Generalinė prokuratūra pranešė, kad Rusijos teisėsauga bando atgaivinti baudžiamąjį persekiojimą tiems Lietuvos piliečiams, kurie po 1990-ųjų Kovo 11-osios pasitraukė iš sovietų kariuomenės ar apskritai atsisakė joje tarnauti. Saugumo departamentas ragina šiuos žmones niekur nevykti, išskyrus NATO ir ES šalis.

LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ krašto apsaugos ministras Juozas Olekas sakė, kad galimas dezertyrų persekiojimas yra dar viena Rusijos provokacija.

Krašto apsaugos ministerija skelbia, kad persekiojamų asmenų gali būti apie pusantro tūkstančio.

– Tai tikslūs duomenys?
– Šiek tiek daugiau negu pusantro tūkstančio.

– Yra sąrašai?
– Taip. Tie sąrašai yra pas mane ant stalo.

– Turbūt kažkas turėtų tuos žmones įspėti? Kas už tai atsakingas?
– Mes visų pirma dėkingi žiniasklaidai, kad informuoja apie šį įvykį. O ministerijos darbuotojai tiesiog sėdi ir skambina kiekvienam iš tų žmonių, bandydami dar kartą perspėti. Be to, kol kas vienam žmogui iškelta tokia byla. Mes turime žiūrėti, kad per daug žmonių neišgąsdintume, neapribotume, bet perspėtume, kad visko gali su Rusija atsitikti.

– Toks „nubudimas“ po dvidešimt ketverių metų – visiškai absurdiškas. Kuo Jūs tai aiškinate?
– Man dabar būtų sunku spėlioti už Rusiją, bet versijų gali būti visokių. Mes aptarėme, kad galbūt tai bandymas parodyti, kad jie nevykdo dvišalės sutarties, kai mes prašome, todėl bando rasti pretekstą save pateisinti. Vienas iš variantų – sakyti, kad štai, mes neišduodame įtariamųjų Sausio 13-osios byloje, nes jūs neišduodate dezertyrų. Manau, kad tai yra galima provokacija. Todėl mes neieškodami atsakymų, kodėl jie taip daro, turime spręsti klausimą – kaip padėti mūsų piliečiams ir juos nuo to apsaugoti.

– Estijos saugumo pareigūno pagrobimas prieš kelias dienas, dabar – šita byla. Akivaizdu, kad Rusija elgiasi kur kas agresyviau negu iki tol?
– Žinoma, mes tai matome. Dėl to tariamės su partneriais ir NATO susitikime kalbėjome apie tai, kokių priemonių reikia imtis. Vienos priemonės yra apsaugoti ir perspėti žmones, kitos – gynybinės, karinės – kaip sustiprinti savo apsaugą, kad Rusijai nesinorėtų kokių nors agresyvesnių žingsnių daryti Lietuvoje.

– Užsiminėte apie krašto apsaugą. Lietuva dar penkerius metus žada siekti gynybai skirti reikalingų 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto. Tai įvyks tik 2020 metais. Ar, keičiantis saugumo situacijai, Lietuva bandys įjungti aukštesnę pavarą?
– Mes ir dabar jungiame. Jeigu laikytume tą tempą, kurį turime dabar, manau, kad jis būtų pakankamas šioje padėtyje. Juk negalime visko iš karto atiduoti tik krašto apsaugai. Partneriai tikrai dabar pripažįsta mūsų žingsnius kaip tikrai sveikintinus. Manau, mes dabar vertinami tikrai gerai. Ir ne už pažadus, o už praktinius žingsnius. Kitąmet siekiame turėti plius 400 milijonų daugiau negu dabar.

– Ministre, neturite asmeninės ambicijos reikiamą finansavimą pasiekti dar per savo kadenciją? Priminsiu, kiti rinkimai bus 2016 m.
– Aš labai norėčiau. Na 2016 m. bus tik rinkimai, ką gali žinoti, gal ta kadencija nesibaigs. Tikrai jaučiuosi atsakingas už tą sritį, ir šitas darbas yra svarbiausias. Ką pirkti, kaip finansuoti – tai geriau žino kariškiai. Aš žinau, kad Lietuvai reikia jaustis normaliai, Lietuvai reikia užtikrinti, kad pas mus ateis pagalba. Mes kartais kalbame, kad „kada ateis – ar nebus per vėlu?“. Dabar ateina prieš tai. Sprendimai pavyko, ir dabar čia bus kariai.

– Pradėjote kalbėti apie pagalbą. NATO viršūnių susitikimas: greito reagavimo pajėgos. Jūs galite trumpai paaiškinti, kaip jos funkcionuos?
– Šiandien NATO turi greito reagavimo pajėgas, kurios sudaromos iš įvairių valstybių karinių padalinių, kurie yra dislokuoti tam laikui arba priskirti. Dabar terminai yra maždaug pusė metų. Dabar kalbama apie aukštos parengties. Tai reiškia, kad per 3–5 dienas jie turėtų atsirasti ten, kur reikia. Šiuo metu tokios pajėgos yra maždaug brigados dydžio – apie 4000–5000 karių.

– Tai tokių atveju Lietuvoje nuolat būtų keli tūkstančiai karių?
–Nesakau, kad keli tūkstančiai, bet tikrai būtų. Skaičiai dar tikslinami šiuo klausimu.

Primename, kad Rusijos baudžiamasis persekiojimas gresia tiems Lietuvos piliečiams, kurie paraginti Lietuvos valdžios po 1990 metų kovo 11-osios pasitraukė iš sovietų kariuomenės arba atsisakė joje tarnauti.
Dalis tokių jaunuolių buvo pagrobti ir prievarta išvežti į sovietų armijos karinius dalinius, dalis nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis, keli jaunuoliai, sovietų armijos atstovų persekiojami, žuvo, kiti, bijodami susidorojimo su jais ar jų šeimos nariais, patys grįžo į sovietų karinius dalinius, dar kiti išvengė sovietų armijos represijų slapstydamiesi.

Lietuvos krašto apsaugos ministerijos duomenimis, nuo 1990 metų kovo 11 dienos prievartinės tarnybos sovietų armijoje atsisakė 1562 jaunuoliai. Iš jų 67 buvo prievarta išvežti į sovietų karinius dalinius - iš jų 21 jaunuolis 1990 metų kovo 27-osios naktį išvežtas į Magadano sritį, kiti 46 - sugaudyti pavieniui ir išvežti į kitus sovietų karinius dalinius. 20 vaikinų nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis, trims iškeltos baudžiamosios bylos, o trys jaunuoliai žuvo.

1465 vaikinai, norėdami išvengti prievartinės tarnybos ir sovietų armijos ar valdžios atstovų represijų, buvo priversti slapstytis, keisti gyvenamąją vietą, palikti šeimą.

Lrt.lt ir BNS informacija