Namai ir šuo Londone: mažiau pasirinkimo ir brangesnė nuoma 

Nors augintinius Britanijos gyventojai myli, tačiau išnuomoti namų žmonėms su gyvūnais vis dar vengia. Anglija.lt pašnekovės dalijasi savo patirtimi, kaip sekėsi ieškoti būsto su šunimis, ir sutinka, kad augintinis Londone – brangus malonumas.

Slėpti gyvūną – išeitis?

Anglija.lt apie emigrantų ir jų augintinių problemą kalbėjosi su Londono gyventoja Daiva. Moteris teigė esanti susirūpinusi ne tik emigruojančių šeimininkų paliekamais augintiniais Lietuvoje, bet ir lietuviais, privalančiais atsisakyti gyvūnų Anglijoje, nes jie negali rasti buto arba kambario nuomai su naminiu gyvūnu.

„Man plyšta širdis žiūrint paliktų ir šeimininkų apleistų augintinių nuotraukas „Facebook“ naujienų sraute – Lietuvoje veikiančios globos organizacijos praneša, kad į užsienį gyventi išvykstantys lietuviai savo šunis ir kates palieka gatvėje arba, geriausiu atveju, nuneša į prieglaudas“, – baisėjosi Daiva.

„Kai mūsų šeima persikėlė gyventi į Londoną, buvome tvirtai nusprendę, kad savo šuns niekam neatiduosime. Mūsų vaikai ir mes, emigruodami praradome namus, draugus, artimuosius, nenorėjome netekti ir mylimo augintinio“, – savo sprendimą aiškino pašnekovė. Anksčiau už Daivą ir du judviejų sūnus į Londoną atvykęs ir įsidarbinęs Daivos vyras išnuomojo namą, bet šeimininkui apie šeimos augintinį neužsiminė. „Spanielių veislės Narnis visada būdavo tylus ir paklusnus, todėl nusprendėme pradžioje jį auginti paslapčiomis. Maždaug metus laiko viskas buvo gerai, namo šeimininkas net nebuvo užsukęs. Tačiau po to, kai atvyko pratęsti sutarties, ėmė lankytis daug dažniau. Galvojame, kad įtaria mus auginant gyvūną. Nors kaskart, kai jis atvykdavo, berniukai Narnį išvesdavo pasivaikščioti, o visus jo šuniškus atributus paslėpdavome, galbūt kitaip suprato, kad name gyvena šuo“, – svarstė Daiva.

Išeitis – paklausti

Tuo metu Daivos šeima gyveno kaip ant adatų – nors žinojo, kad namo šeimininkas negali užeiti prieš tai neįspėjęs, tačiau nenorėjo būti iškraustyti ar netekti užstato. „Šuo namui jokios žalos nepadarė, nors gyvenome nuomojamame būste, bet rūpinomės kaip savu. Žinojome, kad būtų sunku susirasti kitą gyvenamąją vietą mūsų šeimai ir Narniui. Atsisakyti jo negalime – tai būtų smūgis ir mums, ir vaikams. Kalbėjausi apie šią problemą su bendradarbiais, tai keli iš jų pasakojo, kad jiems patiems ar jų draugams teko atiduoti gyvūną draugams arba į prieglaudą, vien todėl, kad niekaip nerado vietos, kurioje legaliai galėtų auginti gyvūną“, – apgailestavo Daiva.

Galų gale Daivos vyras ryžosi pasikalbėti su šeimininku ir paklausti, ar galėtų namuose gyventi šuo. „Nesakėme, kad šuo visą laiką gyveno su mumis, tiesiog papasakojome, kad norime atsivežti šunį iš Lietuvos, kuris visai nepiktas, nedidelio ūgio ir jau užaugęs. Vyras paaiškino, kad vaikams šuo labai reikalingas ir net patys nustebome, kai šeimininkas sutiko. Tuos metus buvome geri nuomininkai, o kadangi jis namą nuomoja privačiai, ne per agentūrą, turbūt nenorėjo papildomų rūpesčių ieškant naujų nuomininkų“, – svarstė Daiva ir pripažino, kad neįsivaizduoja, kaip būtų reikėję rasti naują gyvenamąją vietą, jei šeimininkas būtų atsakęs neigiamai.

Mažiau pasirinkimo – didesnės kainos

Namo su augintiniu – dvejų metų labradoro retriverių veislės šunimi ieškojusi lietuvių pora teigia, jog tai buvo išbandymas. Susirasti vietą gyventi su šunimi užtruko apie porą mėnesių ir šiuo metu už namą jie moka daugiau, nei įprastai prašoma už tokio tipo namus.

„Kai įsigijome šuniuką, gyvenome draugų namuose – jie turėjo nuosavą būstą ir neprieštaravo, kad mes auginsime Bartą. Tačiau savo vietos teko ieškotis, kai draugai ėmė lauktis pirmagimio – visi sutarėme, mes turime išsikelti ir palikti visą namą jaunai šeimai. Tačiau tai užtruko bent du mėnesius. Agentūroje mums iškart pasakė, kad nuomos pasiūlymų gausime trim ketvirtadaliais mažiau ir kad užstatas už būstą bus daug didesnis, vien dėl galimos žalos, kurią namui padarys šuo“, – aiškino Aistė.

Pasak Anglija.lt pašnekovės, jiems teko atsisakyti labai daug reikalavimų tiek būsimam namui, tiek vietai, kurioje norėjo gyventi. „Turėjome ieškoti plačiau, padidinome ir sumą, kurią galime sau leisti mokėti, išsikėlėme iš mėgstamo rajono. Radome būstą, tačiau su griežtesnėmis sąlygomis negu gauna nuomininkai be augintinių. Turėjome nuomotis didesnį namą, nei mums reikia, kadangi neradome nė vieno buto, kuriame leistų auginti šunį. Tarp sutarties sąlygų įrašyta, kad turime atlikti specialų kilimų valymą išsikraustydami, be to, sumokėjome didesnį užstatą – 2 500 £“, – pasakojo Aistė, bet užtikrino, kad nesiskundžia, tik vardija faktus.

„Kadangi nusprendėme turėti keturkojį draugą, turime priimti tas papildomas sąlygas. Suprantame ir namų savininkus – kam jiems nuomoti būstą šeimai su šunimi ir rizikuoti, kad jis bus apgadintas? Girdėjau, kad dauguma įprastų draudimų neatlygina, jei žalą padaro augintinis. Nuomos paklausa Londone didelė, jei būtų mažesnė, tada galbūt nuomotojai įleistų į namus daugiau gyvūnų augintojų“, – svarstė mergina.

Ką sako įstatymai?

Labdaros organizacijos „Dogs Trust“ duomenimis, apytiksliai 40 proc. Britanijos gyventojų turi augintinį. Ta pati organizacija atliko tyrimą ir parodė, kad 78 proc. augintinius turinčių gyventojų turėjo sunkumų ieškodami nuomojamo būsto, o 8 proc. gyvūno atsisakė, nes negalėjo rasti tinkamo būsto.
Ar gali būti neteisėta šeimininkui neleisti nuomininkams auginti gyvūnų? Pagal JK įstatymus (konkrečiai – 1999 m. Reglamentas dėl Nesąžiningų sąlygų sutartyse (angl. Unfair Terms in Consumer Contracts Regulations, 1999), uždrausti auginti gyvūną be jokių priežasčių gali būti nesąžininga ir prieštarauti vartotojų teisėms. Nors pagal įstatymus nuomininkas turi gauti namo šeimininko sutikimą prieš įsigydamas augintinį, tačiau jei šeimininkas nesutinka, tokį sprendimą turi argumentuoti. Tačiau argumentas gali būti ir toks, kad būstas gyvūnui auginti netinkamas – per mažas, per daug kaimynų aplink, tad vis tiek savininkas liktų teisus.

Kaip išsinuomoti būstą su augintiniu:
- Tinklalapis „Lets with Pets“ siūlo pasidaryti augintinio aprašymą – CV, kuriame reikėtų pateikti augintinio veislę, dydį, amžių, apibūdinti charakterį, taip pat pateikti rekomendacijų (arba bent kontaktinius duomenis) iš ankstesnio būsto šeimininko ar net iš šunų dresuotojo. Tikėtina, kad taip bus lengviau įtikinti namo savininką išnuomoti būstą žmonėms su gyvūnu.
- Dar vienas siūlymas – pasiūlyti būsto savininkui susipažinti su augintiniu ir parodyti, kad augintinis nėra agresyvus ir galimas kambarių niokotojas. Toks variantas nelabai tikrų, jei nuomos ieškai per agentūrą.
- Dar vienas, turbūt tikroviškesnis būdas gauti tinkantį būstą – pasiūlyti sumokėti didesnį užstatą ir atlikti profesionalų namo valymą nuomos sutarčiai pasibaigus.
- Daugiau naudingų patarimų galima rasti http://www.letswithpets.org.uk.

Anglija.lt skaitytojai, papasakokite, kaip jūs Londone auginate gyvūnus: ar slepiate, ar susitarėte su šeimininku ir galbūt žinote, kur ieškoti draugiškų agentūrų ar namų savininkų, kurie priimtų nuomininkus su augintiniais?

Jolanta Terminaitė

Nors augintinius Britanijos gyventojai myli, tačiau išnuomoti namų žmonėms su gyvūnais vis dar vengia. Anglija.lt pašnekovės dalijasi savo patirtimi, kaip sekėsi ieškoti būsto su šunimis, ir sutinka, kad augintinis Londone – brangus malonumas.

Slėpti gyvūną – išeitis?

Anglija.lt apie emigrantų ir jų augintinių problemą kalbėjosi su Londono gyventoja Daiva. Moteris teigė esanti susirūpinusi ne tik emigruojančių šeimininkų paliekamais augintiniais Lietuvoje, bet ir lietuviais, privalančiais atsisakyti gyvūnų Anglijoje, nes jie negali rasti buto arba kambario nuomai su naminiu gyvūnu.

„Man plyšta širdis žiūrint paliktų ir šeimininkų apleistų augintinių nuotraukas „Facebook“ naujienų sraute – Lietuvoje veikiančios globos organizacijos praneša, kad į užsienį gyventi išvykstantys lietuviai savo šunis ir kates palieka gatvėje arba, geriausiu atveju, nuneša į prieglaudas“, – baisėjosi Daiva.

„Kai mūsų šeima persikėlė gyventi į Londoną, buvome tvirtai nusprendę, kad savo šuns niekam neatiduosime. Mūsų vaikai ir mes, emigruodami praradome namus, draugus, artimuosius, nenorėjome netekti ir mylimo augintinio“, – savo sprendimą aiškino pašnekovė. Anksčiau už Daivą ir du judviejų sūnus į Londoną atvykęs ir įsidarbinęs Daivos vyras išnuomojo namą, bet šeimininkui apie šeimos augintinį neužsiminė. „Spanielių veislės Narnis visada būdavo tylus ir paklusnus, todėl nusprendėme pradžioje jį auginti paslapčiomis. Maždaug metus laiko viskas buvo gerai, namo šeimininkas net nebuvo užsukęs. Tačiau po to, kai atvyko pratęsti sutarties, ėmė lankytis daug dažniau. Galvojame, kad įtaria mus auginant gyvūną. Nors kaskart, kai jis atvykdavo, berniukai Narnį išvesdavo pasivaikščioti, o visus jo šuniškus atributus paslėpdavome, galbūt kitaip suprato, kad name gyvena šuo“, – svarstė Daiva.

Išeitis – paklausti

Tuo metu Daivos šeima gyveno kaip ant adatų – nors žinojo, kad namo šeimininkas negali užeiti prieš tai neįspėjęs, tačiau nenorėjo būti iškraustyti ar netekti užstato. „Šuo namui jokios žalos nepadarė, nors gyvenome nuomojamame būste, bet rūpinomės kaip savu. Žinojome, kad būtų sunku susirasti kitą gyvenamąją vietą mūsų šeimai ir Narniui. Atsisakyti jo negalime – tai būtų smūgis ir mums, ir vaikams. Kalbėjausi apie šią problemą su bendradarbiais, tai keli iš jų pasakojo, kad jiems patiems ar jų draugams teko atiduoti gyvūną draugams arba į prieglaudą, vien todėl, kad niekaip nerado vietos, kurioje legaliai galėtų auginti gyvūną“, – apgailestavo Daiva.

Galų gale Daivos vyras ryžosi pasikalbėti su šeimininku ir paklausti, ar galėtų namuose gyventi šuo. „Nesakėme, kad šuo visą laiką gyveno su mumis, tiesiog papasakojome, kad norime atsivežti šunį iš Lietuvos, kuris visai nepiktas, nedidelio ūgio ir jau užaugęs. Vyras paaiškino, kad vaikams šuo labai reikalingas ir net patys nustebome, kai šeimininkas sutiko. Tuos metus buvome geri nuomininkai, o kadangi jis namą nuomoja privačiai, ne per agentūrą, turbūt nenorėjo papildomų rūpesčių ieškant naujų nuomininkų“, – svarstė Daiva ir pripažino, kad neįsivaizduoja, kaip būtų reikėję rasti naują gyvenamąją vietą, jei šeimininkas būtų atsakęs neigiamai.

Mažiau pasirinkimo – didesnės kainos

Namo su augintiniu – dvejų metų labradoro retriverių veislės šunimi ieškojusi lietuvių pora teigia, jog tai buvo išbandymas. Susirasti vietą gyventi su šunimi užtruko apie porą mėnesių ir šiuo metu už namą jie moka daugiau, nei įprastai prašoma už tokio tipo namus.

„Kai įsigijome šuniuką, gyvenome draugų namuose – jie turėjo nuosavą būstą ir neprieštaravo, kad mes auginsime Bartą. Tačiau savo vietos teko ieškotis, kai draugai ėmė lauktis pirmagimio – visi sutarėme, mes turime išsikelti ir palikti visą namą jaunai šeimai. Tačiau tai užtruko bent du mėnesius. Agentūroje mums iškart pasakė, kad nuomos pasiūlymų gausime trim ketvirtadaliais mažiau ir kad užstatas už būstą bus daug didesnis, vien dėl galimos žalos, kurią namui padarys šuo“, – aiškino Aistė.

Pasak Anglija.lt pašnekovės, jiems teko atsisakyti labai daug reikalavimų tiek būsimam namui, tiek vietai, kurioje norėjo gyventi. „Turėjome ieškoti plačiau, padidinome ir sumą, kurią galime sau leisti mokėti, išsikėlėme iš mėgstamo rajono. Radome būstą, tačiau su griežtesnėmis sąlygomis negu gauna nuomininkai be augintinių. Turėjome nuomotis didesnį namą, nei mums reikia, kadangi neradome nė vieno buto, kuriame leistų auginti šunį. Tarp sutarties sąlygų įrašyta, kad turime atlikti specialų kilimų valymą išsikraustydami, be to, sumokėjome didesnį užstatą – 2 500 £“, – pasakojo Aistė, bet užtikrino, kad nesiskundžia, tik vardija faktus.

„Kadangi nusprendėme turėti keturkojį draugą, turime priimti tas papildomas sąlygas. Suprantame ir namų savininkus – kam jiems nuomoti būstą šeimai su šunimi ir rizikuoti, kad jis bus apgadintas? Girdėjau, kad dauguma įprastų draudimų neatlygina, jei žalą padaro augintinis. Nuomos paklausa Londone didelė, jei būtų mažesnė, tada galbūt nuomotojai įleistų į namus daugiau gyvūnų augintojų“, – svarstė mergina.

Ką sako įstatymai?

Labdaros organizacijos „Dogs Trust“ duomenimis, apytiksliai 40 proc. Britanijos gyventojų turi augintinį. Ta pati organizacija atliko tyrimą ir parodė, kad 78 proc. augintinius turinčių gyventojų turėjo sunkumų ieškodami nuomojamo būsto, o 8 proc. gyvūno atsisakė, nes negalėjo rasti tinkamo būsto.
Ar gali būti neteisėta šeimininkui neleisti nuomininkams auginti gyvūnų? Pagal JK įstatymus (konkrečiai – 1999 m. Reglamentas dėl Nesąžiningų sąlygų sutartyse (angl. Unfair Terms in Consumer Contracts Regulations, 1999), uždrausti auginti gyvūną be jokių priežasčių gali būti nesąžininga ir prieštarauti vartotojų teisėms. Nors pagal įstatymus nuomininkas turi gauti namo šeimininko sutikimą prieš įsigydamas augintinį, tačiau jei šeimininkas nesutinka, tokį sprendimą turi argumentuoti. Tačiau argumentas gali būti ir toks, kad būstas gyvūnui auginti netinkamas – per mažas, per daug kaimynų aplink, tad vis tiek savininkas liktų teisus.

Kaip išsinuomoti būstą su augintiniu:
- Tinklalapis „Lets with Pets“ siūlo pasidaryti augintinio aprašymą – CV, kuriame reikėtų pateikti augintinio veislę, dydį, amžių, apibūdinti charakterį, taip pat pateikti rekomendacijų (arba bent kontaktinius duomenis) iš ankstesnio būsto šeimininko ar net iš šunų dresuotojo. Tikėtina, kad taip bus lengviau įtikinti namo savininką išnuomoti būstą žmonėms su gyvūnu.
- Dar vienas siūlymas – pasiūlyti būsto savininkui susipažinti su augintiniu ir parodyti, kad augintinis nėra agresyvus ir galimas kambarių niokotojas. Toks variantas nelabai tikrų, jei nuomos ieškai per agentūrą.
- Dar vienas, turbūt tikroviškesnis būdas gauti tinkantį būstą – pasiūlyti sumokėti didesnį užstatą ir atlikti profesionalų namo valymą nuomos sutarčiai pasibaigus.
- Daugiau naudingų patarimų galima rasti http://www.letswithpets.org.uk.

Anglija.lt skaitytojai, papasakokite, kaip jūs Londone auginate gyvūnus: ar slepiate, ar susitarėte su šeimininku ir galbūt žinote, kur ieškoti draugiškų agentūrų ar namų savininkų, kurie priimtų nuomininkus su augintiniais?

Jolanta Terminaitė

 (Komentarų: 5)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: