„Nacionalinė paieškų tarnyba“ nominavo šviesiausius užsienio lietuvius 

Laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ (NPT) vedėja Palmira Galkontaitė skaičiuoja, kad per devynerius metus žiūrovai išvydo 1000 istorijų. Nemaža dalis jų – apie užsienio lietuvius, kurie patys ieškojo artimųjų arba artimieji norėjo rasti juos.

Tenkindami prašymus surasti artimuosius, laidos rengėjai jau lankėsi Argentinoje, Urugvajuje, JAV, Izraelyje, Turkijoje, Afganistane, Uzbekijoje, Kazachijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Ispanijoje, Italijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje, Latvijoje.

Trys užsienio lietuviai šios laidos nominuoti tapti kasmet renkamais Lietuvos televizijos šviesuoliais: Vitalijus Tvarijonas (Kazachstanas), Laura Garbatavičiūtė-Down (Airija) ir Chuanas Ignacijus Fourment Kalvelis (Argentina).

NPT jau tikrai ne vaikiškoje stadijoje, laida sukaupusi daug patirties, įdomių istorijų, reportažų. Kokios jums pačiai įdomiausios, kalbant apie užsienio lietuvius?

Pačios įdomiausios man istorijos, nebūtinai tos, kurios įdomiausios žiūrovams. Man labiausiai įsimena tos, kurias reikia itin sudėtingai narplioti, kurios labai netikėtai vystosi. Iš tokių netikėčiausių – tarkim Leono Meškausko iš Brazilijos ar Sauliaus Karpuškos iš Australijos paieškų istorijos. Vargu, ar žiūrovai jas prisimena, šiose istorijose nebuvo jokių egzotiškų vaizdų, kadangi tiek Leonas, tiek Saulius kreipėsi į mūsų laidą prašydami surasti jų artimuosius, jau būdami Lietuvoje. Tačiau lig šiol jaučiu, kaip visi tuo metu buvę studijoje susijaudinome, kai tiesioginiame eteryje kartu su Leonu anapus ekrano išgirdome Leono pusbrolį, kurio jis ieškojo daugiau nei 50 metų. Arba kai ieškodami Sauliaus tėvo artimųjų, radome... jo seserį, kaip žingsnis po žingsnio pavyko išvynioti labai dramatišką ir jaudinančią jo šeimos istoriją.

Tai tik kelios. Per devynerius darbo metus jų buvo begalės. Įsimintinos istorijos, kurias filmavome Argentinoje, Urugvajuje, kai rodėme savo giminių ir artimųjų ieškantiems žmonėms video laiškus nuo tų, kurių jie daug daug metų ieškojo ir net nežinojo, ar jie gyvi, ar juos prisimena, ar bent ką apie juos žino. Tai yra be galo jautru ir labai stipriai "kabina".

Ieškodami žmonių apkeliavote ne vieną kraštą, gal galite trumpai papasakoti įspūdžius iš tų, kur lankėtės pati?

Kai vykstame svetur su konkrečiomis istorijomis, tai dažniausiai matome tik oro uostus ir ieškančiųjų ar rastųjų namus. Ekskursijoms po miestą dažniausiai nelieka laiko. Aplinką spėji pamatyti tik naktį arba pro automobilio ar traukinio langą.

Tarkim Londone lankiausi keturis ar penkis kartus. Tačiau geriausiai galėčiau papasakoti tik apie Londono metro. Būtent todėl, kai vykome į Argentiną ir Urugvajų, dar Lietuvoje visiems pasakiau, kad baigusi darbus, pasiliksiu šiose šalyse dar 5 dienas savo sąskaita. Kad galėčiau bent kiek pakeliauti ir pamatyti šį nuostabų kraštą.

Kita vertus, labai esu dėkinga tiems žmonėms, kurie suprasdami, jog atvažiuojame ne grožėtis apylinkėmis, o dirbti, patys imasi iniciatyvos, kad galėtumėme pamatyti daugiau. Patys stengiasi prisiderinti prie įtemptos mūsų dienotvarkės ir stengiasi kuo daugiau papasakoti apie šalį, kurioje gyvena.

O man pačiai patinka viskas. Kiekviena nauja šalis – tai nauja patirtis, nauji įspūdžiai. Esu labai atvira naujoms patirtims, todėl skubu kuo daugiau "susiurbti" to, ką matau, kad ilgam galėčiau prisiminti.

Sako, lietuvis ir Afrikoje lietuvis. Bet visgi, kuo jie skiriasi skirtinguose kraštuose?

Ilgesnį laiką pagyvenęs konkrečioje šalyje tas pats lietuvis neišvengiamai prisitaiko prie to krašto gyvenimo ritmo ir įpročių. Tarkim, lietuvaitis Darius, jau penkerius metus gyvenantis Urugvajuje, prisipažino, jog ilgainiui liovėsi erzintis dėl amžinos tenykščių gyventojų „manjanos“, tą patį sakė ir Buens Airese dirbanti bei gyvenanti Raminta, Akvilė. Tai, kas Lietuvoje yra įprasta kasdienybė, elementarios elgesio normos (kaip antai ateiti sutartą valandą, pranešti, jeigu vėluoji, griežtas susitarimų laikymasis, socialinio statuso išorinis atitikmuo ir taip toliau) ištirpsta po kaitria Ispanijos ar Lotynų Amerikos saule ir tampa absoliučiai nereikšmingais dalykais.

Ką ten kalbėti apie ilgesnį laiką gyvenančius lietuvius. Aš pati dvi dienas niršdama, kaip sunku šiose kraštuose tartis dėl konkrečios valandos ar konkretaus darbo, trečią dieną pajaučiau, jog pasidariau daug ramesnė, o atsibudusi pusvalandžiu ar net valanda vėliau jau nešokdavau iš lovos kaip apiplikyta. Na, pramiegojau, na ir kas?...

Kas kita, jeigu kalbėtume apie ekonominius, laikinus emigrantus, kurie atvyksta į Europos valstybes dirbti ir užsidirbti. Jie atvirkščiai. Gyvendami Lietuvoje leistų sau daug daugiau ir poilsio, ir pramogų, viso to, ko neleidžia sau „kaldami pinigą“. Girdėjau ne vieną prisipažįstant: jeigu Lietuvoje dirbčiau tiek valandų, tokį darbą, ir tiek taupyčiau, tai aš ir ten panašiai uždirbčiau.

Gal pasidalintumėte statistika, kiek užklausų iš užsienio lietuvių esate gavę? Gal galima išvardinti pagal šalis? Kiek jų sulaukė atsakymų apie tai, kad radote artimuosius?

Šiuo metu mūsų laidos duomenų bazėje yra virš 20 tūkstančių paraiškų. Neskaičiuojame, kiek iš kurios šalies. Labai daug norinčių susirasti gimines, artimuosius JAV, Australijoje, Rusijoje, nemažai – Vokietijoje, Ispanijoje, Anglijoje. Į mus dėl artimųjų paieškų dažniausiai kreipiasi lietuviai, gyvenantys Airijoje, Anglijoje, Lotynų Amerikoje, Rusijoje. Dirbame su visomis istorijomis, vienas išsiaiškiname, užplūsta dešimtys kitų.

Kiek padėjome? Tikslus skaičiaus negaliu pasakyti. Neskirstome istorijų į užsienines ar neužsienines. Tiesiog per savaitę parodome vidutiniškai po dvi istorijas. Vadinasi, per mėnesį – mažiausiai aštuonias. Per dešimt mėnesių (kiek trunka televizinis sezonas) – beveik šimtą. Per devynerius laidos gyvavimo metus – tūkstantį. Tačiau tai tik tiek, kiek parodyta. Gerokai daugiau istorijų yra išaiškintų ir tiesiog „atiduotų“ tiems, kurie ieško, ir kurių, dėl tam tikrų priežasčių, niekada nemato žiūrovai.

Žinau, kad jūsų laida nominuos tris užsienio lietuvius LRT šviesuolių rinkimams. Ar buvo lengva juos atrinkti?

Atrinkti sunku. Visuose kraštuose esame sutikę daugybę lietuvių, kurie ne tik patys tebėra atsigręžę veidu į Lietuvą (taip vadinasi mūsų nominacija), bet ir kitiems padeda atsigręžti. Tokių žmonių sąrašas galėtų būti labai ilgas. Tačiau reikėjo pasirinkti tik tris. Stengėmės, kad tie trys būtų iš skirtingų valstybių ir tarsi atstovautų skirtingas svetur gyvenančių lietuvių grupes (buvusių tremtinių, senųjų ir naujųjų emigrantų). Be to, tie, kurie yra konkrečiai padėję rengiant mūsų laidos istorijas.

Todėl pasirinkome šiuos žmones: Vitalijų Tvarijoną, Lietuvių bendruomenės „Lituanica“ Kazachstane pirmininką, Laurą Garbatavičiūtę-Down iš Dublino (Airija), ir Chuaną Ignacijų Fourment Kalvelį (Argentina). Šie žmonės iš tiesų yra tarsi mūsų laidos ambasadoriai šalyse, kuriose gyvena. Ne kartą įsitikinome, jog galime jais pasitikėti ir, reikalui esant, kreiptis pagalbos. Būtent jiems turėtų būti dėkingi ir tie, kurie laimingai surado šiose šalyse savo gimines ir artimuosius.

Kokias tendencijas užsienio lietuvių paieškose pastebite? Iš kokių kraštų daugėja prašymų?

Kai su paieškų istorijom vykome į Lotynų Ameriką, tikrai nesitikėjau ir net neįsivaizdavau, jog esame taip laukiami ir taip reikalingi tuose kraštuose. Kai dar Lietuvoje paskelbėme, jog atvyksime, jog gali ateiti su mumis susitikti tie, kurie ko nors ieško Lietuvoje, galvojau, na ateis 5 – 6 žmonės. Abu su operatorium buvome tiesiog apstulbę, kai į Lietuvių bendruomenių būstines, lietuvių klubus ėmė plūsti savo artimųjų Lietuvoje ieškantys žmonės, kaip brangiausias relikvijas, nešdami senas, nublukusias nuotraukas, tėvų, senelių išvykimo iš Lietuvos dokumentus, „šipkartes“.
Kaip, vos prakalbus apie Lietuvą, jų akyse tvenkėsi ašaros. Vežėmės 20 pusvalandinių kasečių. Buvome tikri, jog jų pakaks. Tačiau jau antrą dieną lėkėme pirkti dar tiek. Supratome, jog tiek Lietuvoje, tiek Lotynų Amerikoje atsirado kelios kartos, nepažįstančių savo artimųjų. Ir, kad Lietuva tebėra jiems svarbi.

Kita vertus, vis daugiau sulaukiame prašymų rasti išvykusius uždarbiauti į Europos valstybes ir dingusius žmones. Kreipiasi Lietuvoje likę jų artimieji, dažniausiai mamos, tėvai, broliai, seserys. Išvykę į vieną kurią Europos šalį neretai migruoja, traukia iš vienos valstybės padirbėti į kitą, keičia adresus, telefonus, pamiršta jų laukiančius giminaičius arba tiesiog laukia geresnių laikų, labiau surikiuoto gyvenimo, kad galėtų apie save pranešti. Ir šitaip ilgainiui praranda ryšius su artimaisiais. Akivaizdu, jog formuojasi nauja būsimų emigrantų karta, kuri po kelių dešimtmečių gali virsti tokia pat nuotolio išeivija, kokia šiandien yra Lotynų Amerikoje.

Ar jums pačiai nepabosta toks darbas?

Jeigu norėčiau baigti šį projektą, nebūčiau pasitraukus iš LNK. Puikiausiai toje televizijoje galėjau rengti kitą laidą. Tačiau dėl to ir išėjau, jog norėjau tęsti šią.

Kiek vidutiniškai kainuoja vieno žmogaus užsienyje paieška?

Žiūrovams ir laidos herojams nekainuoja nieko. Tai kainuoja tik mums, mūsų laidos kūrybinei grupei. Kiek? Tiek, kiek kainuoja kelionė, nakvynė, telefoniniai skambučiai, interneto paslaugos... Nepigiai.

Papasakokite apie patį paieškų procesą. Tarkim, ieškant tautiečio naujosios emigracijos šalyse ir senosiose, kokioje nors Australijoje ar Brazilijoje?

Kiekvienu atveju skirtingai. Tačiau pradžia visuomet vienoda. Visų pirma, galvojame, ar toje šalyje turime bičiulių, kurie nėra abejingi tam, ką darome, kurie džiaugiasi, kai žmonės suranda vieni kitus ir nori jiems padėti. O kadangi tokių bičiulių ratas vis plečiasi, atsiranda ir vis daugiau laimingai suradusių vienas kitą.

www.anglija.lt

Laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ (NPT) vedėja Palmira Galkontaitė skaičiuoja, kad per devynerius metus žiūrovai išvydo 1000 istorijų. Nemaža dalis jų – apie užsienio lietuvius, kurie patys ieškojo artimųjų arba artimieji norėjo rasti juos.

Tenkindami prašymus surasti artimuosius, laidos rengėjai jau lankėsi Argentinoje, Urugvajuje, JAV, Izraelyje, Turkijoje, Afganistane, Uzbekijoje, Kazachijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Ispanijoje, Italijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje, Latvijoje.

Trys užsienio lietuviai šios laidos nominuoti tapti kasmet renkamais Lietuvos televizijos šviesuoliais: Vitalijus Tvarijonas (Kazachstanas), Laura Garbatavičiūtė-Down (Airija) ir Chuanas Ignacijus Fourment Kalvelis (Argentina).

NPT jau tikrai ne vaikiškoje stadijoje, laida sukaupusi daug patirties, įdomių istorijų, reportažų. Kokios jums pačiai įdomiausios, kalbant apie užsienio lietuvius?

Pačios įdomiausios man istorijos, nebūtinai tos, kurios įdomiausios žiūrovams. Man labiausiai įsimena tos, kurias reikia itin sudėtingai narplioti, kurios labai netikėtai vystosi. Iš tokių netikėčiausių – tarkim Leono Meškausko iš Brazilijos ar Sauliaus Karpuškos iš Australijos paieškų istorijos. Vargu, ar žiūrovai jas prisimena, šiose istorijose nebuvo jokių egzotiškų vaizdų, kadangi tiek Leonas, tiek Saulius kreipėsi į mūsų laidą prašydami surasti jų artimuosius, jau būdami Lietuvoje. Tačiau lig šiol jaučiu, kaip visi tuo metu buvę studijoje susijaudinome, kai tiesioginiame eteryje kartu su Leonu anapus ekrano išgirdome Leono pusbrolį, kurio jis ieškojo daugiau nei 50 metų. Arba kai ieškodami Sauliaus tėvo artimųjų, radome... jo seserį, kaip žingsnis po žingsnio pavyko išvynioti labai dramatišką ir jaudinančią jo šeimos istoriją.

Tai tik kelios. Per devynerius darbo metus jų buvo begalės. Įsimintinos istorijos, kurias filmavome Argentinoje, Urugvajuje, kai rodėme savo giminių ir artimųjų ieškantiems žmonėms video laiškus nuo tų, kurių jie daug daug metų ieškojo ir net nežinojo, ar jie gyvi, ar juos prisimena, ar bent ką apie juos žino. Tai yra be galo jautru ir labai stipriai "kabina".

Ieškodami žmonių apkeliavote ne vieną kraštą, gal galite trumpai papasakoti įspūdžius iš tų, kur lankėtės pati?

Kai vykstame svetur su konkrečiomis istorijomis, tai dažniausiai matome tik oro uostus ir ieškančiųjų ar rastųjų namus. Ekskursijoms po miestą dažniausiai nelieka laiko. Aplinką spėji pamatyti tik naktį arba pro automobilio ar traukinio langą.

Tarkim Londone lankiausi keturis ar penkis kartus. Tačiau geriausiai galėčiau papasakoti tik apie Londono metro. Būtent todėl, kai vykome į Argentiną ir Urugvajų, dar Lietuvoje visiems pasakiau, kad baigusi darbus, pasiliksiu šiose šalyse dar 5 dienas savo sąskaita. Kad galėčiau bent kiek pakeliauti ir pamatyti šį nuostabų kraštą.

Kita vertus, labai esu dėkinga tiems žmonėms, kurie suprasdami, jog atvažiuojame ne grožėtis apylinkėmis, o dirbti, patys imasi iniciatyvos, kad galėtumėme pamatyti daugiau. Patys stengiasi prisiderinti prie įtemptos mūsų dienotvarkės ir stengiasi kuo daugiau papasakoti apie šalį, kurioje gyvena.

O man pačiai patinka viskas. Kiekviena nauja šalis – tai nauja patirtis, nauji įspūdžiai. Esu labai atvira naujoms patirtims, todėl skubu kuo daugiau "susiurbti" to, ką matau, kad ilgam galėčiau prisiminti.

Sako, lietuvis ir Afrikoje lietuvis. Bet visgi, kuo jie skiriasi skirtinguose kraštuose?

Ilgesnį laiką pagyvenęs konkrečioje šalyje tas pats lietuvis neišvengiamai prisitaiko prie to krašto gyvenimo ritmo ir įpročių. Tarkim, lietuvaitis Darius, jau penkerius metus gyvenantis Urugvajuje, prisipažino, jog ilgainiui liovėsi erzintis dėl amžinos tenykščių gyventojų „manjanos“, tą patį sakė ir Buens Airese dirbanti bei gyvenanti Raminta, Akvilė. Tai, kas Lietuvoje yra įprasta kasdienybė, elementarios elgesio normos (kaip antai ateiti sutartą valandą, pranešti, jeigu vėluoji, griežtas susitarimų laikymasis, socialinio statuso išorinis atitikmuo ir taip toliau) ištirpsta po kaitria Ispanijos ar Lotynų Amerikos saule ir tampa absoliučiai nereikšmingais dalykais.

Ką ten kalbėti apie ilgesnį laiką gyvenančius lietuvius. Aš pati dvi dienas niršdama, kaip sunku šiose kraštuose tartis dėl konkrečios valandos ar konkretaus darbo, trečią dieną pajaučiau, jog pasidariau daug ramesnė, o atsibudusi pusvalandžiu ar net valanda vėliau jau nešokdavau iš lovos kaip apiplikyta. Na, pramiegojau, na ir kas?...

Kas kita, jeigu kalbėtume apie ekonominius, laikinus emigrantus, kurie atvyksta į Europos valstybes dirbti ir užsidirbti. Jie atvirkščiai. Gyvendami Lietuvoje leistų sau daug daugiau ir poilsio, ir pramogų, viso to, ko neleidžia sau „kaldami pinigą“. Girdėjau ne vieną prisipažįstant: jeigu Lietuvoje dirbčiau tiek valandų, tokį darbą, ir tiek taupyčiau, tai aš ir ten panašiai uždirbčiau.

Gal pasidalintumėte statistika, kiek užklausų iš užsienio lietuvių esate gavę? Gal galima išvardinti pagal šalis? Kiek jų sulaukė atsakymų apie tai, kad radote artimuosius?

Šiuo metu mūsų laidos duomenų bazėje yra virš 20 tūkstančių paraiškų. Neskaičiuojame, kiek iš kurios šalies. Labai daug norinčių susirasti gimines, artimuosius JAV, Australijoje, Rusijoje, nemažai – Vokietijoje, Ispanijoje, Anglijoje. Į mus dėl artimųjų paieškų dažniausiai kreipiasi lietuviai, gyvenantys Airijoje, Anglijoje, Lotynų Amerikoje, Rusijoje. Dirbame su visomis istorijomis, vienas išsiaiškiname, užplūsta dešimtys kitų.

Kiek padėjome? Tikslus skaičiaus negaliu pasakyti. Neskirstome istorijų į užsienines ar neužsienines. Tiesiog per savaitę parodome vidutiniškai po dvi istorijas. Vadinasi, per mėnesį – mažiausiai aštuonias. Per dešimt mėnesių (kiek trunka televizinis sezonas) – beveik šimtą. Per devynerius laidos gyvavimo metus – tūkstantį. Tačiau tai tik tiek, kiek parodyta. Gerokai daugiau istorijų yra išaiškintų ir tiesiog „atiduotų“ tiems, kurie ieško, ir kurių, dėl tam tikrų priežasčių, niekada nemato žiūrovai.

Žinau, kad jūsų laida nominuos tris užsienio lietuvius LRT šviesuolių rinkimams. Ar buvo lengva juos atrinkti?

Atrinkti sunku. Visuose kraštuose esame sutikę daugybę lietuvių, kurie ne tik patys tebėra atsigręžę veidu į Lietuvą (taip vadinasi mūsų nominacija), bet ir kitiems padeda atsigręžti. Tokių žmonių sąrašas galėtų būti labai ilgas. Tačiau reikėjo pasirinkti tik tris. Stengėmės, kad tie trys būtų iš skirtingų valstybių ir tarsi atstovautų skirtingas svetur gyvenančių lietuvių grupes (buvusių tremtinių, senųjų ir naujųjų emigrantų). Be to, tie, kurie yra konkrečiai padėję rengiant mūsų laidos istorijas.

Todėl pasirinkome šiuos žmones: Vitalijų Tvarijoną, Lietuvių bendruomenės „Lituanica“ Kazachstane pirmininką, Laurą Garbatavičiūtę-Down iš Dublino (Airija), ir Chuaną Ignacijų Fourment Kalvelį (Argentina). Šie žmonės iš tiesų yra tarsi mūsų laidos ambasadoriai šalyse, kuriose gyvena. Ne kartą įsitikinome, jog galime jais pasitikėti ir, reikalui esant, kreiptis pagalbos. Būtent jiems turėtų būti dėkingi ir tie, kurie laimingai surado šiose šalyse savo gimines ir artimuosius.

Kokias tendencijas užsienio lietuvių paieškose pastebite? Iš kokių kraštų daugėja prašymų?

Kai su paieškų istorijom vykome į Lotynų Ameriką, tikrai nesitikėjau ir net neįsivaizdavau, jog esame taip laukiami ir taip reikalingi tuose kraštuose. Kai dar Lietuvoje paskelbėme, jog atvyksime, jog gali ateiti su mumis susitikti tie, kurie ko nors ieško Lietuvoje, galvojau, na ateis 5 – 6 žmonės. Abu su operatorium buvome tiesiog apstulbę, kai į Lietuvių bendruomenių būstines, lietuvių klubus ėmė plūsti savo artimųjų Lietuvoje ieškantys žmonės, kaip brangiausias relikvijas, nešdami senas, nublukusias nuotraukas, tėvų, senelių išvykimo iš Lietuvos dokumentus, „šipkartes“.
Kaip, vos prakalbus apie Lietuvą, jų akyse tvenkėsi ašaros. Vežėmės 20 pusvalandinių kasečių. Buvome tikri, jog jų pakaks. Tačiau jau antrą dieną lėkėme pirkti dar tiek. Supratome, jog tiek Lietuvoje, tiek Lotynų Amerikoje atsirado kelios kartos, nepažįstančių savo artimųjų. Ir, kad Lietuva tebėra jiems svarbi.

Kita vertus, vis daugiau sulaukiame prašymų rasti išvykusius uždarbiauti į Europos valstybes ir dingusius žmones. Kreipiasi Lietuvoje likę jų artimieji, dažniausiai mamos, tėvai, broliai, seserys. Išvykę į vieną kurią Europos šalį neretai migruoja, traukia iš vienos valstybės padirbėti į kitą, keičia adresus, telefonus, pamiršta jų laukiančius giminaičius arba tiesiog laukia geresnių laikų, labiau surikiuoto gyvenimo, kad galėtų apie save pranešti. Ir šitaip ilgainiui praranda ryšius su artimaisiais. Akivaizdu, jog formuojasi nauja būsimų emigrantų karta, kuri po kelių dešimtmečių gali virsti tokia pat nuotolio išeivija, kokia šiandien yra Lotynų Amerikoje.

Ar jums pačiai nepabosta toks darbas?

Jeigu norėčiau baigti šį projektą, nebūčiau pasitraukus iš LNK. Puikiausiai toje televizijoje galėjau rengti kitą laidą. Tačiau dėl to ir išėjau, jog norėjau tęsti šią.

Kiek vidutiniškai kainuoja vieno žmogaus užsienyje paieška?

Žiūrovams ir laidos herojams nekainuoja nieko. Tai kainuoja tik mums, mūsų laidos kūrybinei grupei. Kiek? Tiek, kiek kainuoja kelionė, nakvynė, telefoniniai skambučiai, interneto paslaugos... Nepigiai.

Papasakokite apie patį paieškų procesą. Tarkim, ieškant tautiečio naujosios emigracijos šalyse ir senosiose, kokioje nors Australijoje ar Brazilijoje?

Kiekvienu atveju skirtingai. Tačiau pradžia visuomet vienoda. Visų pirma, galvojame, ar toje šalyje turime bičiulių, kurie nėra abejingi tam, ką darome, kurie džiaugiasi, kai žmonės suranda vieni kitus ir nori jiems padėti. O kadangi tokių bičiulių ratas vis plečiasi, atsiranda ir vis daugiau laimingai suradusių vienas kitą.

 (Komentarų: 7)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: