Mėnulio pilnaties šviesoje [skaitytojo laiškas] 

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

"Negaliu nutylėti, kai pasaulyje tokie įvykiai vyksta," - rašo Anglija.lt skaitytojas, atsiuntęs žemiau esantį laišką.

Mėnulio pilnaties šviesoje

Žiūriu į apačią. Atsistoju, pavaikštau, pavaikštau siauru pakraščiu, atsisėdu, užverčiu galvą į žvaigždėtą dangų ir žiūriu. Žemai sėdžiu, nematau, kas pasaulyje laimingiausiai gyvena. Atsistoju, atsispiriu, šokteliu ir jau daug aukščiau įsitaisau. Paplekšnoju draugiškai per petį Apolonui, pastumiu surūdijusį mėnuleigį ir įsitaisau pačiame viduryje. Aha, iš čia viskas matosi. Tai kas pasaulyje laimingiausiai gyvena? Tikriausiai čiukčis. Pasiklausau kaip visas pasaulis iš jo juokiasi, pats šypteliu ir draugiškai pamojuoju. Nemato manęs, nes laimingas. Kaip ir prieš tūkstantį metų laksto paskui elnius, šoka apie laužą ir klauso, kaip vietinis šamanas muša būgną. Jam dzin sėdintis mėnulyje, pasaulio demokratijos, diktatūros, tironijos, svarbu, kad elnias ragu nebakstelėtų, laužas neužgestų ir nosis nenušaltų. Čiukčiui nereikia bijoti vietinių, nevietinių, iš mėnulio nuleistų, oranžinių, rožinių, tulpinių, demokratinių ar kitokių spalvotų perversmų. Jam užtenka taikių šiaurės pašvaistės spalvų. Pasigroži ir toliau laimingas laukia savo jurtoje aušros. Te palaukia, o aš pasižvalgysiu.

Ieškau laimingo kampelio, virš kurio neskraido spalvoti laimingos demokratijos šaukliai? Lyg pasaulio sutvėrėjas paimu į rankas gaublį. Pasuku. Akys blyksteli, antakiai susiraukia, veidas surimtėja- aš valdovas. Pasidedu tarp kojų tą rutuliuką ir, sėdėdamas ant mėnulio, stebiu. Afrika. Įsižiūriu. Ne, ten net džiunglių pigmėjams iš dangaus primėčiau spalvotų demokratinių kelnių, tik bėda, užmiršau pasakyti kada kokias dėvėti. Juokas ima, kai jie dabar lyg per vestuves, ryte vienokios spalvos velkasi, vakare kitokios ir pasimetę laukia, kokią spalvą mano sukurtas laisvas pasaulis pasiūlys kitą dieną ir kokia spalva nudažys eilinį perversmą. Ai, man ten nebeįdomu, nes net makakoms medžiuose laimės nebėra. Ne nuo gamtos siunčiamų dundėjimų ir drebėjimų bananai nuo šakų dar neprinokę krenta- badas. Suku gaublį, ieškau plotelio su išlikusia natūralia spalva. Sunkus ir nedėkingas darbas ieškoti laimės nelaimingame žemės rutulyje, nes tą laimę ne vienodai iš mėnulio mėčiau.

Va! Radau! Kengūrų žemė. Šitiems auklėjamųjų priemonių nemėčiau. Kengūros ir keli išlikę aborigenai tikrai laimingi, nes neturi šansų užgrobti valdžios ir, kaip jų proto broliai čiukčiai, pamušę į būgną, ramiai miega. Laimingai atrodo tas lopas ant mano gaublio, nes perversmais nekvepia ir tramdomų marškinių ramiai miegantiems keliems vietiniams nereikia. Miegokite. Sukis, sukis, rutuliuk, sukis sukis, žemele, ir parodyk, kur dar likęs laimingas kampelis. Ša, netrukdykite savo smerkiančiais ir palaikančiais komentarais, aš ieškau, aš dirbu. Girdėjau, kad kažkur netoli kengūrų šalies, salose, žemės rojus išsidėstė. Nebuvau, nemačiau, nes nepriklausau tautos išlaikomam luomui, o esu tik gaublio valdovas. Pasakoja, kad ten gražu, bet neramu. Kaip daktaras apžiūriu kampelį. Tai kažkokie ekstremistai iš kalnų nusileidžia, tai užpykinta nuo šilumos pertekliaus gamta uraganą ar cunamį dovanoja. Toks keistas rojus ne man, te patys aiškinasi su savo Adomais ir Ievom.

Suku, suku gaublį, tai kairėn tai dešinėn, tai pagal kosminius dėsnius, tai pagal... Net širdis apsąla iš pasitenkinimo, kai suprantu savo galią ir galimybę sukioti kur noriu ir kaip noriu. Pasukioju, pasukioju ir pasijutęs net prisėsto Mėnulio valdovu, pradedu ieškoti ne laimingo ramaus kampelio, o tų, kuriems nepatinka tas mano sukiojimas. Žvalgausi ir pykstu ant meistro, kad jis į mano gaublį visokių kalnų primėtė, kurie trukdo ieškoti laimingų, (oi, ne, laimė gali palaukti) nelaimingų ir nepatenkintų mano sukiojimu. Na pagaliau radau. Hm, paprastų tramdomųjų marškinių neužteks. Reik rimčiau. Lėtai sugniaužiu žvaigždėtą dryžuotą kumštį, atkišu žydrą žvaigždėtą pirštą, cha, cha, cha nusikvatoju kaip Mefistofelis ir duriu. Nelaimingi ir neteisingai mąstantys barzdočiai apipuolą jį ir kanda, spardo, net iš batų mėto. Ironiškai stebiu tą beprasmį spardymąsi. Atsibosta! Sprigtas, dar vienas, dar, dar. Pajaučiu dievišką galybę ir žemišką malonumą, kai nelaimingi, nepatenkinti bergždžiai pakramtę pirštą, gavę sprigtų, išsilakstė, o liko tik tie, kas pirštą bučiuoja. Man tuščias dzin, kad nuo sprigto jie tapo dar nelaimingesniais, bet prasmingas dzin nuo to, kad tapo demokratiškesni. Koks pasitenkinimas ir euforija apima, kad sėju, pjaunu, dalinu ką noriu, baksnoju kur noriu ir niekas man nieko pasakyti negali, nes AŠ gaublio valdovas, sėdintis mėnulyje. Susergu didybės manija ir nuo tos ligos visai užmirštu savo tikslą- ieškoti laimingų kampelių. Kam jie man, kai aš visagalis. Daug nesirinkdamas baksnoju kur pakliūna ir žiūriu, kaip vietiniai reaguoja. Jei bučiuoja mano pirštą- laiminu, dovanoju ką nors skanaus ir, iš interneto ištraukęs gražiai skambančią žmogaus teisių deklaraciją, liepiu ja apsikloti. Jei koks nesusipratėlis bando kąsti- stiprų sprigtą į kaktą, kad ir kaimynui uodega pradėtų drebėti. Vieną išmušu, kitą, pasiryžusį bučiuoti, pasodinu. Cha, cha, cha ir toliau gaublį sukioju. Taip įsijaučiu į valdymą, dalinimą ir sukiojimą, kad nieko nebematau. Dūris, sprigtas, sauja ašarų, kibirėlis kraujo ir laimės pilnos saujos. Dūris, sprigtas- diktatorių, prezidentą ar carą lauk, draugą demokratą į jo vietą šast. Ir dar ne bet kokį, o pasiruošusį mano pirštą čiulpti, o kumštį bučiuoti. Baksnoju, net gaublys šokinėja, o mėnulis linguoja. Staiga pajuntu geliantį skausmą, lyg būčiau į kokius spąstus įkišęs. Suvokiu, kad kažkur ne ten pataikiau ir pasipiktinu. Netvarka. Juk gaublio valdovas nejaučia nei savo, nei svetimo skausmo, o čia kažkoks keistas, bet labai pažįstamas skausmas. Prisimerkiu ir rūsčiai pažiūriu iš aukštybių. Negaliu patikėti. Matau į mano visagalį pirštą kandantį kažkokį mažylį. Sprigtas- neatšoko. Papurtau- nepabėgo, o dar giliau suleido savo aštrius dantis ir, nukandęs piršto galą, parodė liežuvį. Veriantis skausmas privertė atsitokėti ir, pačiulpęs savo pirštelį, puolu tęsti prieš tai pradėtą darbą. Vėl suku gaublį pagal visatos dėsnius ir ieškau laimingo žemės gabalėlio sau ir artimiesiems. Kur pažvelgsi- visur nebenatūralios spalvos. Ten dūriau, ten spriegiau, ten nykščiu prispaudžiau, o šitiems net boksininko kumščiu užvažiavau. Po to pabaksnojimo visur viskas juda, kunkuliuoja, spalvos keičiasi. Kelnes vieni nusimauna, kiti apsimauna. Vienus kiša į tramdomuosius rūbus, kitus traukia iš jų. Ot, priviriau košės. Net pačiam pasidarė neramu.

Ieškau plotelio kur galėčiau pasislėpti. Staiga žvilgsnis stabteli ties mažu lopinėliu. Čia gal ta laimingoji, pažadėtoji žemė, nes niekas kol kas nekunkuliuoja. Iš aukštybių įsižiūriu. Valdžia kažkur matyta- rami, nelaiminga, bet turtinga, nes tautos išlaikoma. Nužiūriu iš valdoviško kumščio išlindusį demokratinį pirštą, kurio galą mažylis lokio dantimis nukando. Atsargiai nuleidžiu jį žemyn ir akies krašteliu stebiu mažylį. Tas gudriai šypsosi, pritariamai linkčioja ir draugiškai mojuoja. Dievišką palaimą, valdovišką jėgą ir žemišką malonumą pajuntu, kai sava, kažkur matyta, valdžia, pažinusi spalvas ir žvaigždes, apipuola sužeistą vietą. Vieni glosto, kiti bučiuoja, treti net pačiulpti nesigėdija, bet keli nedrąsiai į vieną, netoli esantį kampą rodo. Atgavęs jėgas, savo pirštą kilnoju ir ruošiuosi vėl gaublį sukioti. Mažylis šypsos, vienu pirštuku baksnoja į mažą gaublio lopinėlį prie Juodos jūros, kuriame viskas kunkuliuoja, o kitu man panosėn. Antakius suraukęs pažiūriu. Sava, kažkur matyta, valdžia, baugiai ausis suglaudė. Pavedžioju pirštu virš galvų ir pasimetu. Nebežinau kam pirmam bakstelti tame, kaip pradžioje pasirodė, laimingame gaublio lopinėlyje. Ar Šalčininkų panui, kad įkvėptas Krymo pavyzdžio, to paties neužsinorėtų, ar savam ponui, kad daugiau savo kiemą žiūrėtų, bet ir paną mylėtų. Ir tas ir anas tą patį pirštą bučiavo, tai kuriam sprigtą duoti? Kiek pagalvojęs pagrūmoju ir paslepiu žydrą žvaigždėtą pirštą dryžuotame žvaigždėtame kumštyje iki kitos pilnaties. Visi kiek lengviau atsidūsta. Sekantį kartą bus sunku būti gaublio valdovu, nes teks savus, nuolankiai bučiavusius, glosčiusius ar net čiulpusius demokratišką pirštą tuo pačiu pirštu ir sprigtais apdalinti.

Žvilgteliu į visatą. Pilnatis pasibaigė, o pirštelį labai skauda. Tikriausiai ant stogo tupėjęs niekieno katinas įkando. Nepatiko, kad įkando. Papučiu, pačiulpiu, padedu gaublį ir einu namo. Nebenoriu būti gaublio valdovu. Te kiti baksnoja kol įsidurs savo pirštu sau į minkštą vietą, tik prašau, čiukčių jurtoje nelieskite, leiskite jiems saulėtekio laimingai sulaukti.

Kęstutis Grubliauskas

*Kalba netaisyta

Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

"Negaliu nutylėti, kai pasaulyje tokie įvykiai vyksta," - rašo Anglija.lt skaitytojas, atsiuntęs žemiau esantį laišką.

Mėnulio pilnaties šviesoje

Žiūriu į apačią. Atsistoju, pavaikštau, pavaikštau siauru pakraščiu, atsisėdu, užverčiu galvą į žvaigždėtą dangų ir žiūriu. Žemai sėdžiu, nematau, kas pasaulyje laimingiausiai gyvena. Atsistoju, atsispiriu, šokteliu ir jau daug aukščiau įsitaisau. Paplekšnoju draugiškai per petį Apolonui, pastumiu surūdijusį mėnuleigį ir įsitaisau pačiame viduryje. Aha, iš čia viskas matosi. Tai kas pasaulyje laimingiausiai gyvena? Tikriausiai čiukčis. Pasiklausau kaip visas pasaulis iš jo juokiasi, pats šypteliu ir draugiškai pamojuoju. Nemato manęs, nes laimingas. Kaip ir prieš tūkstantį metų laksto paskui elnius, šoka apie laužą ir klauso, kaip vietinis šamanas muša būgną. Jam dzin sėdintis mėnulyje, pasaulio demokratijos, diktatūros, tironijos, svarbu, kad elnias ragu nebakstelėtų, laužas neužgestų ir nosis nenušaltų. Čiukčiui nereikia bijoti vietinių, nevietinių, iš mėnulio nuleistų, oranžinių, rožinių, tulpinių, demokratinių ar kitokių spalvotų perversmų. Jam užtenka taikių šiaurės pašvaistės spalvų. Pasigroži ir toliau laimingas laukia savo jurtoje aušros. Te palaukia, o aš pasižvalgysiu.

Ieškau laimingo kampelio, virš kurio neskraido spalvoti laimingos demokratijos šaukliai? Lyg pasaulio sutvėrėjas paimu į rankas gaublį. Pasuku. Akys blyksteli, antakiai susiraukia, veidas surimtėja- aš valdovas. Pasidedu tarp kojų tą rutuliuką ir, sėdėdamas ant mėnulio, stebiu. Afrika. Įsižiūriu. Ne, ten net džiunglių pigmėjams iš dangaus primėčiau spalvotų demokratinių kelnių, tik bėda, užmiršau pasakyti kada kokias dėvėti. Juokas ima, kai jie dabar lyg per vestuves, ryte vienokios spalvos velkasi, vakare kitokios ir pasimetę laukia, kokią spalvą mano sukurtas laisvas pasaulis pasiūlys kitą dieną ir kokia spalva nudažys eilinį perversmą. Ai, man ten nebeįdomu, nes net makakoms medžiuose laimės nebėra. Ne nuo gamtos siunčiamų dundėjimų ir drebėjimų bananai nuo šakų dar neprinokę krenta- badas. Suku gaublį, ieškau plotelio su išlikusia natūralia spalva. Sunkus ir nedėkingas darbas ieškoti laimės nelaimingame žemės rutulyje, nes tą laimę ne vienodai iš mėnulio mėčiau.

Va! Radau! Kengūrų žemė. Šitiems auklėjamųjų priemonių nemėčiau. Kengūros ir keli išlikę aborigenai tikrai laimingi, nes neturi šansų užgrobti valdžios ir, kaip jų proto broliai čiukčiai, pamušę į būgną, ramiai miega. Laimingai atrodo tas lopas ant mano gaublio, nes perversmais nekvepia ir tramdomų marškinių ramiai miegantiems keliems vietiniams nereikia. Miegokite. Sukis, sukis, rutuliuk, sukis sukis, žemele, ir parodyk, kur dar likęs laimingas kampelis. Ša, netrukdykite savo smerkiančiais ir palaikančiais komentarais, aš ieškau, aš dirbu. Girdėjau, kad kažkur netoli kengūrų šalies, salose, žemės rojus išsidėstė. Nebuvau, nemačiau, nes nepriklausau tautos išlaikomam luomui, o esu tik gaublio valdovas. Pasakoja, kad ten gražu, bet neramu. Kaip daktaras apžiūriu kampelį. Tai kažkokie ekstremistai iš kalnų nusileidžia, tai užpykinta nuo šilumos pertekliaus gamta uraganą ar cunamį dovanoja. Toks keistas rojus ne man, te patys aiškinasi su savo Adomais ir Ievom.

Suku, suku gaublį, tai kairėn tai dešinėn, tai pagal kosminius dėsnius, tai pagal... Net širdis apsąla iš pasitenkinimo, kai suprantu savo galią ir galimybę sukioti kur noriu ir kaip noriu. Pasukioju, pasukioju ir pasijutęs net prisėsto Mėnulio valdovu, pradedu ieškoti ne laimingo ramaus kampelio, o tų, kuriems nepatinka tas mano sukiojimas. Žvalgausi ir pykstu ant meistro, kad jis į mano gaublį visokių kalnų primėtė, kurie trukdo ieškoti laimingų, (oi, ne, laimė gali palaukti) nelaimingų ir nepatenkintų mano sukiojimu. Na pagaliau radau. Hm, paprastų tramdomųjų marškinių neužteks. Reik rimčiau. Lėtai sugniaužiu žvaigždėtą dryžuotą kumštį, atkišu žydrą žvaigždėtą pirštą, cha, cha, cha nusikvatoju kaip Mefistofelis ir duriu. Nelaimingi ir neteisingai mąstantys barzdočiai apipuolą jį ir kanda, spardo, net iš batų mėto. Ironiškai stebiu tą beprasmį spardymąsi. Atsibosta! Sprigtas, dar vienas, dar, dar. Pajaučiu dievišką galybę ir žemišką malonumą, kai nelaimingi, nepatenkinti bergždžiai pakramtę pirštą, gavę sprigtų, išsilakstė, o liko tik tie, kas pirštą bučiuoja. Man tuščias dzin, kad nuo sprigto jie tapo dar nelaimingesniais, bet prasmingas dzin nuo to, kad tapo demokratiškesni. Koks pasitenkinimas ir euforija apima, kad sėju, pjaunu, dalinu ką noriu, baksnoju kur noriu ir niekas man nieko pasakyti negali, nes AŠ gaublio valdovas, sėdintis mėnulyje. Susergu didybės manija ir nuo tos ligos visai užmirštu savo tikslą- ieškoti laimingų kampelių. Kam jie man, kai aš visagalis. Daug nesirinkdamas baksnoju kur pakliūna ir žiūriu, kaip vietiniai reaguoja. Jei bučiuoja mano pirštą- laiminu, dovanoju ką nors skanaus ir, iš interneto ištraukęs gražiai skambančią žmogaus teisių deklaraciją, liepiu ja apsikloti. Jei koks nesusipratėlis bando kąsti- stiprų sprigtą į kaktą, kad ir kaimynui uodega pradėtų drebėti. Vieną išmušu, kitą, pasiryžusį bučiuoti, pasodinu. Cha, cha, cha ir toliau gaublį sukioju. Taip įsijaučiu į valdymą, dalinimą ir sukiojimą, kad nieko nebematau. Dūris, sprigtas, sauja ašarų, kibirėlis kraujo ir laimės pilnos saujos. Dūris, sprigtas- diktatorių, prezidentą ar carą lauk, draugą demokratą į jo vietą šast. Ir dar ne bet kokį, o pasiruošusį mano pirštą čiulpti, o kumštį bučiuoti. Baksnoju, net gaublys šokinėja, o mėnulis linguoja. Staiga pajuntu geliantį skausmą, lyg būčiau į kokius spąstus įkišęs. Suvokiu, kad kažkur ne ten pataikiau ir pasipiktinu. Netvarka. Juk gaublio valdovas nejaučia nei savo, nei svetimo skausmo, o čia kažkoks keistas, bet labai pažįstamas skausmas. Prisimerkiu ir rūsčiai pažiūriu iš aukštybių. Negaliu patikėti. Matau į mano visagalį pirštą kandantį kažkokį mažylį. Sprigtas- neatšoko. Papurtau- nepabėgo, o dar giliau suleido savo aštrius dantis ir, nukandęs piršto galą, parodė liežuvį. Veriantis skausmas privertė atsitokėti ir, pačiulpęs savo pirštelį, puolu tęsti prieš tai pradėtą darbą. Vėl suku gaublį pagal visatos dėsnius ir ieškau laimingo žemės gabalėlio sau ir artimiesiems. Kur pažvelgsi- visur nebenatūralios spalvos. Ten dūriau, ten spriegiau, ten nykščiu prispaudžiau, o šitiems net boksininko kumščiu užvažiavau. Po to pabaksnojimo visur viskas juda, kunkuliuoja, spalvos keičiasi. Kelnes vieni nusimauna, kiti apsimauna. Vienus kiša į tramdomuosius rūbus, kitus traukia iš jų. Ot, priviriau košės. Net pačiam pasidarė neramu.

Ieškau plotelio kur galėčiau pasislėpti. Staiga žvilgsnis stabteli ties mažu lopinėliu. Čia gal ta laimingoji, pažadėtoji žemė, nes niekas kol kas nekunkuliuoja. Iš aukštybių įsižiūriu. Valdžia kažkur matyta- rami, nelaiminga, bet turtinga, nes tautos išlaikoma. Nužiūriu iš valdoviško kumščio išlindusį demokratinį pirštą, kurio galą mažylis lokio dantimis nukando. Atsargiai nuleidžiu jį žemyn ir akies krašteliu stebiu mažylį. Tas gudriai šypsosi, pritariamai linkčioja ir draugiškai mojuoja. Dievišką palaimą, valdovišką jėgą ir žemišką malonumą pajuntu, kai sava, kažkur matyta, valdžia, pažinusi spalvas ir žvaigždes, apipuola sužeistą vietą. Vieni glosto, kiti bučiuoja, treti net pačiulpti nesigėdija, bet keli nedrąsiai į vieną, netoli esantį kampą rodo. Atgavęs jėgas, savo pirštą kilnoju ir ruošiuosi vėl gaublį sukioti. Mažylis šypsos, vienu pirštuku baksnoja į mažą gaublio lopinėlį prie Juodos jūros, kuriame viskas kunkuliuoja, o kitu man panosėn. Antakius suraukęs pažiūriu. Sava, kažkur matyta, valdžia, baugiai ausis suglaudė. Pavedžioju pirštu virš galvų ir pasimetu. Nebežinau kam pirmam bakstelti tame, kaip pradžioje pasirodė, laimingame gaublio lopinėlyje. Ar Šalčininkų panui, kad įkvėptas Krymo pavyzdžio, to paties neužsinorėtų, ar savam ponui, kad daugiau savo kiemą žiūrėtų, bet ir paną mylėtų. Ir tas ir anas tą patį pirštą bučiavo, tai kuriam sprigtą duoti? Kiek pagalvojęs pagrūmoju ir paslepiu žydrą žvaigždėtą pirštą dryžuotame žvaigždėtame kumštyje iki kitos pilnaties. Visi kiek lengviau atsidūsta. Sekantį kartą bus sunku būti gaublio valdovu, nes teks savus, nuolankiai bučiavusius, glosčiusius ar net čiulpusius demokratišką pirštą tuo pačiu pirštu ir sprigtais apdalinti.

Žvilgteliu į visatą. Pilnatis pasibaigė, o pirštelį labai skauda. Tikriausiai ant stogo tupėjęs niekieno katinas įkando. Nepatiko, kad įkando. Papučiu, pačiulpiu, padedu gaublį ir einu namo. Nebenoriu būti gaublio valdovu. Te kiti baksnoja kol įsidurs savo pirštu sau į minkštą vietą, tik prašau, čiukčių jurtoje nelieskite, leiskite jiems saulėtekio laimingai sulaukti.

Kęstutis Grubliauskas

*Kalba netaisyta

 (Komentarų: 1)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: