Tai yra skaitytojo įkelta informacija, ir Anglija.lt Ltd už turinį neatsako.

Anglija.lt skaitytojas Kęstutis su šypsena dalinasi savo idėja – surengti naują realybės šou, kuriame būtų auklėjami ne nauji dainininkai ar šokėjai, o ...kandidatai į Lietuvos prezidento postą!:)
*Kalba netaisyta.

Šou, projektai, faktoriai, šokiai, dainos su žvaigždėm, ant žvaigždžių ir visai be jų. Linksma, gera ir smagu, bet nieko naujo. Tiek Rytuose, tiek Vakaruose, tiek Europos viduryje tie patys projektai, tik žvaigždžių spindėjimo lygiai skirtingi. Nebesugalvoja nieko naujo. Nieko naujo ir serialuose. Vis tas pats pelenės sindromas, tik su nauja, praktiškesne avalyne, kuri nesmunka nuo kojos. Toks pat bjaurusis ančiukas, kuriam vietoje tikrų Anderseno gulbės sparnų padaromas paprastas makiažas, ant galvos užkabinama povo plunksna ir į delną įspraudžiamas gražaus, staiga sužmogėjusio nežmogiško biznieriaus delnas.

Tiesa, dar yra amerikietiška svajonė, atkeliavusi iš Holivudo su pasaulio gelbėtojų brigada, vadovaujama Schwarco, ir įvairaus skonio ir kietumo riešutėlių. O skaudžiausia, kad viskas ne mūsų – viskas jų, o mums belieka kopijuoti.

Lengviausia. Lietuvišką pelenę apavei lietuviškais „kroksais“ ir paleidai lakstyti po Gariūnus, kol atsimušusi kakta į kokio doro verslininko duris, taps visų Gariūnų princesė. Arba kaimo antytę pasodinai į nedoro ūkininko inkubatorių, o jai šast ir gulbės sparnai išdygo. Paryškinai akis, papudravai nosytę ir kuo ne tautos gulbė, pakilusi iš tamsaus kaimo skleisti gerą naujieną, kad ir Lietuvoje pasakos kartais tampa realybe?

Su pasaulio gelbėjimu sudėtingiau. Amerika su Holivudu keliems šimtmečiams į priekį išsipirko licenciją pasaulio gelbėjimui. Ir mūsų galiūnams neperspjauti jų nei pinigais, nei oro kiekiu raumenyse. Na, nebent galėtų Žemės rutulį palaikyti, kad tas nenukristų, kol po jį lakstys a la gelbėtojai.

Nieko savo. Kur pažvelgsi, visur... Ne, ne balta, o svetimos ausys kyšo. O taip reikėtų savų, tautiškų, tokių, kokių pasaulis dar nematė, o pamatęs pritūptų (pageidautina, padorioje vietoje).

Suorganizuokime show – projektą ar visų faktorių faktą, pavadinimu „Kuriame tautos prezidentą“. Mokame rinkti, atstatydinti, bet ar mokame sukurti tokį, kokio norime, ir surengti metų ilgumo realybės show?

Atrenkame „N“ skaičių Lietuvos piliečių nuo 45 iki 60 metų, turinčių tik vidurinį išsilavinimą, nepertraukiamą darbo stažą Lietuvoje ne mažiau kaip dvidešimt metų, dirbančius ir mokančius mokesčius, kitaip tariant, statistines pelenes, peleniukus, mokančius užrašyti savo pavardę be klaidų, ją perskaityti ir sugebančius suskaičiuoti grąžą parduotuvėje. Pelenė to nemokėjo, jai iki mūsų toli ir tai jau mažas pliusas, ieškant savarankiško, savito herojaus.

Parenkame jiems „aukles“. Nesudėtinga – auklėtojais nori būti ne tik broliai už Atlanto, bet ir savų pilnas kiemas. Tai tikrai rasime savų – tautiškų, tokių, kuriems „dzin“ auklėjamųjų tragiškas ir skausmingas minediškas likimas.

„Auklių“ tikslas būtų išmokyti auklėtinį, to, ką patys mokėjo, moka ir neblogai būtų patiems papildomai kartu pasimokyti. Tai yra:

- Taisyklingai kalbėti ir rašyti be klaidų lietuvių kalba.

- Anglų kalba mokėti paklausti ne tik „how are you“ , bet ir nemojuojant rankomis paklausti kelio iki viešbučio (tam atvejui, jei vertėjas kur nors pasimestų).

- Perprasti pagrindinį lietuviškos ekonomikos dėsnį – jei litas pavogtas iš vienos kišenes, perdedamas į kitą tų pačių kelnių kišenę, tai – ne vagystė, o finansų judėjimas vietinėje rinkoje, skatinantis vietinės ekonomikos augimą.

Politikos mokslai sudėtingesni. Kiek mokytojų, tiek spalvų, požiūrių ir neaišku, kokios spalvos vėliavą kelti. Bet tas, kuris perpras, kokia spalva su kokia geriausiai dera, supras, kad:
- anot „razbaininko“ Blindos, tyla – gera byla“;
- kur du mušasi, trečias laimi;
- išmoks „pagauti“ momentus kada reikia patylėti,
bus tikrai toks, kokio dar nebuvo, bent jau mūsų padangėje.

Taigi, auklės ir auklėtiniai yra, pagrindinis žinių minimumas apibrėžtas, belieka vietoje kroksų ir sportinio kostiumo apvilkti ką nors iš tautinio stilisto garderobo ir pirmyn į skrydį prezidentūros lizdo link.

- Kas „N“ laiko vyktų projekto dalyvių diskusijos, atsakinėjimai į įvairius klausimus, Lietuvos ir tarptautinių įvykių analizavimas, vertinimas ir net slaptų sufabrikuotų pažymų analizavimas (vis šiokia tokia intriga, o gal kas paims ir netyčia tikrą pažymą pakiš).

- Žiūrovai balsuotų sms žinutėmis, o po show savaitę balsavimas vyktų internetu (būtų proga atitinkamoms žinyboms pasipraktikuoti ir įgyvendinti internetinį balsavimą, kurio taip bijo.)

- Po kiekvieno tokio balsavimo besimokančių „Prezidentinėje akademijoje“ (serialo „Policijos akademija“ veikėjai sėdėtų kukliai akis nuleidę) kas kartą mažėtų.

- Likus mėnesiui iki kandidatų registravimo į prezidentus dienos, vyktų paskutinis lemiamas etapas, po kurio liktų tik du pažangiausi ir daugiausia visokių gudrybių išmokę kandidatai, kurie paskelbtų savo programas (kad visi kiti spėtų nusirašyti).

- Likus savaitei iki paskutinės registracijos dienos, įvyktų finalas tarp buvusios „pelenės“ ir „bjauriojo ančiuko“. Po to per tris-keturias dienas įvyktų slaptas internetinis balsavimas.

- Paskutinę dieną vakare būtų paskelbti balsavimo rezultatai, laimėtojas užsiregistruotu prezidento rinkimuose kaip tautos kandidatas ir mestų iššūkį patyrusiems, sunkiasvoriams, žinomiems, bet gal jau atsibodusiems partiniams kandidatams.
Gal tie, pamatę absolvento reitingus ir numatomų gauti balsų kiekį, net nebekeltų savo kandidatūrų? Kam be reikalo leisti pinigus, kada tauta baigė rinkimų show maratoną anksčiau laiko ir turi savo kandidatą?

Gal ir turėtume tą tautos kandidatą, gal net jį išsirinktume, partinukams ir amerikietiškai svajonei nosį nušluostytume, ir renginys būtų toks, nuo kurio ne tik pasaulis, bet ir vietinis politinis elitas pritūptų, jei ne taip daugeliui gerai žinoma frazė iš gerai žinomos komedijos: „O kieno sąskaita šis banketas...“

Kęstutis Grubliauskas