje, tokį patį turiu ir savo pašonėje. Jų variklis ir jėga – džentelmeniškumas, o ne raumenų demonstravimas. Tikras prancūzas nebijo reikšti jausmų, kartoti, kad myli, bučiuoti be priežasties, apkabinti ir parodyti, kad tu jo moteris – ir taip visur ir visada.

Kokios Jūsų pareigos namuose?

Mes neturime vyriškų ir moteriškų pareigų – viską atliekame kartu. Jei panorėsiu, galiu visai nieko nedaryti. Mano vyras nesupyks, niekada nekaltins, o greičiau susirūpins, ar man viskas gerai, ar gerai jaučiuosi.

Idealių vyrų nėra, bet stengiamės visada išsiaiškinti, jei jaučiame, kad kažkas tarpusavyje negerai. Mane žavi tai, jog atsakomybė gula ne tik ant mano, kaip moters, pečių – abu kuriame, dirbame ta linkme, kad šeima neiširtų, o jausmai neišblėstų. Nes meilė – tai darbas. Abu suvokiame, kad jei nieko nedarysime, greitai visas santykių grožis gali pasibaigti. O dabar jaučiuosi mylima kas dieną ir tai man glosto širdį.

Ar daug asmeninių pasikeitimų pareikalavo draugystė su svetimšaliu?

Nemeluosiu, taip. Po mūsų pažinties mano gyvenimas pasikeitė 180 laipsnių kampu. Buvau darboholikė viengungė, o dabar esu laimingai ištekėjusi mama, kuriai namų šiluma ir jaukumas – svarbiausi dalykai. Tapiau ramesne, mažiau nervuota ir nebebijanti rytojaus. Teko gyvenime pakeisti viską iki apatinio trikotažo (šypsosi). Ir išmokau šypsotis.

Permainos grėsė ir vyrui. Jis atsisakė balių, rūkymo, sumažino savo nevaldomą aistrą muzikinėms plokštelėms. Dabar perka jų gerokai mažiau (juokiasi). Tiesa, mano vyro hobis – regio muzika. Pilna pas mus diskų, plokštelių, ir, patikėkite, nei vienas savaitgalis nepraeina be Bob Marley muzikos prie rytinės kavos puodelio.

Lietuvoje moterys dažnai skundžiasi dėl didelių reikalavimų joms. Mes visad turime būti gražios ir lieknos, neretai – drovios ir nuolankios. O kokias moteris matote Prancūzijoje?

Na, mano vyrui lietuvės patiko – gyrė mūsų moterišką mentalitetą, įvertino lietuvaičių grožį. Buvome čia atostogų, tačiau neįsivaizduoju savo vyro čia gyvenančio. Nemanau, kad mano vyras pakankamai stiprus adaptuotis ir prisitaikyti, atlaikyti tokias stiprias permainas.

Moterys mano vyrui patiko tuo, jog visada sako tiesiai šviesiai, ką galvoja. Mes daug paprasčiau bendraujam. Neišvedžiojam. Man, lietuvei, apsigyvenus Prancūzijoje, buvo sunku išmokti kalbėti ratais ir aplinkkeliais. Prancūzai tiesmukišką kalbėjimą, tiesos sakymą tiesiai šviesiai į akis laiko neišsiauklėjimo požymiu. Kaip vyras kartais mane vadina – laukinė savo tiesmukiškumu (juokiasi).

Moterys prancūzės man primena feministes. Vyrai joms daugiau kaip išskaičiavimas – spermos bankas ir geras sandėris kartu vaikus augint bei vesti buitį. Čia vis labiau populiarėja ne tradicinė santuoka, o paksavimas (tarpusavio sutarties pasirašymas gyvent kartu – red. past.), kuris gerokai mažiau įpareigoja.

Prancūzijoje nėra taip, kad tik moteris rūpinasi namais. Neretas atvejis, kad vyras pasirenka namų ruošos darbų priežiūrą, o žmona karjera rūpinasi. Visi čia gyvena pagal situaciją ir galimybes, tradicinės šeimos stereotipai nėra gajūs. Ir darbai bei atsakomybės čia neskirstomi į vyriškus ir moteriškus. Lygios teisės ir galimybės, kaip sakoma.

Kaip Jus priėmė vyro artimieji ir kaip Jūsų pačios artimieji reagavo į Jūsų santuoką?

Atvykau į Prancūziją jau kaip savo vyro sužadėtinė. Vyro šeima mane priėmė maloniai, niekada nesijaučiau nelaukiama ar išskirta, dar blogiau – atstumta ir nepripažinta. Vėliau vyras pasakojo, kad jo šeima šiek tiek nerimavo dėl mano vyro, ypač dėl tokių skubotų vestuvių. Galvojo, kad galbūt dėl pinigų ar kitų finansinių paskatų esu su juo. Bet į akis niekada neteko išgirsti jokių priekaištų. Čia taip nepriimtina. O su laiku nuomonė pasikeitė, būkštavimai dingo. Vyro šeima džiaugiasi matydama, kad gyvename gražiai ir laimingai.

O aš augau be tėvo, tik su mama. Labai anksti tapau savarankiška, pilnai pati už save atsakinga. Pranešus šeimai, jog pamilau prancūzą, namiškiai galvojo, kad man visai protas susisuko. Kiti trynė rankomis laukdami mano fiasko. Maniškiai šeimoje nesupranta blogumų, jų nuomone, jei esi pavalgęs, jei turi stogą virš galvos, vadinasi, viskas gerai. Na, o vyro šeimai rūpi viskas iki smulkmenų, net tai, kaip aš ir vyras jaučiamės vienu ar kitu atveju. Jausmai jiems nesvetimi. Tačiau gyvename atskirai, toli nuo tėvų. Čia kaip mes, lietuviai, juokaujame: „Ir vienų, ir kitų uošviai toli – mums ramu“ (juokiasi).

Mūsų šeimos modelis tradicinis. Šeimoje esu gan griežta. Vyro neauklėju, tačiau leidžiu suprasti, kas man patinka ir kas ne. Jis tai vertina ir stengiasi būti geru vyru mūsų šeimai. Neleidžiu daug tingėti, vis raginu kopti karjeros laiptais, stumiu į priekį. Namuose tenka pamokyti kaip dulkes šluostyti ar kokius remonto darbus atlikt, nes nebuvo to mokytas. Abu sudedame bendras žinias ir patirtis į vieną kraitį ir stengiamės priimti geriausius sprendimus. Iš savo mamos išmokau nedaryti klaidų, kurias darė ji. Žeminosi dėl vyro, leidosi mušama ir manė, kad čia toks jos likimas.

Ar turite tabu, draudimų vienas kitam?

Draudžiu užsnūsti ant sofos besėdint ir žiūrint televizorių. Tai mane be galo erzina. Beje, nemėgstu daug svečių namuose. Tai vyras stengiasi per daug jų ir nesikviesti. Anksčiau jis tai mėgdavo, o ir Prancūzijoje normalu pas kitas kitą eiti vakarienės ar apéro (gėrimas, patiekiamas su smulkia užkanda – krekeriais, sūriu, paštetu, alyvuogėmis – red. past.) . Taip pat nemėgstu, kai vyras padaugina alkoholio. Tad stengiasi net per šventes negerti iki negalėjimo.

Man draudimu nėra jokių. Duota visiška laisvė daryti tai, ką noriu. Bet elgiuosi atitinkamai ir su didele pagarba vyrui. Tiesiog jaučiu nežmonišką atsakomybę, nes juk, šiaip ar taip, esu ištekėjusi už šio vyro. Tad norisi, kad vyrui niekada nebūtų gėda dėl manęs, savo žmonos.

Ar integruotis svetimoje šalyje nebuvo sunku? Kokie sunkumai laukia tų, kurie dar tik planuoja išvykti į šią skaniausių sūrių ir geriausio pasaulyje vyno šalį?

Būti pripažintai svečioj šaly daug sunkiau. Reikia daug ką perprasti, išmokti. Čia kitoks mentalitetas, kita kalba, kitoks gyvenimo stilius. Turi kažkaip atrasti save, išmokti šioje minioje plaukti kaip žuvis vandenyje. Didelis minusas – sunkus ir ilgas įsitvirtinimo procesas. Vargas vietinėje prancūzų administracijoje dėl teisinių rezidento statusą įforminančių dokumentų, kurie neretai gali atimti norą bandyti. Visa tai reikalauja stiprybės, kantrybės ir laiko. Nežmoniškai daug laiko...

Tačiau pliusai žavi – savo bagažą papildai skirtingos kultūros pažinimu, laukia neišvengiamas praturtėjimas dar viena užsienio kalba. O gamta... šitiek grožio slepia Prancūzija.

Kas Jums, pradėjus naują gyvenimą Prancūzijoje, buvo svarbiau – šeima ar karjera?

Sunku atsakyti. Turėtų būti harmonija tame. Mano vyras – ne karjeristas, jam svarbiau šeima. Aš teikiau pirmenybę darbui. O šiuo metu, sulaukus pirmosios, taip ilgai, sunkiai ir kantriai planuotos mergytės, mokausi buvimo šeimoje meno. Tai savotiškai nauja. O kas nauja, tas man visada įdomu.

Nusivylimą teko patirti jaunystėje dirbant iki nukritimo. Liūdniausia tai, kad kai tu išeini, tave greitai pamiršta. Ne veltui sakoma, kad nepakeičiamų nėra. Supranti, kad reikalingas esi tik tol, kol darbuojiesi kaip arklys. Ir tu, kaip asmenybė, esi niekam neįdomus. Atėjęs šitoks suvokimas privertė labai susimąstyti.

Pasakojote, kad prieš sutikdama gyvenimo vyrą iš kitos Europos pusės, buvote ištekėjusi. Kodėl ši Jūsų laimė pasibaigė?

Jei atvirai, tuokiausi iš neturėjimo ką veikti (juokiasi). Mat tuo metu, būdama dvidešimt trijų, jau skaičiausi senmerge. Kad nebūtume sugyventiniai – susituokėme. Tik po parašo padėjimo supratau, kad padariau didžiausią nesąmonę. Jei tik būčiau mokėjusi skaityti ženklus... visi jie rodė, kad šioms jungtuvėms įvykti nelemta.

Mano buvusio vyro tėvai buvo nusiteikę prieš – nebuvau iš turtingos šeimos. Kai atvykome į santuokos rūmus, timptelėjome už durų rankenos – ogi užrakinta. Bet nieko, šiaip ne taip susituokėme. Aš moteris su charakteriu – galvojau, priprasiu. Tad kantriai bandėme šlifuotis, susigyventi. Sutarėme neblogai ir išgyvenome šešis metus kartu.

Visą laiką mūsų santuoką palaikė bendras tikslas – įsirenginėjome butą. Vyrą išleidau į mokslus, nes buvo be jokio išsilavinimo. Baigė vidurinę, įstojo į kolegiją Vilniuje. Ir tada išlindo tikrasis veidas. Pasidarė mokytas, protingas – pradėjo su manimi nesiskaityti. O kai baigėm remontuoti butą, dar ir nebeliko apie ką kalbėtis. Ir vieną dieną išėjau žiūrėti spektaklio „Lapė ir vynuogės“. Tada ir supratau, kad ne taip gyvenu, kad nesu savimi, nesu laisva. Tą dieną ir nusprendžiau, kad noriu skirtis. Supratau, kad jis ne mano žmogus. Supratau, kad nemyliu jo, nors nebuvo jis blogas žmogus.

Mano sprendimas jam buvo kaip iš giedro dangaus. Šokas. Ir tada tiek negerovių išlindo aikštėn iš jo pusės, kad nebeabejojau savo sprendimo teisingumu. Po bandymų mane su žeme sumaišyti, vėliau priversti persigalvoti, išsiskyrėm taikiai, likom draugais. Ir išsiskyrėm ne todėl, kad jis buvo lietuvis, o todėl, kad ne mano žmogus. Štai tokia ir istorija. Neskaitant to, kad buvo tu kitų – pasipiršusių, norinčių vesti, draugauti ir mylėti iki gyvenimo galo – kitos istorijos vertos juoko ir ašarų (juokiasi).

O ar dabar turite nuoširdžiai laimingų santykių receptą šeimoje?

Mes su vyru turime panašias laimingų santykių puoselėjimo versijas. Vyras ne kartą yra sakęs, kad santykiuose galioja trijų dalykų taisyklė, kurios komponentai – bendravimas, pasitikėjimas ir seksas. Šios taisyklės ir stengiamės laikytis. Labai svarbus komponentas – seksas. O ar jis geras, ar ne – ne tame esmė. Esmė artumas, miegojimas kartu. Jei to nebėra – šeimai gresia iširimas.

Kartą apturėjom tokią juokingą situaciją. Vienos šventės metu vyras padaugino alkoholio, todėl kai grįžome namo, aš tiesiog nuėjau miegoti į kitą kambarį. Norėjau išsimiegoti neuostydama alkoholio kvapo. Na, ir ką Jūs manote – vyras tylomis atslinko į mano kambarį aiškintis, kodėl taip elgiuosi. Kad neaštrinčiau situacijos, pasakiau, kad jis stipriai atsiduoda alkoholiu, o iš to girtumo net į dušą nenuėjo. Tai vyrukas atsikėlė, nusiprausė, išsivalė dantis ir atėjo kartu miegoti. Jam nesuvokiamas atrodė miegojimas atskirai – tai jam pranašavo pykčius, nesantaiką šeimoje.

O man atrodo, kad šeimoje svarbiausia neužmigti ant laurų ir nuolat džiaugtis, kad turim vienas kitą po šitiek metų vienatvės ir ilgų savo antrosios puselės paieškų.

Jūs – nuostabi moteris. Ačiū Jums už pasakojimą. Man, nuoširdžiai kalbant, labai patiko. Linkiu Jums neblėstančios šeimyninės meilės ir laimės.

Džiugu, kad patiko (šypsosi). Gal tikrai vieną dieną išsipildys mano slaptas noras parašyti knygą ir atsiras ją norinčių perskaityti. Visiems linkiu nesigėdyti savo jausmų ir nebijoti visa širdimi atvirai mylėti.

Dėja Tunaitytė, Anglija.lt

2016-08-11 / 12:33

Todėl, kad būčiau savimi visiškai patenkinta, reikia dar stipriai pasistengti, tačiau tikiu, kad viskas dar prieš akis“, – kalbėjo moteris, sutikusi atvirai pasidalinti savo gyvenimiška patirtimi ir atskleisti savo kailiu išbandytą laimės formulę.

Snieguole, savo vyrą, grynakraujį prancūzą, sutikote čia, gimtojoje Lietuvoje.

Taip, susipažinome Lietuvoje, naktiniame klube. Mano vyras tuo metu buvo misijoje čia, mūsų šalyje. Vyras iki šiol pasakoja, jog jį tą naktį paviliojo mano šokis – štai kas mus suvedė. Mano vyras dieviną muziką, labai mėgsta šokti, aš – tokia pati. Šokis – mano aistra, tik save pavadinčiau labiau savamoksle nei profesionale vienokio ar kitokio šokio ritmuose.

Susituokėme Prancūzijoje. Iš vyro pusės dalyvavo didelis skaičius giminaičių. Vyras vestuvių metu vilkėjo uniformą, bet tik dėl to, kad aš paprašiau. Mano vyras karininkas, tad čia jo profesijos paradinė uniforma. Teko įtikinėti, kad tai gražu. Sakiau, jog klasikinį kostiumą gali nusipirkti kiekvienas, o štai tokią uniformą tikrai ne visi vyrai turi (šypsosi).

Po šitokios netikėtos ir neplanuotos pažinties, kartu esame jau šešis metus, iš kurių penkis su puse gyvename kartu. Gyvename Prancūzijoje, kurortiniame miestelyje, kuris neretai man primena lietuviškąją Nidą. O aš net sapnuot nesapnavau, kad būtent Prancūzijoje atsidursiu vieną gražią dieną. Man patinka Prancūzija, nes ji didelė ir daug įvairių gražių gamtos kampelių. Mėgstu gamtą, tad mėgaujuosi jūra, miškais ir gražiu oru. Atsikandau savo laiku miesto šurmulio ir bėgiojimo per keletą darbu. Šiuo metu gyvenimas man kaip savotiškos malonios atostogos.

Koks jis, Jūsų vyras? Kuo Jus sužavėjo? Teko girdėti, kad prancūzai – romantikai, meilės ir viliojimo meistrai.

Taip, vyras mano romantikas. Bet neina į kraštutinumus dėl per didelio romantiškumo. Tai kilnus vyras, pozityvus ir nuolat besišypsantis. Stipri siela. Visada jaučiau jo tvirtesnę energiją nei manoji – neslėpsiu, Lietuvoje su vyrais tai jausdavau itin retai. Jis šeimos žmogus, jei ką daro – daro nuoširdžiai, be išskaičiavimo. Aš – jo moteris, jo draugė, jo meilužė. Tiesiog antroji pusė.

Prancūzai vyrai gerai išauklėti, su moterimi elgiasi kaip su dama – pagarbiai ir dėmesingai. Be galo myli vaikus. Net po skyrybų jais rūpinasi. Jie šilti, jausmingi žmonės. Štai tokius vyrus matau savo aplinkoje, tokį patį turiu ir savo pašonėje. Jų variklis ir jėga – džentelmeniškumas, o ne raumenų demonstravimas. Tikras prancūzas nebijo reikšti jausmų, kartoti, kad myli, bučiuoti be priežasties, apkabinti ir parodyti, kad tu jo moteris – ir taip visur ir visada.

Kokios Jūsų pareigos namuose?

Mes neturime vyriškų ir moteriškų pareigų – viską atliekame kartu. Jei panorėsiu, galiu visai nieko nedaryti. Mano vyras nesupyks, niekada nekaltins, o greičiau susirūpins, ar man viskas gerai, ar gerai jaučiuosi.

Idealių vyrų nėra, bet stengiamės visada išsiaiškinti, jei jaučiame, kad kažkas tarpusavyje negerai. Mane žavi tai, jog atsakomybė gula ne tik ant mano, kaip moters, pečių – abu kuriame, dirbame ta linkme, kad šeima neiširtų, o jausmai neišblėstų. Nes meilė – tai darbas. Abu suvokiame, kad jei nieko nedarysime, greitai visas santykių grožis gali pasibaigti. O dabar jaučiuosi mylima kas dieną ir tai man glosto širdį.

Ar daug asmeninių pasikeitimų pareikalavo draugystė su svetimšaliu?

Nemeluosiu, taip. Po mūsų pažinties mano gyvenimas pasikeitė 180 laipsnių kampu. Buvau darboholikė viengungė, o dabar esu laimingai ištekėjusi mama, kuriai namų šiluma ir jaukumas – svarbiausi dalykai. Tapiau ramesne, mažiau nervuota ir nebebijanti rytojaus. Teko gyvenime pakeisti viską iki apatinio trikotažo (šypsosi). Ir išmokau šypsotis.

Permainos grėsė ir vyrui. Jis atsisakė balių, rūkymo, sumažino savo nevaldomą aistrą muzikinėms plokštelėms. Dabar perka jų gerokai mažiau (juokiasi). Tiesa, mano vyro hobis – regio muzika. Pilna pas mus diskų, plokštelių, ir, patikėkite, nei vienas savaitgalis nepraeina be Bob Marley muzikos prie rytinės kavos puodelio.

Lietuvoje moterys dažnai skundžiasi dėl didelių reikalavimų joms. Mes visad turime būti gražios ir lieknos, neretai – drovios ir nuolankios. O kokias moteris matote Prancūzijoje?

Na, mano vyrui lietuvės patiko – gyrė mūsų moterišką mentalitetą, įvertino lietuvaičių grožį. Buvome čia atostogų, tačiau neįsivaizduoju savo vyro čia gyvenančio. Nemanau, kad mano vyras pakankamai stiprus adaptuotis ir prisitaikyti, atlaikyti tokias stiprias permainas.

Moterys mano vyrui patiko tuo, jog visada sako tiesiai šviesiai, ką galvoja. Mes daug paprasčiau bendraujam. Neišvedžiojam. Man, lietuvei, apsigyvenus Prancūzijoje, buvo sunku išmokti kalbėti ratais ir aplinkkeliais. Prancūzai tiesmukišką kalbėjimą, tiesos sakymą tiesiai šviesiai į akis laiko neišsiauklėjimo požymiu. Kaip vyras kartais mane vadina – laukinė savo tiesmukiškumu (juokiasi).

Moterys prancūzės man primena feministes. Vyrai joms daugiau kaip išskaičiavimas – spermos bankas ir geras sandėris kartu vaikus augint bei vesti buitį. Čia vis labiau populiarėja ne tradicinė santuoka, o paksavimas (tarpusavio sutarties pasirašymas gyvent kartu – red. past.), kuris gerokai mažiau įpareigoja.

Prancūzijoje nėra taip, kad tik moteris rūpinasi namais. Neretas atvejis, kad vyras pasirenka namų ruošos darbų priežiūrą, o žmona karjera rūpinasi. Visi čia gyvena pagal situaciją ir galimybes, tradicinės šeimos stereotipai nėra gajūs. Ir darbai bei atsakomybės čia neskirstomi į vyriškus ir moteriškus. Lygios teisės ir galimybės, kaip sakoma.

Kaip Jus priėmė vyro artimieji ir kaip Jūsų pačios artimieji reagavo į Jūsų santuoką?

Atvykau į Prancūziją jau kaip savo vyro sužadėtinė. Vyro šeima mane priėmė maloniai, niekada nesijaučiau nelaukiama ar išskirta, dar blogiau – atstumta ir nepripažinta. Vėliau vyras pasakojo, kad jo šeima šiek tiek nerimavo dėl mano vyro, ypač dėl tokių skubotų vestuvių. Galvojo, kad galbūt dėl pinigų ar kitų finansinių paskatų esu su juo. Bet į akis niekada neteko išgirsti jokių priekaištų. Čia taip nepriimtina. O su laiku nuomonė pasikeitė, būkštavimai dingo. Vyro šeima džiaugiasi matydama, kad gyvename gražiai ir laimingai.

O aš augau be tėvo, tik su mama. Labai anksti tapau savarankiška, pilnai pati už save atsakinga. Pranešus šeimai, jog pamilau prancūzą, namiškiai galvojo, kad man visai protas susisuko. Kiti trynė rankomis laukdami mano fiasko. Maniškiai šeimoje nesupranta blogumų, jų nuomone, jei esi pavalgęs, jei turi stogą virš galvos, vadinasi, viskas gerai. Na, o vyro šeimai rūpi viskas iki smulkmenų, net tai, kaip aš ir vyras jaučiamės vienu ar kitu atveju. Jausmai jiems nesvetimi. Tačiau gyvename atskirai, toli nuo tėvų. Čia kaip mes, lietuviai, juokaujame: „Ir vienų, ir kitų uošviai toli – mums ramu“ (juokiasi).

Mūsų šeimos modelis tradicinis. Šeimoje esu gan griežta. Vyro neauklėju, tačiau leidžiu suprasti, kas man patinka ir kas ne. Jis tai vertina ir stengiasi būti geru vyru mūsų šeimai. Neleidžiu daug tingėti, vis raginu kopti karjeros laiptais, stumiu į priekį. Namuose tenka pamokyti kaip dulkes šluostyti ar kokius remonto darbus atlikt, nes nebuvo to mokytas. Abu sudedame bendras žinias ir patirtis į vieną kraitį ir stengiamės priimti geriausius sprendimus. Iš savo mamos išmokau nedaryti klaidų, kurias darė ji. Žeminosi dėl vyro, leidosi mušama ir manė, kad čia toks jos likimas.

Ar turite tabu, draudimų vienas kitam?

Draudžiu užsnūsti ant sofos besėdint ir žiūrint televizorių. Tai mane be galo erzina. Beje, nemėgstu daug svečių namuose. Tai vyras stengiasi per daug jų ir nesikviesti. Anksčiau jis tai mėgdavo, o ir Prancūzijoje normalu pas kitas kitą eiti vakarienės ar apéro (gėrimas, patiekiamas su smulkia užkanda – krekeriais, sūriu, paštetu, alyvuogėmis – red. past.) . Taip pat nemėgstu, kai vyras padaugina alkoholio. Tad stengiasi net per šventes negerti iki negalėjimo.

Man draudimu nėra jokių. Duota visiška laisvė daryti tai, ką noriu. Bet elgiuosi atitinkamai ir su didele pagarba vyrui. Tiesiog jaučiu nežmonišką atsakomybę, nes juk, šiaip ar taip, esu ištekėjusi už šio vyro. Tad norisi, kad vyrui niekada nebūtų gėda dėl manęs, savo žmonos.

Ar integruotis svetimoje šalyje nebuvo sunku? Kokie sunkumai laukia tų, kurie dar tik planuoja išvykti į šią skaniausių sūrių ir geriausio pasaulyje vyno šalį?

Būti pripažintai svečioj šaly daug sunkiau. Reikia daug ką perprasti, išmokti. Čia kitoks mentalitetas, kita kalba, kitoks gyvenimo stilius. Turi kažkaip atrasti save, išmokti šioje minioje plaukti kaip žuvis vandenyje. Didelis minusas – sunkus ir ilgas įsitvirtinimo procesas. Vargas vietinėje prancūzų administracijoje dėl teisinių rezidento statusą įforminančių dokumentų, kurie neretai gali atimti norą bandyti. Visa tai reikalauja stiprybės, kantrybės ir laiko. Nežmoniškai daug laiko...

Tačiau pliusai žavi – savo bagažą papildai skirtingos kultūros pažinimu, laukia neišvengiamas praturtėjimas dar viena užsienio kalba. O gamta... šitiek grožio slepia Prancūzija.

Kas Jums, pradėjus naują gyvenimą Prancūzijoje, buvo svarbiau – šeima ar karjera?

Sunku atsakyti. Turėtų būti harmonija tame. Mano vyras – ne karjeristas, jam svarbiau šeima. Aš teikiau pirmenybę darbui. O šiuo metu, sulaukus pirmosios, taip ilgai, sunkiai ir kantriai planuotos mergytės, mokausi buvimo šeimoje meno. Tai savotiškai nauja. O kas nauja, tas man visada įdomu.

Nusivylimą teko patirti jaunystėje dirbant iki nukritimo. Liūdniausia tai, kad kai tu išeini, tave greitai pamiršta. Ne veltui sakoma, kad nepakeičiamų nėra. Supranti, kad reikalingas esi tik tol, kol darbuojiesi kaip arklys. Ir tu, kaip asmenybė, esi niekam neįdomus. Atėjęs šitoks suvokimas privertė labai susimąstyti.

Pasakojote, kad prieš sutikdama gyvenimo vyrą iš kitos Europos pusės, buvote ištekėjusi. Kodėl ši Jūsų laimė pasibaigė?

Jei atvirai, tuokiausi iš neturėjimo ką veikti (juokiasi). Mat tuo metu, būdama dvidešimt trijų, jau skaičiausi senmerge. Kad nebūtume sugyventiniai – susituokėme. Tik po parašo padėjimo supratau, kad padariau didžiausią nesąmonę. Jei tik būčiau mokėjusi skaityti ženklus... visi jie rodė, kad šioms jungtuvėms įvykti nelemta.

Mano buvusio vyro tėvai buvo nusiteikę prieš – nebuvau iš turtingos šeimos. Kai atvykome į santuokos rūmus, timptelėjome už durų rankenos – ogi užrakinta. Bet nieko, šiaip ne taip susituokėme. Aš moteris su charakteriu – galvojau, priprasiu. Tad kantriai bandėme šlifuotis, susigyventi. Sutarėme neblogai ir išgyvenome šešis metus kartu.

Visą laiką mūsų santuoką palaikė bendras tikslas – įsirenginėjome butą. Vyrą išleidau į mokslus, nes buvo be jokio išsilavinimo. Baigė vidurinę, įstojo į kolegiją Vilniuje. Ir tada išlindo tikrasis veidas. Pasidarė mokytas, protingas – pradėjo su manimi nesiskaityti. O kai baigėm remontuoti butą, dar ir nebeliko apie ką kalbėtis. Ir vieną dieną išėjau žiūrėti spektaklio „Lapė ir vynuogės“. Tada ir supratau, kad ne taip gyvenu, kad nesu savimi, nesu laisva. Tą dieną ir nusprendžiau, kad noriu skirtis. Supratau, kad jis ne mano žmogus. Supratau, kad nemyliu jo, nors nebuvo jis blogas žmogus.

Mano sprendimas jam buvo kaip iš giedro dangaus. Šokas. Ir tada tiek negerovių išlindo aikštėn iš jo pusės, kad nebeabejojau savo sprendimo teisingumu. Po bandymų mane su žeme sumaišyti, vėliau priversti persigalvoti, išsiskyrėm taikiai, likom draugais. Ir išsiskyrėm ne todėl, kad jis buvo lietuvis, o todėl, kad ne mano žmogus. Štai tokia ir istorija. Neskaitant to, kad buvo tu kitų – pasipiršusių, norinčių vesti, draugauti ir mylėti iki gyvenimo galo – kitos istorijos vertos juoko ir ašarų (juokiasi).

O ar dabar turite nuoširdžiai laimingų santykių receptą šeimoje?

Mes su vyru turime panašias laimingų santykių puoselėjimo versijas. Vyras ne kartą yra sakęs, kad santykiuose galioja trijų dalykų taisyklė, kurios komponentai – bendravimas, pasitikėjimas ir seksas. Šios taisyklės ir stengiamės laikytis. Labai svarbus komponentas – seksas. O ar jis geras, ar ne – ne tame esmė. Esmė artumas, miegojimas kartu. Jei to nebėra – šeimai gresia iširimas.

Kartą apturėjom tokią juokingą situaciją. Vienos šventės metu vyras padaugino alkoholio, todėl kai grįžome namo, aš tiesiog nuėjau miegoti į kitą kambarį. Norėjau išsimiegoti neuostydama alkoholio kvapo. Na, ir ką Jūs manote – vyras tylomis atslinko į mano kambarį aiškintis, kodėl taip elgiuosi. Kad neaštrinčiau situacijos, pasakiau, kad jis stipriai atsiduoda alkoholiu, o iš to girtumo net į dušą nenuėjo. Tai vyrukas atsikėlė, nusiprausė, išsivalė dantis ir atėjo kartu miegoti. Jam nesuvokiamas atrodė miegojimas atskirai – tai jam pranašavo pykčius, nesantaiką šeimoje.

O man atrodo, kad šeimoje svarbiausia neužmigti ant laurų ir nuolat džiaugtis, kad turim vienas kitą po šitiek metų vienatvės ir ilgų savo antrosios puselės paieškų.

Jūs – nuostabi moteris. Ačiū Jums už pasakojimą. Man, nuoširdžiai kalbant, labai patiko. Linkiu Jums neblėstančios šeimyninės meilės ir laimės.

Džiugu, kad patiko (šypsosi). Gal tikrai vieną dieną išsipildys mano slaptas noras parašyti knygą ir atsiras ją norinčių perskaityti. Visiems linkiu nesigėdyti savo jausmų ir nebijoti visa širdimi atvirai mylėti.

Dėja Tunaitytė, Anglija.lt

 (Komentarų: 5)