Pristatome pokalbius su žmonėmis, kurie yra vienaip ar kitaip susiję su portalu Anglija.lt. Būtent šių žmonių darbas turėjo įtakos tam, kad Anglija.lt daugelį metų yra populiariausia lietuvių emigrantų žiniasklaidos priemonė. Dažnai Anglija.lt darbuotojai lieka „už kadro“, todėl pagalvojome, kad visiems bus įdomu iš arčiau susipažinti su mūsų kolegomis ir draugais. Kad liktume kiek įmanoma nešališki, parengti pokalbius paprašėme pas mus praktiką atlikusios žurnalistikos studentės Rasos.

Šįkart – pokalbis su Anglija.lt administratore Olga Tuganova.
Remigijus Kostrovickas, Anglija.lt bendrasavininkis

Nuo Anglija.lt administratorės Olgos Tuganovos veido šypsena dingsta retai – net atsakinėdama į piktus skaitytojų komentarus ji nupiešia šypsenėlę. Portalo "Barbė devyndarbė" Olga turi nemažai gyvenimo užsienyje patirties, bet kad ir kur nuvyktų, ji sako, jog gyvena Lietuvoje ir išvyko tik trumpam apsižvalgyti.

Vilniaus universitete (VU) studijavai ekonomiką, finansų specialybę. Kodėl pasirinkai šias studijas?
Mokykloje man labai gerai sekėsi matematika, todėl ir nusprendžiau studijuoti ekonomiką. Bet kad ekonomika yra mažai susijusi su ja, sužinojau tik pirmo kurso pabaigoje. Be to, tai yra paklausiausia specialybė. Tad įstoti į VU ekonomiką tikrai nelengva, reikia labai aukštų valstybinių egzaminų balų. O mane visada traukė ir traukia iššūkiai, tad antras studijų pasirinkimo kriterijus ir buvo sunkumas įstoti.

Iš pradžių įsivaizdavau save dirbančią banke. Bet jei nori užimti aukštas pareigas, turi pradėti darbus nuo klientų aptarnavimo langelio ar kitų žemiausios grandies pareigų. Aš supratau, jog nenoriu to daryti. Bet nežinojau, ką dar galėčiau veikti, ką studijuoti, tai nutariau nieko nekeisti ir baigiau mokslus.

O kada pradėjai dirbti Anglija.lt?
Nuo ketvirto kurso, t.y. nuo 2004 m., dirbau Londone leistame lietuviškame laikraštyje „Infozona“. Iš pradžių buvau pagalbinė darbuotoja – derindavau, kad visos naujienos, kryžiažodžiai ir kita medžiaga būtų atsiųsta laiku. Galima sakyti, buvau administratorė, kuri dirbo Lietuvoje. Laikraštis augo, tai ir man vis daugiau darbo atsirado. Laikui bėgant tapau redaktorės pavaduotoja. Vėliau atsirado naujienų portalas Anglija.lt, kadangi laikraščio ir portalo direktoriai yra tie patys, pradėjau dirbti ir ten.

Ar buvo sunku pereiti iš finansų į redakcinį darbą?
Ne, nes viskas vyko palaipsniui. Iš pradžių reikėjo žmogaus, kuris galėtų atrinkti įdomias ir aktualias naujienas. Man atrodo, jog kiekvienas mąstantis žmogus galėtų tai padaryti. Nors neturėjau darbo redakcijoje patirties, labai greitai į jį įsitraukiau.

Redakcinis darbas laikraštyje man patiko labiau, nes jis buvo kūrybiškesnis. Ten yra maketas, kiekvieną kartą jį parengi skirtingą, nes medžiaga visada kita. Man taip patiko dėlioti medžiagą į maketą, kad net išmokau pati maketuoti, ir kai „Infozona“ kas kelis mėnesius išeidavo su kuriai nors temai skirtais priedais – aš maketuodavau tuos priedus. Ne dėl to, kad laikraščio pagrindinis maketuotojas būtų nespėjęs, o tiesiog dėl savęs – man buvo smagu.
Tuo tarpu internete, kur yra sukurta vieta straipsniui, ten jis ir bus, nieko nepakeisi.

Iš kur žinojai, ko reikia Anglijos lietuviams, jei pradėjai dirbti laikraštyje būdama Lietuvoje?
Prieš pradėdama dirbti „Infozonoje“, tris mėnesius darbavausi Anglijoje – mėčiau lapelius. Man reikėjo pinigų mokslams, tai nusprendžiau, jog išvykti dirbti į užsienį yra lengviausias būdas greitai užsidirbti. Nenorėjau mėtyti aš tų lapelių, bet nebuvo kada ieškoti gero darbo, nes žinojau, kad jis tik vasarai. Kai tada gyvenau Anglijoje, pamačiau, kuo gyvena lietuviai ir kas jiems yra aktualu. Baigusi mokslus, atvažiavau į Angliją ilgesniam laikui, tad su lietuviais irgi susidurdavau pakankamai.

Ką būtent darai portale Anglija.lt?
Būtų daug paprasčiau papasakoti, ko nedarau! Esu internetinės parduotuvės Shop.anglija.lt administratorė. Taip pat iš dalies atlieku portalo Anglija.lt redaktorės pareigas – planuoju, kada ir ką publikuosime. Be to, esu atsakinga už Anglija.lt bendradarbiavimą su į mus besikreipiančiomis įvairiomis organizacijomis, renginių organizatoriais ir pan. Taip pat esu finansų administratorė – prižiūriu apmokėjimus, paruošiu sąskaitas, tvarkau dalį buhalterijos.

Tai, ką dariau laikraštyje, ir ką dirbu dabar, yra labai mažai susiję.

Kaip viską suspėji? Kaip planuoji savo darbo laiką?
Mano darbai yra tokie, kuriuos reikia padaryti čia ir dabar, todėl darbus planuoju labai mažai. Atsiranda skubių reikalų, kuriuos reikia suderinti, tai planuok neplanavęs, vis tiek nieko nesigaus.

Kas tave labiausia žavi šiame darbe?
Darbe mane labiausiai žavi tai, jog nesu pririšta prie vietos – galiu dirbti iš bet kurio pasaulio kampelio. Man labai patinka vadovų pasitikėjimas darbuotojais. Ne tik Lietuvoje esantys žmonės dirba iš namų, bet ir gyvenantys Londone – jie tik kartais apsilanko biure. Direktoriai tiki, kad darbuotojai ir taip atliks savo darbus gerai, nereikės jų raginti ir pastoviai kontroliuoti.

Apskritai mėgstu savo darbą. Iš tikrųjų jaučiu, jog dirbdama Anglija.lt patekau į savo vietą.

Ar nesunku dirbti iš namų? Juk namų buitis dažnai gali blaškyti – tai rūbus reikia išsiskalbti, lovas pakloti...
Mano atsakomybės jausmas yra labai stiprus, dėl to ir nėra sudėtinga dirbti namuose. Aišku, yra sunku atsiriboti nuo darbo ir pailsėti. Atrodo, laikrodis rodo 18 val., darbo diena baigėsi, bet kompiuteris yra įjungtas, tai kodėl man nepasitikrinus elektroninio pašto?

Kai pabaigiu darbus, labai noriu išeiti iš namų. Labai dažnai vaikštau po Vilnių. Atrodo, jog čia jau viskas išvaikščiota, bet visada galima atrasti ką nors naujo. Ir labai daug keliauju. Kartais su draugu išvažiuojame tik savaitgaliui, kartais ir ilgiau. Aš galiu dirbti iš bet kurios vietos, svarbiausia yra turėti internetą ir kompiuterį. Jei galėčiau, keliaučiau po Lietuvą ir pasaulį kiekvieną savaitę. Net kelionės planavimas man yra malonumas – sėdžiu ir renkuosi tą vienintelį viešbutį, kuriame noriu apsistoti ir t.t.

Kokie yra Anglija.lt darbuotojų santykiai?
Man atrodo, kad santykiai yra nuostabūs. Be sustojimo galėčiau pasakoti apie bendradarbius. Anglija.lt kolektyvas yra labai draugiškas. Nors ir dirbam skirtingose šalyse, kalbamės ne tik apie darbo reikalus.

O kai atvažiuoju į Londoną, būtinai susitinkame su bendradarbiais.

Esi kilusi iš Visagino, tavo gimtoji kalba ne lietuvių. Ar nėra sunku dirbti lietuviškoje kompanijoje?
Visiškai ne. Lietuviškai suprantu viską, o rašau labai gerai, todėl susirašinėjant dažniausiai niekas net nesupranta, jog nesu lietuvė. Tik kai kalbu girdisi akcentas.

Lietuvių kalbą moku kaip užsienio kalbą. Baigiau rusų mokyklą, gyvenau mieste, kur dauguma gyventojų rusakalbiai, todėl vykdama studijuoti į Vilnių visiškai neturėjau šnekamosios lietuvių kalbos patirties. Gerai rašiau ir skaičiau lietuviškai, per paskaitas jokių problemų nekildavo, tačiau kalbos praktikos neturėjau.

Kai atvažiavau studijuoti į Vilnių, pati nustebau, kaip lengvai prisitaikiau. Maniau, jog čia niekas nekalbės rusiškai, bet būdavau maloniai nustebinta, kai pavykdavo susišnekėti rusų kalba. Tačiau nuo pat pirmų dienų Vilniuje pati stengiausi kalbėti lietuviškai. Be to, VU ekonomikos fakultetas nėra ta vieta, kur yra daug rusų (mano kurse ne lietuvių buvo tik 3–4 žmonės), tad nori nenori pradėsi kalbėti lietuviškai.

Atvykus į Vilnių mano žodynas nebuvo toks platus, lietuvių kalbą girdėdavau tik per lietuvių kalbos pamokas, tad nežinojau slengo. Pavyzdžiui, žodį bachūras išmokau tik studijuodama. Visi aplinkui kalbėjo apie bachūrus, o aš ilgai nesuprasdavau, apie ką eina kalba.

Daug laiko praleidi Vokietijoje. Kaip tavo kelionių žemėlapyje atsirado ši šalis?
Mano draugas labai mėgsta šią šalį ir vokiečių kalbą, su juo ir pradėjau ten važinėti. Kiekvieną žiemą bent dviem savaitėm vykstame į Berlyną. Ir taip gal jau penkerius metus. Vieną kartą buvome net užsilikę pusei metų ten. Berlyne labai laisva atmosfera, sunku net nupasakoti ją. Ten labai gerai jautiesi, aplinkui yra daug įdomių, laisvų žmonių.

Kuo skiriasi Vokietijoje ir Anglijoje gyvenantys lietuviai?
Į Vokietiją mažai lietuvių vyksta dirbti juodų darbų. Čia ieškodamas darbo privalai susikalbėti vokiškai – vokiečiai nenori priimti kitataučių. Dėl to dauguma į Vokietiją atvykusių žmonių moka vokiečių kalbą ir dirba kvalifikuotus darbus.

Esi ragavusi emigrantės duonos. Kokia ji tau?
Anglijoje iš viso esu pragyvenusi tris metus, bet emigrante savęs niekada nelaikiau. Visada sakiau, jog gyvenu Lietuvoje, tik trumpam laikui išvykau į Londoną. Visada palaikydavau ryšį su Lietuva ir bent porą kartų per metus grįždavau čia.

Kai pabaigiau universitetą, turėjau dvi galimybes – mesti darbą „Infozonoje“ ir pradėti viską iš naujo, arba vykti į Londoną. Jau tada supratau, jog laikraštis augs, reikės dirbti daug daugiau, tai ir išvažiavau. Iš pradžių laikraštyje dirbau ne visą darbo dieną, bet vėliau atsirado daugiau pareigų, tai pradėjau dirbti pilnu etatu.

Man patinka Anglija, bet pastoviai gyventi čia nenorėčiau. Nebent ne Londone, o kur nors mažame miestelyje prie jūros.
Londone sutikčiau gyventi, jei būčiau milijoniere ir galėčiau gyventi pačiame centre, labai gerame, erdviame bute. O gyvenimas miesto pakraštyje yra ramus, ten yra gražu, beveik kaimas, bet kam tada man gyventi Londone? Jau geriau važiuoti į tikrą kaimą arba kraustytis į namą prie jūros.

Kai po tam tikro laikotarpio praleisto užsienyje žmonės grįžta į Lietuvą, dažnai sako, jog dabar visiškai pasikeitė jų požiūris į gyvenimą. Ar ir tau taip buvo?
Kai išvažiavau, man buvo 21-eri, o kai grįžau, buvau 24-erių. Tai yra tie metai, kai augi, bręsti ir keičiasi tavo sąmonė. Sunku pasakyti, ar gyvenimas kitoje šalyje suformavo mano kitokį požiūrį, ar aš tiesiog subrendau.

Tu atrodai tokia pozityvi. Net į piktus Anglija.lt skirtus žodžius atrašai su šypsenėlėm...
Savęs nelaikau pozityviu žmogumi, bet žmonės, su kuriais bendrauju darbo reikalais, dažnai man dėkoja už entuziazmą ir geranoriškumą. Pati dėl to stebiuosi.

Apskritai gan dažnai supykstu dirbdama, bet tyliai. Nebandau specialiai to slėpti, bet pyktis greitai praeina, todėl kiti dažnai nesupranta, kad kažkas yra negerai. Kartais būna, jog rašau piktą elektroninį laišką, bet kol pabaigiu jį rašyti, praeina pyktis. Tada perrašau laišką. Jei kitas darbuotojas suklydo, tai bardamas jį niekur toli nenueisi. Reikia pasakyti, kur jis padarė klaidą, ir viskas. Žmogui to užtenka, jis supranta tai ir problema išspręsta.

Peržiūrėdama skaitytojų komentarus kartais supykstu, kartais jie mane liūdina, kartais sunervina. Tačiau visada atsakau neparodydama pykčio, nes tada komentatorius tik apsidžiaugs, kad sukėlė neigiamas emocijas ir toliau bandys įžeisti.

Ar šiuo metu yra tokia problema, kuri tave labiausiai jaudina ir pastoviai nori apie ją kalbėti?
Nėra tokių problemų. Jei jų būna, nenoriu apie jas net galvoti. Dėl globalių problemų man galvos irgi neskauda. Dirbu žiniasklaidoje, tai susigaudau, kas vyksta pasaulyje. Bet pati neskaitau lietuviškų naujienų portalų, nes ten tik rašoma, jog viskas eina blogyn, viskas negerai. Nenoriu gadintis nervų. Televizoriaus irgi nebežiūriu jau kelis metus. Man atrodo, jog kas yra svarbu, tą ir taip sužinau.