M.Garbačiauskaitė. Gyvenimas dėl valstybės - Anglija.lt
 

M.Garbačiauskaitė. Gyvenimas dėl valstybės 


Naujajame filme apie Robiną Hudą yra epizodas, kai šviežiai iškepto Anglijos karaliaus pasiuntiniai pasileidžia per bado ir mokesčių nualintą šalį, kabindami ant medžių grasinančius skelbimus, siekdami vieno - surinkti iš nustekentų gyventojų dar daugiau mokesčių. Tas valdingumas, beatodairiškumas ir žvelgimas į gyventojus tik kaip į statistinius biudžeto papildymo vienetus kažką primena. Kažką labai neseno ir lietuviško…

Jau trylika metų dirbu žiniasklaidoje, todėl geriausiai Vyriausybės veiksmus galiu vertinti iš to, su kuo susiduriu kasdien. Ko jau ko, o šios srities graibšti Vyriausybės rankelė tikrai neaplenkė.
Šios Vyriausybės veiksmai ir žodžiai rodo, kad į žiniasklaidą ji žiūri kaip į verslą. Formalūs ir kartais netgi abejotini žiniasklaidos rėmimai per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą bei dažniausiai neskaidrūs valstybinių institucijų viešinimo konkursai vis dėlto neleidžia žiniasklaidos traktuoti kaip viešosios gėrybės. Vadinasi, tai verslo rūšis, o žurnalistai ir kūrėjai prilygsta kokiems nors asfalto lygintojams.

Taigi pernai metų pradžioje ant žiniasklaidos kaip ir kitų verslų nusileido geležinė Andriaus Kubiliaus vyriausybės mokesčių ranka. Spaudai ir jos žurnalistams teko dvigubas smūgis, nes jai teko atlaikyti ne tik padidėjusią autorių mokesčių naštą, bet ir susitaikyti su panaikinta PVM lengvata popieriui – išimčių Vyriausybė kategoriškai sakė nedarysianti nė vienam verslui. Vien dėl autorių atlyginimo „įsodrinimo“ žiniasklaidos įmonės per metus prarado šimtus tūkstančių litų, nuskurdo ir patys autoriai, nes, ne paslaptis, įmonės prisiėmė sau tikrai ne visą mokesčių naštą, o PVM lengvatos smukdė ištisas verslo rūšis – pavyzdžiui žurnalus.

Galima sakyti, A.Kubilius su kompanija ne tik kiek palygino „svietą“, bet ir paspartino pasaulines tendencijas – priartino spaudos, ypač laikraščių, galą. Spaudos leidėjams nepasisekė labiausiai: į vieną sukrito ekonominė krizė, reklamdavių susižavėjimas internetu bei išaugę mokesčiai. Taigi, sukasi spauda kaip išmano – viską apmokestino: ne tik paslėptą reklamą spausdina, bet jau ir pinigų už žurnalisto atėjimą į spaudos konferenciją pradėjo reikalauti. Prezidentė sako, žiniasklaida neturi sąžinės.

Spaudininkai mano, kad tai buvo konservatorių kerštas „Lietuvos rytui“ ir „Respublikos leidinių grupei“ už jų ilgametę, kaip jie patys vadina, kritiką. Konservatoriai, kaip visada tokiais atvejais, aiškino, kad iš kažko turi būti mokamos pensijos ir atlyginimai mokytojams ir kad visi turi dėl to solidarizuotis. Po kokių metų konservatoriai susizgribo, kad gal ne visai gerai padarė, nes šienaudami „blogąją“ žiniasklaida, nupjovė ir „gerosios“. Pažadėjo, jog netrukus bent jau „geroji“ žiniasklaida bus pamaitinta ES pinigais, reikia tik būdą rasti. Būdo ieško iki šiol.

Juokingiausia, kad didžiausių žiniasklaidos priemonių vadovai netgi susitaikė ir su padidėjusiais mokesčiais. Paburbėjo tik dėl to, kad viskas buvo padaryta labai netikėta (verslui neleista susiplanuoti savo sąnaudų), labai blogu laiku (krizė), ir labai neaiškiai (nei „Sodra“, nei Valstybinė mokesčių inspekcija nesiteikė paaiškinti, kaip apskaityti sudėtingus mokesčių padidinimus).

Tačiau čia vis dėlto ne Danija, kur piliečiai su šypsena moka didžiulius mokesčius, nes žino, kad jie tikrai bus panaudoti efektyviai. Čia Lietuva ir žmonės nepatenkinti, nes valdžia tiesiog visus vėl „išdūrė“. Štai mokesčių autoriams „įsodrinimas“neatneš apčiuopiamos naudos: senatvės pensijai dalis autorių jau nebespės užsidirbti, ar dėl trūkinėjančio stažo pensija bus mažesnė, nei dirbantiesiems. Motinomis ir tėvais tapę autoriai, jei tęs savo autorinę veiklą, gaus mažesnę motinystės (tėvystės) pašalpą nei dirbusieji. Kad autorius gautų nenutrūkstamą iš sveikatos draudimo apmokamą gydymą, jo pajamos turi būti nenutrūkstamos arba pajamų negavimo mėnesiais jis turi savanoriškai mokėti po 72 litus/mėn. Taigi, kaip sakė Laisvosios rinkos instituto prezidentė Rūta Vainienė, valdantieji apsimeta besirūpinanti autoriais, o iš tiesų gelbėja „Sodrą“.

Ir tai tik viena iš šios Vyriausybės požiūrio iliustracijų. Sumažėjusios nedarbingumo ligos atveju, motinystės išmokos, nedarbo pašalpos, padidinti akcizai, skandalas su privalomuoju sveikatos draudimo mokesčiu parodo, kad į valstybę konservatoriai žvelgia kaip į balanso lapą.

Kad ir kokie švaistūnai buvo socdemai, konservatoriams iki tautos gelbėtojų titulo dar tolimas kelias. Nes iš esmės jų valdoma valstybė piliečių atžvilgiu tampa represine ir grobuoniška, reikalaujanti vis daugiau ir nieko už tai neduodanti – nei socialinės apsaugos, nei teisingumo garantijų.

Tačiau visi, kas nesupranta didžiojo Lietuvos gelbėjimo plano, netrunkami išvadinti vagimis ir veltėdžiais. Štai Seimo pirmininkė išvadina skolingus už PSD nelegalais; premjeras šantažuoja gyventojus aiškindamas, kad mokesčių degalams mažinimas reikštų mažesnes pensijas; protestuojantiems mokytojams užsimena, kad jiems atlyginimai dar per mažai sumažinti. Finansų ministrė nemato reikalo mažinti akcizo degalams, nes net ir ūgtelėjus šių degalų pirkimui iš to jokios naudos biudžetui. Nauda eiliniam vartotojui kažkodėl nuolat iškrenta iš „proveržio“ apniktos valdžios akiračio.

Dabar Vyriausybė imasi jau naujo etapo – premjero patarėjas Mykolas Majauskas prabilo apie tai, kad valstybė neturi virsti „socialiniu projektu“, todėl bus peržiūrimos socialinės paramos skyrimo procedūros. Taip pat planuojama sugriežtinti ir Darbo biržos nuostatas. Esate aukštos kvalifikacijos vadybininkas bedarbis ir atsisakėte eiti dirbti į nusmurgusią įmonę? Tada jus išbrauks iš oficialių bedarbių sąrašo ir nebegausite socialinės paramos išmokų. O galų gale, kiek besumokėtumėme mokesčių ir kiek bedirbtumėme, vis tiek daugiau kaip 1000 litų pensijos senatvėje negausime ir visi skursime.

Perspektyvos niūrokos. Nes Vyriausybė kaip koks nenuovokus ir jaunas viduramžių karalius plėšia koją primygusi, o žmonių pasipiktinimas ir neteisybės jausmas auga. Naujasis filmas apie Robiną Hudą baigiasi tuo, kad visa didžioji istorija – dar priešakyje. Už įstatymo ribų paskelbtas Robinas Hudas nesukdamas sau galvos apsigyvena girioje ir linksmybės tik prasideda…

p.s. Kol šis tekstas buvo spausdinamas žurnale „IQ“, Vyriausybė, prisidengdama Tarptautinio valiutos fondo rekomendacijomis, ėmėsi rimtai svarstyti dar dviejų naujų mokesčių įvedimą – nekilnojamojo turto ir automobilių.


Naujajame filme apie Robiną Hudą yra epizodas, kai šviežiai iškepto Anglijos karaliaus pasiuntiniai pasileidžia per bado ir mokesčių nualintą šalį, kabindami ant medžių grasinančius skelbimus, siekdami vieno - surinkti iš nustekentų gyventojų dar daugiau mokesčių. Tas valdingumas, beatodairiškumas ir žvelgimas į gyventojus tik kaip į statistinius biudžeto papildymo vienetus kažką primena. Kažką labai neseno ir lietuviško…

Jau trylika metų dirbu žiniasklaidoje, todėl geriausiai Vyriausybės veiksmus galiu vertinti iš to, su kuo susiduriu kasdien. Ko jau ko, o šios srities graibšti Vyriausybės rankelė tikrai neaplenkė.
Šios Vyriausybės veiksmai ir žodžiai rodo, kad į žiniasklaidą ji žiūri kaip į verslą. Formalūs ir kartais netgi abejotini žiniasklaidos rėmimai per Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą bei dažniausiai neskaidrūs valstybinių institucijų viešinimo konkursai vis dėlto neleidžia žiniasklaidos traktuoti kaip viešosios gėrybės. Vadinasi, tai verslo rūšis, o žurnalistai ir kūrėjai prilygsta kokiems nors asfalto lygintojams.

Taigi pernai metų pradžioje ant žiniasklaidos kaip ir kitų verslų nusileido geležinė Andriaus Kubiliaus vyriausybės mokesčių ranka. Spaudai ir jos žurnalistams teko dvigubas smūgis, nes jai teko atlaikyti ne tik padidėjusią autorių mokesčių naštą, bet ir susitaikyti su panaikinta PVM lengvata popieriui – išimčių Vyriausybė kategoriškai sakė nedarysianti nė vienam verslui. Vien dėl autorių atlyginimo „įsodrinimo“ žiniasklaidos įmonės per metus prarado šimtus tūkstančių litų, nuskurdo ir patys autoriai, nes, ne paslaptis, įmonės prisiėmė sau tikrai ne visą mokesčių naštą, o PVM lengvatos smukdė ištisas verslo rūšis – pavyzdžiui žurnalus.

Galima sakyti, A.Kubilius su kompanija ne tik kiek palygino „svietą“, bet ir paspartino pasaulines tendencijas – priartino spaudos, ypač laikraščių, galą. Spaudos leidėjams nepasisekė labiausiai: į vieną sukrito ekonominė krizė, reklamdavių susižavėjimas internetu bei išaugę mokesčiai. Taigi, sukasi spauda kaip išmano – viską apmokestino: ne tik paslėptą reklamą spausdina, bet jau ir pinigų už žurnalisto atėjimą į spaudos konferenciją pradėjo reikalauti. Prezidentė sako, žiniasklaida neturi sąžinės.

Spaudininkai mano, kad tai buvo konservatorių kerštas „Lietuvos rytui“ ir „Respublikos leidinių grupei“ už jų ilgametę, kaip jie patys vadina, kritiką. Konservatoriai, kaip visada tokiais atvejais, aiškino, kad iš kažko turi būti mokamos pensijos ir atlyginimai mokytojams ir kad visi turi dėl to solidarizuotis. Po kokių metų konservatoriai susizgribo, kad gal ne visai gerai padarė, nes šienaudami „blogąją“ žiniasklaida, nupjovė ir „gerosios“. Pažadėjo, jog netrukus bent jau „geroji“ žiniasklaida bus pamaitinta ES pinigais, reikia tik būdą rasti. Būdo ieško iki šiol.

Juokingiausia, kad didžiausių žiniasklaidos priemonių vadovai netgi susitaikė ir su padidėjusiais mokesčiais. Paburbėjo tik dėl to, kad viskas buvo padaryta labai netikėta (verslui neleista susiplanuoti savo sąnaudų), labai blogu laiku (krizė), ir labai neaiškiai (nei „Sodra“, nei Valstybinė mokesčių inspekcija nesiteikė paaiškinti, kaip apskaityti sudėtingus mokesčių padidinimus).

Tačiau čia vis dėlto ne Danija, kur piliečiai su šypsena moka didžiulius mokesčius, nes žino, kad jie tikrai bus panaudoti efektyviai. Čia Lietuva ir žmonės nepatenkinti, nes valdžia tiesiog visus vėl „išdūrė“. Štai mokesčių autoriams „įsodrinimas“neatneš apčiuopiamos naudos: senatvės pensijai dalis autorių jau nebespės užsidirbti, ar dėl trūkinėjančio stažo pensija bus mažesnė, nei dirbantiesiems. Motinomis ir tėvais tapę autoriai, jei tęs savo autorinę veiklą, gaus mažesnę motinystės (tėvystės) pašalpą nei dirbusieji. Kad autorius gautų nenutrūkstamą iš sveikatos draudimo apmokamą gydymą, jo pajamos turi būti nenutrūkstamos arba pajamų negavimo mėnesiais jis turi savanoriškai mokėti po 72 litus/mėn. Taigi, kaip sakė Laisvosios rinkos instituto prezidentė Rūta Vainienė, valdantieji apsimeta besirūpinanti autoriais, o iš tiesų gelbėja „Sodrą“.

Ir tai tik viena iš šios Vyriausybės požiūrio iliustracijų. Sumažėjusios nedarbingumo ligos atveju, motinystės išmokos, nedarbo pašalpos, padidinti akcizai, skandalas su privalomuoju sveikatos draudimo mokesčiu parodo, kad į valstybę konservatoriai žvelgia kaip į balanso lapą.

Kad ir kokie švaistūnai buvo socdemai, konservatoriams iki tautos gelbėtojų titulo dar tolimas kelias. Nes iš esmės jų valdoma valstybė piliečių atžvilgiu tampa represine ir grobuoniška, reikalaujanti vis daugiau ir nieko už tai neduodanti – nei socialinės apsaugos, nei teisingumo garantijų.

Tačiau visi, kas nesupranta didžiojo Lietuvos gelbėjimo plano, netrunkami išvadinti vagimis ir veltėdžiais. Štai Seimo pirmininkė išvadina skolingus už PSD nelegalais; premjeras šantažuoja gyventojus aiškindamas, kad mokesčių degalams mažinimas reikštų mažesnes pensijas; protestuojantiems mokytojams užsimena, kad jiems atlyginimai dar per mažai sumažinti. Finansų ministrė nemato reikalo mažinti akcizo degalams, nes net ir ūgtelėjus šių degalų pirkimui iš to jokios naudos biudžetui. Nauda eiliniam vartotojui kažkodėl nuolat iškrenta iš „proveržio“ apniktos valdžios akiračio.

Dabar Vyriausybė imasi jau naujo etapo – premjero patarėjas Mykolas Majauskas prabilo apie tai, kad valstybė neturi virsti „socialiniu projektu“, todėl bus peržiūrimos socialinės paramos skyrimo procedūros. Taip pat planuojama sugriežtinti ir Darbo biržos nuostatas. Esate aukštos kvalifikacijos vadybininkas bedarbis ir atsisakėte eiti dirbti į nusmurgusią įmonę? Tada jus išbrauks iš oficialių bedarbių sąrašo ir nebegausite socialinės paramos išmokų. O galų gale, kiek besumokėtumėme mokesčių ir kiek bedirbtumėme, vis tiek daugiau kaip 1000 litų pensijos senatvėje negausime ir visi skursime.

Perspektyvos niūrokos. Nes Vyriausybė kaip koks nenuovokus ir jaunas viduramžių karalius plėšia koją primygusi, o žmonių pasipiktinimas ir neteisybės jausmas auga. Naujasis filmas apie Robiną Hudą baigiasi tuo, kad visa didžioji istorija – dar priešakyje. Už įstatymo ribų paskelbtas Robinas Hudas nesukdamas sau galvos apsigyvena girioje ir linksmybės tik prasideda…

p.s. Kol šis tekstas buvo spausdinamas žurnale „IQ“, Vyriausybė, prisidengdama Tarptautinio valiutos fondo rekomendacijomis, ėmėsi rimtai svarstyti dar dviejų naujų mokesčių įvedimą – nekilnojamojo turto ir automobilių.

 (Komentarų: 1)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: