Pristatome pokalbius su žmonėmis, kurie yra vienaip ar kitaip susiję su portalu Anglija.lt. Būtent šių žmonių darbas turėjo įtakos tam, kad Anglija.lt daugelį metų yra populiariausia lietuvių emigrantų žiniasklaidos priemonė. Dažnai Anglija.lt darbuotojai lieka „už kadro“, todėl pagalvojome, kad visiems bus įdomu iš arčiau susipažinti su mūsų kolegomis ir draugais. Kad liktume kiek įmanoma nešališki, parengti pokalbius paprašėme pas mus praktiką atlikusios žurnalistikos studentės Rasos.

Šįkart – pokalbis su Anglija.lt bendrasavininkiu Laurynu.
Remigijus Kostrovickas, Anglija.lt bendrasavininkis

Tik po trejų metų ir penkių mėnesių gyvenimo Londone Laurynas Grainys pagaliau galėjo pasakyti, jog išlaukė savo momento ir pagaliau dirba mėgstamą darbą. Prieš daugiau nei 11 metų į Angliją vyras atvyko kurti verslo. Jam nepasisekus, lenkė nugarą statybose, vėliau įsidarbino buhalterinėje bendrovėje, o dabar yra sėkmingas verslininkas – naujienų portalo Anglija.lt bendrasavininkis.

Dar studijų metais sakėte, kad niekur iš Lietuvos nevažiuosite, bet išvažiavote. Kaip taip atsitiko?
Pirmoji jaunojo žmogaus pamoka ir klaida – niekada nesakyk niekada. Vienas mano labai geras draugas buvo atvažiavęs čia į Angliją ir pasiūlė kurti verslą. Mes pusę metų derinom, kalbėjom, planavom. Tai kaip tik buvo tie metai, kai aš baiginėjau universitetą. Ir po ilgų diskusijų su žmona nusprendėm, kad važiuojam. Kadangi buvom be vaikų, neseniai vedę, tai jokio turto neturėjom. Atrodė, jei nepasiseks, tai sugrįšim. Aš jau turėjau čia draugų, pažįstamų iš Vilniaus ir kitų miestų. Buvo viskas suplanuota, kur gyvensiu, ką veiksiu. Tai buvo ganėtinai saugus žingsnis.

Bet verslas nepasisekė. Kai kuri verslą, turi degti tuo, ką darai, eiti miegoti ir ryte atsikelti su ta idėja. Bet aš neradau savyje to užsidegimo. Tiesiog pasikalbėjome su draugu, kad reikia viską baigti.

Su žmona turėjome santaupų, bet Anglijoje visos santaupos greitai pasibaigia. Reikėjo dirbti. Tada ėjau dirbti į statybas. Minčių grįžti į Lietuvą buvo kiekvieną dieną, kai grįždavau namo su ta statybininko taše. Galvodavau, ir kam tada mokinausi? Bet visada buvau tikras, kad jei nekovosi, tai ir nepasieksi nieko. Žinojau, kad tai nėra pabaiga, tiesiog reikia sulaukti savo momento. Buvau įsitikinęs, kad jei turėdamas išsilavinimą, mokėdamas anglų kalbą Anglijoje nerasiu darbo, tai kitur bus dar blogiau, nes čia šalis, kur galimybių yra daug daugiau nei Lietuvoje. Aš sakiau sau, kad negali būti, jog man nepasiseks. Nuleidau galvą ir toliau dirbau, o kai atsidaro galimybė, aš ja pasinaudojau.

Kiek laiko reikėjo laukti to momento?
Nuo tada, kai atvažiavau į Angliją ir pradėjau verslą, buvo praėję treji metai ir penki mėnesiai. Po statybų dirbau buhalterinėje bendrovėje. Negaliu pasakyti, kad ten buvau nelaimingas. Žinojau, kad dirbau protinį darbą, savo galimybes ir žinias ten naudojau. Bet po kiek laiko tai tampa labai techninis darbas, darosi nuobodu, nes nebėra iššūkių. Dabartinė veikla yra tai, kuo aš degu, kas man patinka.

Ar nebijojote pradėti naujo verslo, kai pirmas nepasisekė?
Aš ir mano verslo partneris Remigijus žinojome, jog Londone reikia lietuviško laikraščio, nes kaip tik tuo metu, 2004-aisias, prasidėjo lietuvių emigrantų bumas. Buvome įsitikinę, kad paklausa bus. Pradėjome verslą visiškai be investicijų. Dirbdamas ankstesniame darbe pažinojau daug žmonių, kurie tapo mūsų klientais. Mes jiems perskambinome ir pasiūlėme reklamuotis naujame leidinyje. Jei būtų nepasisekę, tiesiog būtume turėję grąžinti jiems už reklamą sumokėtus pinigus. Reikėjo tik išspręsti klausimą, kaip viską padarysime. Čia jau nuo mūsų viskas priklausė – pasiskirstėme, kas už ką atsakingas.

Maždaug po metų atidarėme portalą Anglija.lt kaip vieną šalutinių produktų, nes norėjome plėstis. Tikriausiai tai buvo mūsų protingiausias sprendimas, nes dabar laikraščio jau nebeleidžiame, o portalas vis auga. Per paskutinį dešimtmetį internetas labai šoktelėjo, tai buvo natūralus žingsnis, kurį reikėjo padaryti. Laikraščio uždarymas yra kaip perėjimas į kitą fazę.

Ar nėra sunku dirbti, kai verslo partneris Remigijus dažnai nebūna Anglijoje?
Mes prie to jau pripratome. Problemų su komunikacija nekyla. Aišku, būtų geriau, jei visi dirbtume kartu, būtų daug operatyviau. Bet turime nemažai darbuotojų, dirbančių ne Anglijoje, kuriems Remigijus ir vadovauja.

Esame labai tolerantiški vienas kitam, dėl to dirbti yra daug lengviau. Negalim vienas kito pavadinti labai artimu draugu, bet esame labai geri kolegos. Vienas kitą gerbiam visų pirma kaip žmogų, ne kaip verslininką.

O koks santykis su darbuotojais?
Verslas yra verslas, bet dirbdamas investuoji ne tik į jį, bet ir į žmones, su kuriais dirbi. Turi palaikyti tam tikrą ryšį, o vėliau tai atsiperka. Svarbu investuoti į žmones, kai tau yra gerai, nes kai bus blogai, didesnė tikimybė, kad jie tave supras. Jei įmonei yra sunku, darbuotojai supranta tai, nes jie yra įmonės dalis, veidas. Toks ir yra mūsų tikslas, kad darbuotojai jaustų, jog kiekvienas jų įdeda savo indėlį į bendrą produktą, o ne tik atvažiavo, atidirbo ir viskas. Jie turi žinoti, jog yra Anglija.lt dalis.

Mes į darbuotojus žiūrim ir tikiuosi, kad darbuotojai į mus irgi žiūri, su pagarba. Mes taip pat labai pasitikim savo darbuotojais, leidžiame jiems dirbti laisvu grafiku. Nesėdim už nugaros jiems ir netikrinam, ką jie daro. Kai kam tai atrodo rizikinga, bet toks bendravimo principas atsiperka.

Bet iš kitos pusės ir mums pasisekė, kad darbuotojai yra geri. Dabar dirbame su žmonėmis, kurie supranta ir priima mūsų vertybes. Niekada nebūna kivirčų su darbuotojais, nei karto neteko kelti balso. Juk žmonės suaugę, savo vaikus augina, tai nejau nežinos, kaip darbe reikia elgtis? Aišku, kad žinos. Jei ateina jaunas žmogus, tai ugdai jį, mokai. Jei žmogus vėjus daro, tai visų pirma tai yra mano kaltė kaip vadovo, nes blogai jį apmokiau, nepaaiškinau iki galo. Jei žmogus nepadaro išvadų ir tą pačią klaidą kartoja dešimt kartų, vadinasi, jau reikia su juo kalbėti...

Ar kada pagalvojote apie verslą Lietuvoje?
Jei būčiau likęs Lietuvoje, 100 proc. nebūčiau turėjęs verslo, nes ten sąžiningą verslą daryti buvo labai sunku. Kai pradėjau tai daryti čia, iškart pasakiau, kad viską darom švariai.

Žinau, kad Lietuvoje tai būtų labai sunku. Verslo darymas Lietuvoje man būtų per didelis stresas. Geriau nuo 9 iki 5 val. padirbti, gauti pinigus ir kopti karjeros laipteliais kiek gali.

Koks buvo pirmasis įspūdis, kai atvykote į Londoną?
Kai atvažiavau, man buvo dvidešimt keli metai, tai buvo mano pirmoji išvyka į užsienį. Visi turime supratimą apie Londoną, jog tai yra Big Benas, Buckinghamo rūmai, karalienė ir pan. Kai įvažiavome su mašina į Londoną, atvažiavome į East Hamo rajoną. Ten buvo vieta, kur rinkosi lietuviai, lenkai, ukrainiečiai, indusai. Mano pirma mintis buvo, kad patekau prie Vilniaus Kalvarijų turgaus, kur aplink vien čigonai, ir labai išsigandau. Galvojau, ko čia atvažiavau. Buvo tikras kultūrinis šokas.

Iki šios dienos negaliu aprėpti Londono dydžio. Aš negaliu suprasti, kiek yra tie 8 milijonai, nes mūsų Lietuva yra tik 3 milijonai. Tai yra sunkiai suvokiami skaičiai. O čia, kartu su priemiesčiais, yra 10 milijonų gyventojų, tai yra nežmoniškas srautas. Čia mastai ne vizualiai, o stotimis ir undergroundʼo žemėlapiais. Kai atvažiavau, to nesitikėjau. Bet kaip gali tikėtis, kai nesi matęs prieš tai?

Studijavote LCC tarptautiniame universitete. Kodėl pasirinkote studijas šioje, tada dar nelabai žinomoje, mokymo įstaigoje?
Kai baiginėjau vidurinę, nežinojau, kur stoti. Mano keletas draugų ten studijavo ir mane patraukė visiškai kitokia mokymo kultūra. Universiteto steigėjai yra labdaros JAV ir Kanados organizacijos, studijos vyko anglų kalba, beveik visi dėstytojai buvo kanadiečiai. Darbuotojai, administracija, dėstytojai – visi buvo atvykę dirbti labdaros sumetimais. Patekęs į universitetą, atsidurdavai visiškai kitokioje, neeuropietiškoje kultūroje. Būtent tokiems žmonėms kaip mes, kurie buvo ką tik išėję iš Tarybų Sąjungos, buvo labai sveika pamatyti, kaip veikia kitos sistemos.

Be to, šiame universitete labai svarbus individas, požiūris į tavo individualumą ir jo išreiškimas, kad galėtum atskleisti savo geriausias savybes, jas panaudoti geram labui.

Ar turite planų grįžti į Lietuvą?
Negaliu pasakyti ne, negaliu pasakyti taip, nes gyvenime visaip būna. Dabar nežinau, ko man ten grįžti. Galiu pasakyti, kad ateinančius penkerius metus tikrai neplanuoju grįžti. Mano abi dukros mokosi mokykloje. Aš esu visai patenkintas, kaip jas ruošia mokykloje. Nenorėčiau savo vaikus perkelti į lietuvišką vidurinę mokyklą - manau, tai būtų joms per didelė trauma, nes tai yra visiški kitokia kultūra, kitoks priėjimas prie vaikų. Nesakau, kad jis yra blogas, tiesiog kitoks. Be to, man atrodo, kad baigus mokslus Anglijoje vaikui bus daugiau galimybių, nei pabaigus Lietuvoje.

Grįžti į Lietuvą būtų per didelis iššūkis. Dabar kiekviena diena yra suplanuota – vaikų šokių būreliai, lietuviškos mokyklėlės, bažnyčia, laikas su draugais ir šeima.

Be to, vadovauju bažnyčios muzikinei grupei. Anksčiau joje tik grodavau. Baigiau Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetę muzikos mokyklą, birbynės specialybę. Savarankiškai pradėjau groti saksofonu. Dabar daugiausia groju pianinu. Muzika gyvenu kiekvieną dieną, tai neatskiriama dalis. Dabar, kai tapau vadovu, atsirado ir atsakomybė. Iš kitos pusės, tada sielai yra maloniau, nes tai ir labdaringa veikla.