Mitai, dėl kurių į Lietuvą bijo grįžti užsienyje studijuojantys lietuviai 

Paieškos laukelyje įvedus žodį „emigracija“ sumirga 242 tūkstančiai įrašų. Dalis apie tai, kodėl Lietuvoje gyventi yra blogai, dalis su liūdna statistika, dalis su istorijomis ir kryptimis į Londoną, Airiją, Vokietiją ar toliau. Emigracija nėra linksma tema, bet ją lydi ir ilgas sąrašas stereotipų bei mitų. Kokie mitai ir stereotipai sklando tarp studijas užsienyje baigiančių lietuvių, pasidomėjo „Talentai Lietuvai“ programos komanda.

Programa „Talentai Lietuvai“ sukurta siekiant išvykusius studijuoti pakviesti karjeros pradžią kurti lyderiaujančiose Lietuvos įmonėse. Tad „Top 6“ mitų sąrašą mums padėjo sudaryti jau grįžę ir darbo čia paragavę lietuvaičiai.


Mitas: gausiu mažą atlyginimą, negalėsiu sau nieko leisti

Kotryna Ragaišytė, baigusi studijas Didžiojoje Britanijoje, savo ateitį kuria tėvynėje ir sako: „Grįžau į Lietuvą vedina nostalgiškų jausmų, nes visko pasiilgau, tačiau dabar, dirbdama ir gyvendama čia, be galo džiaugiuosi, kad ta nostalgija nepraėjo. Dėl atlyginimo ir darbų visai nesiskundžiu, Vilnius tikrai puikus miestas, kuriame verda gyvenimas.“

Vidutinis neto atlyginimas Vilniuje 2016 m. pabaigoje siekė 710 eurų, atlyginimų augimo tempas yra paspartėjęs. Praėjusiais metais atlyginimai Vilniuje augo 7,7 proc, o, ekonomistų skaičiavimais, ateinančius kelerius metus jie visoje Lietuvoje augs po 6–7 proc. kasmet.

Be to, pagal kainas Vilnius vis dar atsilieka nuo kitų Europos sostinių, todėl čia užtenka mažesnio atlyginimo, norint užsitikrinti sau patogų gyvenimą.

„Lietuvoje yra puikių programų, kurios finansuoja dalį atlyginimo karjerą pradedantiems jaunuoliams, todėl nuo pat pradžių gavau adekvatų užmokestį. Tai man leidžia dažnai keliauti, lankyti draugus, gyvenančius kitose šalyse, taip pat – džiaugtis Vilniaus gyvenimo būdu ir kitais gyvenimo Lietuvoje privalumais“, – sako K.Ragaišytė.

Mitas: sėdėsiu darbo biržoje, kol pasensiu

„Dar nebaigęs studijų gavau keletą darbo pasiūlymų Lietuvoje, tad grįžus ieškoti darbo neteko. Na, o grįžęs atradau milžiniškų ambicijų valstybę, daugybę talentingų, tikslo siekiančių jaunų tautiečių, dėl kurių konkuruoja pasaulio lyderiaujančios tarptautinės kompanijos. Atradau, ką Lietuva turi pasiūlyti geriausio – galimybes augti tiek profesiškai, tiek kaip asmenybei sparčiau nei konvencinėse „galimybių“ šalyse“, – sakė studijas Lankasterio universitete baigęs ir dabar tarptautinei KPMG kompanijai dirbantis Benas Kazlauskas.

Lietuvoje nedarbo lygis 2017 metų sausio mėnesį siekė 8,8%. Pasiteiravus, kaip šis skaičius lemia jaunimo galimybes įsidarbinti, „Danske“ banko ekonomistas Rokas Grajauskas teigia, jog bendras nedarbo lygis šalyje mažai ką pasako.

„Pastaruoju metu itin auga laisvų darbo vietų skaičius, kuris jau viršija 30 tūkst. O bedarbių vis dar turime per 100 tūkst. Tai rodo, kad darbo rinkoje yra dideli įgūdžių ir geografiniai atotrūkiai. Pagrindiniuose miestuose nedarbo lygis yra gerokai mažesnis, o įsidarbinimo galimybės yra labai didelės.

Kita tendencija, kurią pastebime, yra tai, kad pastaraisiais metais nuosekliai auga paklausa kvalifikuotiems darbuotojams, bet paklausa mažiau kvalifikuotai darbo jėgai traukiasi. Be to, vidutinis atlyginimas Lietuvoje, panašiai kaip ir bendras nedarbo lygis, mažai ką pasako apie realias pajamas tų, kurie dirba kvalifikuotą darbą didžiausiuose šalies miestuose. Dėl egzistuojančių pajamų žirklių, geriausiai apmokamų specialistų atlygis Lietuvoje gali skirtis dvigubai ar dar mažiau nuo to, ką galima uždirbti užsienyje, nors vidutinis atlyginimas Lietuvoje nuo Vakarų Europos skiriasi 4–5 kartus“, – teigia ekonomistas.

