Mokyti vaikus lietuviškai? Kurių galų?! 

Viename lietuviškame renginy, į kurį susirinko gausybė Anglijos lietuvių su vaikais, nugirdau mamas laužyta anglų kalba bandančias susišnekėti su savo atžalomis. Pasiteiravusi, ar vaikai nemoka gimtosios kalbos, gavau išdidų atsakymą, kad jie Anglijoje gimę, suprask, jau nebe vargani lietuviai, o pagarbos verti vietiniai. O be to - kokia iš lietuvių kalbos nauda?

Kartais svarstau – ar yra argumentų, kurie įtikintų mano tautiečius, kad svarbu lietuvių kalbą išlaikyti ir perduoti savo vaikams. Jei būčiau sentimentali, papilčiau graudulių apie gimtąją kalbą, su kuria suaugusi lietuviškoji pasaulio patirtis ir tapatybė. Cha-cha – girdžiu pašaipų gudraus ir visažinio Anglija.lt skaitytojo balsą. Kam gimtoji, o kam jau ir kažin? Nes keblu lietuvių kalbą gimtąja vadinti vaikui, kuris gimė ir auga Anglijoje.

Pažįstu ne vieną Anglijoje gimusius vaikus auginančią šeimą ir tik nuolatinių pastangų ir nuolatinio niūkimo – kalbėk lietuviškai – dėka joms dar pavyksta priversti savo atžalas kalbėti tėvų ir senolių kalba. Su tėvais ir tėvų draugais iš pareigos dar bendrauja lietuviškai, bet su savo bendraamžiais tik angliškai. Britiška kalba ir kultūra į vaikų širdis ir smegenis įsigeria per odą.

Aišku, patriotais gimusieji gali rėkti, kad kiekvieno tėvo, nors sakydami tėvo dažniausiai galvoje turi motiną, pareiga vaikams įkalti tautinę kultūrą ir tradicijas. Bet kodėl, paklaus mama, turėčiau vaiką vesti į lituanistinę mokyklėlę, jei už tuos pačius pinigus tuo metu galiu vesti į futbolo treniruotes – gal taps garsiu futbolininku, ir tegu nė žodžio lietuviškai nemokėdamas, savo lietuviška kilme garsins Lietuvą.

Ir nieko negali pridurti. Ir galvoji - gal tie, kurie sako, kad nereikia tapatinti lietuviškumo su kalbėjimu lietuviškai, yra teisūs? Esi lietuvis, jei lietuviu jautiesi, ir taškas.

Jau sukurtas Lietuvos kvapas (aš to kvapo nesupratau, kitiems jis primena kanalizacijos nuotekų dvelksmą), maisto festivalyje Taste of London greit bus galima paragauti Lietuvos skonio (Taste of Lithuania) – ir visa tai, nors ginčytina, tačiau konkretu. Bet kas toji lietuvio jausena? Iš ko ji, atmetus kalbą, susidėtų? Iš kelių istorinių faktų ir stebuklinės legendos apie Didįjį kunigaikštį Vytautą, kuris žirgus Juodojoje jūroje girdė?

Be to, norint, kad mus kaip lietuvius vienytų istorinė atmintis, tą atmintį reikia turėti. Ne tik turėti, ką atsiminti, bet ir norėti atsiminti. Bet daugeliu atveju istorinė atmintis buvo trinama ir nereikia dėl to vien sovietmečio kaltinti; atminties trynimas, o ne jos puoselėjimas yra iki šiandien išlikusi tendencija. Tiesa, motyvai ir pavidalai kitokie, sakoma – nereikia prisirišti prie praeities, reikia žiūrėti į priekį, užmiršk, kas buvo, ir galvok, kas bus.

Užmaršties ideologija šiuo metu kaip niekad populiari. Gal dėl to, kad yra žmonių, kuriems labai svarbu, kad kai kurie jų praeities darbeliai kuo greičiau nugrimztų į užmarštį. Kaip bebūtų, kai vyrauja toks nusiteikimas, idėja, kad tauta gali būti vienijama ne kalbos, o istorinės atminties, graži, bet neįgyvendinama.

Taigi, for God’s sake, norit būti lietuviais, mokinkitės lietuviškai. Ir vaikus mokytis priverskit. Ir tikėkit, kad Adomas ir Ieva rojuje kalbėjo ne kokia kita kalba, o lietuvių. Tikėkit bet kokia nesąmone, kuri skatina suprasti, kad kalba tapatybės išlaikymui yra labai svarbi.

Ar girdžiu klausimą, kas yra tapatybė ir kokia iš jos nauda?

Zita Čepaitė

Viename lietuviškame renginy, į kurį susirinko gausybė Anglijos lietuvių su vaikais, nugirdau mamas laužyta anglų kalba bandančias susišnekėti su savo atžalomis. Pasiteiravusi, ar vaikai nemoka gimtosios kalbos, gavau išdidų atsakymą, kad jie Anglijoje gimę, suprask, jau nebe vargani lietuviai, o pagarbos verti vietiniai. O be to - kokia iš lietuvių kalbos nauda?

Kartais svarstau – ar yra argumentų, kurie įtikintų mano tautiečius, kad svarbu lietuvių kalbą išlaikyti ir perduoti savo vaikams. Jei būčiau sentimentali, papilčiau graudulių apie gimtąją kalbą, su kuria suaugusi lietuviškoji pasaulio patirtis ir tapatybė. Cha-cha – girdžiu pašaipų gudraus ir visažinio Anglija.lt skaitytojo balsą. Kam gimtoji, o kam jau ir kažin? Nes keblu lietuvių kalbą gimtąja vadinti vaikui, kuris gimė ir auga Anglijoje.

Pažįstu ne vieną Anglijoje gimusius vaikus auginančią šeimą ir tik nuolatinių pastangų ir nuolatinio niūkimo – kalbėk lietuviškai – dėka joms dar pavyksta priversti savo atžalas kalbėti tėvų ir senolių kalba. Su tėvais ir tėvų draugais iš pareigos dar bendrauja lietuviškai, bet su savo bendraamžiais tik angliškai. Britiška kalba ir kultūra į vaikų širdis ir smegenis įsigeria per odą.

Aišku, patriotais gimusieji gali rėkti, kad kiekvieno tėvo, nors sakydami tėvo dažniausiai galvoje turi motiną, pareiga vaikams įkalti tautinę kultūrą ir tradicijas. Bet kodėl, paklaus mama, turėčiau vaiką vesti į lituanistinę mokyklėlę, jei už tuos pačius pinigus tuo metu galiu vesti į futbolo treniruotes – gal taps garsiu futbolininku, ir tegu nė žodžio lietuviškai nemokėdamas, savo lietuviška kilme garsins Lietuvą.

Ir nieko negali pridurti. Ir galvoji - gal tie, kurie sako, kad nereikia tapatinti lietuviškumo su kalbėjimu lietuviškai, yra teisūs? Esi lietuvis, jei lietuviu jautiesi, ir taškas.

Jau sukurtas Lietuvos kvapas (aš to kvapo nesupratau, kitiems jis primena kanalizacijos nuotekų dvelksmą), maisto festivalyje Taste of London greit bus galima paragauti Lietuvos skonio (Taste of Lithuania) – ir visa tai, nors ginčytina, tačiau konkretu. Bet kas toji lietuvio jausena? Iš ko ji, atmetus kalbą, susidėtų? Iš kelių istorinių faktų ir stebuklinės legendos apie Didįjį kunigaikštį Vytautą, kuris žirgus Juodojoje jūroje girdė?

Be to, norint, kad mus kaip lietuvius vienytų istorinė atmintis, tą atmintį reikia turėti. Ne tik turėti, ką atsiminti, bet ir norėti atsiminti. Bet daugeliu atveju istorinė atmintis buvo trinama ir nereikia dėl to vien sovietmečio kaltinti; atminties trynimas, o ne jos puoselėjimas yra iki šiandien išlikusi tendencija. Tiesa, motyvai ir pavidalai kitokie, sakoma – nereikia prisirišti prie praeities, reikia žiūrėti į priekį, užmiršk, kas buvo, ir galvok, kas bus.

Užmaršties ideologija šiuo metu kaip niekad populiari. Gal dėl to, kad yra žmonių, kuriems labai svarbu, kad kai kurie jų praeities darbeliai kuo greičiau nugrimztų į užmarštį. Kaip bebūtų, kai vyrauja toks nusiteikimas, idėja, kad tauta gali būti vienijama ne kalbos, o istorinės atminties, graži, bet neįgyvendinama.

Taigi, for God’s sake, norit būti lietuviais, mokinkitės lietuviškai. Ir vaikus mokytis priverskit. Ir tikėkit, kad Adomas ir Ieva rojuje kalbėjo ne kokia kita kalba, o lietuvių. Tikėkit bet kokia nesąmone, kuri skatina suprasti, kad kalba tapatybės išlaikymui yra labai svarbi.

Ar girdžiu klausimą, kas yra tapatybė ir kokia iš jos nauda?

Zita Čepaitė

 (Komentarų: 63)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: