Mamą į Angliją slaugyti atsivežęs lietuvis sako patyręs tai, ko niekam nelinkėtų. Vietoj lauktos pagalbos socialinės tarnybos pasitelkusios policiją išgabeno senutę į ligoninę, kur ji po kelių mėnesių mirė. Anglija.lt aiškinasi, kaip tai nutiko ir kodėl mirusiosios sūnus dabar baiminasi dėl savo ateities.

Keturiolika metų Anglijoje gyvenantis Rimas R. (vardas pakeistas, tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi) pasakoja, kad jo nelaimės prasidėjo prieš 5 metus. Tuo metu jis gyveno Barkinge, dirbo elektriku, o vakarais ir savaitgaliais papildomai užsidirbdavo vežiodamas keleivius.

Vieną vakarą paskambinęs namo į Lietuvą Rimas sužinojo, kad jo brolis, grasindamas šautuvu, atiminėja pinigus iš motinos, kuriai tuo metu buvo 81 m. Jis paskambino Lietuvoj gyvenančiam sūnui, kad šis įsodintų motiną į lėktuvą. Jau kitą dieną senutė atsidūrė Barkinge.

„Turėjau išsinuomavęs butą ir įsikūrėm ne taip jau blogai. Tiesa, gavau mesti darbą, nes paaiškėjo, kad mama pati nebepajėgia savimi pasirūpinti ir jai nustatė senatvinę demenciją. Aš tapau jos globėju ir mums buvo paskirtos pašalpos, tarp jų ir būsto nuomos pašalpa. Tačiau būsto nuomos pašalpa buvo nedidelė ir nepadengė nuomos kaštų.

Pasiteiravau savivaldybėje, ar nebūtų galima gauti daugiau. Man patarė perrašyti nuomos sutartį, sakė, kad bus geriau, jeigu sutartis bus sudaryta mano vieno vardu. Perrašiau ir nunešiau į savivaldybę, o man sako – tu gudrauji, apgaudinėji. Ir nutraukė pašalpą“, – problemų pradžią prisimena Rimas.

Netekęs pašalpos vyras ėmė ieškoti pigesnio būsto. Jis kreipėsi į tą pačią nuomos agentūrą, bet rasti butą buvo sunku, nes šeimininkai nenorėjo priimti iš pašalpų gyvenančių nuomininkų.

„Agentūra siuntė į vieną vietą pažiūrėti, paskui į kitą, bet niekas nenorėjo priimti. Sykį nusiuntė apžiūrėti namo, už kurį, kaip sakė agentūroje, nereikės mokėti council tax (savivaldos mokesčio). Keistai atrodė, kodėl nereikės, bet neturėjau pasirinkimo, nuėjau, apžiūrėjau, bet ir to buto negavau.

Galų gale nuėjau į savivaldybę prašyti „konsulinio“ būsto ir tada pamačiau, kad ten dirba tie patys žmonės, kurie siūlė tą namą, už kurį nebūtų reikėję mokėti council tax. Tada supratau, kad savivaldybės darbuotojai patys pernuomoja „konsulinius“ būstus. Jie mane pamatę nieko nesakė, bet aiškiai jaučiau, kad atpažino ir suprato, kad aš žinau, kas darosi. Ir pradėjo mane persekioti“, – sako Rimas R.

Tiesa, be stogo virš galvos jis su neįgalia mama nebuvo paliktas, savivaldybė apgyvendino jį viešbutyje.

„Bet ten tokios sąlygos buvo, kad neįmanoma gyventi. Negalėjau mamos išvesti į lauką ir aš atsisakiau ten gyventi. Tada jie pasakė, kad aš „intentionally homeless“ (benamis savo noru). Ir tada jau nebus jokios pagalbos“, – teigia vyras.

Beveik metus jis glaudėsi pas draugus ir miegojo su mama vienoje lovoje, bet pagaliau jam pavyko rasti butą Esekso rajone, į rytus nuo Londono.

Motiną atėmė su policija

Persikėlus Rimas paskambino į Darbo ir pensijų departamentą, kad praneštų, jog pasikeitė motinos adresas.

„Jie norėjo, kad motina pati kalbėtų ir per vertėją klausė, kad pasakytų, kada gimusi, bet ji nesugebėjo prisiminti gimimo datos. Ir dėl to jie nutraukė attendance allowance (priežiūros išmoka), o kai tą pašalpą nutraukia, tada jau nieko nebegausi“, – pasakoja į Angliją motiną atsivežęs ir jos priežiūros vargus patyręs vyras.

Po kiek laiko senutę ištiko insultas ir ji atsidūrė ligoninėje, tačiau po mėnesio Rimas parsivežė ją namo, nes ne kartą rado paliktą be priežiūros, o gydytojai į pastabas nereagavo. Namuose sąlygos buvo blogos, ankšta, bet Rimas buvo įsitikinęs, kad niekas kitas, tik jis gali suteikti sergančiai motinai tokią priežiūrą, kokia jai reikalinga.

„Socialinės tarnybos ateidavo tikrinti, kaip aš ją prižiūriu, bet iš jų jokios pagalbos nesulaukdavau, tik psichologinį spaudimą, kad atiduočiau mamą į senelių namus. Sakau, pas mus Lietuvoj taip nepriimta, esi labai blogas vaikas, jei motiną atiduodi į prieglaudą. Be to, ten ji su niekuo nesusikalbėtų. Be to, visi žinom, kas ten vyksta, kaip tuos senelius neprižiūri, muša. Aš esu jai per daug skolingas, kad taip pasielgčiau“, – sako penkiasdešimtmetį perkopęs vyras.

Po kiek laiko su įvairiausių labdaros įstaigų pagalba Rimui pavyko atgauti priežiūros išmokas, tačiau rasti tinkamą būstą nesisekė. Geriausia, ką jam galėjo pasiūlyti benamiais besirūpinančios organizacijos, buvo kambarys pigiame viešbutyje.

Kiekvieną kartą, kai jis kreipdavosi į savivaldybę su skundais dėl gyvenimo sąlygų, jam siūlydavo tik vieną variantą – atiduoti motiną į senelių namus.

Vieną dieną apsilankęs savivaldybėje jis pasiguodė, kad motina, kuri tuo metu jau nebepajėgė vaikščioti, dažnai iškrenta iš lovos.

„Pasakiau, jog išeidamas iš namų pririšau ją prie lovos, kad neiškristų. Nors pririšdavau bintu per juosmenį, jie pasakė, kad taip negalima, tuoj pranešė socialiniam skyriui ir su policija mama buvo išvežta į ligoninę“, – Anglija.lt portalui pasakojo Rimas.

Uždraudė lankytis ligoninėje

Rūpesčiai dėl mamos pakirto ir paties Rimo sveikatą – užeidavo svaigulys, ėmė kamuoti stiprūs galvos skausmai. Jam buvo nustatyta smegenų aneurizma, tačiau gydyti niekas neskubėjo.

Nepaisant sveikatos, jis kasdien lankė motiną ir reikalavo, kad ji būtų tinkamai prižiūrėta.

„Ji ligoninėje bijojo gulėti, prieš galą vis prašydavo „vežk mane namo, aš tau valgyti padarysiu“, nors ji jau nebepaėjo,“ – vieną paskutiniųjų pasimatymų su mama prisimena Rimas.

Vieną dieną ligoninėje jam parodė raudoną kortą. Tai reiškia draudimą lankytis ligoninėje. Tokia korta taip pat reiškia, kad pacientas dėl smurto ar personalo įžeidinėjimo netenka teisės būti gydomas ligoninėje.

Romas sako, kad jam raudona korta buvo parodyta dėl to, kad jis dėl netinkamos motinos priežiūros pasiskundė pacientus ginančioms organizacijoms.

„Aš tai laikau noru man pakenkti. Nes dieną prieš tai aš jiems parodžiau gydytojo išvadą, kad turiu aneurizmą ir nuo susinervinimo man gali trūkti kraujagyslė ir galiu mirti. Kitą dieną jie man parodo raudoną kortą, kad mamos negalėčiau lankyti“, – teigė vyras.

Praėjus porai mėnesių Rimo motina ligoninėje mirė. Palaikus jis pargabeno į Lietuvą ir ten palaidojo, o pats kreipėsi į medikus Lietuvoje ir buvo nedelsiant operuotas.

Valdžia reikalauja grąžinti pašalpas

Neseniai į Angliją grįžęs Rimas dabar nerimauja dėl savo ateities. Dirbti jis negali dėl sveikatos ir gyvena viešbutyje, už kurį mokėti reikia dukart daugiau, negu padengia jo gaunama pašalpa.

Visai neseniai tautietis iš Darbo ir pensijų ministerijos sulaukė pranešimo, kad yra skolingas daugiau kaip 8 tūkst. svarų, kuriuos ministerija per neapsižiūrėjimą buvo permokėjusi jo motinai.

„Jie sako, kad mano mamai priežiūros pašalpa nepriklausė, nes ji gavo pensiją iš Lietuvos. Jie sako, kad pildydamas paraišką, nepadėjau varnelės, kad motina gauna pensiją iš kitos šalies. Gal ir nepadėjau, bet jiems buvo pateiktas išrašas apie Lietuvoj gaunamą pensiją, tai ko nepatikrino? Čia jų pačių klaida, kad nesužiūrėjo, o dabar reikalauja grąžinti. Iš ko? Už nuomą tais pinigais mokėjau“, – sako Rimas.

Šiuo metu Rimas laukia žinių iš savivaldybės, ar jie galėtų jam skirti socialinį būstą, tačiau vilčių mažai. Dirbti dėl sveikatos jis nepajėgia, o neįgalumo nustatymo testas yra toks griežtas, kad jis nesitiki, jog bus pripažintas nedarbingu.

Penkioliktus metus Anglijoje gyvenantis vyras būgštauja, kad vieną dieną gali nebeištverti ne tik sunkių gyvenimo sąlygų, bet ir psichologinio spaudimo, kurį jis sako patiriantis kiekvieną kartą, kai susiduria su valdžios institucijomis.

Zita Čepaitė, Anglija.lt