Mitas: mokslo galimybės bei studijų kokybė netenkina

Po penkerių metų gyvenimo svetur Mindaugas Šarpis, lazerių technikas-inžinierius, neigia ir šį stereotipą: „Aš išvažiavau, nes tuo metu fizikos sferoje daugiau galėjau išpešti užsienyje, bet viskas priklauso nuo srities. Pavyzdžiui, mediciną studijuoti nieku gyvu nesiūlyčiau niekur kitur. Galimybių yra visur, todėl žmogus, baigęs Kembridžo universitetą, nebūtinai bus pranašesnis už tą, kuris baigė Vilniaus universitetą.“

Mokslininkas Linas Mažutis teigia, jog už prestižinio universiteto vardą svarbiau yra aktuali darbo tematika ir mokslinės grupės vadovo autoritetas.

„Profesinės žinios, patirtis ir kvalifikacijos yra įgyjamos ne sėdint auditorijoje ar bibliotekoje, o realiai dirbant mokslinėje grupėje. Todėl nereikia turėti iliuzijų, kad prestižinis universiteto vardas garantuos puikią tolesnę karjerą ar perspektyvas. Daug didesnę įtaką turi tai, kokioje sferoje žmogus yra įgijęs laipsnį ir su kokias žinomais mokslininkais jis yra dirbęs. Jei mano įgytos kvalifikacijos yra labai siauros, nišinės ir beveik niekam nereikalingos, tai geras universiteto vardas nepagelbės“, – teigia L.Mažutis.

Mitas: nerasiu inovatyvios darbo vietos, Lietuvoje viskas pasenę

„Talentai Lietuvai“ dalyvė Gintarė Stankutė, šiuo metu dirbanti įmonėje „Eika“, dalijasi kitokia patirtimi: „Grįžus buvo pateisinti visi mano lūkesčiai ir gal net sakyčiau, kad leido atsiskleisti labiau, kai gali bendrauti savo gimtąja kalba. Buvo džiugu matyti, kad ir Lietuvoje yra naudojamos pačios naujausios ir inovatyviausios technologijos verslo srityje.“

Statistikos departamento duomenimis, nuo 2012 iki 2014 metų įmonių, diegusių inovacijas, palyginti su visomis įmonėmis, padaugėjo 10 procentų.

Mitas: gyvenimo kokybė labai prasta, žmonės labai nelaimingi

Danijoje studijas baigusi Augmantė Ališauskaitė irgi nesigaili grįžusi: „Grįžusi po ketverių metų gyvenimo užsienyje, Lietuvą radau gerokai pasikeitusią. Visuomenė tapo kur kas pilietiškesnė, atsakingesnė. Vilniuje jaučiuosi kaip bet kuriame Vakarų pasaulio didmiestyje. Žmonės šypsosi, yra motyvuoti, turi ir siekia savo tikslų. Tačiau ir mažesniuose miesteliuose juntamas vis stiprėjantis tikėjimas, jog viskas bus tik geriau ir geriau. Mažiau beviltiškumo jausmo, kurį dažnai pastebėdavau prieš išvažiuodama iš Lietuvos, daug daugiau optimizmo.“

Mitas: išvažiavusieji nedrįsta grįžti, nes čia niekas nelaukia

„Dauguma grįžusiųjų apie Lietuvą atsiliepdavo tik geriausiais žodžiais ir vos keli turėdavo kuo pasiskųsti. „Noriu į Lietuvą“ ir „Lietuvoje labai daug verslo galimybių“ yra dažniausiai girdėtos frazės“, – sakė K.Ragaišytė.

Statistika atskleidžia, jog grįžtančiųjų emigrantų skaičius kiekvienais metais išlieka aukštas ir siekia apie 20 000 per metus. Akivaizdu, kad Lietuvoje formuojasi grįžusiųjų visuomenės dalis, kurie skatina ir padeda grįžti apie tai galvojantiems. Įvairios organizacijos ir tinklai, telkiantys grįžusiuosius ar teikiantys grįžimui būtiną informaciją – puiki pradžia ir atspirtis, norinčiam, tačiau nedrįstančiam grįžti.

Kaip užpildyti dokumentus, kokios maisto kainos Lietuvoje, kaip atrodo darbo rinkos segmentai, patars TMO projekto „Renkuosi Lietuvą“ komanda, o jauniesiems profesionalams darbo vietą valstybiniame ar privačiame sektoriuje padės rasti ne tik „Kurk Lietuvai“ bei „Talentai Lietuvai“ programos, bet ir daugybė kitų iniciatyvų.

Anglija.lt

Paieškos laukelyje įvedus žodį „emigracija“ sumirga 242 tūkstančiai įrašų. Dalis apie tai, kodėl Lietuvoje gyventi yra blogai, dalis su liūdna statistika, dalis su istorijomis ir kryptimis į Londoną, Airiją, Vokietiją ar toliau. Emigracija nėra linksma tema, bet ją lydi ir ilgas sąrašas stereotipų bei mitų. Kokie mitai ir stereotipai sklando tarp studijas užsienyje baigiančių lietuvių, pasidomėjo „Talentai Lietuvai“ programos komanda.

Programa „Talentai Lietuvai“ sukurta siekiant išvykusius studijuoti pakviesti karjeros pradžią kurti lyderiaujančiose Lietuvos įmonėse. Tad „Top 6“ mitų sąrašą mums padėjo sudaryti jau grįžę ir darbo čia paragavę lietuvaičiai.


Mitas: gausiu mažą atlyginimą, negalėsiu sau nieko leisti

Kotryna Ragaišytė, baigusi studijas Didžiojoje Britanijoje, savo ateitį kuria tėvynėje ir sako: „Grįžau į Lietuvą vedina nostalgiškų jausmų, nes visko pasiilgau, tačiau dabar, dirbdama ir gyvendama čia, be galo džiaugiuosi, kad ta nostalgija nepraėjo. Dėl atlyginimo ir darbų visai nesiskundžiu, Vilnius tikrai puikus miestas, kuriame verda gyvenimas.“

Vidutinis neto atlyginimas Vilniuje 2016 m. pabaigoje siekė 710 eurų, atlyginimų augimo tempas yra paspartėjęs. Praėjusiais metais atlyginimai Vilniuje augo 7,7 proc, o, ekonomistų skaičiavimais, ateinančius kelerius metus jie visoje Lietuvoje augs po 6–7 proc. kasmet.

Be to, pagal kainas Vilnius vis dar atsilieka nuo kitų Europos sostinių, todėl čia užtenka mažesnio atlyginimo, norint užsitikrinti sau patogų gyvenimą.

„Lietuvoje yra puikių programų, kurios finansuoja dalį atlyginimo karjerą pradedantiems jaunuoliams, todėl nuo pat pradžių gavau adekvatų užmokestį. Tai man leidžia dažnai keliauti, lankyti draugus, gyvenančius kitose šalyse, taip pat – džiaugtis Vilniaus gyvenimo būdu ir kitais gyvenimo Lietuvoje privalumais“, – sako K.Ragaišytė.

Mitas: sėdėsiu darbo biržoje, kol pasensiu

„Dar nebaigęs studijų gavau keletą darbo pasiūlymų Lietuvoje, tad grįžus ieškoti darbo neteko. Na, o grįžęs atradau milžiniškų ambicijų valstybę, daugybę talentingų, tikslo siekiančių jaunų tautiečių, dėl kurių konkuruoja pasaulio lyderiaujančios tarptautinės kompanijos. Atradau, ką Lietuva turi pasiūlyti geriausio – galimybes augti tiek profesiškai, tiek kaip asmenybei sparčiau nei konvencinėse „galimybių“ šalyse“, – sakė studijas Lankasterio universitete baigęs ir dabar tarptautinei KPMG kompanijai dirbantis Benas Kazlauskas.

Lietuvoje nedarbo lygis 2017 metų sausio mėnesį siekė 8,8%. Pasiteiravus, kaip šis skaičius lemia jaunimo galimybes įsidarbinti, „Danske“ banko ekonomistas Rokas Grajauskas teigia, jog bendras nedarbo lygis šalyje mažai ką pasako.

„Pastaruoju metu itin auga laisvų darbo vietų skaičius, kuris jau viršija 30 tūkst. O bedarbių vis dar turime per 100 tūkst. Tai rodo, kad darbo rinkoje yra dideli įgūdžių ir geografiniai atotrūkiai. Pagrindiniuose miestuose nedarbo lygis yra gerokai mažesnis, o įsidarbinimo galimybės yra labai didelės.

Kita tendencija, kurią pastebime, yra tai, kad pastaraisiais metais nuosekliai auga paklausa kvalifikuotiems darbuotojams, bet paklausa mažiau kvalifikuotai darbo jėgai traukiasi. Be to, vidutinis atlyginimas Lietuvoje, panašiai kaip ir bendras nedarbo lygis, mažai ką pasako apie realias pajamas tų, kurie dirba kvalifikuotą darbą didžiausiuose šalies miestuose. Dėl egzistuojančių pajamų žirklių, geriausiai apmokamų specialistų atlygis Lietuvoje gali skirtis dvigubai ar dar mažiau nuo to, ką galima uždirbti užsienyje, nors vidutinis atlyginimas Lietuvoje nuo Vakarų Europos skiriasi 4–5 kartus“, – teigia ekonomistas.

Mitas: mokslo galimybės bei studijų kokybė netenkina

Po penkerių metų gyvenimo svetur Mindaugas Šarpis, lazerių technikas-inžinierius, neigia ir šį stereotipą: „Aš išvažiavau, nes tuo metu fizikos sferoje daugiau galėjau išpešti užsienyje, bet viskas priklauso nuo srities. Pavyzdžiui, mediciną studijuoti nieku gyvu nesiūlyčiau niekur kitur. Galimybių yra visur, todėl žmogus, baigęs Kembridžo universitetą, nebūtinai bus pranašesnis už tą, kuris baigė Vilniaus universitetą.“

Mokslininkas Linas Mažutis teigia, jog už prestižinio universiteto vardą svarbiau yra aktuali darbo tematika ir mokslinės grupės vadovo autoritetas.

„Profesinės žinios, patirtis ir kvalifikacijos yra įgyjamos ne sėdint auditorijoje ar bibliotekoje, o realiai dirbant mokslinėje grupėje. Todėl nereikia turėti iliuzijų, kad prestižinis universiteto vardas garantuos puikią tolesnę karjerą ar perspektyvas. Daug didesnę įtaką turi tai, kokioje sferoje žmogus yra įgijęs laipsnį ir su kokias žinomais mokslininkais jis yra dirbęs. Jei mano įgytos kvalifikacijos yra labai siauros, nišinės ir beveik niekam nereikalingos, tai geras universiteto vardas nepagelbės“, – teigia L.Mažutis.

Mitas: nerasiu inovatyvios darbo vietos, Lietuvoje viskas pasenę

„Talentai Lietuvai“ dalyvė Gintarė Stankutė, šiuo metu dirbanti įmonėje „Eika“, dalijasi kitokia patirtimi: „Grįžus buvo pateisinti visi mano lūkesčiai ir gal net sakyčiau, kad leido atsiskleisti labiau, kai gali bendrauti savo gimtąja kalba. Buvo džiugu matyti, kad ir Lietuvoje yra naudojamos pačios naujausios ir inovatyviausios technologijos verslo srityje.“

Statistikos departamento duomenimis, nuo 2012 iki 2014 metų įmonių, diegusių inovacijas, palyginti su visomis įmonėmis, padaugėjo 10 procentų.

Mitas: gyvenimo kokybė labai prasta, žmonės labai nelaimingi

Danijoje studijas baigusi Augmantė Ališauskaitė irgi nesigaili grįžusi: „Grįžusi po ketverių metų gyvenimo užsienyje, Lietuvą radau gerokai pasikeitusią. Visuomenė tapo kur kas pilietiškesnė, atsakingesnė. Vilniuje jaučiuosi kaip bet kuriame Vakarų pasaulio didmiestyje. Žmonės šypsosi, yra motyvuoti, turi ir siekia savo tikslų. Tačiau ir mažesniuose miesteliuose juntamas vis stiprėjantis tikėjimas, jog viskas bus tik geriau ir geriau. Mažiau beviltiškumo jausmo, kurį dažnai pastebėdavau prieš išvažiuodama iš Lietuvos, daug daugiau optimizmo.“

Mitas: išvažiavusieji nedrįsta grįžti, nes čia niekas nelaukia

„Dauguma grįžusiųjų apie Lietuvą atsiliepdavo tik geriausiais žodžiais ir vos keli turėdavo kuo pasiskųsti. „Noriu į Lietuvą“ ir „Lietuvoje labai daug verslo galimybių“ yra dažniausiai girdėtos frazės“, – sakė K.Ragaišytė.

Statistika atskleidžia, jog grįžtančiųjų emigrantų skaičius kiekvienais metais išlieka aukštas ir siekia apie 20 000 per metus. Akivaizdu, kad Lietuvoje formuojasi grįžusiųjų visuomenės dalis, kurie skatina ir padeda grįžti apie tai galvojantiems. Įvairios organizacijos ir tinklai, telkiantys grįžusiuosius ar teikiantys grįžimui būtiną informaciją – puiki pradžia ir atspirtis, norinčiam, tačiau nedrįstančiam grįžti.

Kaip užpildyti dokumentus, kokios maisto kainos Lietuvoje, kaip atrodo darbo rinkos segmentai, patars TMO projekto „Renkuosi Lietuvą“ komanda, o jauniesiems profesionalams darbo vietą valstybiniame ar privačiame sektoriuje padės rasti ne tik „Kurk Lietuvai“ bei „Talentai Lietuvai“ programos, bet ir daugybė kitų iniciatyvų.

 (Komentarų: 0)

Kiti kategorijos straipsniai:

Kiti kategorijos straipsniai: