Napoleono armijos kareivio palikuonis tapo mados diktatoriumi - Anglija.lt
 

Napoleono armijos kareivio palikuonis tapo mados diktatoriumi 

Cita Čepaitė,
"Infozona"

Juozo Statkevičiaus vardas žinomas ne vien madų besivaikantiems žmonėms. Jis kritikuoja, ant jo pykstama, bet į jo žodžius įsiklausoma. Šiemet, kaip ir pernai, į labdaros vakarienę Londone jis atvyko ne tik kaip svečias, bet ir kaip spektaklio „Užburtoji fleita“, kurios ištraukos buvo atliktos vakarienės metu, kostiumų kūrėjas.

J.Statkevičius su režisiere D.Ibelhauptaite ir „Užburtosios fleitos“ solistais Edgaru Montvydu ir Asmik Grigorian.

„Infozona“: Neseniai internete teko skaityti, kad Juozas Statkevičius pakeitė šukuoseną ir kad naujoji šukuosena pranašauja, koks kirpimas bus madingas ateinantį sezoną. Kaip jautiesi, kai tavo kiekvienas žingsnis, išvaizdos pasikeitimas aprašinėjami spaudoje? Ar neatrodo pačiam Lietuvoje per ankšta?

Juozas Statkevičius: Mano gyvenimas daug įdomesnis nei kitų ir aš pats nenuspėjamas. Man atrodo, kad pasiekiau neblogų rezultatų savo srityje, todėl nenuostabu, kad esu stebimas, mėgdžiojamas, kopijuojamas. Tai būdinga, kai esi žinomas, populiarus žmogus, todėl tikrai nesijaučiu blogai Lietuvoje, tuo labiau, kad tik panorėjęs galiu išvažiuoti...

„Infozona“: Dizainas, mada, stilius – Lietuvoje poreikis tokiems dalykams atsirado visai neseniai. Ar nesijauti tam tikra prasme pradininkas, kuriam tenka ne tik kurti stilingus dalykus, bet ir grumtis dėl teisės jiems egzistuoti?

J.S.: Ne aš pirmas, ne aš paskutinis… Pradininkas? Gal per skambiai pasakyta, nors yra dalis tiesos, turiu pripažinti. Tikrai žinau, kad sugebu sufokusuoti visuomenės dėmesį, įnešti nepatogaus skersvėjo. Tarkim, nesidžiaugti menkaverčiais Svarovskio kristaliukais, gerti tikrą prancūzišką šampaną. Tačiau aš pirmas lietuvis, sugebėjęs įrodyti, kad esu ne iš kelmo spirtas. Mano kolekcijų pristatymai Paryžiuje, Niujorke, vardiniai kvepalai, rūbai karūnuotoms personoms, pirmosioms ledi, pasaulio muzikos ir kino žvaigždėms. Kartais negaliu patikėti, kokį kelią nuėjau… Šimtai kostiumų spektakliams… Sąrašas būtų ilgas... Apskritai lietuviai sunkiai keičia vagą, reikia jiems kaip reikiant žnybtelti ar numesti skambų posakį, kuris tampa klasika ir skausmingai, bet teisingai identifikuoja lietuvius… Tada pyksta, bet po kurio laiko paslapčia ir patyliukais pasitaiso, vaidindami, kad viską seniai žino. Kaip velnias kryžiaus nemėgsta, kai jiems pirštu baksnoji… Toks mūsų būdas. O ant manęs vis tiek pyksta... O aš nesijaudinu... Tik visad stengiuosi įnešti naujų vėjų ar supažindinu su seniai pasaulyje žinomais, bet Lietuvoje dar naujais dalykais. Vieni žino, supranta, tik pripažinti niekaip negali. Visokių yra. Vieni pyksta, kiti mokosi. Toks gyvenimas.

„Infozona“: Pastaruoju metu Lietuvos žiniasklaida tave piešia kaip kovingą ar net aršiai besikivirčijantį asmenį. Ar tu pats pasikeitei, ar pasikeitė požiūris į tave? Abiem atvejais – kodėl?

J.S.: Žiniasklaida yra komercinė. Ar nors vienas ja pasitikime? Dažnai peršanti savo nuomonę, viską suprantanti. Iš balto juoda, iš juodo balta padaro. Su tokiais sugebėjimais reikėtų cirke dirbti. O šiaip, mes visi kovojame vienaip ar kitaip, tik ne visi laimime. Žinau viena – už teisybę sunku kovoti, bet man sekasi...

„Infozona“: Tu gana dažnai lankaisi Paryžiuje, pastaruoju metu ir Londone. Kuo tave šie miestai labiausiai žavi?

J.S.: Aš lankausi įvairiuose miestuose, man tai tiesiog būtinybė. O šiaip, jie žavi dėl to, kad yra miestai, jų istorija, architektūra. Ar galima lyginti tokias pasaulio sostines kaip Roma, Londonas, Paryžius su Vilniumi? Tai tas pats kas lyginti bedantę ubagę bobutę su prašmatnia kilminga dama.

„Infozona“: Ne pirmi metai kuri kostiumus Dalios Ibelhauptaitės spektakliams. Kaip jūs suradote vienas kitą?

J.S.: Kostiumus kuriu visiems žinomiausių Lietuvos režisierių – Nekrošiaus, Varno, Tumino, Vaitkaus, Cholinos, Koršunovo – spektakliams. Ir žinoma, Ibelhauptaitės. Mes buvome daug vienas apie kitą girdėję, bet mus supažindino bendra mudviejų draugė – su Dalia jau esame pažįstami penkiolika metų.

„Infozona“: Gal yra planų kurti kostiumus ir jos spektakliams, statomiems ne Lietuvoje?

J.S.: Aš visada turiu įvairiausių planų. Kūriau kostiumus Versalio teatre, Tel Avivo operai, dabar darbuojuosi Rimo Tumino vadovaujamame Vachtangovo teatre Maskvoje. Dar su Cholina statome spektaklį... Tik kam tai rūpi? Su Dalia, va, kiek padarėm – niekam nerūpi. Nejaugi mano kostiumai nepastebimi? Na, manau, greičiau Oskarą laimėsiu, nei Lietuvoje pastebės. Lietuvai herojai nereikalingi, dar vis sovietinis inertiškas mąstymas. Manau, čia laiko klausimas. Lietuvoje trūksta kultūros, tai akivaizdu. Nemokame džiaugtis kitų laimėjimais. Gėda.

„Infozona“: Ką galėtum pasakyti apie Londono gatvės madą? Kiekvienas čia ilgiau ar trumpiau pabuvęs lietuvis apie ją turi savo nuomonę. Kokia tavoji?

J.S.: Londono gatvės mada – įdomi, maištaujanti, tačiau tai – jaunimas. O vyresnioji karta asocijuojasi su ponia Marple ir Šerloku Holmsu. Ne veltui karališka šalis, todėl būdinga klasika, gilios rengimosi tradicijos.

„Infozona“: Lietuvius stiliaus požiūriu kažkada esi pavadinęs pilkais cepelinais? Kaip pavadintum britus?

J.S.: Kad pažintum britus, reikia pagyventi toje šalyje, tik tada gali kažką teigti…

„Infozona“: Ar turi Londone mėgstamą drabužių parduotuvę? Ar Londono mados gyvenimas tau atrodo įdomus, ar visgi mados scena buvo ir tebėra Paryžius?

J.S.: Mėgstu Harvey Nichols, Portabello turgų… Kas dėl mados, tai galiu pasakyti, kad visi įdomiausi anglai dirba Paryžiuje. Johnas Galliano, Viviene Westwood, Alexanderis Mcqueenas… Paryžius yra Paryžius, tik jame rasi ir „couture“, ir gatavus drabužius. Paryžiuje didžiulė skonio ir rengimosi kultūra.

„Infozona“: Kokių klaidų renkantis aprangą patartum nedaryti Londone gyvenančioms lietuvėms?

J.S.: Žmogus tokia būtybė, kuriai klysti būdinga, todėl nematau nieko bloga, jei žmogus suklydo pirkdamas. Juk tai ne pasaulio pabaiga. Palinkėčiau perprasti šalį, kurioje gyvenate ir integruotis, daugiau stebėti, nes ne paslaptis, kad žiūrėti ir matyti yra du skirtingi dalykai... O kas nesimoko, tas neklysta....

„Infozona“: Kokioje šalyje norėtum būti gimęs, jei būtų galima tai pasirinkti?

J.S.: Aš realistas, o ne fantastas. Kas būtų, jei būtų... Man nėra problemos ir skirtumo, kur gyventi... Žinoma, visada įdomiau progresyvioje ar senas tradicijas turinčioje šalyje nei davatkiškoje, netolerantiškoje, tamsioje...

„Infozona“: Didžiąja dalimi lietuviai yra iš kaimo kilusi tauta. Iš kur tavo prigimtyje tas stiliaus – o tai iš esmės miestietiškas bruožas – pojūtis? Gal kas nors iš tavo protėvių turėjo kokių nors gabumų šioje srityje?

J.S.: Mano prosenelis – Napoleono armijos karys. Jo pavardė Liubontier. Žinau, kad jis iš Prancūzijos pietų… Mamos mama buvo garsi siuvėja, dirbo koloriste audinių fabrike, turi puikų skonį... Kultūra, skonis atsiranda ilgainiui iš kartos į kartą. Skonio ir kultūros neišmoksi. Tai vis dėlto perduodama su motinos pienu…

„Infozona“: Apie tave labai daug prirašyta. Kiek procentų tame yra pramanų ir kiek tiesos? Kuris iš pramanų apie tave yra didžiausias melas?

J.S.: Aš pats savęs iki galo nepažįstu, o ką kiti rašo – nejaudina. Įsivaizduokite, žurnalistė išlipo iš lovos ne ta koja ir gali būti žmogus auksinis, o parašys blogai. Tokių pavyzdžių pilna. Tai subjektyvu ir nelengva atpažinti. Didžiausias sufabrikuotas melas, kad nurašiau savo knygą. Dabar tik juokas ima, kokių pavyduolių esama. O mano knyga liks kaip istorija. Žmonės didžiuojasi ją turėdami, o menkavertės tipiškos lietuviškos intrigos – kaip bezdalas.

„Infozona“: Ar tavęs netrikdo, kad tavęs net nepažįstantys žmonės vadina tave Juozuku?

J.S.: Mane Juozuku vadinti gali tik tėvai ir artimiausi draugai! Na, o apie lietuvišką nekultūringumą, neišsiauklėjimą, nepagarbą neaušinsiu sau burnos. Tačiau labai nekenčiu familiarumo.

Cita Čepaitė,
"Infozona"

Juozo Statkevičiaus vardas žinomas ne vien madų besivaikantiems žmonėms. Jis kritikuoja, ant jo pykstama, bet į jo žodžius įsiklausoma. Šiemet, kaip ir pernai, į labdaros vakarienę Londone jis atvyko ne tik kaip svečias, bet ir kaip spektaklio „Užburtoji fleita“, kurios ištraukos buvo atliktos vakarienės metu, kostiumų kūrėjas.

J.Statkevičius su režisiere D.Ibelhauptaite ir „Užburtosios fleitos“ solistais Edgaru Montvydu ir Asmik Grigorian.

„Infozona“: Neseniai internete teko skaityti, kad Juozas Statkevičius pakeitė šukuoseną ir kad naujoji šukuosena pranašauja, koks kirpimas bus madingas ateinantį sezoną. Kaip jautiesi, kai tavo kiekvienas žingsnis, išvaizdos pasikeitimas aprašinėjami spaudoje? Ar neatrodo pačiam Lietuvoje per ankšta?

Juozas Statkevičius: Mano gyvenimas daug įdomesnis nei kitų ir aš pats nenuspėjamas. Man atrodo, kad pasiekiau neblogų rezultatų savo srityje, todėl nenuostabu, kad esu stebimas, mėgdžiojamas, kopijuojamas. Tai būdinga, kai esi žinomas, populiarus žmogus, todėl tikrai nesijaučiu blogai Lietuvoje, tuo labiau, kad tik panorėjęs galiu išvažiuoti...

„Infozona“: Dizainas, mada, stilius – Lietuvoje poreikis tokiems dalykams atsirado visai neseniai. Ar nesijauti tam tikra prasme pradininkas, kuriam tenka ne tik kurti stilingus dalykus, bet ir grumtis dėl teisės jiems egzistuoti?

J.S.: Ne aš pirmas, ne aš paskutinis… Pradininkas? Gal per skambiai pasakyta, nors yra dalis tiesos, turiu pripažinti. Tikrai žinau, kad sugebu sufokusuoti visuomenės dėmesį, įnešti nepatogaus skersvėjo. Tarkim, nesidžiaugti menkaverčiais Svarovskio kristaliukais, gerti tikrą prancūzišką šampaną. Tačiau aš pirmas lietuvis, sugebėjęs įrodyti, kad esu ne iš kelmo spirtas. Mano kolekcijų pristatymai Paryžiuje, Niujorke, vardiniai kvepalai, rūbai karūnuotoms personoms, pirmosioms ledi, pasaulio muzikos ir kino žvaigždėms. Kartais negaliu patikėti, kokį kelią nuėjau… Šimtai kostiumų spektakliams… Sąrašas būtų ilgas... Apskritai lietuviai sunkiai keičia vagą, reikia jiems kaip reikiant žnybtelti ar numesti skambų posakį, kuris tampa klasika ir skausmingai, bet teisingai identifikuoja lietuvius… Tada pyksta, bet po kurio laiko paslapčia ir patyliukais pasitaiso, vaidindami, kad viską seniai žino. Kaip velnias kryžiaus nemėgsta, kai jiems pirštu baksnoji… Toks mūsų būdas. O ant manęs vis tiek pyksta... O aš nesijaudinu... Tik visad stengiuosi įnešti naujų vėjų ar supažindinu su seniai pasaulyje žinomais, bet Lietuvoje dar naujais dalykais. Vieni žino, supranta, tik pripažinti niekaip negali. Visokių yra. Vieni pyksta, kiti mokosi. Toks gyvenimas.

„Infozona“: Pastaruoju metu Lietuvos žiniasklaida tave piešia kaip kovingą ar net aršiai besikivirčijantį asmenį. Ar tu pats pasikeitei, ar pasikeitė požiūris į tave? Abiem atvejais – kodėl?

J.S.: Žiniasklaida yra komercinė. Ar nors vienas ja pasitikime? Dažnai peršanti savo nuomonę, viską suprantanti. Iš balto juoda, iš juodo balta padaro. Su tokiais sugebėjimais reikėtų cirke dirbti. O šiaip, mes visi kovojame vienaip ar kitaip, tik ne visi laimime. Žinau viena – už teisybę sunku kovoti, bet man sekasi...

„Infozona“: Tu gana dažnai lankaisi Paryžiuje, pastaruoju metu ir Londone. Kuo tave šie miestai labiausiai žavi?

J.S.: Aš lankausi įvairiuose miestuose, man tai tiesiog būtinybė. O šiaip, jie žavi dėl to, kad yra miestai, jų istorija, architektūra. Ar galima lyginti tokias pasaulio sostines kaip Roma, Londonas, Paryžius su Vilniumi? Tai tas pats kas lyginti bedantę ubagę bobutę su prašmatnia kilminga dama.

„Infozona“: Ne pirmi metai kuri kostiumus Dalios Ibelhauptaitės spektakliams. Kaip jūs suradote vienas kitą?

J.S.: Kostiumus kuriu visiems žinomiausių Lietuvos režisierių – Nekrošiaus, Varno, Tumino, Vaitkaus, Cholinos, Koršunovo – spektakliams. Ir žinoma, Ibelhauptaitės. Mes buvome daug vienas apie kitą girdėję, bet mus supažindino bendra mudviejų draugė – su Dalia jau esame pažįstami penkiolika metų.

„Infozona“: Gal yra planų kurti kostiumus ir jos spektakliams, statomiems ne Lietuvoje?

J.S.: Aš visada turiu įvairiausių planų. Kūriau kostiumus Versalio teatre, Tel Avivo operai, dabar darbuojuosi Rimo Tumino vadovaujamame Vachtangovo teatre Maskvoje. Dar su Cholina statome spektaklį... Tik kam tai rūpi? Su Dalia, va, kiek padarėm – niekam nerūpi. Nejaugi mano kostiumai nepastebimi? Na, manau, greičiau Oskarą laimėsiu, nei Lietuvoje pastebės. Lietuvai herojai nereikalingi, dar vis sovietinis inertiškas mąstymas. Manau, čia laiko klausimas. Lietuvoje trūksta kultūros, tai akivaizdu. Nemokame džiaugtis kitų laimėjimais. Gėda.

„Infozona“: Ką galėtum pasakyti apie Londono gatvės madą? Kiekvienas čia ilgiau ar trumpiau pabuvęs lietuvis apie ją turi savo nuomonę. Kokia tavoji?

J.S.: Londono gatvės mada – įdomi, maištaujanti, tačiau tai – jaunimas. O vyresnioji karta asocijuojasi su ponia Marple ir Šerloku Holmsu. Ne veltui karališka šalis, todėl būdinga klasika, gilios rengimosi tradicijos.

„Infozona“: Lietuvius stiliaus požiūriu kažkada esi pavadinęs pilkais cepelinais? Kaip pavadintum britus?

J.S.: Kad pažintum britus, reikia pagyventi toje šalyje, tik tada gali kažką teigti…

„Infozona“: Ar turi Londone mėgstamą drabužių parduotuvę? Ar Londono mados gyvenimas tau atrodo įdomus, ar visgi mados scena buvo ir tebėra Paryžius?

J.S.: Mėgstu Harvey Nichols, Portabello turgų… Kas dėl mados, tai galiu pasakyti, kad visi įdomiausi anglai dirba Paryžiuje. Johnas Galliano, Viviene Westwood, Alexanderis Mcqueenas… Paryžius yra Paryžius, tik jame rasi ir „couture“, ir gatavus drabužius. Paryžiuje didžiulė skonio ir rengimosi kultūra.

„Infozona“: Kokių klaidų renkantis aprangą patartum nedaryti Londone gyvenančioms lietuvėms?

J.S.: Žmogus tokia būtybė, kuriai klysti būdinga, todėl nematau nieko bloga, jei žmogus suklydo pirkdamas. Juk tai ne pasaulio pabaiga. Palinkėčiau perprasti šalį, kurioje gyvenate ir integruotis, daugiau stebėti, nes ne paslaptis, kad žiūrėti ir matyti yra du skirtingi dalykai... O kas nesimoko, tas neklysta....

„Infozona“: Kokioje šalyje norėtum būti gimęs, jei būtų galima tai pasirinkti?

J.S.: Aš realistas, o ne fantastas. Kas būtų, jei būtų... Man nėra problemos ir skirtumo, kur gyventi... Žinoma, visada įdomiau progresyvioje ar senas tradicijas turinčioje šalyje nei davatkiškoje, netolerantiškoje, tamsioje...

„Infozona“: Didžiąja dalimi lietuviai yra iš kaimo kilusi tauta. Iš kur tavo prigimtyje tas stiliaus – o tai iš esmės miestietiškas bruožas – pojūtis? Gal kas nors iš tavo protėvių turėjo kokių nors gabumų šioje srityje?

J.S.: Mano prosenelis – Napoleono armijos karys. Jo pavardė Liubontier. Žinau, kad jis iš Prancūzijos pietų… Mamos mama buvo garsi siuvėja, dirbo koloriste audinių fabrike, turi puikų skonį... Kultūra, skonis atsiranda ilgainiui iš kartos į kartą. Skonio ir kultūros neišmoksi. Tai vis dėlto perduodama su motinos pienu…

„Infozona“: Apie tave labai daug prirašyta. Kiek procentų tame yra pramanų ir kiek tiesos? Kuris iš pramanų apie tave yra didžiausias melas?

J.S.: Aš pats savęs iki galo nepažįstu, o ką kiti rašo – nejaudina. Įsivaizduokite, žurnalistė išlipo iš lovos ne ta koja ir gali būti žmogus auksinis, o parašys blogai. Tokių pavyzdžių pilna. Tai subjektyvu ir nelengva atpažinti. Didžiausias sufabrikuotas melas, kad nurašiau savo knygą. Dabar tik juokas ima, kokių pavyduolių esama. O mano knyga liks kaip istorija. Žmonės didžiuojasi ją turėdami, o menkavertės tipiškos lietuviškos intrigos – kaip bezdalas.

„Infozona“: Ar tavęs netrikdo, kad tavęs net nepažįstantys žmonės vadina tave Juozuku?

J.S.: Mane Juozuku vadinti gali tik tėvai ir artimiausi draugai! Na, o apie lietuvišką nekultūringumą, neišsiauklėjimą, nepagarbą neaušinsiu sau burnos. Tačiau labai nekenčiu familiarumo.

 (Komentarų: 13)

Susiję straipsniai:

Susiję straipsniai: