Medikų emigracija: pinigai laimės neatnešė 

Kelis ar net keliolika kartų didesnis uždarbis ir oraus, viskuo aprūpinto gyvenimo užsienyje galimybė išvilioja medikus iš Lietuvos. Lagaminus kraunasi dešimtys, grįžta – vos vienas kitas. Pastariesiems šeima – svarbiausia.

Gydytojas patologas Raimundas Meškauskas emigracijoje ištvėrė vos du mėnesius. Tiek laiko pakako įsitikinti, kad gyventi atskirtam nuo žmonos ir vaikų – ne jam. Gyvo bendravimo su artimaisiais nekompensavo net pavydėtinos darbo sąlygos Danijos mieste Olborge įsikūrusioje ligoninėje.

Daniškas atlyginimas į rankas nuo lietuviško skyrėsi keturis kartus. Tačiau net labiau nei pinigai R.Meškauskui imponavo socialinės garantijos, pavyzdžiui, vos per penkiolika darbo metų užsidirbti pensiją, sudarančią 80 proc. gauto atlyginimo.

„Su Lietuva nėra ką lyginti“, – numojo ranka Valstybiniame patologijos centre, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filiale, dirbantis gydytojas patologas. Ir vis dėlto jis – Lietuvoje.

Neatsispyrė pagundai pabandyti

„Šiame kabinete dirbu jau 20 metų. Darbo vieta ta pati – keičiasi tik kėdės“, – nusijuokė R.Meškauskas, sprendimą pamėginti laimę užsienyje priėmęs prieš penkerius metus. Anuomet jam buvo 41-eri.

„Tuo metu siautė eilinis – tikrai ne pirmas ir ne paskutinis – daktarų medžioklės vajus. Lietuvos gydytojai užsieniečius domina visais laikais – keičiasi tik šalys. Dabar populiariausia Vokietija, anuomet gana agresyviai veikė viena įmonė, medikų ieškojusi danams“, – prisiminė gydytojas patologas.

Pagundai neatsispyrė jis ne vienintelis – vienas po kito išvažiavo net keli Patologijos centro specialistai. Tarp jų ir labai artimas R.Meškausko draugas, su kuriuo ne vienus metus dalijosi kabinetu.

Sumokėjo baudą ir grįžo

Danai lietuvius sutiko išskėstomis rankomis. „Jie viską vertina pozityviai. Kas nors nepavyksta? Sako, dar truputį pasimokyk. Nesiseka? Klausia, kuo gali padėti, – kolegas tik geru žodžiu minėjo R.Meškauskas. – Tiesa, danai ne kartą tikrino mano kvalifikaciją – kartais net gana įžeidžiančiais metodais. Išvažiavau su 15-os metų darbo stažu ir tikrai aukštu profesionalumu, tačiau kartais sulaukdavau klausimų lyg būčiau pradedantysis. Atneša kokį nors preparatą ir teiraujasi, kas tai? Praėjo mėnuo, kol ėmė visiškai pasitikėti mano gebėjimais.“

Adaptuotis Danijoje R.Meškauskui nebūtų buvę keblu, bet su viena sąlyga – gyvenant kartu su šeima. Lietuvoje vyras buvo palikęs žmoną ir tris mažamečius vaikus.

„Iš pradžių viskas atrodė labai paprasta: nuvažiuosiu, skrydis truks vos dvi valandas, todėl bent kas antrą savaitgalį grįšiu namo. Ryšį su šeima užtikrins internetas, jei reikės, ir mobilusis telefonas. Tačiau, pasirodo, realybė kitokia. Jokios priemonės neatperka buvimo su artimaisiais. Vaikų šurmulį grįžus po sunkios darbo dienos prisimindavau kaip gražiausią dalyką. Po mėnesio suvokiau, kad gyventi atskirai man nepakeliama“, – atviravo R.Meškauskas.

Atsivežti šeimą į Daniją galimybių nebuvo. Žmona Audronė – Vilniuje gerbiama akušerė ginekologė. „Danijoje ginekologų netrūksta, todėl susirasti ten darbą – be prošvaisčių. Todėl sumokėjau baudą, susikroviau daiktus ir laimingas grįžau į Lietuvą“, – šypsojosi gydytojas patologas, priimtas atgal į Valstybinį patologijos centrą.

Pažadėtoji žemė

R.Meškauskui grįžus, sparnus pakėlė dar keli centro darbuotojai – trys į Norvegiją, du – į Daniją. „Į vieną nedidelį Norvegijos miestelį išvažiavo trys mūsų laborantės. Ten skyriaus vedėjas danas, dirba trys lietuviai patologai – kuriasi bendruomenė“, – pasakojo pašnekovas.

Norvegija, pasak jo – tai Pažadėtoji žemė: „Jaunas daktaras išsivežė ten tris vaikus ir žmoną. Dirbo vienas – su paskolomis nusipirko namą, naują automobilį. Nesakau, kad tai siekiamybė, kalbu apie galimybes: vienas dirbantis šeimos narys gauna tokias pajamas, kad išlaiko šeimą ir gali pasiimti banko paskolą. Kas iš mūsų tai leistų sau Lietuvoje, nekalbant jau apie ką tik studijas baigusius daktarus?“

Gydytojo – ne skyriaus vedėjo ar operuojančio chirurgo – atlyginimas Lietuvoje dabar kartais nesiekia ir 3 tūkst. Lt.

Kiek reikėtų uždirbti, kad medikai jaustųsi patogiai? „Pradedantysis daktaras į rankas turėtų gauti bent 5 tūkst. Lt. Patyręs, turintis aukštą kvalifikaciją – 8–10 tūkst. Lt, o žvaigždės – 20 tūkst. Lt ir daugiau. Tiems, kurie uždirba 600 Lt, tai atrodo milžiniški pinigai, tačiau noriu atkreipė dėmesį, kad medikai algą užsidirba už atsakomybę ir riziką. Juk jie konsultuoja pacientus, priima sprendimus dėl jų gydymo, o neretai ir gyvybės“, – svarstė R.Meškauskas.

Kopė karjeros laiptais

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pilvo chirurgijos centro direktorius, profesorius Kęstutis Strupas emigracijai niekada nesiruošė, tačiau gyveno joje penkerius metus.

Jam buvo vos 32-eji, jau baigęs studijas, pradėjęs savarankišką mediko veiklą, jaunas, perspektyvus ir ambicingas chirurgas, įveikęs bemaž dvi dešimtis konkurentų, laimėjo konkursą stažuotei Vokietijoje.

Į Berlyną jis vyko tik trims mėnesiams, tačiau viešnagė užtruko ilgiau. „Po trijų mėnesių vietinis chirurgas pasiūlė likti dar trims. Grįžau į Lietuvą, sudalyvavau antrosios dukters gimime ir vėl išvykau į Vokietiją“, – prisiminė profesorius.

Stažuotės pabaigoje tas pats chirurgas paskatino K.Strupą išsilaikyti kvalifikacinius egzaminus gydytojo licencijai Vokietijoje gauti. Netrukus jaunas gydytojas buvo paskirtas skyriaus vedėju. Tada į Berlyną atvyko ir žmona su dviem dukterimis. Trečiosios šeima susilaukė jau Vokietijoje.

„Aš labai daug dirbau, turėjau labai daug budėjimų – buvau ambicingas ir energingas, siekiau karjeros. Žmona Silvija, kurios profesija irgi medikė, tuo metu laikė visus keturis namų kampus, tvarkė ūkį. Pats save vertinu kaip darbštų žmogų, tačiau palyginti su žmona esu tik mokinys. Juk suprantate, ką reiškia prižiūrėti tris vaikus, pasirūpinti buitimi ir vyru chirurgu. Moterys, kurios turi vyrą chirurgą, ir dar besidomintį mokslu, žino, kad namie iš jo prastas pagalbininkas“, – prisipažino K.Strupas.

Noras prisidėti prie proveržio

Gyvenimas Vokietijoje buvo įdomus. Berlynas lietuviams simbolizavo langą į Vakarus, todėl Strupų namuose svečių netrūko. „Pakakdavo slaptažodžio – pažįstu tą ir tą, ir mūsų namų durys atsiverdavo. Gyvenome tarsi viešbutyje: užgriūdavo draugai, giminaičiai, pažįstamų pažįstami“, – nostalgiškai anuos laikus prisiminė garsus šalies chirurgas.
Nepastebimai Vokietijoje prabėgo penkeri metai. Pagal egzistavusią tvarką ligoninės vadovas turėjo rekomenduoti K.Strupą Vokietijos pilietybei gauti. Teko apsispręsti, ką daryti toliau. 1995-aisiais šeima pagalvojo – pats metas grįžti namo.

„Buvome integravęsi į visuomenę: vyriausioji dukra jau lankė mokyklą, vidurinioji – darželį. Turėjome draugų. Man patiko vokiečių mentalitetas. Pagrindiniai dalykai jiems – tradicinė šeima ir darbas. Jie jaučia didžiulę atsakomybę ir pareigą šeimai, visuomenei ir užimamoms pareigoms. Visi laikosi tam tikrų apibrėžtų ir nerašytų gyvenimo taisyklių. Tai labai prognozuojama visuomenė“, – apibūdino K.Strupas.

Tačiau tėvynės, artimųjų ilgesys ir noras pritaikyti svetur įgytą patirtį parginė į Lietuvą. „Grįždamas tikėjausi, kad po dešimties metų čia irgi bus taip pat kaip Vakarų Europoje. Norėjau dalyvauti valstybės kūrime, prisidėti prie jos proveržio“, – kalbėjo medikas.

Pirma paslauga, po to padėka

Nuo noro mesti iššūkį pačiam sau neatbaidė net aritmetika: tuo metu Lietuvos ir Vokietijos gydytojų atlygis skyrėsi net 15-a kartų. Dabar skirtumas sumažėjęs – algos ten didesnės 3–5 kartus.

„Prisiminkime, kad anuomet kainos Lietuvoje buvo labai mažos, o dabar iš esmės nesiskiria nuo Vakarų Europos“, – atkreipė dėmesį K.Strupas.
Grįžęs į Lietuvą jis viską pradėjo nuo nulio, iš naujo įrodinėjo, kad yra savo srities profesionalas. „Drįsčiau pasakyti, kad savo tikslų pasiekiau – nors ne visoje Lietuvoje, bet bent jau savo kolektyve. Pilvo chirurgijos centro personalas žino, kas yra atsakomybė ir drausmė. Čia gydytojai dirba ne tik efektyviai ir atsakingai, bet ir darniai, draugiškai“, – užtikrino K.Strupas.

Jis įsitikinęs, kad pavaldiniai visiems pacientams suteikia vienodos kokybės paslaugas. Kitoks elgesys netoleruotinas.

„Jei pacientas norės gydytojui atsidėkoti – nestovėsiu už nugaros ir netikrinsiu. Tačiau niekas tikrai nedrįs kaulyti „atlygio“, teikdamas prastesnes nei priklauso paslaugas. Paslaugos turi būti suteiktos visiems vienodai kokybiškos. O po to pacientas, jei norės, atsidėkos, jei ne – paslauga dėl to nenukentės“, – sakė centro vadovas.

Vokietijoje ligoniai gydytojams atsidėkoja viešai – per skyriaus vedėją. „Pinigai naudojami skyriaus poreikiams – perkama kava, rengiamos kalėdinės šventės ir pan. Jei pacientas nori rinktis konkretų gydytoją, yra pasirašoma sutartis. Be socialinio draudimo sumos, kurią moka valstybė, pacientas primoka už įasmeninto gydytojo paslaugą. Tam tikras procentas nuo sumos lieka ligoninei, tam tikras atitenka gydytojui. Norėjau tokią praktiką įvesti ir savo vadovaujamame centre, bet buvau nesuprastas, nes pagal Konstituciją Lietuvoje gydymas nemokamas“, – kalbėjo K.Strupas.

Visi pavaldiniai – užsienyje

K.Strupas pripažįsta Lietuvos perspektyvas vertinęs pernelyg idealistiškai: viskas eina geryn, bet ne taip sparčiai, kaip norėtųsi.
„Labiausiai pasigendu pareigos ir atsakomybės jausmo. Lietuvoje į vadovaujamas pareigas žmonės dažniausia veržiasi tam, kad kurtų ne visuomeninę, bet asmeninę gerovę. Visi tarsi nori gyventi tvarkingai, tačiau vengia laikytis tvarkos – savaime niekas nepasikeis“, – neabejojo profesorius.

Vokietijoje žmonės nuo mažens žino savo galimybes ir gabumus bei pagal tai projektuoja ateitį.

„Lietuvoje visi siekia aukštojo mokslo, nors didžioji visuomenės dalis pervertina savo gabumus. Trūksta supratimo, kad reikia žmonių, kurie tiesiog dirbtų. Tuo metu Vokietijoje „Volkswagen“ fabrike gamindamas detales darbininkas jaučiasi užtektinai laimingas – jį tai tenkina. Vokiečiai taupūs, racionalūs, nesimėtantys pinigais, nešvaistantys jų prabangai. Jei stato ligoninę, tai pagrindinis reikalavimas – kokybė ir funkcionalumas, o ne spindesys“, – lygino K.Strupas.

Kiekvienam tautiečiui jis rekomenduotų bent trumpam išvykti pagyventi į užsienį ir paragauti vakarietiško gyvenimo stiliaus. Tai esą išeitų į sveikatą.

„Lazdynų ligoninėje buvau I chirurgijos skyriaus vedėjas. Visi gydytojai, kuriems tada vadovavau, šiuo metu kur nors užsienyje – energingi, darbštūs, atsidavę darbui. Gaila – tai tam tikra gydytojų karta. Bet gal ir jie kada nors grįš?“ – svarstė, nors daug vilčių į tai nedėjo, K.Strupas.


Parengta pagal www.15min.lt informaciją

Anglija.lt

Kelis ar net keliolika kartų didesnis uždarbis ir oraus, viskuo aprūpinto gyvenimo užsienyje galimybė išvilioja medikus iš Lietuvos. Lagaminus kraunasi dešimtys, grįžta – vos vienas kitas. Pastariesiems šeima – svarbiausia.

Gydytojas patologas Raimundas Meškauskas emigracijoje ištvėrė vos du mėnesius. Tiek laiko pakako įsitikinti, kad gyventi atskirtam nuo žmonos ir vaikų – ne jam. Gyvo bendravimo su artimaisiais nekompensavo net pavydėtinos darbo sąlygos Danijos mieste Olborge įsikūrusioje ligoninėje.

Daniškas atlyginimas į rankas nuo lietuviško skyrėsi keturis kartus. Tačiau net labiau nei pinigai R.Meškauskui imponavo socialinės garantijos, pavyzdžiui, vos per penkiolika darbo metų užsidirbti pensiją, sudarančią 80 proc. gauto atlyginimo.

„Su Lietuva nėra ką lyginti“, – numojo ranka Valstybiniame patologijos centre, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filiale, dirbantis gydytojas patologas. Ir vis dėlto jis – Lietuvoje.

Neatsispyrė pagundai pabandyti

„Šiame kabinete dirbu jau 20 metų. Darbo vieta ta pati – keičiasi tik kėdės“, – nusijuokė R.Meškauskas, sprendimą pamėginti laimę užsienyje priėmęs prieš penkerius metus. Anuomet jam buvo 41-eri.

„Tuo metu siautė eilinis – tikrai ne pirmas ir ne paskutinis – daktarų medžioklės vajus. Lietuvos gydytojai užsieniečius domina visais laikais – keičiasi tik šalys. Dabar populiariausia Vokietija, anuomet gana agresyviai veikė viena įmonė, medikų ieškojusi danams“, – prisiminė gydytojas patologas.

Pagundai neatsispyrė jis ne vienintelis – vienas po kito išvažiavo net keli Patologijos centro specialistai. Tarp jų ir labai artimas R.Meškausko draugas, su kuriuo ne vienus metus dalijosi kabinetu.

Sumokėjo baudą ir grįžo

Danai lietuvius sutiko išskėstomis rankomis. „Jie viską vertina pozityviai. Kas nors nepavyksta? Sako, dar truputį pasimokyk. Nesiseka? Klausia, kuo gali padėti, – kolegas tik geru žodžiu minėjo R.Meškauskas. – Tiesa, danai ne kartą tikrino mano kvalifikaciją – kartais net gana įžeidžiančiais metodais. Išvažiavau su 15-os metų darbo stažu ir tikrai aukštu profesionalumu, tačiau kartais sulaukdavau klausimų lyg būčiau pradedantysis. Atneša kokį nors preparatą ir teiraujasi, kas tai? Praėjo mėnuo, kol ėmė visiškai pasitikėti mano gebėjimais.“

Adaptuotis Danijoje R.Meškauskui nebūtų buvę keblu, bet su viena sąlyga – gyvenant kartu su šeima. Lietuvoje vyras buvo palikęs žmoną ir tris mažamečius vaikus.

„Iš pradžių viskas atrodė labai paprasta: nuvažiuosiu, skrydis truks vos dvi valandas, todėl bent kas antrą savaitgalį grįšiu namo. Ryšį su šeima užtikrins internetas, jei reikės, ir mobilusis telefonas. Tačiau, pasirodo, realybė kitokia. Jokios priemonės neatperka buvimo su artimaisiais. Vaikų šurmulį grįžus po sunkios darbo dienos prisimindavau kaip gražiausią dalyką. Po mėnesio suvokiau, kad gyventi atskirai man nepakeliama“, – atviravo R.Meškauskas.

Atsivežti šeimą į Daniją galimybių nebuvo. Žmona Audronė – Vilniuje gerbiama akušerė ginekologė. „Danijoje ginekologų netrūksta, todėl susirasti ten darbą – be prošvaisčių. Todėl sumokėjau baudą, susikroviau daiktus ir laimingas grįžau į Lietuvą“, – šypsojosi gydytojas patologas, priimtas atgal į Valstybinį patologijos centrą.

Pažadėtoji žemė

R.Meškauskui grįžus, sparnus pakėlė dar keli centro darbuotojai – trys į Norvegiją, du – į Daniją. „Į vieną nedidelį Norvegijos miestelį išvažiavo trys mūsų laborantės. Ten skyriaus vedėjas danas, dirba trys lietuviai patologai – kuriasi bendruomenė“, – pasakojo pašnekovas.

Norvegija, pasak jo – tai Pažadėtoji žemė: „Jaunas daktaras išsivežė ten tris vaikus ir žmoną. Dirbo vienas – su paskolomis nusipirko namą, naują automobilį. Nesakau, kad tai siekiamybė, kalbu apie galimybes: vienas dirbantis šeimos narys gauna tokias pajamas, kad išlaiko šeimą ir gali pasiimti banko paskolą. Kas iš mūsų tai leistų sau Lietuvoje, nekalbant jau apie ką tik studijas baigusius daktarus?“

Gydytojo – ne skyriaus vedėjo ar operuojančio chirurgo – atlyginimas Lietuvoje dabar kartais nesiekia ir 3 tūkst. Lt.

Kiek reikėtų uždirbti, kad medikai jaustųsi patogiai? „Pradedantysis daktaras į rankas turėtų gauti bent 5 tūkst. Lt. Patyręs, turintis aukštą kvalifikaciją – 8–10 tūkst. Lt, o žvaigždės – 20 tūkst. Lt ir daugiau. Tiems, kurie uždirba 600 Lt, tai atrodo milžiniški pinigai, tačiau noriu atkreipė dėmesį, kad medikai algą užsidirba už atsakomybę ir riziką. Juk jie konsultuoja pacientus, priima sprendimus dėl jų gydymo, o neretai ir gyvybės“, – svarstė R.Meškauskas.

Kopė karjeros laiptais

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Pilvo chirurgijos centro direktorius, profesorius Kęstutis Strupas emigracijai niekada nesiruošė, tačiau gyveno joje penkerius metus.

Jam buvo vos 32-eji, jau baigęs studijas, pradėjęs savarankišką mediko veiklą, jaunas, perspektyvus ir ambicingas chirurgas, įveikęs bemaž dvi dešimtis konkurentų, laimėjo konkursą stažuotei Vokietijoje.

Į Berlyną jis vyko tik trims mėnesiams, tačiau viešnagė užtruko ilgiau. „Po trijų mėnesių vietinis chirurgas pasiūlė likti dar trims. Grįžau į Lietuvą, sudalyvavau antrosios dukters gimime ir vėl išvykau į Vokietiją“, – prisiminė profesorius.

Stažuotės pabaigoje tas pats chirurgas paskatino K.Strupą išsilaikyti kvalifikacinius egzaminus gydytojo licencijai Vokietijoje gauti. Netrukus jaunas gydytojas buvo paskirtas skyriaus vedėju. Tada į Berlyną atvyko ir žmona su dviem dukterimis. Trečiosios šeima susilaukė jau Vokietijoje.

„Aš labai daug dirbau, turėjau labai daug budėjimų – buvau ambicingas ir energingas, siekiau karjeros. Žmona Silvija, kurios profesija irgi medikė, tuo metu laikė visus keturis namų kampus, tvarkė ūkį. Pats save vertinu kaip darbštų žmogų, tačiau palyginti su žmona esu tik mokinys. Juk suprantate, ką reiškia prižiūrėti tris vaikus, pasirūpinti buitimi ir vyru chirurgu. Moterys, kurios turi vyrą chirurgą, ir dar besidomintį mokslu, žino, kad namie iš jo prastas pagalbininkas“, – prisipažino K.Strupas.

Noras prisidėti prie proveržio

Gyvenimas Vokietijoje buvo įdomus. Berlynas lietuviams simbolizavo langą į Vakarus, todėl Strupų namuose svečių netrūko. „Pakakdavo slaptažodžio – pažįstu tą ir tą, ir mūsų namų durys atsiverdavo. Gyvenome tarsi viešbutyje: užgriūdavo draugai, giminaičiai, pažįstamų pažįstami“, – nostalgiškai anuos laikus prisiminė garsus šalies chirurgas.
Nepastebimai Vokietijoje prabėgo penkeri metai. Pagal egzistavusią tvarką ligoninės vadovas turėjo rekomenduoti K.Strupą Vokietijos pilietybei gauti. Teko apsispręsti, ką daryti toliau. 1995-aisiais šeima pagalvojo – pats metas grįžti namo.

„Buvome integravęsi į visuomenę: vyriausioji dukra jau lankė mokyklą, vidurinioji – darželį. Turėjome draugų. Man patiko vokiečių mentalitetas. Pagrindiniai dalykai jiems – tradicinė šeima ir darbas. Jie jaučia didžiulę atsakomybę ir pareigą šeimai, visuomenei ir užimamoms pareigoms. Visi laikosi tam tikrų apibrėžtų ir nerašytų gyvenimo taisyklių. Tai labai prognozuojama visuomenė“, – apibūdino K.Strupas.

Tačiau tėvynės, artimųjų ilgesys ir noras pritaikyti svetur įgytą patirtį parginė į Lietuvą. „Grįždamas tikėjausi, kad po dešimties metų čia irgi bus taip pat kaip Vakarų Europoje. Norėjau dalyvauti valstybės kūrime, prisidėti prie jos proveržio“, – kalbėjo medikas.

Pirma paslauga, po to padėka

Nuo noro mesti iššūkį pačiam sau neatbaidė net aritmetika: tuo metu Lietuvos ir Vokietijos gydytojų atlygis skyrėsi net 15-a kartų. Dabar skirtumas sumažėjęs – algos ten didesnės 3–5 kartus.

„Prisiminkime, kad anuomet kainos Lietuvoje buvo labai mažos, o dabar iš esmės nesiskiria nuo Vakarų Europos“, – atkreipė dėmesį K.Strupas.
Grįžęs į Lietuvą jis viską pradėjo nuo nulio, iš naujo įrodinėjo, kad yra savo srities profesionalas. „Drįsčiau pasakyti, kad savo tikslų pasiekiau – nors ne visoje Lietuvoje, bet bent jau savo kolektyve. Pilvo chirurgijos centro personalas žino, kas yra atsakomybė ir drausmė. Čia gydytojai dirba ne tik efektyviai ir atsakingai, bet ir darniai, draugiškai“, – užtikrino K.Strupas.

Jis įsitikinęs, kad pavaldiniai visiems pacientams suteikia vienodos kokybės paslaugas. Kitoks elgesys netoleruotinas.

„Jei pacientas norės gydytojui atsidėkoti – nestovėsiu už nugaros ir netikrinsiu. Tačiau niekas tikrai nedrįs kaulyti „atlygio“, teikdamas prastesnes nei priklauso paslaugas. Paslaugos turi būti suteiktos visiems vienodai kokybiškos. O po to pacientas, jei norės, atsidėkos, jei ne – paslauga dėl to nenukentės“, – sakė centro vadovas.

Vokietijoje ligoniai gydytojams atsidėkoja viešai – per skyriaus vedėją. „Pinigai naudojami skyriaus poreikiams – perkama kava, rengiamos kalėdinės šventės ir pan. Jei pacientas nori rinktis konkretų gydytoją, yra pasirašoma sutartis. Be socialinio draudimo sumos, kurią moka valstybė, pacientas primoka už įasmeninto gydytojo paslaugą. Tam tikras procentas nuo sumos lieka ligoninei, tam tikras atitenka gydytojui. Norėjau tokią praktiką įvesti ir savo vadovaujamame centre, bet buvau nesuprastas, nes pagal Konstituciją Lietuvoje gydymas nemokamas“, – kalbėjo K.Strupas.

Visi pavaldiniai – užsienyje

K.Strupas pripažįsta Lietuvos perspektyvas vertinęs pernelyg idealistiškai: viskas eina geryn, bet ne taip sparčiai, kaip norėtųsi.
„Labiausiai pasigendu pareigos ir atsakomybės jausmo. Lietuvoje į vadovaujamas pareigas žmonės dažniausia veržiasi tam, kad kurtų ne visuomeninę, bet asmeninę gerovę. Visi tarsi nori gyventi tvarkingai, tačiau vengia laikytis tvarkos – savaime niekas nepasikeis“, – neabejojo profesorius.

Vokietijoje žmonės nuo mažens žino savo galimybes ir gabumus bei pagal tai projektuoja ateitį.

„Lietuvoje visi siekia aukštojo mokslo, nors didžioji visuomenės dalis pervertina savo gabumus. Trūksta supratimo, kad reikia žmonių, kurie tiesiog dirbtų. Tuo metu Vokietijoje „Volkswagen“ fabrike gamindamas detales darbininkas jaučiasi užtektinai laimingas – jį tai tenkina. Vokiečiai taupūs, racionalūs, nesimėtantys pinigais, nešvaistantys jų prabangai. Jei stato ligoninę, tai pagrindinis reikalavimas – kokybė ir funkcionalumas, o ne spindesys“, – lygino K.Strupas.

Kiekvienam tautiečiui jis rekomenduotų bent trumpam išvykti pagyventi į užsienį ir paragauti vakarietiško gyvenimo stiliaus. Tai esą išeitų į sveikatą.

„Lazdynų ligoninėje buvau I chirurgijos skyriaus vedėjas. Visi gydytojai, kuriems tada vadovavau, šiuo metu kur nors užsienyje – energingi, darbštūs, atsidavę darbui. Gaila – tai tam tikra gydytojų karta. Bet gal ir jie kada nors grįš?“ – svarstė, nors daug vilčių į tai nedėjo, K.Strupas.


Parengta pagal www.15min.lt informaciją

 (Komentarų: 10)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: