Vaidilutė Dovidaitytė

Nors rašyti ir parduoti diplominius ar kitus rašto darbus asmenims, kurie mokymo įstaigai juos pateikia kaip savo, yra draudžiama Lietuvos Respublikos įstatymų, tačiau šis verslas Lietuvoje klesti ir jokia valstybės institucija su šiuo reiškiniu realiai nekovoja.

Artėjant mokslo metų pabaigai, mokslinių darbų rašytojai tiesiog pasiraitoję rankoves kepa įvairiausius rašinius, pradedant referatais ir baigiant diplominiais. Interneto skelbimų lentos per kraštus varva įvairiausiais pasiūlymais. O pasidomėjus kaina, pavyko sužinoti, kad vienas puslapis kainuoja nuo penkiolikos iki dvidešimt litų. Valstybės institucijų atstovai pripažįsta, kad mada pirkti mokslinius darbus yra gaji, tačiau niekas nepasiūlo realios išeities, kaip su tuo kovoti. „Transparancy International” Lietuvos skyriaus vadovas Rytis Juozapavičius sako, kad šalyje nėra atliktas joks tyrimas, kokiais mastais šis nelegalus verslas paplitęs. Tačiau, anot jo, diplominių darbų pardavėjai suįžūlėję tiek, kad išdrįso ateiti net į šią, su korupcija kovojančią organizaciją ir pasiūlyti pinigų už diplominio, kurio tema „Korupcijos Lietuvoje mastai” parašymą. Jeigu tokių pasiūlymų gauna su korupcija kovojantys Don Kichotai, ko tikėtis iš eilinių Lietuvos žmonių?

Turėti diplomą yra madinga, o kaip jis įgytas, jau visai nesvarbu. Naujasis švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius lyg ir pripažino, kad ši problema nesprendžiama ir tvirtina, jog patys dėstytojai turėtų labiau kontroliuoti ir pažaboti šią rinką. Juk studentai, nusipirkę diplominį darbą, dažniausiai visiškai nesikonsultuoja su darbo vadovais, o gynimo metu absoliučiai nenutuokia, apie ką rašė ir ką norėjo pasakyti. Mykolo Romerio universiteto docentė Regina Vasarienė antrina, kad yra ir tokių studentų, kurie dar šiek tiek pasistengia ir nors kartą perskaito „savo” diplominį darbą prieš gynimą, kad bent jau žinotų apie ką kalba. Tokius „gudručius” labai sunku pagauti ir įrodyti, kad jie nusipirkę rašto darbą. Net solidi mokslininkų komisija, vertinanti darbus, nesučiumpa sukčiautojų.

Tačiau ir vieni, ir kiti diplomus gauna ir vaikšto nosis užrietę kalbėdami apie savo neva aukštą intelekto koeficientą ir girdamiesi turimu diplomu.

Lietuvos studentų sąjungos atstovas Dainius Dikšaitis sako, kad studentus pirkti diplominius darbus verčia pati sistema. Dėstytojų abejingumas ir noras išlaikyti kuo daugiau studentų, nes nuo to priklauso universiteto finansavimas, priverčia dėstytojus užmerkti akis prieš korupciją, o studentas tiesiog pameta bet kokią motyvaciją ir pasirenka lengviausią kelią: nusipirkti diplominį, gauti diplomą ir išvengti smegenų džiovinimo prie knygų.

Tačiau viskas pasimato, kai tokie absolventai pasibeldžia į darbdavio duris. Pastarieji pripažįsta, kad retai domisi, ką konkrečiai jaunas specialistas studijavo, o tiesiog stengiasi pokalbio metu įvertinti jo žinių lygį. Ir visos ylos iš maišo išlenda. Aukšti įvertinimai studijų metais staiga ima ir subliūkšta lyg muilo burbulas ties dešimtąja pokalbio minute ir jaunas specialistas uždaro potencialaus darbdavio duris nieko nepešęs. Ir blizgantis nuo gražių pažymių diplomas tampa nebemielas, nes vis dažniau darbdaviai žmones renkasi pagal asmenybę, požiūrį į darbą, novatoriškumą ir kūrybingumą. O kaip gi, tu, mielas studente, gali būti kūrybingas ir motyvuotas darbui, jei visus studijų metus sugebėdavai tik susirasti gabų žmogų, dirbantį už tave.

Ir tikriausiai čia jokios sankcijos ar nauji įstatymai nepadės. Belieka laukti, kada jauni žmonės suvoks, kad studijuoja ne dėl kitų, ne dėl paties diplomo blizgesio, o dėl noro pažinti, domėtis ir kažko pasiekti.