Vietoj informacinės visuomenės informacinių šiukšlių krūva 

Kadaise tikėjau pasaka apie informacinę arba lietuviškai žinių visuomenę, kuri bus pajėgi išspręsti visas bėdas, o apsišvietęs, t.y. informuotas žmogus galės laisvai ir sąmoningai priimti sprendimus. Skamba gražiai, bet, deja, vietoj žinių visuomenės buvo sukurta informacinio šiukšlyno visuomenė. Nes naujausios technologijos leidžia kiekvienam, pajėgiančiam suregzti trijų žodžių ilgumo sakinį, jį “ištvitinti” (twitter), “išfeisbukinti” (facebook), “išimeilinti” (email), “išjutjubinti” (you tube) “išmaispeisinti” (my space) ir visais kitais būdais išskleisti į aplinką.

Atidariusi pašto dėžutę beveik kasdien randu tris ar keturis laiškus, su pasiūlymais praleisti atostogas Tailande, užsisakyti picą ar su nuolaida pakeisti šildymo katilą. Elektroninio pašto dėžutė irgi užgrūsta dešimtimis raginimų jungtis prie vis gausėjančių socialinių tinklų, gauti naujienlaiškius, dalyvauti loterijose ar žaidimuose. Kas atsitiko? Gal tiesiog perdaug raštingų, bet nemąstančių žmonių, kurie kaip prieš dvidešimt metų buvo įkalta, taip iki šiol laikosi įsikibę minties, kad informacija pakeis pasaulį.

Tikėjimas, kad žinojimas žmogų išlaisvins, susiformavo švietimo epochoje. Mokančių skaityti tada buvo nedaug, sugebančių rašyti – dar mažiau, ir žinios bei jų skleidėjai buvo vertybė.

Dabar naujausios technologijos leidžia kiekvienam, pajėgiančiam suregzti trijų žodžių ilgumo sakinį, jį “ištvitinti” (twitter), “išfeisbukinti” (facebook), “išimeilinti” (email), “išjutjubinti” (you tube) “išmaispeisinti” (my space) ir visais kitais būdais išskleisti į aplinką. Informacijos, t.y. viešaisiais kanalais skleidžiamų nuomonių, pastebėjimų, pyptelejimų, pirstelėjimų ir t.t. erdvė yra užteršta labiau negu didmiesčių oras automobilių išmetamosiomis dujomis.

Čia paminėjau individualius žinių skleidėjus, užsiimančius saviveikla. O kiek šioje srityje priveista profesionalų, kurie universitetus baigė lavindamiesi kaip pateikti informaciją, kuri įtrauktų, sudomintų ar kaip kitaip “pakabintų” informacijos gavėją. Kiek tokių, kurie įsigudrino skleisti pusiau melus, vienus dalykus nutylėdami, kitus susvarbindami. Kiek demagogijos ir manipuliavimo žodžiais ekspertų. Kiek šiaip tuščio plepėjimo ir kažkur nugirstos “išminties” atkartojimo.

Būtų mano valia, padaryčiau tris dalykus. Pirma, uždrausčiau tokią specialybę, kuri vadinasi viešieji ryšiai, o jau pagamintus šios srities specialistus pasiųsčiau pinti krepšius iš vytelių - būtų daugiau naudos ekonomikai. Antra, lygiai taip, kaip yra oro taršos mokestis, įvesčiau ir informacinės erdvės taršos mokestį. Tas mokestis valstybės biudžetą nemenkai papildytų, o informacijos skleidėjai galbūt pagalvotų, kiek ir kokios informacijos transliuoti. Ir trečia, pornografijos transliuotojams uždėčiau akcizą ne mažesnį negu benzinui, nes jeigu kieno nors seksualinis gvyvenimas yra toks nesėkmingas, kad reikia papildomų degalų, tai tegul ir moka kaip už degalus.

Dabar situaciją tokia, kad informaciją gamina ir skleidžia apmokytų specialistų armija, o vargšas individualus gavėjas turi sugebėti nuo jų apsiginti – atidžiai peržiūrėti kompiuterio nustatymus, kad vaikai nelandžiotų po nepadorius puslapius, kiekvieną dieną ištuštinti šlamšto prikimštas laiškų dėžutes, atsakyti “priima” ar “nepriima” facebooke įsidrauginti panorusius nepažįstamuosius, ir taip be galo.

Kadaise tikėjau pasaka apie informacinę arba lietuviškai žinių visuomenę, kuri bus pajėgi išspręsti visas bėdas, o apsišvietęs, t.y. informuotas žmogus galės laisvai ir sąmoningai priimti sprendimus. Skamba gražiai, bet, deja, vietoj žinių visuomenės buvo sukurta informacinio šiukšlyno visuomenė. Nes naujausios technologijos leidžia kiekvienam, pajėgiančiam suregzti trijų žodžių ilgumo sakinį, jį “ištvitinti” (twitter), “išfeisbukinti” (facebook), “išimeilinti” (email), “išjutjubinti” (you tube) “išmaispeisinti” (my space) ir visais kitais būdais išskleisti į aplinką.

Atidariusi pašto dėžutę beveik kasdien randu tris ar keturis laiškus, su pasiūlymais praleisti atostogas Tailande, užsisakyti picą ar su nuolaida pakeisti šildymo katilą. Elektroninio pašto dėžutė irgi užgrūsta dešimtimis raginimų jungtis prie vis gausėjančių socialinių tinklų, gauti naujienlaiškius, dalyvauti loterijose ar žaidimuose. Kas atsitiko? Gal tiesiog perdaug raštingų, bet nemąstančių žmonių, kurie kaip prieš dvidešimt metų buvo įkalta, taip iki šiol laikosi įsikibę minties, kad informacija pakeis pasaulį.

Tikėjimas, kad žinojimas žmogų išlaisvins, susiformavo švietimo epochoje. Mokančių skaityti tada buvo nedaug, sugebančių rašyti – dar mažiau, ir žinios bei jų skleidėjai buvo vertybė.

Dabar naujausios technologijos leidžia kiekvienam, pajėgiančiam suregzti trijų žodžių ilgumo sakinį, jį “ištvitinti” (twitter), “išfeisbukinti” (facebook), “išimeilinti” (email), “išjutjubinti” (you tube) “išmaispeisinti” (my space) ir visais kitais būdais išskleisti į aplinką. Informacijos, t.y. viešaisiais kanalais skleidžiamų nuomonių, pastebėjimų, pyptelejimų, pirstelėjimų ir t.t. erdvė yra užteršta labiau negu didmiesčių oras automobilių išmetamosiomis dujomis.

Čia paminėjau individualius žinių skleidėjus, užsiimančius saviveikla. O kiek šioje srityje priveista profesionalų, kurie universitetus baigė lavindamiesi kaip pateikti informaciją, kuri įtrauktų, sudomintų ar kaip kitaip “pakabintų” informacijos gavėją. Kiek tokių, kurie įsigudrino skleisti pusiau melus, vienus dalykus nutylėdami, kitus susvarbindami. Kiek demagogijos ir manipuliavimo žodžiais ekspertų. Kiek šiaip tuščio plepėjimo ir kažkur nugirstos “išminties” atkartojimo.

Būtų mano valia, padaryčiau tris dalykus. Pirma, uždrausčiau tokią specialybę, kuri vadinasi viešieji ryšiai, o jau pagamintus šios srities specialistus pasiųsčiau pinti krepšius iš vytelių - būtų daugiau naudos ekonomikai. Antra, lygiai taip, kaip yra oro taršos mokestis, įvesčiau ir informacinės erdvės taršos mokestį. Tas mokestis valstybės biudžetą nemenkai papildytų, o informacijos skleidėjai galbūt pagalvotų, kiek ir kokios informacijos transliuoti. Ir trečia, pornografijos transliuotojams uždėčiau akcizą ne mažesnį negu benzinui, nes jeigu kieno nors seksualinis gvyvenimas yra toks nesėkmingas, kad reikia papildomų degalų, tai tegul ir moka kaip už degalus.

Dabar situaciją tokia, kad informaciją gamina ir skleidžia apmokytų specialistų armija, o vargšas individualus gavėjas turi sugebėti nuo jų apsiginti – atidžiai peržiūrėti kompiuterio nustatymus, kad vaikai nelandžiotų po nepadorius puslapius, kiekvieną dieną ištuštinti šlamšto prikimštas laiškų dėžutes, atsakyti “priima” ar “nepriima” facebooke įsidrauginti panorusius nepažįstamuosius, ir taip be galo.

 (Komentarų: 22)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai: