Kai prieš kelis metus teko rengti darbą apie šių laikų emigrantų periodinę spaudą, pastebėjau, kad naujoji išeivija jokios srities mokslininkų dar beveik neanalizuota. Vėliau įvairūs darbai pasipylė tarsi iš gausybės rago - po nepriklausomybės atgavimo išvykusius lietuvius ėmė analizuoti tiek bakalaurai, tiek profesoriai, tiek psichologai, tiek sociologai bei kitų sričių specialistai, tik iš filosofų ne kažin ką teko išgirst.

Šįkart pateikiame pokalbį su Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi, filosofu Gintautu Mažeikiu.

Ką apie masinę lietuvių emigraciją mano filosofai? Kaip vertinate šį reiškinį jūs?

Daugeliu atvejų migracijos reiškinys rodo, kad ideologiniai diskursai taip pat ir tradicija, kurie steigia, įgalioja ir apklausia subjektus yra pakankamai laisvi ir legitimuoja atvirumą, judėjimą. Tai yra, nežiūrint visų pokalbių apie patriotizmą, kalbos ir žemės šventumą, apie pareigą tėvynei, asmenys pasirenka kitas šalis, kitas galimybes. Tai rodo, kad lietuvių mitai, legendos, švietimo sistema, kultūros institucijos, piliečių santalkos, religinės bendruomenės nėra pakankamai įtakingos, veiklios, patrauklios, jos nevirto stipriais ir natūraliais traukos centrais, dėl ko asmenys būtų pasilikę.

Darbas, kaip ir studijos užsienyje, išlaisvina subjektus ne mažiau nei radikali kritika. Todėl įvairiausio tipo migracija – darbo, studijų, šeimyninė, religinė ir kita - yra pilietiškumo, demokratijos ir kultūrinės įvairovės raidos šansas, egzistenciškai svarbi transgresijos, Kitumo ir atvirumo kultūrų dialogui patirtis.

Migracija taip pat yra politinio pareiškimo forma, kuri pabrėžia esamų socialinių ir ekonominių santykių valstybėje nepriimtinumą tam tikrų sluoksnių žmonėms. Neabejotina, kad tai yra viena radikaliausių protesto/pritarimo formų, pirmiausiai nurodanti nepriimtinus (emigracija) ir priimtinus (imigracija) modernizacijos būdus.

Buvote Šiaulių universiteto (ŠU) Humanitarinio fakulteto Filosofijos katedros vedėjas, dabar dėstytojaujate Vytauto Didžiojoje Universitete (VDU). Jūsų studentai emigruoja? Kalba apie tai universitete? Ar emigraciją jie laiko ar laikė vieninteliu keliu ar tik viena iš alternatyvų?

Taip, šiuo metu jau esu Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėjas VDU, tačiau ir dabar bei tuo metu, kai vadovavau ŠU Filosofijos katedrai, pirmiausiai įtikinėdavau beveik visus studentus, kone asmeniškai, būtinai pasinaudoti Erasmus programos galimybėmis. Ja pasinaudojus, skatindavau/skatinu prašyti kitų šalių fondų paramos dar kartą išvykti semestrui ar metams studijuoti į užsienį. Beveik visais atvejais toks jų tarptautinis aktyvumas gerokai sustiprina ne tik studentų užsienio kalbų mokėjimą, bet ir smarkiai išplečia jų pasaulio patirtį, keičia studentų egzistencinę savimonę, skatina jų pilietinę savivertę.

Kai kurie iš jų, palyginus nedaug, keli asmenys iš dvidešimtis studentų grupės, ryždavosi/ryžtasi ilgesnei emigracijai. Tačiau jei universitetas ir studentų savivalda sukuria stiprius Alumini ryšius, – tie išvykėliai, jei tik jie naudojasi moderniomis komunikacijos priemonėmis, nėra prarandami, nenutrūksta su jais ryšiai. Iš esmės vien jau Skype internetinė programa su labai pigių pokalbių ir vaizdo transliacijos galimybe nuolatos suburia buvusius draugus, internacionalizuoja visų jų patirtį, skatina jų bendruomeninius jausmus. Naujosios technologijos migracijos fobijas gali paversti Lietuvos galimybėmis, padidinti šalies saugumą, patrauklumą, užtikrinti laisvą kritiką.

O kaip vertinate tą tikrą ar ne visai susipriešinimą tarp išvykusiųjų ir likusiųjų čia?

Susipriešinimas tarp išvykusių ir likusių yra veikiau ideologinis konstruktas, nei tikrovė. Jį skatina negatyvūs pasisakymai apie migracijos keliamas grėsmes. Tokius pokalbius daugiausiai skatina asmenys, atsakingi už pensijų kaupimo fondus, pensininkai ir greitu metu gausiantys pensiją asmenys.

Sukurtasis baubas apie migraciją pirmiausiai skirtas paveikti šiuos „rizikos grupės“ asmenis, manipuliuoti jais. Vietoje to, kad būtų galvojama, kaip reikėtų keisti socialinės rūpybos ir mokesčių politiką globalizacijos, tinklinės visuomenės, dinamiškos migracijos amžiuje, daugiau dėmesio skiriama šiam negatyviam grupių supriešinimui.

Kitas baubas, kuris yra piešiamas, tai apolitiškumas ir patriotizmo praradimas. Tačiau tik sutvarkykime internetinio balsavimo sistemą ir ją legalizuokime ir daugelis minėtų problemų išsispręs.

O kalbant apie draugų bendruomenes ir šiuolaikines komunikacijas – migracija daro vis menkesnį poveikį jų tarpusavio santykiams, o elektroniniai pokalbiai tampa kaskart turtingesni.

Kaip manote, kas sunkiau, išvykti ar grįžti?

Išvykimo metu yra patiriamas stresas, nutraukiamos egzistenciškai reikšmingos šaknys, kurį laiką trūkinėja bendravimo ryšiai (kol jie įgauna naują formą), patiriama depresija, ypatingai susijusi su rūpesčio ir globos poreikiu, kuriuos pakeisti elektroninėmis priemonėms dar labai sunku arba visai neįmanoma. Tačiau tai nėra išskirtinė emigracijos problema. Tą patį patiria asmenys išvykstantys gyventi iš vieno miesto į kitą, iš kaimo aplinkos į urbanistinę. Išvykti visados yra sunkiau.

Tačiau, jau po daugelio metų grįžimas į tėvynę taip pat yra išvykimas. Pagalvokime apie tuos, kurie gimė Sibire (aš pats gimiau Vorkutoje), ar dabar gimė Dubline, Londone - kas jiems yra grįžimas? Ar tik nesusipainiosime atsakinėdami. Ir ar grįžimas nėra tik mūsų geidžiama ir diktuojama elgesio forma? Jei kalbėtume kitaip: grįžti ten, kur tavo artimų draugų ir bendraminčių ratas, kur tavo artimieji ir tavo svarbiausios veiklos, tada grįžimas iš tiesų yra malonus.

Kartą vienas psichoterapeutas pasakė, kad imigrantai ir net jų vaikai negali būti laimingi, laimę galbūt pavyks pasiekti tik trečiajai imigrantų kartai. Ką jūs apie tai manote?

Daugelis kartų gyvenančių savo gimtojoje žemėje nepatiria laimės, o ir viena, pirmoji karta pabėgusi nuo persekiojimų, ekonominio nepritekliaus, alkoholizmo liūno, kasdieninių intrigų jaučiasi laiminga. Juk laimė veikiau yra susijusi su globa, meile, rūpesčiu, kūryba, o ne su genais ar teritorija.

Lietuviai gan skaudžiai reaguoja į pranešimus, kad tautiečiai užsienyje skriaudžiami, diskriminuojami ar panašiai, tačiau patys kitokiems, čia, Lietuvoje, gyvenantiems, nėra labai tolerantiški. Apklausos rodo, kad ir imigracijos lietuviai visai nelaukia ir nenori. Kodėl tokie dvigubi standartai?

Baimė dėl darbo netekties ir su tuo susijusios gerovės ir šiandien skatina įvairiausias ksenofobijos formas. Taip yra ne tik Lietuvoje. Dauguma šių kaltinimų nėra pagrįsti, nes atvykėlių bendruomenės būna palyginus silpnos, išgąsdintos ir ilgą laiką vengia ir kenčia nuo vietinio „tautinio“ nusikalstamumo.

Dar viena girdėta teorija, kad emigracija tarsi užkoduota lietuvių genuose ar istorinėje atmintyje. Kaip vertinate tokius teiginius?

Manau, kad ši teorija gerokai supaprastina demografijos, ekonomikos, santvarkos ir viešpataujančių mitų ar religijų tarpusavio santykius, kurių pakaktų paaiškinti daugeliui tautų persikėlimų.

Emigruojama ne tik dirbti ir uždirbti, bet ir kurti, išvyksta menininkai, intelektualai. Tai būtinybė, neišvengiamybė ar bėgimas?

Dažnai menininkai juda pagal kūrybinių industrijų klasterizacijos, kitaip tariant traukos centrų veikimo principą. Šiandien tik plati menininkų kooperacija padeda sukurti reikšmingus, iškilius meno kūrinius: kino filmus, atlikti didžiąsias operas, realizuoti plačius meninius projektus, užtikrinti novacijų pripažinimą, rasti bendrakalbius.

Kita vertus menininkai bėga iš vietų kur didelė netolerancija bohemai, kur stipri ksenofobija, homofobija, rasizmas. Visa tai trukdo laisvam kūrėjų bendradarbiavimui ir turiningai kooperacijai.

Gamtos, fizikos matematikos, technologijų mokslų atstovams yra reikalingos specialios, brangiai kainuojančios laboratorijos, kurių Lietuvoje labai stokojama. Menininkams yra svarbi laisva, plati ir trumpalaikė kooperacija, greitas naujų ryšių kūrimas ir ardymas, o technologijų mokslų atstovams yra reikšmingos šiuolaikinės tyrinėjimų priemonės ir vienminčių komandos. Tik humanitarai mažiau įtraukiami į šį migracijos srautą. Tačiau didėjantis lietuvių kiekis užsienyje, kurie mielai palaiko bendradarbiavimą, nuotolinę kooperaciją, neišvengiamai paskatins ir platesnį humanitarų (ne tik vertėjų) tarptautinį judėjimą.