Specialistės patarimai: ar verta vaiką mokyti lietuvių kalbos gyvenant Anglijoje? 

Portalo Anglija.lt redakciją pasiekė laiškas, kuriame skaitytoja, 3-jų vaikų mama, Kornvalyje dirbanti lietuvių kalbos mokytoja, pasidalino savo pastebėjimais bei patarimais, kaip reikia vaikučius mokyti lietuvių kalbos gyvenat užsienio valstybėje. Mokytoja taip pat pabrėžė, jog gimtosios savo tėvų kalbos mokėjimas tikrai duos nemažai naudos jūsų vaikui ir ateityje, net jei jis savo ateities su Lietuva sieti ir neketins. 

Visas skaitytojos laiškas:

Šis tekstas skirtas ne tiems tėvams, kurie iš principo siekia atsiriboti patys ir atriboti savo vaikus nuo lietuvių kalbos arba tiems, kurie tikrai sąmoningai pasirenka nemokyti vaiko lietuviškai ir geba įtikinamai argumentuoti savo pasirinkimą. Šis tekstas - skeptikams, truputį pritingintiems, kartais abejojantiems, kartais abejingiems, nuolat nerandantiems laiko ir ... patys suprasite perskaitę. Rašydama nesiekiu ko nors sumenkinti ar įžeisti, tiesiog bandau susisteminti kai kurias tėvų baimes, mitus ir kalbėti atvirai. Mintis parašyti gimė po pokalbio su viena nuostabia nuostabios mokinės mama. Tikiuosi, nepavargsite skaityti.

,,Ne, tai tikrai neįmanoma!", Be šansų!", Ką jūs kalbat!", ,,Nesąmonė!" ,,Utopija!" - tokius ir panašius išsireiškimus turbūt tenka išgirsti dažnam, pabandžiusiam pasakyti, jog net ir gyvenant svečioje šalyje yra ne taip jau ir sunku pasiekti, kad tavo vaikas išmoktų/neužmirštų tėvų ir protėvių kalbos. Bet ar tikrai neįmanoma, kaip teigia skeptikai?..

Esu mama. 3 vaikų. Esu lietuvių kalbos mokytoja ir mokyklinio teatro režisierė pagal išsilavinimą bei turimą darbo patirtį Lietuvoje. Jau beveik šešerius metus emigracijoje dirbu su mažesnėmis ar didesnėmis grupėmis vaikų nuo 3 iki 13 metų. Dirbu ir individualiai. Teko padirbėti ir nuotoliniu būdu. Tad minėta aukščiau tema drąsiai galiu kalbėti remdamasi ne tik teorija, ne knygine išmintimi, o gyva, matyta, jausta, suvokta ir iščiupinėta asmenine patirtimi. Tiek kaip mokytojos, tiek kaip emigracijoje vaikus auginančios mamos.

Taigi va ir išdrįsiu pasakyti, kad NE, suteikti vaikui galimybę, netgi sakyčiau DOVANĄ mokėti savo tėvų ir protėvių kalbą nėra nei per daug sunku, nei neįmanoma. Tereikia vadovautis keliais esminiais paprastučiais principais ir sąžiningai jų laikytis:

1. Namuose kalbėti TIK lietuvių kalba (auksinė taisyklė Nr.1 );

2. Nelaikyti savo vaiko kvailučiu ir manyti, kad jam oi oi oi mažučiui kaip bus sunku, beveik juk ir neįmanoma atvykus gyventi į JK išmokti anglų kalbą, jeigu Jūs namuose su juo kalbėsite tik lietuviškai. Visi liudijimai ir patirtis rodo, kad ot ir ne, Jūsų vaikas ir be Jūsų pagalbos kuo gražiausiai ,,perkąs"naują kalbą lankydamas darželį ar mokyklą per minimum 3 mėnesius, maximum pusmetį ir ate ate mama, tėti, Jūs jo su savo dažnai laužyta anglų kalba jau ir norėdami nepagausit;

3. Tikėti savo vaiku ir nebijoti ,,apsunkinti" jo. Ne, leisdami jam užmiršti/nemokydami jo ar jo tėvų gimtosios kalbos (jeigu vaikas gimė užsienyje) Jūs tikrai nepadedate jam, o atvirkščiai - apvagiate jį tikrąja to žodžioprasme. Atminkite - Jūsų vaikas mielai paims iš Jūsų tiek, kiek jam visko vaikystėje duosite: jeigu duosite jam dvi kalbas, jis paims abi, jeigu tris – ir jas paims, netgi paims ir keturias - tik duokite jam (taip, pažįstu ne vieną vaiką, kuris puikiai kalba angliškai, lietuviškai, moka ispanų, rusų ar lenkų ir pan. Bet ne todėl, kad jie yra supergalių turintys vunderkindai, o todėl, kad jų tėvai jais tikėjo, pasitikėjo ir jiems padėjo)!

O jeigu ,,rūpestingieji tėveliai" jam vaikystėj duos TIK vieną kalbą, kad ,,oi oi oi kad tik mažučiukui pupuliukui nebūtų per daug sudėtinga" jis ir paims TIK tą vieną... Šitoje vietoje derėtų paminėti, kad turbūt daugumai nėra paslaptis (o gal ir paslaptis), kad įvairių kalbų mokymasis, ypatingai vaikystėje, kai vaikai yra dar labai imlūs, ypač lavina kritinį bei loginį mąstymą, dėmesio sutelkimą, minčių formulavimą bei reiškimą, ugdo kūrybiškumą. Moksliškai įrodyta, kad ankstyvas kelių kalbų mokymasis turi įtakos ir sėkmingam kitų dalykų mokymuisi.

Harvardo universiteto tyrimas įrodė, kad vaikai, kurie mokosi kelių kalbų, parodo daug geresnius rezultatus matematikos ir kalbų testų metu (gyvas to pavyzdys yra ir mano dukra, kuriai daug geriau sekasi mokytis ispanų kalbą negu jos klasės draugams, nes... ji puikiai moka lietuvių kalbą: ,,mama, na, ten visai nesunku, juk daug žodžių yra labai panašių į lietuviškus :-)". Taigi, kalbos turi daugybę tarpusavio sąsajų, panašių žodžių ir kuo daugiau Jūsų mažasis/-oji mokės kalbų, tuo lengviau jiems bus krimsti visus kitus mokslus ir įkasti kitas kalbas ateityje;

4. Skaitykite savo vaikui arba leiskite jam klausytis lietuviškų pasakų, dainų, žiūrėti animaciją, filmus lietuvių kalba. Tai tikrai nereikalauja ypatingų pastangų ir neatims iš Jūsų brangaus laiko. Netgi jeigu tarpusavyje kalbate lietuviškai, vis tiek skaitykite (kol pats dar nemoka), nes namuose mes dažniausiai kalbame tik buitine kalba, o knygose jam atsivers visai kitoks, jo pažinimą dar labiau praplėsiantis žodyno klodas;

5. Nestatykite savo darbų/laisvalaikio/pramogų/finansų aukščiau SAVO vaiko: Oi, dabar dirbu, negaliu; oi, tai dabar mums trūksta pinigėlių, nes mamytei būtinai reikia 14-to naujo palto ir dar kartą per du mėnesius nusidažyti plaukus duck egg blue spalva (hmm, įdomu būtų tokią pamatyti), o tėčiui būtina nusipirkti dar vieną Jack Daniels butelį į kolekciją (arba, deja, ne į kolekciją), o tavo, vaikeli, poreikiai palauks.

NE! Mūsų atsakomybė už savo vaikus ir jų ateitį nelaukia. O kalbant konkrečiai apie kalbą, tai Jūsų vaikas auga ir jis nelauks, kol Jūs išbandysit visas paletės spalvas pas kirpėją, kol išragausit visus stipriuosius ir silpnuosius gėrimus arba nudirbsit visus darbus, kol rasit minutę jam paskaityti knygą arba atrasit laiko ir atliekamą svarą jį nuvesti pas lietuvių kalbos mokytoją.

Jūsų vaikas AUGA. Kai jam 5-eri ar 7-eri metai, jis mielai ims iš Jūsų visas dovanas, tame tarpe ir žinių, bet kai jam bus 12 ar 14 metų, patikėkit, kad ir kaip norėsit, jam turbūt jau neįgrūsit to, ko nedavėt anksčiau... (o kalbant paprastai - kuo anksčiau pradėsit savo vaiką mokyti lietuvių kalbos, tuo geresnių rezultatų sulauksit. Kai jis bus paauglys, jis galimai jau nenorės ne tik kalbos, bet ir apskritai mokytis (žinoma, neabsoliutinu);

6. Nemanykit, kad ,,ai, tai va mes čia dar ką tik atvažiavom į tą Angliją, tai va tegul per kelis metus išmoks jis tą anglų kalbą, o tada matysim, gal sugrįšim ir prie tos lietuvių kalbos..." Ne, nematysit. Traukinys jau bus nuvažiavęs. Tik jo uodegą jau matysit... Išlaikyti tai, ką turi, yra nepalyginamai lengviau, negu vėl stengtis susigrąžinti tai, ką buvai užmetęs/išmetęs. Kalbos mokymasis turi būti nenutrūkstamas procesas. Tik tada bus rezultatas;

7. Neklausykite kai kurių (ačiūdie, turbūt mažumos) anglų mokyklų mokytojų, kurie vos ne iš kėdės išvirsta, kai pasakai, kad namuose kalbi lietuviškai ir tavo vaikai moka rašyti ir skaityti gimtąja kalba): ,,Oi, sorry, tai pakenks jo English žinioms (apvalios iš siaubo akys)". Visiškas bullshit (persiprašau)! Ne paslaptis, kad dauguma anglų moka tik anglų (ir australų, kaip kad patys mėgsta pajuokauti) kalbą ir kitos pasaulio kalbos jiems neegzistuoja, o jų ispanų arba prancūzų kalbų (jų dažniausiai jie mokosi mokyklose) mokėjimas apsiriboja tik labai žemo lygio žiniomis, tad jie tikrai nėra geriausi patarėjai šiuo klausimu;

8. Neišsigąskite, jeigu pradžioje vaikas kalbėdamas įmaišys kelių kalbų žodžių. Tai dažnai neišvengiamas dalykas. Bet jis laikinas. Labai greitai vaikas atsirinks, kas, kam, kur ir kodėl priklauso. Tik turėkit kantrybės ir ne pulkit taisyti vaiką, kai ką nors pasako ne taip, o tiesiog ramiai atkartokit sakinį taisyklingai;

9. Kalbos mokėjimas neapsiriboja vien sakytine kalba. Mokykite savo vaiką ir rašyti bei skaityti. Šie dalykai vienas nuo kito neatsiejami - lavinant vieną, lavės ir kiti. O lavėjant visiems trims komponentams, lavės bendras vaiko mąstymo, suvokimo ir pasaulio pažinimo lygis;

10. Nesvarbu, ar Jūsų vaikas gims užsienyje, ar į kitą šalį išvyksite kai jam bus 5-eri ar 10 metų, kalbėkite su juo TIK lietuviškai. Dažnai girdžiu: ,,oi oi oi jie (vaikai) tarpusavyje kalbasi angliškai ir nieko negaliu padaryti".Atleiskite, tėveliai, bet ar taip pat sakysite, kai Jūsų mažametis vaikas, pvz., norės grįžti namo iš draugo 1 val. nakties: ,,oi, aš nieko negaliu jam padaryti". GALIT. JEIGU NORIT. Tarkitės su vaiku. Kalbėkitės, kodėl jo prašote taip daryti arba nedaryti. Kodėl prašote namuose tarpusavyje kalbėtis tik lietuvių kalba. Vaikai mėgsta susitarimus ir jų dažniausiai laikosi, jeigu jų nuosekliai laikomasi iš abiejų pusių ir jiems yra deramai išaiškinamas jų reikalingumas;

11. Jeigu norite, kad vaikas išmoktų skaityti, rašyti, pagilintų savo buitinio lygmens kalbą, susipažintų su Lietuvos istorija, tradicijomis, bet pats tikrai neturite tam nei laiko, nei reikiamų žinių, kreipkitės į specialistą - į mokytoją, kurį tikrai savo gyvenamoje aplinkoje įmanoma surasti, arba lietuviškas mokyklėles, kurių užsienyje, ypač didmiesčiuose, tikrai apstu. Tačiau vėlgi – nesitikėkite, kad pradėjęs lankyti pamokas jis po pusmečio Jums jau neužsikirsdamas deklamuos ,,Anykščių šilelį‘‘ ir rašys Jums žinutes tik lietuvių kalba, jeigu Jūs namuose ir toliau bendrausite su juo tik angliškai ir PATS nedėsite nė menkiausių pastangų ugdyto jo kalbos žinias. Pastangos turi būti abipusės – tiek iš mokytojo, tiek iš tėvų pusės – tik tada pasieksite norimą rezultatą.

Turėjau mokinę, kurią tėvai beveik visiškai nekalbančią lietuviškai atvedė mokytis, kai jai buvo 7-eri: ,,dabar jau suprantame, kad padarėme klaidą leisdami jai namuose bendrauti tik angliškai...Bet planuojame grįžti į Lietuvą, todėl norime ją išmokyti lietuvių kalbos‘‘. Ir štai vos po pusmečio kassavaitinių pamokų po kelias valandas, po tėvų tvirto apsisprendimo ir sistemingo raginimo, kad mergaitė namuose kalbėtų tik lietuviškai, po stebėtino pačios mergaitės noro išmokti ir įdėtų pastangų, ji jau kalbėjo gražiais lietuviškais sakiniais, pramoko rašyti ir skaityti. Deja, tokių istorijų nedaug, nes, deja, būtent tėvams dažniausiai pritrūksta valios ir noro motyvuoti savo vaiką mokytis lietuvių kalbos...

12. Sudarykite sąlygas vaikams vasarą bent kelias savaites - mėnesį pabūti Lietuvoje. Natūrali aplinka - pats geriausias mokytojas;

13. Nebūkite tikri, kad vaikas užaugęs tikrai Jums padėkos, jog vaikystėje, turėdami visas galimybes, nesudarėte jam sąlygų išmokti lietuvių kalbą...Jūsų vaiko keliai nežinomi. Jie gali jį nuvesti atgal į tą šalį, iš kurios išvyko būdamas mažas arba kurioje gimėte Jūs, bet ne Jis. Aš, kaip mama, tikrai ateityje nenoriu sulaukti priekaištų: ,,mam, kodėl neišmokei manęs lietuvių kalbos?! Ar supranti, kokia man dabar gėda, kad negaliu susikalbėti su man patinkančiu vaikinu iš Lietuvos/ su ta nuostabia geltonkase mergina (nes na, pvz., ji mokykloje mokėsi tik prancūzų kalbą), kad negaliu suprasti, ką man šnabžda mano seno seno žilagalvio senelio lūpos, ką man sako tomis giliomis kaip du ežerai, pilnomis patirties ir švelnumo akimis į mane žvelgianti senelė... Mama, tėti, kodėl NEIŠMOKĖT?!.."

14. Ir paskutinis punktas. Kas mus pažįsta, žino, jog vienas iš mūsų dvynių gimė su tam tikra neurologine patologija - dyspraxia, kuri ypač paveikė jo gebėjimą išmokti kalbėti. Po ilgų darbo su juo metų jis aiškiau ir daugiau kalbėti pradėjo tik šiemet, sulaukęs 9-erių. Ir visos su juo čia, JK, dirbusios kalbos specialistės vieningai sutarė, jog tai, jog jis - dvikalbis, kalbėjimo mokymosi procese jam tik pliusas, o ne minusas (kai jis negalėdavo ištarti žodžio viena kalba, jis jį sakydavo kita). Ir šiandien jis jau kalba DVIEM kalbom. Namuose -

lietuvių, mokykloje - anglų (žinoma, dar ne taip, kaip visi likusieji vaikai, nes jo kalbos sutrikimas nėra išaugamas ar lengvai išsprendžiamas – mūsų sūnaus laukia dar ilgas mokymosi kelias - galbūt net visą likusį jo gyvenimą...). Bet iš savo vaiko, kuris prieš metus, būdamas 8-erių, tik pavienius žodžius vos vos ištardavo, šiandien girdėdami: ,,mama, šitas kelelis niekada nesibaigia" arba ,,čia ne lyja, o lynoja", matydami, kad jis jau net ne šiaip kalba, o jaučia ir naudoja net stilistinius lietuvių kalbos žodžių atspalvius, jaučiame tik begalinį džiaugsmą ir pasididžiavimą juo...

Ir todėl, atleiskite, bet nepatikėsiu nė vienu, kuris teigia, kad išsaugoti gimtąją kalbą emigracijoje yra neįmanoma. Turint noro, suvokiant savo dabartinių veiksmų svarbą vaiko ateičiai, įdėjus pastangų ir valios - įmanoma VISKAS. Nes jeigu dvi kalbas galėjo išmokti vaikas, kuris turi sunkų ir retą kalbos sutrikimą bei mokymosi sunkumų apskritai, tikrai gali VISI!

P.S. Paskutinis punktas, kaip ir kai kurie kiti, žinoma, tinka ne visiems įvairių raidos sutrikimų turintiems vaikiukams, bet tikrai tinka VISIEMS jų neturintiems. Ir pirmiausia - jų tėvams.

P.P.S. Visi punktai tinka ir mišrioms šeimoms, kuriose tėvai yra skirtingų tautybių. Jeigu jie abu nuo mažens kalbės su vaiku savo gimtąja kalba - vaikui visai nesunkiai, įdėjus minimaliai pastangų, bus įteikta pati nuostabiausia dovana - daugiakalbystė.

Inga Štreimikienė

Portalo Anglija.lt redakciją pasiekė laiškas, kuriame skaitytoja, 3-jų vaikų mama, Kornvalyje dirbanti lietuvių kalbos mokytoja, pasidalino savo pastebėjimais bei patarimais, kaip reikia vaikučius mokyti lietuvių kalbos gyvenat užsienio valstybėje. Mokytoja taip pat pabrėžė, jog gimtosios savo tėvų kalbos mokėjimas tikrai duos nemažai naudos jūsų vaikui ir ateityje, net jei jis savo ateities su Lietuva sieti ir neketins. 

Visas skaitytojos laiškas:

Šis tekstas skirtas ne tiems tėvams, kurie iš principo siekia atsiriboti patys ir atriboti savo vaikus nuo lietuvių kalbos arba tiems, kurie tikrai sąmoningai pasirenka nemokyti vaiko lietuviškai ir geba įtikinamai argumentuoti savo pasirinkimą. Šis tekstas - skeptikams, truputį pritingintiems, kartais abejojantiems, kartais abejingiems, nuolat nerandantiems laiko ir ... patys suprasite perskaitę. Rašydama nesiekiu ko nors sumenkinti ar įžeisti, tiesiog bandau susisteminti kai kurias tėvų baimes, mitus ir kalbėti atvirai. Mintis parašyti gimė po pokalbio su viena nuostabia nuostabios mokinės mama. Tikiuosi, nepavargsite skaityti.

,,Ne, tai tikrai neįmanoma!", Be šansų!", Ką jūs kalbat!", ,,Nesąmonė!" ,,Utopija!" - tokius ir panašius išsireiškimus turbūt tenka išgirsti dažnam, pabandžiusiam pasakyti, jog net ir gyvenant svečioje šalyje yra ne taip jau ir sunku pasiekti, kad tavo vaikas išmoktų/neužmirštų tėvų ir protėvių kalbos. Bet ar tikrai neįmanoma, kaip teigia skeptikai?..

Esu mama. 3 vaikų. Esu lietuvių kalbos mokytoja ir mokyklinio teatro režisierė pagal išsilavinimą bei turimą darbo patirtį Lietuvoje. Jau beveik šešerius metus emigracijoje dirbu su mažesnėmis ar didesnėmis grupėmis vaikų nuo 3 iki 13 metų. Dirbu ir individualiai. Teko padirbėti ir nuotoliniu būdu. Tad minėta aukščiau tema drąsiai galiu kalbėti remdamasi ne tik teorija, ne knygine išmintimi, o gyva, matyta, jausta, suvokta ir iščiupinėta asmenine patirtimi. Tiek kaip mokytojos, tiek kaip emigracijoje vaikus auginančios mamos.

Taigi va ir išdrįsiu pasakyti, kad NE, suteikti vaikui galimybę, netgi sakyčiau DOVANĄ mokėti savo tėvų ir protėvių kalbą nėra nei per daug sunku, nei neįmanoma. Tereikia vadovautis keliais esminiais paprastučiais principais ir sąžiningai jų laikytis:

1. Namuose kalbėti TIK lietuvių kalba (auksinė taisyklė Nr.1 );

2. Nelaikyti savo vaiko kvailučiu ir manyti, kad jam oi oi oi mažučiui kaip bus sunku, beveik juk ir neįmanoma atvykus gyventi į JK išmokti anglų kalbą, jeigu Jūs namuose su juo kalbėsite tik lietuviškai. Visi liudijimai ir patirtis rodo, kad ot ir ne, Jūsų vaikas ir be Jūsų pagalbos kuo gražiausiai ,,perkąs"naują kalbą lankydamas darželį ar mokyklą per minimum 3 mėnesius, maximum pusmetį ir ate ate mama, tėti, Jūs jo su savo dažnai laužyta anglų kalba jau ir norėdami nepagausit;

3. Tikėti savo vaiku ir nebijoti ,,apsunkinti" jo. Ne, leisdami jam užmiršti/nemokydami jo ar jo tėvų gimtosios kalbos (jeigu vaikas gimė užsienyje) Jūs tikrai nepadedate jam, o atvirkščiai - apvagiate jį tikrąja to žodžioprasme. Atminkite - Jūsų vaikas mielai paims iš Jūsų tiek, kiek jam visko vaikystėje duosite: jeigu duosite jam dvi kalbas, jis paims abi, jeigu tris – ir jas paims, netgi paims ir keturias - tik duokite jam (taip, pažįstu ne vieną vaiką, kuris puikiai kalba angliškai, lietuviškai, moka ispanų, rusų ar lenkų ir pan. Bet ne todėl, kad jie yra supergalių turintys vunderkindai, o todėl, kad jų tėvai jais tikėjo, pasitikėjo ir jiems padėjo)!

O jeigu ,,rūpestingieji tėveliai" jam vaikystėj duos TIK vieną kalbą, kad ,,oi oi oi kad tik mažučiukui pupuliukui nebūtų per daug sudėtinga" jis ir paims TIK tą vieną... Šitoje vietoje derėtų paminėti, kad turbūt daugumai nėra paslaptis (o gal ir paslaptis), kad įvairių kalbų mokymasis, ypatingai vaikystėje, kai vaikai yra dar labai imlūs, ypač lavina kritinį bei loginį mąstymą, dėmesio sutelkimą, minčių formulavimą bei reiškimą, ugdo kūrybiškumą. Moksliškai įrodyta, kad ankstyvas kelių kalbų mokymasis turi įtakos ir sėkmingam kitų dalykų mokymuisi.

Harvardo universiteto tyrimas įrodė, kad vaikai, kurie mokosi kelių kalbų, parodo daug geresnius rezultatus matematikos ir kalbų testų metu (gyvas to pavyzdys yra ir mano dukra, kuriai daug geriau sekasi mokytis ispanų kalbą negu jos klasės draugams, nes... ji puikiai moka lietuvių kalbą: ,,mama, na, ten visai nesunku, juk daug žodžių yra labai panašių į lietuviškus :-)". Taigi, kalbos turi daugybę tarpusavio sąsajų, panašių žodžių ir kuo daugiau Jūsų mažasis/-oji mokės kalbų, tuo lengviau jiems bus krimsti visus kitus mokslus ir įkasti kitas kalbas ateityje;

4. Skaitykite savo vaikui arba leiskite jam klausytis lietuviškų pasakų, dainų, žiūrėti animaciją, filmus lietuvių kalba. Tai tikrai nereikalauja ypatingų pastangų ir neatims iš Jūsų brangaus laiko. Netgi jeigu tarpusavyje kalbate lietuviškai, vis tiek skaitykite (kol pats dar nemoka), nes namuose mes dažniausiai kalbame tik buitine kalba, o knygose jam atsivers visai kitoks, jo pažinimą dar labiau praplėsiantis žodyno klodas;

5. Nestatykite savo darbų/laisvalaikio/pramogų/finansų aukščiau SAVO vaiko: Oi, dabar dirbu, negaliu; oi, tai dabar mums trūksta pinigėlių, nes mamytei būtinai reikia 14-to naujo palto ir dar kartą per du mėnesius nusidažyti plaukus duck egg blue spalva (hmm, įdomu būtų tokią pamatyti), o tėčiui būtina nusipirkti dar vieną Jack Daniels butelį į kolekciją (arba, deja, ne į kolekciją), o tavo, vaikeli, poreikiai palauks.

NE! Mūsų atsakomybė už savo vaikus ir jų ateitį nelaukia. O kalbant konkrečiai apie kalbą, tai Jūsų vaikas auga ir jis nelauks, kol Jūs išbandysit visas paletės spalvas pas kirpėją, kol išragausit visus stipriuosius ir silpnuosius gėrimus arba nudirbsit visus darbus, kol rasit minutę jam paskaityti knygą arba atrasit laiko ir atliekamą svarą jį nuvesti pas lietuvių kalbos mokytoją.

Jūsų vaikas AUGA. Kai jam 5-eri ar 7-eri metai, jis mielai ims iš Jūsų visas dovanas, tame tarpe ir žinių, bet kai jam bus 12 ar 14 metų, patikėkit, kad ir kaip norėsit, jam turbūt jau neįgrūsit to, ko nedavėt anksčiau... (o kalbant paprastai - kuo anksčiau pradėsit savo vaiką mokyti lietuvių kalbos, tuo geresnių rezultatų sulauksit. Kai jis bus paauglys, jis galimai jau nenorės ne tik kalbos, bet ir apskritai mokytis (žinoma, neabsoliutinu);

6. Nemanykit, kad ,,ai, tai va mes čia dar ką tik atvažiavom į tą Angliją, tai va tegul per kelis metus išmoks jis tą anglų kalbą, o tada matysim, gal sugrįšim ir prie tos lietuvių kalbos..." Ne, nematysit. Traukinys jau bus nuvažiavęs. Tik jo uodegą jau matysit... Išlaikyti tai, ką turi, yra nepalyginamai lengviau, negu vėl stengtis susigrąžinti tai, ką buvai užmetęs/išmetęs. Kalbos mokymasis turi būti nenutrūkstamas procesas. Tik tada bus rezultatas;

7. Neklausykite kai kurių (ačiūdie, turbūt mažumos) anglų mokyklų mokytojų, kurie vos ne iš kėdės išvirsta, kai pasakai, kad namuose kalbi lietuviškai ir tavo vaikai moka rašyti ir skaityti gimtąja kalba): ,,Oi, sorry, tai pakenks jo English žinioms (apvalios iš siaubo akys)". Visiškas bullshit (persiprašau)! Ne paslaptis, kad dauguma anglų moka tik anglų (ir australų, kaip kad patys mėgsta pajuokauti) kalbą ir kitos pasaulio kalbos jiems neegzistuoja, o jų ispanų arba prancūzų kalbų (jų dažniausiai jie mokosi mokyklose) mokėjimas apsiriboja tik labai žemo lygio žiniomis, tad jie tikrai nėra geriausi patarėjai šiuo klausimu;

8. Neišsigąskite, jeigu pradžioje vaikas kalbėdamas įmaišys kelių kalbų žodžių. Tai dažnai neišvengiamas dalykas. Bet jis laikinas. Labai greitai vaikas atsirinks, kas, kam, kur ir kodėl priklauso. Tik turėkit kantrybės ir ne pulkit taisyti vaiką, kai ką nors pasako ne taip, o tiesiog ramiai atkartokit sakinį taisyklingai;

9. Kalbos mokėjimas neapsiriboja vien sakytine kalba. Mokykite savo vaiką ir rašyti bei skaityti. Šie dalykai vienas nuo kito neatsiejami - lavinant vieną, lavės ir kiti. O lavėjant visiems trims komponentams, lavės bendras vaiko mąstymo, suvokimo ir pasaulio pažinimo lygis;

10. Nesvarbu, ar Jūsų vaikas gims užsienyje, ar į kitą šalį išvyksite kai jam bus 5-eri ar 10 metų, kalbėkite su juo TIK lietuviškai. Dažnai girdžiu: ,,oi oi oi jie (vaikai) tarpusavyje kalbasi angliškai ir nieko negaliu padaryti".Atleiskite, tėveliai, bet ar taip pat sakysite, kai Jūsų mažametis vaikas, pvz., norės grįžti namo iš draugo 1 val. nakties: ,,oi, aš nieko negaliu jam padaryti". GALIT. JEIGU NORIT. Tarkitės su vaiku. Kalbėkitės, kodėl jo prašote taip daryti arba nedaryti. Kodėl prašote namuose tarpusavyje kalbėtis tik lietuvių kalba. Vaikai mėgsta susitarimus ir jų dažniausiai laikosi, jeigu jų nuosekliai laikomasi iš abiejų pusių ir jiems yra deramai išaiškinamas jų reikalingumas;

11. Jeigu norite, kad vaikas išmoktų skaityti, rašyti, pagilintų savo buitinio lygmens kalbą, susipažintų su Lietuvos istorija, tradicijomis, bet pats tikrai neturite tam nei laiko, nei reikiamų žinių, kreipkitės į specialistą - į mokytoją, kurį tikrai savo gyvenamoje aplinkoje įmanoma surasti, arba lietuviškas mokyklėles, kurių užsienyje, ypač didmiesčiuose, tikrai apstu. Tačiau vėlgi – nesitikėkite, kad pradėjęs lankyti pamokas jis po pusmečio Jums jau neužsikirsdamas deklamuos ,,Anykščių šilelį‘‘ ir rašys Jums žinutes tik lietuvių kalba, jeigu Jūs namuose ir toliau bendrausite su juo tik angliškai ir PATS nedėsite nė menkiausių pastangų ugdyto jo kalbos žinias. Pastangos turi būti abipusės – tiek iš mokytojo, tiek iš tėvų pusės – tik tada pasieksite norimą rezultatą.

Turėjau mokinę, kurią tėvai beveik visiškai nekalbančią lietuviškai atvedė mokytis, kai jai buvo 7-eri: ,,dabar jau suprantame, kad padarėme klaidą leisdami jai namuose bendrauti tik angliškai...Bet planuojame grįžti į Lietuvą, todėl norime ją išmokyti lietuvių kalbos‘‘. Ir štai vos po pusmečio kassavaitinių pamokų po kelias valandas, po tėvų tvirto apsisprendimo ir sistemingo raginimo, kad mergaitė namuose kalbėtų tik lietuviškai, po stebėtino pačios mergaitės noro išmokti ir įdėtų pastangų, ji jau kalbėjo gražiais lietuviškais sakiniais, pramoko rašyti ir skaityti. Deja, tokių istorijų nedaug, nes, deja, būtent tėvams dažniausiai pritrūksta valios ir noro motyvuoti savo vaiką mokytis lietuvių kalbos...

12. Sudarykite sąlygas vaikams vasarą bent kelias savaites - mėnesį pabūti Lietuvoje. Natūrali aplinka - pats geriausias mokytojas;

13. Nebūkite tikri, kad vaikas užaugęs tikrai Jums padėkos, jog vaikystėje, turėdami visas galimybes, nesudarėte jam sąlygų išmokti lietuvių kalbą...Jūsų vaiko keliai nežinomi. Jie gali jį nuvesti atgal į tą šalį, iš kurios išvyko būdamas mažas arba kurioje gimėte Jūs, bet ne Jis. Aš, kaip mama, tikrai ateityje nenoriu sulaukti priekaištų: ,,mam, kodėl neišmokei manęs lietuvių kalbos?! Ar supranti, kokia man dabar gėda, kad negaliu susikalbėti su man patinkančiu vaikinu iš Lietuvos/ su ta nuostabia geltonkase mergina (nes na, pvz., ji mokykloje mokėsi tik prancūzų kalbą), kad negaliu suprasti, ką man šnabžda mano seno seno žilagalvio senelio lūpos, ką man sako tomis giliomis kaip du ežerai, pilnomis patirties ir švelnumo akimis į mane žvelgianti senelė... Mama, tėti, kodėl NEIŠMOKĖT?!.."

14. Ir paskutinis punktas. Kas mus pažįsta, žino, jog vienas iš mūsų dvynių gimė su tam tikra neurologine patologija - dyspraxia, kuri ypač paveikė jo gebėjimą išmokti kalbėti. Po ilgų darbo su juo metų jis aiškiau ir daugiau kalbėti pradėjo tik šiemet, sulaukęs 9-erių. Ir visos su juo čia, JK, dirbusios kalbos specialistės vieningai sutarė, jog tai, jog jis - dvikalbis, kalbėjimo mokymosi procese jam tik pliusas, o ne minusas (kai jis negalėdavo ištarti žodžio viena kalba, jis jį sakydavo kita). Ir šiandien jis jau kalba DVIEM kalbom. Namuose -

lietuvių, mokykloje - anglų (žinoma, dar ne taip, kaip visi likusieji vaikai, nes jo kalbos sutrikimas nėra išaugamas ar lengvai išsprendžiamas – mūsų sūnaus laukia dar ilgas mokymosi kelias - galbūt net visą likusį jo gyvenimą...). Bet iš savo vaiko, kuris prieš metus, būdamas 8-erių, tik pavienius žodžius vos vos ištardavo, šiandien girdėdami: ,,mama, šitas kelelis niekada nesibaigia" arba ,,čia ne lyja, o lynoja", matydami, kad jis jau net ne šiaip kalba, o jaučia ir naudoja net stilistinius lietuvių kalbos žodžių atspalvius, jaučiame tik begalinį džiaugsmą ir pasididžiavimą juo...

Ir todėl, atleiskite, bet nepatikėsiu nė vienu, kuris teigia, kad išsaugoti gimtąją kalbą emigracijoje yra neįmanoma. Turint noro, suvokiant savo dabartinių veiksmų svarbą vaiko ateičiai, įdėjus pastangų ir valios - įmanoma VISKAS. Nes jeigu dvi kalbas galėjo išmokti vaikas, kuris turi sunkų ir retą kalbos sutrikimą bei mokymosi sunkumų apskritai, tikrai gali VISI!

P.S. Paskutinis punktas, kaip ir kai kurie kiti, žinoma, tinka ne visiems įvairių raidos sutrikimų turintiems vaikiukams, bet tikrai tinka VISIEMS jų neturintiems. Ir pirmiausia - jų tėvams.

P.P.S. Visi punktai tinka ir mišrioms šeimoms, kuriose tėvai yra skirtingų tautybių. Jeigu jie abu nuo mažens kalbės su vaiku savo gimtąja kalba - vaikui visai nesunkiai, įdėjus minimaliai pastangų, bus įteikta pati nuostabiausia dovana - daugiakalbystė.

Inga Štreimikienė

 (Komentarų: 4)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai: