Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Ainė Ramonaitė teigia, kad Lietuvoje - atvirkščiai, nei kitur pasaulyje. Vakaruose žmonės gali nemėgti valdžios, bet paprastai būna lojalūs savai valstybei ir jos institucijoms. Lietuviai gali remti valdžią, bet nepasitikėti valstybe, liudija mokslininkės atlikti tyrimai.

Šiemet VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas mini savo dvidešimtmetį. A.Ramonaitė teigia, kad politikos mokslas Lietuvoje per tuos dvidešimt metų padarė milžinišką kokybinį šuolį - išmokus vakarietiškų teorijų ir metodų, buvo grįžta prie savo valstybės politinio gyvenimo temų, prie kultūrinių šaknų ir liautasi kopijuoti Vakarus, veikiau ėmusis kurti. Atsiplėšta ir nuo sovietinių politikos tradicijų, kurios pradžioje buvo gajos vien dėl to, kad kurį laiką neturėta specialaus išsilavinimo turinčių politologų.

Politologė įsitikinusi, kad Lietuvoje turimas puikus pagrindas kelti prasmingus ir esminiu klausimus bei mėginti į juos atsakyti: "Pastaruosius dešimtmečius Lietuvos gyvenime vyksta fundamentalūs dalykai, leidžiantys kalbėti apie visuomenės prigimtį, matyti, kaip formuojasi naujos socialinės normos ir pasaulėžiūros".

Valstybės neigimo priežastys

A.Ramonaitė teigia, kad pasaulėžiūrinis lūžis išsivadavus iš Sovietų Sąjungos ir įstojus į Europos Sąjunga, buvo radikalus, daugeliui tai tapo traumine patirtimi. Tai lėmė įvairias visuomenės nuotaikas bei gana neįprastą poziciją valdžios ir valstybės atžvilgiu: "Anksčiau žmonių nusivylimas ir priešiškumas buvo sutelktas į vieną politiką ir jo partiją, ieškant jai politinių-partinių alternatyvų, o dabar jis yra nukreiptas į visą valstybė su jos institucijomis."

"Vakaruose žmonės vienas partijas remia, kitų nemėgsta, bet yra lojalūs valstybės institucijoms ir pačiai valstybei. Jie gali nemėgti valdžios, bet remia institucijas. Lietuvoje – atvirkščiai: kaip liudija mano daryti tyrimai, lietuviai gali remti, tarkime, socialdemokratinę valdžią, bet neremia ir nepasitiki valstybe, jos institucijomis.

Iš pradžių nesupratau, kaip taip gali būti. Paskui suvokiau, kad šitaip pasireiškia nuoskauda ir pralaimėjimo jausmas. Su tuo yra susijusi ir masinė emigracija. Minėtas reiškinys ir liūdina, ir gąsdina," teigia Ainė Ramonaitė.

Anot jos, būtent tie nuoskaudos jausmo kamuojami žmonės ir balsuoja už valstybę niekinančias politines jėgas, o tuo gudriai naudojasi populistinės partijos.

Socialumas prieš socializmą

Mokslininkė teigia, kad nepateisina ir Lietuvos visuomenės vadinimo posovietine, esą neišsikapanojusia iš sovietmečio įtakų. Anot A.Ramonaitės, problemų aiškinimas posovietine šalies būkle yra bėgimas nuo tikrųjų priežasčių suvokimo, mat kai kurių pora pastarųjų dešimtmečių trunkančių probleminių reiškinių priežastis gali būti visai kita.

"Neseniai pasirodžiusioje knygoje „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“ kiek kitu nei įprasta kampu pažvelgėme į Sąjūdžio santykį su sovietine sistema. Pamėginome įveikti tradiciškai suvokiamą kolaborantų / disidentų skirtį. Antisovietizmas ir kova prieš sistemą Lietuvoje tradiciškai matoma per tautiškumą. Sudaromas įspūdis, kad tik „tautiški“ disidentai galėjo būti tikrieji kovotojai su sistema, o tie, kurie nemąstė tautiškumo kategorijomis, buvo kažin kokie prisitaikėliai."

A.Ramonaitė pasakoja, kad knygoje keliamas klausimas, kaip sovietinėje visuomenėje galėjęs rastis Sąjūdis. Anot knygos autorių, tai buvęs ne "kultūrinis pasipriešinimas", o natūralaus socialumo - reiškinio, kurį bandė griauti totalitarinis režimas, - pasireiškimas. Būtent socialiniai dariniai, "kūrę alternatyvų socialumą tam, kurį primetė sovietų valdžia", formavo sociumą su vidaus tvarka ir vertybėmis, kitoniškomis nei sovietinės.

Būtent šie socialiniai dariniai "išsprogdino" sovietų primestą tvarką tarsi nejučiomis - iš vidaus. Labai svarbi prielaida tam buvo tankus visuomenės tinklas: "Žmonės iš visai skirtingų sričių, nesuderinamų vertybių ir interesų atžvilgiu, palaikė ryšius ir ieškojo vienas kito. Juos jungė nesovietiškumas, pagal kurį jie atpažindavo vienas kitą. Juos vienijo pasipriešinimas sovietinei ideologijai ir, kaip sakytų V. Havelas, „gyvenimas tiesoje“. Tas tinklas buvo labai didelis ir tankus – ir tik todėl galėjo atsirasti Sąjūdis. Jei to tinklo nebūtų buvę, Sąjūdis nebūtų galėjęs atsirasti."

Parengta pagal www.delfi.lt publikuotą V.Laučiaus interviu su A.Ramonaite