Vytautas Kraujalis Anglija.lt Prieš trejus metus darbe įvykusią nelaimę Gintautas prisimins visą gyvenimą. Dalinai nedarbingu tapęs vyras turėjo iškęsti ne tik fizinius skausmus, operaciją bei ilgą reabilitacijos periodą, bet ir cinišką buvusių darbdavių abejingumą. Sunkias traumas patyręs vyras nepalūžo ir dėl teisybės kovoja teisme. Apie 2005 metų rugpjūčio mėnesį darbe nukentėjusį Gintautą Anglija.lt jau rašė prieš kelias savaites. Tąkart Britanijos spaudoje pasirodė pranešimai apie teismo procesą, kuriame pastatų griovimu užsiimančios bendrovės „SJB Plant“ vadovas Stephenas Badcockas už darbų saugos pažeidimus, lėmusius lietuvio traumą, nubaustas 12,5 tūkstančių svarų bauda. Anglija.lt pavyko susisiekti su p. Gintautu ir pasikalbėti apie jo gyvenimą pakeitusią nelaimę. Bijodamas nepakenkti tebesitęsiančiam teisminiam procesui, vyras pageidavo neviešinti jo pavardės. Sunki pradžia Britanijoje Dirbti į Jungtinę Karalystę Gintautas kartu su žmona Daiva ir vienu draugu atvyko 2005 metų kovą. Lietuviška įdarbinimo agentūra jiems buvo pasiūliusi darbą gėlyne, tačiau vos atvažiavus į Britaniją paaiškėjo, jog darbdavys juos apgavo. Sužinoję, kad iš kitų darbuotojų atiminėjami pasai, lietuviai nieko nelaukę sėdo į autobusą ir spruko į Londoną. Čia trijulė, padedama pažįstamų bei giminaičių, ir įsikūrė. Kaip pasakoja Gintautas, pradžia buvusi sudėtinga - sunkiai sekėsi susirasti darbą. Galiausiai gavęs pasiūlymą nelegaliai padirbėti pastatų griovimu užsiimančioje įmonėje, vyras apsidžiaugė. Gintautui už sunkų fizinį visos dienos darbą įmonė mokėdavo 35 svarus, tačiau pasak lietuvio, jis džiaugėsi apskritai turėdamas bent menką pajamų šaltinį: „Žinote, kai esi be darbo ir gauni kokį pasiūlymą, džiaugiesi, kad tau pinigus moka. Man ne tiek ir svarbu buvo ar aš dirbu legaliai ar ne, tad ir nesidomėjau – savo darbą padarydavau ir viskas.“ Nors apie darbą griovimo įmonėje Gintautas sužinojo per tautietį, tačiau čia jį įdarbino albanų kilmės vyras, kuris, kaip lietuvis išsiaiškino vėliau, už darbuotojus gaudavo po 60 svarų per dieną. Neturėjo darbo sutarčių ir leidimų Nelaimė, per kurią rimtus sužalojimus patyrė Gintautas įvyko jam dirbant antrame bendrovės objekte Kilburno rajone. „Kaip supratau, pastate, kur pradėjau dirbti, anksčiau buvo įsikūrę ofisai. Namas jau buvo išvalytas, tad mums tereikėjo nuimti radiatorius bei išardyti stogą - tai pagrindinis darbas griaunant namus, kurį tenka atlikti rankomis“ - apie buvusio darbo ypatumus pasakoja lietuvis. Anot jo, išardžius vamzdynus, surinktą metalo laužą įmonė parduoda, o iš sveikatai kenksmingo asbesto pagamintus šiferio lakštus išveža į saugią vietą. Gintatuo teigimu, darbų sauga įmonėje buvo pasibaisėtina: „vienas darbuotojas, dar prieš man nutikusią nelaimę vos nenusisuko sprando. Nešdamas šiferį jis įlūžo pro stogą, tačiau laimei, vaikinas spėjo laiku išskėsti rankas ir užsikabinti už stogo karkaso.Visa tai įvyko maždaug dešimties metrų aukštyje, tad jei vyras būtų nespėjęs užsikabinti, aišku, kuo visa tai būtų baigęsi. Darbdaviai, sužinoję apie šį incidentą, suskubo rūpintis ne darbų sauga, o pasistengė jau kitą dieną darbuotoją atleisti – neva šis nemoka saugiai dirbti.“ Ta diena, kai buvo sužalotas Gintautas, nesiskyrė nuo kitų darbo dienų. „Mes jau buvome nulupę šiferį nuo stogo, viską išnešę iš vidaus, išmontavom vamzdynus, išėmėm langus. Buvo likę tik namo griaučiai“ - pasakoja vyras. „Tuo metu, kai griovimo mašinos vairuotojas mūsų neperspėjęs pajudino stogą, mes buvome viduje. Pajutau, kad kažkas negerai, kažkas virsta. Tuo momentu mes buvome dviese. Savo kolegai liepiau staigiai bėgti ir pats išlėkiau į kiemą. Ant šaligatvio prie namo buvo apsauginė tvorelė, tad aš išbėgau net už jos į gatvę, tačiau krentanti stogo ir sienos dalis mane vis tiek „pagavo“. Po smūgio daugiau nieko neatsimenu. Tik vėliau mačiau nuotraukas, kur aš gulėjau ir kaip viskas atrodė“ - nelaimę prisimena Gintautas. Kaip vėliau paaiškėjo teisme, griovimo mašiną valdęs vyras tokiam darbui neturėjo leidimo. Pasak lietuvio, jis nesitikėjo, jog griaunama pastato dalis nuvirs į gatvę: „jei būčiau likęs viduje, kaip padarė mano bendradarbis, dar ir šiandien būčiau sveikas, tačiau įvykio metu turėjau vienintelę mintį – išbėgsiu į lauką ir čia būsiu saugus. Praktiškai visos duženos sukrito ant važiuojamosios dalies, tad gerai, kad pro šalį nėjo daugiau žmonių. Jei būtų koks vaikas pasitaikęs, tai jam būtų viskas“ - pasakoja nelaimės metu šalmą ir darbinius rūbus dėvėjęs Gintautas. Tapo nedarbingu Iškart po nelaimės į įvykio vietą atvažiavo policija, darbo inspekcija bei greitoji medicinos pagalba, kuri vyrą nugabeno į Paddingtone esančią St Mary's ligoninę. Čia intensyvios terapijos skyriuje jis praleido 6 paras. Ligoninėje Gintautui atlikta operacija. Nelaimės metu vyrui trūko kaklo slanksteliai, todėl buvo uždėtas specialus įtvaras visiškai neleidžiantis pajudinti galvos. Metalinį rėmą laikė į galvą įsukti varžtai, tačiau net du kartus palikdami net ir po trijų metų aiškiai matomus randus jie ištrūko ir Gintautas buvo priverstas kviesti greitąją pagalbą. Judėjimą itin apsunkinantį metalinį rėmą lietuvis nešiojo tris mėnesius, iki tol, kol jis pakeistas plastmasiniu kaklo įtvaru. Iš viso ligoninėje vyras pragulėjo beveik dešimt dienų – į namus išleistas tik tuomet, kai jau pats sugebėjo vaikščioti: „pirmus žingsnius turėjau žengti po nelaimės praėjus penkioms dienoms, tačiau to padaryti be slaugių pagalbos aš tiesiog nepajėgiau.“ Nelaimės metu krentančios duženos Gintautui taip pat sužalojo ranką, sulaužė tris šonkaulius. „Dar ir dabar alkūnėje likęs gumbas, o lipant laiptais duria tikriausiai neteisingai sugijęs šonkaulis“ - pasakoja lietuvis. Dėl patirtos traumos jis tapo iš dalies nedarbingu - nebegali atlikti daugiau fizinių pastangų reikalaujančio darbo, sportuoti. Anot vyro, nuo nelaimės praėjus trims metams didelių skausmų jis nebejaučia, tačiau vieną ar kitą kūno vietą paskauda dažnai. Po įvykio Gintautą tikrino trys medicininės komisijos, kurios ir nustatė, jog lietuvis dėl traumos dalinai prarado darbingumą: „į medikus kreipiausi ir su prašymu pripažinti mane neįgaliu, tačiau komisija nusprendė, jog tam tikrą darbą aš vis tik dar galiu dirbti ir mano prašymo nepatenkino.“ Po traumos - darbdavių abejingumas Kaip teigia vyras, per visą gydymosi laikotarpį darbdaviai nei karto nepasidomėjo jo sveikatos būkle, neatėjo jo aplankyti. Negana to, iškart po traumos lietuvio skambučiai buvo ignoruojami - šeimai tik po ilgų bandymų pasikalbėti pavyko atgauti paskutinį Gintauto uždarbį: „kai galiausiai pavyko su jais susisiekti, pinigus atvežė ne darbdaviai, bet įmonėje įdarbinusio albano žmonos brolis. Nors sakėm, kad ir vaistams reikia pinigų, kad ir važinėjimas į ligoninę kainuoja, buvę bosai į tai nereagavo ir nesumokėjo nei vieno papildomo svaro.“ „Po kurio laiko, kai prasidėjo bylinėjimasis, už tai, kad aš atsiimčiau kaltinimus ir sustabdyčiau bylą, įmonės vadovai per tarpininkus pasiūlė pusantro tūkstančio svarų. Aš su tokia suma nesutikau ir pareiškiau, kad teismo procesą nutraukčiau gavęs 30 tūkstančių svarų kompensaciją.“ Griovimo darbais užsiimančios bendrovės valdytojams prašoma kompensacija pasirodė per didelė ir jie pareiškė, kad ją Gintautui teks išsireikalauti iš įmonės veiklą apdraudusios draudimo kompanijos. „Vienu metu buvę darbdaviai norėjo, jog aš atvažiuočiau pas juos į ofisą aptarti bylinėjimosi reikalų, tačiau mano advokatai to daryti nepatarė ir aš kvietimo atsisakiau“ - anot traumą patyrusio vyro, buvo baiminamasi, jog tai gali pakenkti vykstančiam teismo procesui. Tikisi gauti kompensaciją "Po traumos jaučiausi blogai – sėdi namie ir nieko daryti negali. Kaip žinia, Anglijoje susirasti darbą, kur nereikėtų fizinės jėgos labai sunku, o kažkaip pragyventi reikia. Tuo metu iš darbo turėjo išeiti ir žmona, nes jos vadovas pradėjo nemokėti algos. Jei ne artimųjų pagalba, tai neaišku kaip būtume gyvenę“ - apie sunkiausias akimirkas po traumos pasakoja Gintautas. Vyrui buvo kilę minčių grįžti į Lietuvą, tačiau advokatai patarė likti, kadangi dėl teisminio proceso tektų dažnai atvykti į Angliją. Netrukus po to, vyrui nusišypsojo sėkmė ir apsigydęs traumas jis įsidarbino vienoje lietuvių įmonėje vairuotoju, kurioje dirba dar ir dabar. Pačiam Gintautui teismuose dalyvauti neteko – už jį viską tvarko advokatų kontora besispecializuojanti tokiose bylose. Neseniai iš teisininkų vyras gavo laišką, kuriame buvo prašoma patvirtinti, ar iš draudimo bendrovės jų išieškoma suma lietuvį tenkintų. Kokia tai suma, Gintautas įvardinti nenori, tačiau pripažįsta, kad ji nemaža: „advokatai man sakė, kad 10 tūkstančių svarų galėjau pasiimti jau seniai – tokią sumą draudikai jau buvo siūlę, tačiau anot teisininkų, aš galiu prisiteisti ir žymiai didesnę kompensaciją. Galbūt dėl to viskas taip ilgai ir tęsiasi – jau trejus metus. Jei jau tiek pasiaukojau, tad reikia eiti iki galo“ ryžtingus savo ketinimus atskleidžia vyras. Gintautas tikisi, jog po vasario viduryje priimto teismo sprendimo jo darbdavių atžvilgiu, kompensacijos reikalai išsispręs greitai ir vargai dėl kelerius metus užtrukusio bylinėjimosi baigsis netrukus.