Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

„Mano vaikai mokosi Londone, aš šioje mokymo sistemoje įžvelgiu daugiau privalumų nei Lietuvos“, – rašo antrus metus Britanijoje gyvenanti lietuvė. O ką šiuo klausimu manai tu? Kokią mokymo sistemą renkiesi ar rinksiesi savo vaikams?
*Kalba netaisyta.

Jau keli mėnesiai internetinėje erdvėje stebiu tarsi susišaudymą tarp rašančių apie mokyklas, tarp mokytojų ir mokinių, tarp mokyklų vadovų. Aštrios nuomonės, argumentai, mokinių kontrargumentai. Man vis kirbėjo ši tema, brendo, kapsėjo ir vis žadėjau parašyti.

Pradėsiu nuo to, kodėl manausi galinti išsakyti savo nuomonę. Pirma, turiu pradinių klasių mokytojos išsilavinimą. Antra, daugiau nei dvidešimt metų organizuoju vaikams renginius, spektaklius, stovyklas, įvairias dirbtuves, ilgalaikius visuomeninius projektus. Trečia, šiuo metu organizuoju jau ketvirtą respublikinį konkursą vaikams. Ketvirta, pati auginu keturis vaikus. Penkta, iš patirties galiu lyginti mokyklą Lietuvoje ir Anglijoje.

Pabrėšiu tik, kad tai mano asmeninė patirtis, ne statistika, ne skaičiai. Ir tai yra subjektyvi mano nuomonė. Čia tokia ilga įžanga tiems, kurie tarp eilučių jau perskaitė: „Ir vėl ji varys ant Lietuvos.“

Labai dažnai ir daug galvoju apie švietimo sistemą Lietuvoje, apie pačius mokytojus, apie tai, kaip viskas pasikeitė, kodėl mokiniai nuvažiavo nauju greituoju traukiniu, o didžioji dalis mokytojų į jį taip ir nespėjo. Galvoju, kodėl jie taip pyksta, kad nespėjo drauge su savo mokiniais? Man atrodo, kad iš to pykčio, neprisitaikymo, negebėjimo kontroliuoti naujos situacijos, valdyti nebesuvaldomos naujos kartos vaikų, mokytojai jiems tarsi keršija dar ir dar labiau spausdami jau nebe prie sienos, o prie grindų. Tarsi bandydami kojomis užlipę ir prispaudę dar vis kontroliuoti ir saugoti savo autoritetą: „Aš mokytojas, todėl esu už tave savaime viršesnis, didesnis, privalai manęs klausyti“. Didžioji dalis mokytojų kaltina mokinius ištižimu, atsilikimu, negebėjimais, versdami juos kas dieną dešimtis kartų blogai jaustis dėl pamiršto sąsiuvinio, nepadarytų darbų, kraudami ir kraudami jiems vis didesnę nepasitikėjimo savimi kuprą. Vilniaus licėjaus direktorius, S. Jurkevičius sako: „Nuolaidžiavimas mokiniams ugdo ištižėlių kartą“. Fizikos mokytoja internete viešai prisipažįsta: „Man visada buvo svarbiausia įkrėsti mokiniams į galvas nors tą žinių minimumą, kuris vertas minimalaus įvertinimo. Dvejetus vesdavau be jokio gailesčio… Ir kaip jūs manote, ką gavau už savo principingumą?“ Žinau, ką jūs gavote ir ką dar gausite, miela mokytoja, jeigu tuoj pat nepadarysite sau kažko, kad pagaliau pradėtumėte galvoti, jog mokytojas nėra savaime viršesnis už mokinį, vien todėl, kad jis mokytojas. Mokinys ir mokytojas yra du vienodi lygūs partneriai, turintys tą patį tikslą – augti, mokytis ir džiaugtis mokymosi procesu. Ir užaugti savimi pasitikinčia, brandžia, žinančia, ko nori ar ko siekia, asmenybe. Kodėl taip kalbu? Nes visa švietimo sistema, mokytojai atsiliko, nespėjo į traukinį, nesugebėjo taip greitai keistis, kaip keitėsi šiuolaikiniai vaikai, neįsisavino labai svarbių evoliucijos ir naujųjų technologijų pokyčių. Kai dvimetis tapšnoja per ekraną ir pats junginėjasi sau patinkančias daineles anglų kalba, mokytojai pirmoje klasėje dar vis moko juos skaityti su ta pačia metodine medžiaga, kurią išmoko, pasigamino, įsigijo prieš dešimt ar net dvidešimt metų ir vis dar naiviai tiki, kad jie yra teisūs, ir jie „perlauž“ tuos vaikus, nes žino kaip juos reikia mokyti! Nors kuo toliau, tuo labiau tai atrodo juokingai.

Kiekvieną dieną mokytojai dėl kiekvienos smulkmenos šokdina savo mokinius ir jų tėvus: pamiršai pieštuką, atsinešk pratybas, nepadarei namų darbo, jūs nupirkote ne tą pratybų sąsiuvinį, jūsų vaikas pamiršo sportinę aprangą ir taip toliau, tarsi pasaka be galo. Tiek daug pastabų dėl tvarkos, kad visi pamiršta apie esmę. Ko mes visi susirinkom į mokyklą??? Išmokti tvarkos ar išmokti mokytis? Kiekvieną kartą, kai mokytojai vaiko tėvus po parduotuves dėl smulkmenų, skambina, kad jų vaikas kažką pamiršo, rašo pastabas apie neatliktus darbus, kritikuoja vaikus už negebėjimus, kiekvieną kartą jie daro mus ir mūsų vaikus durneliais. Šiaip sau, iš principo, kad mokytojas yra autoritetas ir jo reikia klausyti. Gyvendama Lietuvoje aš tikrai pavargau pusę etato dirbti mokykloje – aprūpinti savo tris vaikus, lankančius mokyklą ar darželį, viskuo, ko reikia mokyklai. Aš pavargau būti kalta, kad kažką pamiršau nupirkti, nunešti, patikrinti. Pavargau būti kalta už vaikų daiktus ir namų darbus.
Ir kad būčiau objektyvi, palyginsiu:

Lietuvoje man reikėjo nupirkti vaikams begalę priemonių ir rūpintis, kad jie jas visada turėtų – Londone man nereikia nei nieko pirkti, nei rūpintis, kad jie kažką pamiršo.

Lietuvoje jie gaudavo daugybę namų darbų kasdieną – Londone gauna tik atostogoms ar savaitgaliui, bet juos padaryti nebūtina.

Lietuvoje uniforma vaikui kainuoja minimum 150 Lt – Londone nupirkau dvigubai pigiau.

Lietuvoje kuprinės neįmanoma panešti, ir ji kainuoja mažiausiai 100 Lt – Londone kuprinė skirta pietų dėžutei nešiotis ir kainavo 20 litų.

Lietuvoje nuolat iš savo draugų girdžiu apie pokalbius su mokytojais, apie jų reikalavimus, kritiką, pastabas – Londone aš girdžiu tik komplimentus ir pagyras savo vaikams.
Kaskart išeinu iš susirinkimų tarsi ant sparnų, pakylėta ir apie save labai geros nuomonės. Bet tai tikrai nereiškia, kad mano vaikai kažkokie neeliniai. Ne, jie paprasčiausi mokiniai su savo trūkumais ir bėdom, tik apie trūkumus čia kalba mažai ir pirštą įsmeigę tarsi į žaizdą, jo nesukioja.

Gerai, tarkim, kad man pasisekė, nes jau girdėjau, kad kiekvienoje mokykloje yra kitaip ir uniformų kainos gali labai skirtis. Prisipažinsiu, buvau nustebusi, už mano sūnaus Kristupo, kuris nuo rugsėjo eis į Westminster Academy, uniformą paklojusi 100 svarų: švarkas, dveji marškiniai, kaklaraištis, dveji sportiniai marškinėliai, trumpos ir ilgos sportinės kelnės, džemperis, raktas spintelei. Berods, viską išvardinau. Palyginti su dabartine, pradine mokykla, tai labai didelė suma.

Užduodami namų darbai kiekvienoje mokykloje taip pat skiriasi – mano vaikams užduoda mažai, todėl daugelis iš karto pasakys, kad man nepasisekė, nes jeigu neduoda daug namų darbų, reiškia žemi reikalavimai, tai yra – mažiau žinių ir kvailesni vaikai. Ir čia prieiname esminį klausimą, į kurį aš sau labai aiškiai atsakiau. Kas geriau: ar mažiau žinių, bet geresnė vaiko nuomonė apie save ir psichologiškai stipresnis, ar daugiau žinių, bet labai prasta savivertė? Juk jam nuo pirmos klasės Lietuvoje kalama į galvą, kad viską pamiršta, yra žioplas ir išsiblaškęs?

Aš pasirinkau pirmąjį variantą sau ir savo vaikams, todėl jie mokosi Londone ir būtent todėl aš toje mokymo sistemoje įžvelgiu daugiau privalumų nei Lietuvos.

Labai gerai prisimenu praeitą rudenį, kai mano kitas sūnus - Marijonas - turėjo problemų dėl mokytojos, kuri pradėjo jo reikalauti teisingai rašyti, o jis buvo lankęs anglišką mokyklą tris mėnesius. Ji jam piešė liūdnus veidelius ir rašė pastabas: „Išmok spelinti“. Rezultatas buvo siaubingas – septynmetis nuolat kalbėjo apie savižudybę. Buvo daug bėdos ir rūpesčio, kalbėjau su direktore ir pavaduotojomis mokykloje. Visos jos kartojo tą patį: „Svarbiausia, kad vaikas būtų laimingas ir norėtų eiti į mokyklą“. Po kelių mėnesių tą mokytoją atleido, ir dabartinė jo mokytoja sako: „Aš esu labai laiminga, mokydama Marijoną“. Daugelis mano draugų, šeimos narių, kurie gerai žino Marijoną, nuolat kartoja, kaip pasikeitė tas vaikas: laimingas, atsipalaidavęs, nuolat šypsosi, yra tikrai labai mielas ir labai nori eiti į mokyklą.

Labai daug kas, gyvenantis JK stebisi, kad aš taip džiaugiuosi mokyklomis, pasakoja įvairias istorijas ir siaubus, kurie ten vyksta. Galbūt, kad pasisekė, nes nieko panašaus mano vaikų mokykloje nevyksta. Galbūt tai ir yra bonusas man už tai, kad aš pasirinkau sąmoningai gyventi Vakarų Londone, mokėti brangiau už buto nuomą, bet vaikus leisti mokytis į geresnę mokyklą. Atsakymo nežinau. Statistikos nevedu, pasakoju tik savo patirtis.

Ką manai apie švietimo sistemą Britanijoje? Kur geriau – čia ar Lietuvoje? Kokius gali išskirti privalomus ir trūkumus? Pasidalink savo mintimis ir patirtimi komentaruose!

Birutė Jakučionytė,
www.jakucionyte.lt