Nors turėjome realią galimybę sustabdyti emigraciją prieš išsiplečiant jos mastams, ją iššvaistėme.

Tuo įsitikinęs Pasaulio lietuvių mokslininkus jungiančios asociacijos „Futura Scientia“ narys, Fizinių mokslų ir technologijų centro Nanoinžinerijos skyriaus ir UAB „Ferentis“ vadovas dr. Ramūnas Valiokas.

Dar 2009 m. kartu su kolega Daumantu Matuliu jie Vyriausybei pasiūlė tuomet gana utopiškai nuskambėjusį sumanymą, kuris naujai sužibo šiemet. Iniciatyvoje „Idėja Lietuvai“ į viršūnes kelią skinasi idėja pritraukti į Lietuvos universitetus 50 profesorių iš TOP 50-ies pasaulio universitetų.

Šįkart jos autorius – buvęs „Lietuvos energija“ vadovas Dalius Misiūnas. Jo teigimu, turime pasikviesti 50 pirmaujančių profesorių iš viso pasaulio – lietuvių ir ne tik lietuvių – į Lietuvos universitetus.

Padėtų pamatus naujos kartos universitetų atsiradimui

„Apie 1999-2000 m. atsirado toks nedidelis tuometinių išeivių, jaunų mokslininkų darinys. Besigilindami, kokių priemonių reikėtų, kad Lietuva taptų mokslo ir technologijų šalimi, supratome, kad žmogiškieji ištekliai yra pirmasis žingsnis. Tuomet įžiūrėjome net tam tikrų sąsajų su prieškario Lietuva, kuomet mūsų šalis atsistatė kaip valstybė, kiek dėmesio tuo laiku skirta pasaulinės kompetencijos pritraukimui, akademiniam atsinaujinimui. Aišku, dabar – kiti laikai, turime stiprios profesūros, mano kartos žmonės yra auklėti lietuviškų universitetų, bet to neužtenka norint konkuruoti“, – kalbėjo R. Valiokas.

Pats jis disertaciją apsiginti nusprendė Švedijoje, kur mokslinį darbą dirbo beveik 9 metus, kiek daugiau nei metus pašnekovas stažavosi ir Vokietijoje, tačiau nusprendė grįžti į Lietuvą.

„30-40-ies metų atgal mokslo pasiekimai nulėmė mūsų dabartinį rezultatą biotechnologijų, lazerių srityse, bet tai neužtikrina, kad po dar tiek pat metų į priekį mus ves tos pačios žinios, akademinis užtaisas. Mūsų požiūris – diskutavome apie tai daug tiek viduje, tiek atvirai – įvairiose mokslo srityse turime turėti tam tikrą branduolį, kritinę masę priešakinių žmonių, kurie vėliau, atliepdami pasaulines tendencijas, padėtų pamatus naujos kartos universitetų atsiradimui Lietuvoje“, – kodėl ši idėja – naudinga, aiškino mokslininkas.

Į Vyriausybę kreipėsi dar prieš 9 metus

Tuomet buvo garsiai įvardytas ir konkretus skaičius – 50 profesorių. Jis gautas atlikus skaičiavimus, tyrimus. Be to, tikėta, kad būtent tokio kiekio specialistų indėlis būtų aiškiai jaučiamas, aplink save greičiausiai jie burtų ir jaunesnius profesorius, doktorantus.

„2009 m. mes šią iniciatyvą aprašėme ir įteikėme tuometinei Vyriausybei, tačiau beliko apgailestauti, kad nepavyko. Tada kalbėta apie slėnių programą – aišku, buvo gerų projektų, pats esu tų lėšų naudotojas, tačiau prioritetu buvo iškelta statyba, įranga, bet indėlis buvo ne žmonių naudai“, – sakė R. Valiokas.

Valstybės kontrolė galiausiai pripažino, kad šio projekto rėmuose lėšos nebuvo panaudotos visiškai tinkamai. 2007–2016 m. valstybė skyrė 628 mln. Eur mokslo ir verslo bendradarbiavimui.

„Auditas parodė, kad Lietuvoje investiciniam projektui studijų ir mokslo srityje – slėnių sukūrimui – 2012–2015 m. buvo panaudota beveik 299 mln. Eur, tačiau šis mokslo ir verslo bendradarbiavimo skatinimo įrankis nedavė laukiamų rezultatų: infrastruktūra nėra išnaudojama taip, kaip planuota: atviros prieigos centrų užimtumas 2012–2015 m. buvo 44 proc. Be to, slėniuose įsteigtų mokslo ir technologijų parkų, turėjusių pritraukti ir remti verslo įmones, veikiančias MTEP srityje, pagrindinė veikla (96 proc. pajamų) – patalpų nuoma“, – rašyta išvadose.

Reikėtų maždaug 200 mln. eurų 4-5 metams

Anuomet R. Valiokas su kolegomis apskaičiavo, kad 50-ies profesorių programa kainuotų apie 600 mln. litų arba maždaug 170 mln. eurų.

„Tai – vadinamasis pradžios paketas. Mes žiūrėjome, kiek panašios programos atsiėjo, pavyzdžiui, Suomijoje, Škotijoje. Šie pinigai – ne tik atlyginimas profesoriams, bet ir lėšos tyrimams, įrangai. Nesvarbu, kad kažką esame nupirkę – tokio kalibro žmonės dažniausiai turi savitą požiūrį, kas jiems reikalinga, tad, jei jie kviečiami su misija organizuoti tyrimus, turime jiems užtikrinti laisvę įsigyti reikiamą įrangą.

Moksliniai tyrimai yra brangus užsiėmimas. Tarkime, gyvybės mokslų srityje vienas darbuotojas „išdegina“ apie 15 tūkst. eurų per metus. Atsiprašau, negražu taip apie mokesčių mokėtojų pinigus, bet eksperimentai yra eksperimentai, o 15 tūkst. – dar labai kukli, minimali suma. Taigi, kai suskaičiuoji visas dedamąsias, gauni apie 200 milijonų eurų projekto periodui. Taikomiesiems mokslams taikomas maždaug 4-5 metų laikotarpis“, – sakė pašnekovas.

Anot jo, tokias lėšas 2007–2016 m. turėjome, tačiau be apytuščių pastatų šiuo metu mes nelabai ką galime pamatyti – nebuvo investuota į žmones, kurie pakeltų mūsų šalies mokslo lygį ir sudarytų prielaidas naujų verslų kūrimuisi.

Turėtų uždirbti 4-5 tūkst. eurų

Paklaustas apie atlyginimus, kurie galėtų būti mokami tokio lygio profesoriams, R. Valiokas tikino, kad konkurencingi taptume, jei pasiūlytume maždaug 4-5 tūkst. eurų mėnesinį atlygį asmeniui „į rankas“.

„Mes neturime pasirinkimo. Neturi pinigų, neturi muzikos ar pietų – niekur nuo to nepabėgsi. Tai gal skamba labai įžūliai, bet nepamirškime, kokie atlyginimai yra tam tikrose net viešojo sektoriaus įmonėse. Aišku, gal šokiruoja dar kai kuriuos, bet dauguma turbūt jau pripranta girdėti, kokie užmokesčiai yra, tarkime, energetikos sektoriuje, kuris yra svarbus. Taigi ir reikėtų žiūrėti į panašius atlyginimų lygius kaip prioritetiniuose sektoriuose. Negalime sakyti, kad negalime tiek mokėti – kito kelio tiesiog nėra. Nėra pinigų, nėra atlyginimų, o ir ateityje jų nepritrauksime“, – sakė pašnekovas.

Pasak jo, įgyvendinant projektą greičiausiai nebūtų orientuojamasi į būtent užsienyje gyvenančių lietuvių profesorių pritraukimą, tačiau, tikėtina, iniciatyva domėtųsi ir emigrantai.

Pastebėjus, kad gerokai pyktelėti gali Lietuvoje gyvenantys mokslininkai, R. Valiokas aiškino, kad konkurso reikalavimai galėtų sudaryti galimybę jame dalyvauti ir Lietuvoje gyvenantiems profesoriams. Galbūt taip, svarstė jis, atsilaisvintų jų vietos ant žemesnio laiptelio esantiems kolegoms.

„Būtų kaip lietuviška mokslo NBA – galbūt būtų paskatintas spartesnis judėjimas tarp profesūros“, – juokavo jis.

Svarbu suteikti laisvę veikti

Paklaustas, ar jau atsakė į klausimą, kokios srities profesoriams turėtų būti teikiamas prioritetas, R. Valiokas dalijosi nuomone, kad bandymas įsprausti Lietuvą į tam tikras specializacijas turi prasmę, tačiau nėra esmė.

„Negalime nuneigti, kad yra tam tikras įdarbis padarytas biotechnologijų, gyvybės mokslų srityse, bet mažų valstybių iššūkis ir galimybė – mes nežinome, ko reikės po 20-30 metų. Tie profesoriai, kurie startuotų, ruoštų Lietuvos jaunimą, kad aktyviame ir brandžiame amžiuje jie gebėtų prisitaikyti ir panaudoti savo žinias“, – sakė jis.

Anot pašnekovo, greičiausiai tinkamas Lietuvai profesorius turėtų būti renkamas pagal bendrąjį reitingą, kvalifikaciją, pernelyg neatsižvelgiant į jo specializaciją.

„Būtų investuojama į stipriausius žmones, o jie, pagal savo poreikius, formuotų tą savo darbotvarkę, aplinką. Jei už juos tai bandys daryti politikai ar kiti mokslininkai, toliau suksimės savo susikurtame įsivaizduojamame pasaulyje. Tikrasis pasaulis yra kitoks ir tie žmonės tą žino geriau nei mes“, – aiškino R. Valiokas.

Turėjome realią galimybę sustabdyti emigraciją

Pasak jo, anuomet idėjai kelią užkirto politinės valios trūkumas ir prasčiokiškas pasipūtimas – iniciatyvų vedliais tapo ne geriausieji, o tie, kurie buvo įsitikinę, kad gali būti orakulais, turėdami galią disponuoti pinigais.

„Buvo įsivaizduojama, kad, nesvarbu, kaip lėšas išdėstysi, kažkas iš to išeis – tai yra šokiruojantis neatsakingumas ir net, sakyčiau, nusikalstamas mokesčių mokėtojų pinigų disponavimo būdas. Nesame dideli žinovai, tačiau pasaulio jau buvome matę daugiau už tuos, kurie priėmė sprendimus, pasirašė Slėnio programą, kurią tvirtino tuometinė Gedimino Kirkilo Vyriausybė, kai darbą pradėjo Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, požiūris buvo išlaikytas tas pats, įgyvendinta tik su kosmetinėmis korekcijomis.

Tai nėra kažkokios nuoskaudos, tiesiog patys matome pasekmes – dar maždaug pusės milijono žmonių emigracija. Noriu iliustruoti, kokius rezultatus tam tikri procesai gali duoti – teigiamus arba neigiamus. Aptariamos programos tikrai galėjo padaryti didelę įtaką emigracijos mažinimui, jei būtų investuota į žmones, kurie aplink save burtų jaunimą, padėtų pritraukti tarptautines lėšas, o ne tik „valgytų“ milijonus kaip pastatai.

Taigi mūsų siūlymas būtų tik startas, kuris leistų sudaryti galimybes pritraukti lėšas iš tarptautinių tyrimų – taip dirba tyrėjai, be to, jaunimas būtų įtraukiamas, sulaikomas. Tai buvo viena stipriausių priemonių, kurią Lietuva galėjo sau leisti stabdant emigraciją, deja, ji vyksta ir toliau“, – dėstė jis.

Mano, kad idėja – nereali

Savo ruožtu Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) Inovacijų politikos analizės skyriaus vadovas, vykdantis direktoriaus funkcijas, dr. Ramojus Reimeris sakė, kad idėja, nors ir labai įdomi, reikšminga, garantuojanti milžinišką poveikį, jei ją pavyktų realizuoti, greičiausiai nereali.

„Lietuvai konkuruoti su geriausias pasaulio universitetais, „ištraukti“ iš jų geriausius mokslininkus yra absoliučiai nerealu. Kol kas mums nepavyko, tiesiogiai konkuruojant, nė vieno asmens pritraukti, na, gal tik vienetus, nes mes negalime pasiūlyti tokių sąlygų, kokias siūlo jie. Geriausių pasaulio universitetų biudžetai yra didesni nei visas Lietuvos aukštojo mokslo biudžetas, padaugintas iš 5. Mes nesame pajėgūs konkuruoti pinigais, ar esame pajėgūs konkuruoti kitomis sąlygomis? Taip pat ne“, – sugrįžti į realybę paragino jis.

Anot R. Reimerio, mūsų mokslo sistema nėra pasirengusi dirbti net su užsienio partneriais.

„Galbūt ateityje tam tikri padaliniai – aukštojo mokslo oazės – gebės pritraukti ir geriausius profesorius, bet mes sau išsikelti tikslo, kad 50 ir ne mažiau, negalime, nes tai yra nerealu. Absoliučiai nerealu“, – užtikrino pašnekovas.

Turėtume pasiryžti mokėti septynženkles sumas

R. Reimerio teigimu, paprastai geriausi mokslininkai samdomi kontraktais, kuriuose nurodytos ir septynženklės sumos.

„Iš nė vieno universiteto, valstybės, struktūrinių fondų paramos mes negalime tokios sumos surinkti. Kaip ir negalime pasiūlyti tokios infrastruktūros, kuri būtų reikalinga specialistams atsiskleisti. Aš manau, kad Lietuva turėtų taikyti ne į geriausių profesorių ir ne į mažiau kaip 50 pritraukimą, bet stengtis, kad bent 10 pasižymėjusių profesorių atvyktų. Jie galėtų padaryti milžinišką poveikį.

Tačiau tam reikalingi ne tik finansai, bet ir mentaliteto lūžis. Pavyzdžiui, net ne visose laboratorijose prie įrangos yra lentelės anglų kalba, nekalbant apie tai, kad yra daug gerbtinų mūsų šalies akademikų, kurie sunkiai susikalbėtų su kolegomis iš užsienio. Mes dar nesame orientuoti į tarptautinę atmosferą“, – sakė jis.

MOSTA vadovas pripažino girdėjęs apie „Futura Scientia“ idėjas, mokslininkų skaičiavimus vertino kaip atitinkančius realybę, bet ragino apsvarstyti, ar, net turėdami tiek lėšų, sugebėtume įsisavinti naudą, kurią geriausi pasaulio profesoriai galėtų suteikti.

„Tikrai yra institucijų, kurios yra pasiruošusios, galėtų priimti, bet sistemiškai? Tai tikrai nesuveiktų. Pirma, mes tiesiog neįgyvendinsime, o, kita, tai tikrai neduos poveikio visose mokslo ir studijų institucijose“, – užtikrino R. Reimeris.

Ko galėtume pasimokyti iš suomių ir estų?

Jis priminė, kad profesorių algų nenustato Vyriausybė ar Švietimo ir mokslo ministerija, už tai atsakingos pačios aukštosios mokyklos, tad net ir aukščio lygio akademikų atlygiai universitetuose gali skirtis 1,5 karto.

„Atvykstančių profesorių alga tikrai turėtų būti kelis kartus didesnė nei mokama Lietuvoje. Jie, matyt, būtų kviečiami ne tik dėstyti, mokyti, bet ir atlikti mokslinius tyrimus, kas taip pat yra labai svarbu mums, nes vėliau užtikrintų ne tik socialinį, bet ir ekonominį poveikį“, – tokius užmokesčio skirtumus pagrindė pašnekovas.

Anot jo, Suomija – visai kita lyga. Tai šalis, turėjusi galimybių aukštojo mokslo padėtį pradėti taisyti kur kas anksčiau nei apie tai Lietuva galėjo susimąstyti.

„Tiesa, jie turi vieną bruožą, ko išmoko ir estai, – susikoncentruoja į gal mažesnį kiekį taškų, bet to nuožmiai ir kantriai laikosi. Po kurio laiko ne visi, bet pakankamai didelė dalis tų tikslų duoda kažkokį rezultatą“, – ko mums reikėtų pasimokyti, aiškino R. Reimeris.

Kiek Lietuvoje uždirba profesoriai?

Praėjusių metų gegužę atliktos apklausos duomenimis, Vilniaus universitete profesoriai uždirba 1663, Vilniaus Gedimino technikos universitete – 1842, Šiaulių universitete – 1157, Lietuvos Sveikatos mokslų universitete – 1989, Mykolo Romerio universitete – 1181, Klaipėdos universitete – 1278, Kauno technologijos universitete – 1366, Aleksandro Stulginskio universitete – 1204, Lietuvos sporto universitete – 1975, Vytauto Didžiojo universitete – 1829 eurus. Sumos pateiktos prieš mokesčius.

Duomenų gauti nepavyko iš Lietuvos edukologijos universiteto tąkart nepavyko.

MOSTA 2016 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad vidutinis profesoriaus atlyginimas Lietuvoje yra 1518 Eur. Tiesa, ir ši suma – nėra įkandama visiems. Centro atstovai tikino, kad profesoriai vidutiniškai dirba 0,88 etato, tad ir uždirba mažiau.

Informaciją apie aukštųjų mokyklų dėstytojus renka ir „Sodra“. 2017 m. sausio duomenimis, vidutinės jų pajamos yra 706,71 Eur, vasario mėnesio – 699,38 Eur. Iš viso Lietuvoje apdraustų aukštųjų mokyklų dėstytojų sausį buvo 10 599, vasarį – 10 499.